Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Kaltinamasis Y. L. buvo kaltinamas tuo, kad sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: 2009-11-08 apie 06.00 val. prie (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio konflikto metu tyčia šovė iš jam priklausančio pistoleto „IZH-71H“ Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam V. T. į koją, padarydamas aklą šautinį dešinės kojos sužalojimą, pasireiškusį šautine šūvio įėjimo žaizda dešinės šlaunies priekinio paviršiaus apatiniame trečdalyje, atviru skeveldriniu dešiniojo šlaunikaulio kūno lūžiu bei svetimkūniais šūvio kanalo srityje, taip sunkiai sutrikdydamas V. T. sveikatą, t.y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d.

Apklaustas teisiamajame posėdyje Y. L. nurodė, kad kaltės nepripažįsta. Kaltinamasis nurodė, kad iki įvykio nukentėjusįjį pažinojo apie 9-10 metų, niekada su juo nesipykdavo, V. yra buvęs kaltinamojo namuose, gerai pažinojo kaltinamojo vaikus, tačiau kaltinamasis žinojo, kad jis yra agresyvus. Kaltinamasis teigė, kad 2009-11-08 jis, nukentėjusysis, G. S. ir dar vienas vyriškis, kurio vardo neatsimena, buvo medžioklėje. Visi buvo geros nuotaikos. Medžioklėje nieko negėrė. Po medžioklės važiavo namo pas V., nes ten jo kieme stovėjo jų automobiliai. Kai privažiavo (duomenys neskelbtini), V. pasiūlė užeiti pas jį į garažą, išgerti po 100 gramų. Kaltinamasis sutiko. Kaltinamojo sūnūs tuo metu buvo šokiuose, kažkur linksminosi, jis paskambino savo sūnui J. ir paprašė užvažiuoti, sakė, kad jie po 100 g. išgers, sūnus sutiko. Nuo to momento, kai kaltinamasis skambino savo sūnui iki kol kaltinamasis atvažiavo pas V., praėjo apie 10-12 minučių. Kadangi visi buvo su spec. darbužiais, atvykę pas V., nuėjo į rūsį, ten buvo ganėtinai jauku – šviesa, stalas. Tas vaikinas, kurio vardo kaltinamasis neprisimena, beveik iš karto išvažiavo. V. pakilo į viršų, jo nebuvo kokias 15-20 minučių. Kai V. grįžo, jis pastatė litrinį butelį degtinės, kuris per pus buvo nugertas. Tuo metu ant stalo nebuvo nei stikliukų, nei užkandos. Visi buvo blaivūs. Po 4-5 minučių, greitai, nes jie nespėjo nei įsipilti, nes nebuvo į ką, nebuvo nei užkandos, nei taurelių, užėjo besišypsantys kaltinamojo sūnūs J. ir A.. Kaltinamasis paklausė jų, kaip jie čia atsidūrė. Sūnūs atsakė, kad jie skambino į domofoną, bet niekas neatsakė, todėl nusprendė peršokti per tvorą. Domofonas yra namo viršuje, apačioje jo nesigirdi. Nukentėjusysis pasiuto, ant grindų stovėjo 5 litrų stiklainis, kurį V. paspyrė, stiklainis trenkė A. per koją, jis net sukliko iš skausmo. Kaltinamasis sakė V.: „- ką tu darai, juk tai mano sūnūs“. V. pasakė, kad kaip jie čia užėjo, taip ir išeis, dar pridėjo keiksmažodžių. Kaltinamojo sūnūs išėjo pro apačioje esančius vartus. Viršuje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prieš V. namo vartus buvo automobilis, kuriame buvo kaltinamojo sūnų draugai V. ir S., jie visi keturi kartu mokėsi aukštosiose mokyklose, vakarais dirbdavo, kad tėvams būtų lengviau. G. liko apačioje, sakė, kad nenori į tai veltis ir išvažiavo. V. nuėjo į viršų, kaltinamasis išėjo jam iš paskos, išėjo į lauką. Tuo metu jau buvo paryčiai, buvo tylu. Kaltinamasis išgirdo, kaip kažkas trenkė antausį ir smūgį per veidą. Kaltinamasis V. sušuko, kad tai kaltinamojo vaikų draugai. V. tuo metu mušė S.. Tai buvo stiprūs smūgiai, tačiau jis nepataikė. S. nubėgo nuo V. už kampo, už tvoros. Po to V. atsisuko. Kaltinamasis taip ir liko stovėti prie išėjimo iš jo kiemo. Prieš kaltinamąjį, į dešinę pusę, stovėjo automobilis, prie jo stovėjo V.. V. atsisuko, priėjo prie V. ir vieną kartą trenkė jam į žandikaulį, antrą kartą trenkė po nosim, šis suspiegė iš skausmo, užsidengė veidą. Kaltinamasis pamatė, kad pro pirštus V. bėga kraujas. Tada kaltinamasis pasakė V.: „- Ką tu darai, niekše, juk tai mano vaikai“. V. dar kartą trenkė, V. nuo jo pabėgo, jam liejosi kraujas. Kaltinamasis nurodė, kad jo sūnui A. 2007 metais buvo pramušta kaukolė su beisbolo lazda, tai buvo sunki trauma. A. buvo darytos operacijos, jis išgyveno. A. viską pamatęs, užsirakino automobilyje, kad jam negalėtų smogti, todėl nukentėjusysis jo nesužalojo. Kaltinamasis nežino kiek kartų šaukė, gal 10 - 15 kartų, visa (duomenys neskelbtini) gatvė girdėjo, kaip jis šaukia. Kaltinamasis šaukė, kad tai kaltinamojo vaikai, šaukė: „- ką tu darai niekše, sustok, tai vaikai! V. praėjo pro kaltinamąjį ir priėjo prie kaltinamojo sūnaus J.. Kaltinamasis nesitikėjo, kad nukentėjusysis eis mušti kaltinamojo sūnaus, kaltinamasis buvo šoko būsenoje. Tada V. staiga besisukdamas stipriai smūgiavo kaltinamojo sūnui J., J. staigiai pasilenkė ir smūgio išvengė. J. suriko: „Dėde V., ką Jūs darote”. Smūgis buvo toks stiprus, kad V. kumštis pralėkė tolyn pro J. galvą. Tokiu smūgiu užmuša žmones. V. kaltinamasis sakė, kad sustotų, kad tai kaltinamojo sūnus. V. užsimojo antram smūgiui. Kaltinamasis sušuko ant visos gatvės: „ V., tai mano sūnus J., niekše, ką tu darai, šausiu!”. Kaltinamasis nurodė, kad, kai V. kumštis jau lėkė į kaltinamojo sūnų, kaltinamasis iššovė. Kaltinamojo teigimu, kai jis šovė, stovėjo prie išėjimo vartelių atsukęs nugarą į tvorą, nukentėjusysis tuo metu stovėjo 8-10 m atstumu nuo kaltinamojo, buvo užsimojęs prieš kaltinamojo sūnų, viena jo koja stovėjo nejudėdama, kita sukosi. Kaltinamasis šovė į nejudančią koją. Kaltinamasis nurodė, kad neiššovė į orą, dėl to gailisi, bet tam nebuvo laiko, nukentėjusysis galėjo sužaloti kaltinamojo sūnų. Šūvio metu kaltinamojo sūnus A. buvo užsidaręs automobilyje, o sūnus J. buvo pusės metro atstumu nuo V., palinkęs nuo jo, siekė išvengti smūgio. Šūvio metu J. stovėjo atsisukęs į kaltinamąjį veidu, V. buvo atsisukęs pusiau šonu į J., V. buvo perpus atsisukęs į kaltinamąjį. Kaltinamasis nenorėjo nukentėjusiojo traumuoti, norėjo tik jį sustabdyti, šovė apie 15-20 cm virš kelio girnelės, nes žinojo, kad pataikius į kelio girnelę, žmogus lieka invalidu. V. nukrito. Tuo metu, gal po 5-6 sekundžių, prie jų priėjo V. mama. Jo motiną kaltinamasis pažinojo. Ji priėjusi paklausė, kas atsitiko. Kaltinamasis atsakė: „Sąžiningai – pats nesuprantu.“. Kaltinamasis nurodė, kad nukentėjusiojo motinai jis nesakė, kad šovė iš pravažiuojančio automobilio. J. stovėjo kaltinamajam už nugaros, kaltinamasis paprašė jo paskambinti į policiją ir medikams. J. atsakė, kad pas jį išsikrovė mobilusis. V. mama pasakė, kad kaltinamasis nepergyventų, kad ji pati paskambins. Kai V. griuvo, o jis griuvo ant nugaros, kaltinamasis išgirdo ir pamatė, kaip pas jį iškrito pistoletas, kuris buvo jo dešinėje rankoje. Pirmiausia kaltinamasis išgirdo garsą, ginklo garso su niekuo nesupainiotų, kaltinamasis iš karto pažiūrėjo kas iškrito – tai buvo pistoletas. Kai nukentėjusysis nukrito, pistoletas gulėjo tarp šaligatvio bortelio ir V. šono. Jis patraukė pašautą koją taip, kad paslėptų savo pistoletą. Kaltinamasis nenuleido saugiklio, visą laiką stebėjo V., kad jis nepakeltų savo pistoleto. Iki pistoleto jam reikėjo prisitraukti per pusę plaštakos. Jis turėjo pistoletą. Kaltinamasis nematė, ar jis išsitraukė šovinius ar ne, bet, gulintį prie jo kojos pistoletą matė aiškiai. Ten gulėjo „Walter PPK“ ar „Makarovo“ pistoletas, jie labai panašūs. Kai prie jų priėjo V. motina, iš V. liejosi keiksmažodžiai, pyktis, realus grasinimas. A. kaltinamasis paprašė atvaryti automobilį, davė savo automobilio raktus. Kaltinamasis nematė kaip jis atvarė automobilį, nes visas jo dėmesys buvo nukreiptas į V. pistoletą. Kaltinamasis nurodė, kad po šūvio jis nelaikė ginklo nukreipęs į nukentėjusįjį, nebuvo jo atkišęs, ginklą jis laikė nuleidęs, bet buvo pasiruošęs šauti, jei jis būtų pakėlęs savo ginklą. V. šaukė, kad jie važiuotų iš ten. V. motina taip pat paprašė jų išvažiuoti, toliau nuo nuodėmės, nes gali būti dar blogiau. Kaltinamasis nepalaukė greitosios pagalbos ar policijos todėl, kad iš nukentėjusiojo ėjo agresija, iš V. pusės buvo reali grėsmė. Tik kai kaltinamasis atsisėdo į automobilį, uždėjo saugiklį ant ginklo. Kaltinamasis pats sėdo už vairo, išvažiavo pirmas, vaikinai važiavo paskui. Atvažiavęs namo, iki 15 val. dienos sėdėjo nejudėdamas virtuvėje, tą naktį praktiškai nemiegojo, pergyveno dėl visko kas įvyko, kaltinamasis niekada nėra panaudojęs ginklo prieš žmogų. Grįžęs namo nepranešė pareigūnams, gyventi nenorėjo. Kaltinamasis negalvojo, kad V. parašys pareiškimą, jis tiek yra pridaręs. Kaltinamasis nurodė, kad jis norėjo apginti savo vaikus. Pas V. riba krenta konkrečiai, jis tampa pavojingas, agresyvus, o tą dieną nuo nukentėjusiojo nukentėjo kaltinamojo vaikai ir jų draugai. Kaltinamasis nurodė, kad, jei jis nebūtų iššovęs, nukentėjusysis butų J. sumušęs smegenis ir užmušęs kumščiu, V. smūgis yra atidirbtas, labai stiprus. Kaltinamojo teigimu, savo ginklo jis niekam nerodė, pas visus buvo gera nuotaika, kai V. pakilo aukštyn, kaltinamasis su G. šnekėjosi, juokėsi, prieš G. ginklu nemojavo, niekada gyvenime nebuvo išsitraukęs ginklo prieš žmogų. Kaltinamasis nurodė, kad jis nežino, kodėl G. sakė, kad jis buvo išsitraukęs ginklą, to priežastis gali būti tik viena – jis negali pilnai atsisakyti nuo savo pirminių parodymų, kurie visiškai skiriasi, jam reikia apsisaugoti. Kodėl jis pirmą kartą davė melagingus parodymus, kaltinamasis nežino.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis Y. L. parodė, kad 2009-11-07, šeštadienį, jis buvo medžioklėje (duomenys neskelbtini) pusėje, buvo su ginklais, kuriems jis turi leidimą. Jis priklauso medžiotojų klubui „(duomenys neskelbtini)“. Šiam klubui priklauso ir V. T., kurį jis pažįsta apie 17 metų, su juo niekada nesipykdavo, kartu medžiodavo. Šeštadienio naktį, po medžioklės, jis, G., kurio pavardės nežino, A., kuris greit išvyko, nuvažiavo pas V. T. į namus, adresu (duomenys neskelbtini). Jie nuėjo į namo rūsį, o V. nuėjo į viršų ir atnešė butelį degtinės. Dar prieš tai, kai važiavo iš medžioklės į Vilnių, jis paskambino sūnui J., kad jis atvažiuotų pas V. T. jo paimti. Vėliau, jiems būnant pas V. name, atsisukęs jis pamatė tarpdury savo sūnų J., kurio paklausė, iš kur šis atsirado, kadangi vartai buvo užrakinti. Sūnus J. šypsojosi, o V. greitai nubėgo į lauką, ir jis išgirdo smūgius. Tuomet jis pats greitai išbėgo į lauką ir pamatė kaip V. kumščiais daužė jo sūnaus du draugus ir kitą sūnų A.. Sūnų draugų vardų jis nežino, vaikinai buvo atvažiavę savo automobiliu „Audi“ ir stovėjo ant važiuojamosios dalies. Matė, kaip V. atsisuko ir užsimojo jo sūnui J., bet sūnus išsisuko, tačiau V. užsimojo smogti antrą smūgį. Jo sūnui A. yra padaryta kaukolės operacija, sūnaus perkreiptas visas veidas. Todėl tuo metu, kai V. užsimojo trenkti jo sūnui J., jis išsigando, kad neatsitiktų taip, kaip jo jaunėliui sūnui A. (sūnūs yra dvynukai), ir pradėjo rėkti, kad V. liautųsi, kad tai jo vaikai. Bet V. buvo lyg sužvėrėjęs. Tuomet jis išsitraukė savo pistoletą IŽ, kurį turėjo prisisegęs po pažastimi, ir šovė V. į kojas. Jis nenorėjo smarkiai sužeisti, šovė norėdamas V. sustabdyti, nes išsigando dėl savo vaikų sveikatos ir gyvybės. Jis pats tuo metu buvo blaivas. V. parkrito. Jo sūnus J. iškvietė policiją ir greitosios pagalbos mašiną. V. pradėjo tuo metu rėkti necenzūriniais žodžiais, kad jie visi išeitų. Jie išvažiavo. Jis iki pietų laukė policijos pareigūnų, o nesulaukęs dėl pergyvenimo išgėrė degtinės, kiek išgėrė, neatsimena. Kai vakare, tikslaus laiko neprisimena, atvažiavo policijos pareigūnai, jis pats pateikė turėtus ginklus, nesipriešino. Jis labai gailisi, kad šovė ir sužeidė V., bet labai išsigando dėl sūnų ir jų draugų sveikatos. Jam žinoma, jog V. skiriasi su savo žmona, jog policijos komisariate ji parašiusi pareiškimą dėl grasinimų nužudyti. V. buvo tarsi sužvėrėjęs, todėl jam pasidarė baisu, kai jis jį tokį pamatė, galvojo, kad pastarasis gali užmušti vaikus. Jis tik norėjo V. sustabdyti. Jis savo namuose turi pistoletą IŽ, graižtinį medžioklinį šautuvą „Mazalat“, graižtinį medžioklinį šautuvą „Tigras“, lygiavamzdį medžioklinį šautuvą ,,TOS 34-JF“, kuriems turi leidimą ir jie yra registruoti Vilniaus licencijavimo skyriuje (1 t., b.l. 135, 3 t., b.l. 36). Papildomos apklausos metu kaltinamasis Y. L. dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis pasilieka prie savo ankstesnių parodymų, duotų ankstesnės apklausos metu, tik papildydamas tai, kad pirminės apklausos metu neminėjo, jog V. T. turėjo pistoletą, kurį buvo įdėjęs į dėtuvę ant petnešų. Šios aplinkybės jis anksčiau neminėjo, nes su V. ir jo šeima draugauja virš 17 metų, o žinodamas tai, kad policijoje V. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir jo ginklai konfiskuoti, todėl, nenorėdamas jam pakenkti, pirminėje apklausoje to nesakė. Medžioklės metu ir po medžioklės V. turėjo pistoletą. Tuo metu, kai V. ėjo link jo sūnaus J. šaukdamas „zavaliu vsech“ ir pastoviai dešine ranka griebdamas už dėtuvėje esančio pistoleto, jis suprato, kad sūnui ir kitiems aplinkiniams gresia pavojus. Kadangi jis žinojo, kad V. ginkluotas, buvo geros fizinės formos, o sūnūs ir jų draugai buvo beginkliai ir tikrai ne tokios geros fizinės formos, jis labai išsigando. Po šūvio V. nukrito ant šaligatvio kojomis į jį, ir pistoletas buvo ne dėtuvėje: jis matė, kaip V. pasislinko ir pistoletą pridengė savo dešine koja. Tuo metu jis savo ginklą laikė rankoje, kadangi jautė pavojų iš V. pusės savo, savo vaikų bei jų draugų gyvybei. Tuomet išėjo V. mama ir paklausė, kas čia atsitiko, o jis paprašė jos iškviesti policiją ir greitąją pagalbą. V. mama nuėjusi į namus paskambino ir grįžusi apie tai pasakė. V. necenzūriškai vis rėkė, todėl jo mama liepė visiems išvažiuoti, pasakė, jog ji sulauks ir greitosios, ir policijos. Jo sūnus A. išvarė automobilį iš kiemo. Jis, atsisėdęs už vairo, nuvažiavo paskui sūnus ir jo draugus. Jį policijos pareigūnai sulaikė tą pačią dieną. Kai jis grįžo namo, pamatė savo telefone praleistus V. skambučius. Jis paskambino V., o šis pasakė atvažiuoti į ligoninę susitarti. Jis nuvažiavo pas jį ir V. jam pasakė, kad jis sumokėtų 100 000 Lt ir viskas bus baigta. Jis, žinodamas V. sunkią finansinę padėtį, pasiūlė padėti apmokėti už vaistus. V. nesutiko. Jis niekada nepagalvojo, kad bus šantažuojamas. Viso šio įvykio metu jis juto realų pavojų aplinkinių gyvybei, todėl kaip tėvas ir žmogus jis norėjo apginti jų gyvybę: jei nebūtų panaudojęs ginklo, niekas nebūtų sustabdęs V. nusikalstamų veiksmų, kurių metu galėjo žūti jo sūnūs ir jų draugai. Žinodamas ūmų V. būdą, jis pakartotų tą patį ir gintų aplinkinius nuo jo neprognozuojamo elgesio ir nuo jo paties (1 t., b.l. 136, 2 t., b.l. 117, 3 t., b.l. 36, 3 t. b.l. 39).

Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolų nustatyta, kad visus duotus parodymus Y. L. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ( 2 t., b. l. 57-61, 3 t., b.l.40-44, b.l. 45-52).

Apklaustas teisiamajame posėdyje V. T. nurodė, kad kaltinamąjį Y. L. pažįsta, su juo viename klube medžiojo maždaug nuo (duomenys neskelbtini) metų. Santykiai buvo normalūs, draugiški. 2009-11-07 nukentėjusysis kartu su klubo nariais nuvažiavo į medžioklę, nukentėjusysis ginklo tuo metu neturėjo, buvau tik medžioklės vadovas. Ginklo tuo metu neturėjo, kadangi skyrėsi su žmona, o ji policijai parašė keletą pareiškimų dėl jo, kurie neatitiko tikrovės, bet dėl jų ginklas iš jo buvo atimtas. Po medžioklės nukentėjusysis, J. L., G. S. ir A. B. 2009-11-08 apie 02 val. nuvažiavo pas nukentėjusįjį į namus, adresu (duomenys neskelbtini). A. B. pasiėmė automobilį ir iš karto išvažiavo. Liko nukentėjusysis, G. S. ir J. L.. Pasidalino mėsą. J. L. paskambino, kad jo atvažiuotų pasiimti jo sūnūs, kadangi jis po medžioklės, kai atvažiavo jau buvo išgėręs ir jie nusprendė pas nukentėjusįjį namuose dar truputį išgerti. Jie nusileido į namo rūsį, garažą, kur yra staliukas. Nukentėjusysis nuėjo namo, paėmė nevisiškai išgertą butelį degtinės, jame buvo likę gal 200 g., užkąsti ir visa tai nunešė į rūsį. Jie galvojo ten pasėdėti, kol J. L. vaikai atvažiuos jo pasiimti. Visi sėdėjo, bendravo. Pasigirdo stiprus beldimas į garažo duris. Nukentėjusysis nustebo, kadangi nesitikėjo, kad tokiu laiku, kas nors galėtų įeiti ir laužtis į garažo duris. Nukentėjusysis atidarė duris. Už durų stovėjo du J. L. sūnūs. Nukentėjusysis iš karto net ir pasimetė, nustebo, bet, kadangi pažįsta juos senai, pakvietė užeiti. Jie užėjo. Bendraujant toliau, nukentėjusysis paklausė J. L. sūnų, kaip jie pakliuvo pas nukentėjusįjį į kiemą, kadangi neįmanoma atidaryti vartelių ar prisiskambinti, kadangi domofonas veikia tik namuose. Jie pasakė, kad prisiskambinti telefonu negalėjo, kadangi nusėdo jų telefonų baterijos ar buvo neva ne tas numeris, todėl jie perlipo per tvorą, nors prieš tai, jis skambinosi su tėvu ir atvažiavo jo paimti. Nukentėjusysis pasakė, kad jie negerai, neteisingai elgiasi, kad laipioja per tvoras, kad jiems tokios teisės niekas nedavė. Nukentėjusysis pasmerkė jų tokį elgesį, tačiau J. L. į tai visiškai nereagavo. Jis nieko jiems nesakė, neatsiprašė už juos, nepasakė, kad taip negalima, kad daugiau tai nepasikartos, todėl nukentėjusysis paprašė, kad jie atsistotų, išeitų ir užeitų vėl, bet jau kaip padorūs žmonės. Nukentėjusysis juos palydėjo iki vartelių, išprašė lauk ir uždarė vartelius. Tuo viskas ir pasibaigė. J. L. nepasakė nė žodžio nei nukentėjusiajam, nei sūnums. Paskui, kadangi garaže langas buvo atidarytas, kad vėdintųsi patalpos, o J. L. sūnūs buvo prieš langus, bet kitoje namo pusėje, įjungė muziką, pradėjo garsiai juoktis, šaipytis iš nukentėjusiojo. Visa tai buvo labai gerai girdėti, todėl nukentėjusysis J. L. pasiūlė nueiti ir nuraminti savo vaikus, juo labiau, kad visa tai vyko apie 6 val. ryto, praktiškai po nukentėjusiojo motinos kambario langais. J. L. sėdėjo toliau, jis į šį prašymą niekaip nereagavo, todėl nukentėjusysis atsikėlė ir nuėjo pas J. L. vaikus, kadangi norėjo su jais pasikalbėti ir paaiškinti, kad taip elgtis nedera. Nukentėjusysis netikėjo, kad jie atvažiavo ne dviese, o keturiese, t.y. su J. L. sūnumis buvo dar du jų draugai. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo kažkur diskotekoje. J. L. sūnus nukentėjusysis gerai pažįsta, jie bendravo su juo normaliai, muziką pritildė, nusiramino, tačiau vienas iš jų draugų, kuris dirba saugos firmoje, pradėjo judėti į nukentėjusiojo pusę, klausdamas, ko jis prie jų lenda ir daro problemą ten, kur jos nėra. Jis priėjo prie nukentėjusiojo, buvo už nukentėjusįjį aukštesnis, stambesnis, nukentėjusysis nežinojo, ko tuo momentu iš jo laukti ir, nors jis nukentėjusiojo atžvilgiu jokių fizinių veiksmų nenaudojo, nukentėjusysis stumtelėjo jį rankomis į krūtinę, ir tuo momentu, kažkuris iš J. L. sūnų, gal J., pasakė, kad viskas gerai, kad nukentėjusysis yra šeimininkas. Daugiau jokio konflikto nebuvo. Nukentėjusysis nurodė, kad tarp jo ir J. L. vaikų nebuvo absoliučiai jokio konflikto, nukentėjusysis J. L. vaikų atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, jie jo atžvilgiu taip pat. Nukentėjusysis dar kartą jiems padarė pastabą. Jie padarė muziką tyliau, nukentėjusysis apsisuko ir jau ruošėsi eiti pro vartelius (varteliai yra ant spyruoklės, todėl jie negali būti atviri, jie automatiškai, kai išeini, užsidaro), todėl nustebo, kodėl jie atviri, žengė link šaligatvio tiesiai prieš vartelius ir būtent tuo momentu iš tamsos pasigirdo šūvis. Jokių žodžių, kad „stok šausiu“ prieš tai nebuvo. Nukentėjusysis pajuto skausmą kojoje ir nukrito. Kas šovė į nukentėjusįjį, nukentėjusysis nematė, nes šūvio momentu nukentėjusysis stovėjo šviesoje, o šaudęs asmuo - tamsoje. Šauta buvo gal iš 2-2,5 metrų atstumo, iš nukentėjusiojo kiemo pusės, nuo namo, nuo vartelių. Po akimirkos pro vartelius iššoko J. L. su pistoletu rankoje. Jis buvo susijaudinęs, nusiteikęs kažkaip grėsmingai, pridėjo nukentėjusiajam prie galvos pistoletą maždaug 15-20 cm atstumu ir pasakė, kad nėra liudininkų, nėra bėdos. Nukentėjusysis ginklo su savimi tuo metu neturėjo. Nukentėjusysis nuleido akis, kadangi pamatė, kad su juo vyksta kažkas nesuprantamo, ir nežiūrėdamas jam į akis pasakė, kadangi nenorėjo jo provokuoti kokiems nors tolimesniems veiksmams, nes nežinojo tuo momentu, ko laukti iš jo, kad jis tiesiog išeitų. Paskui išbėgo nukentėjusiojo motina, išgirdusi šūvį. Ji paklausė, kas įvyko, o J. L. (jis numetė savo pistoletą į mašiną), nukentėjusiojo motinai pasakė, kad šaudė iš pravažiuojančios mašinos. J. L. atsisakė kviesti greitąją medicinos pagalbą ir policiją, jie visi keturi sėdo į savo automobilį ir išvažiavo. J. L. tuo momentu, kai laikė nukentėjusiajam prie galvos prirėmęs ginklą ir sakė, kad nėra liudininkų, nėra problemų, sakė, kad jis čia niekuo dėtas, kad jis nešovė, kad kaltę nukentėjusysis prisiimtų sau, kad šovė kažkas iš pravažiuojančios mašinos. Su J. L. tą dieną jokių konfliktų nebuvo, tik keletą pastabų nukentėjusysis jam davė medžioklės metu. Kai J. L. su savo sūnumis ir jų draugais išvažiavo, nukentėjusysis pats išsikvietė greitąją medicinos pagalbą, nes jo 80 metų motina buvo šoke, bei policiją. Atvažiavo policija, paskui atvyko greitoji medicinos pagalba ir išvežė jį į (duomenys neskelbtini) ligoninę (duomenys neskelbtini). Pareigūnams jis iš karto pasakė, kad į jį šovė J. L. iš savo asmeninio pistoleto. Kai J. L. iššovė, gilzė nukrito ir atsidūrė prie nukentėjusiojo kojos, nukentėjusysis kiek pasislinko link jos ir paspaudė gilzę po koja. J. L. jos ieškojo, vaikščiojo, žiūrėjo, kad pasiimti su savimi. J. L. siūlėsi įtempti, įnešti nukentėjusįjį į kiemą, bet nukentėjusysis atsisakė, kad geriau tegul lieka viskas, kaip yra, kad jis geriau pagulės gatvėje. Nukentėjusysis nurodė, kad G. S. visą laiką buvo su jais, bet, kai nukentėjusysis išėjo paaiškinti jaunuoliams, kad jie nešauktų po langais ir išjungtų muziką, jis liko su J. L. garaže, G. S. tikrai nieko nematė, iš karto po šūvio išvažiavo automobiliu, stovėjusiu prie kito įėjimo, kitų vartelių. Nukentėjusysis teigė, kad J. L. tą dieną buvo išgėręs apie pusę litro degtinės, bet jis nešlitinėjo, ėjo pats, su nukentėjusiuoju kalbėjo normaliai, juokavo, tik tuomet, kai nukentėjusysis pradėjo jam priekaištauti dėl vaikų auklėjimo, J. L. tiesiog nutilo, užsisklendė savyje ir tiek, su nukentėjusiuoju nesiginčijo ir nieko nesakė. Nukentėjusysis po medžioklės beveik negėrė, buvo išgėręs keletą butelių alaus. Nukentėjusysis nurodė, kad jis V. L. pažįsta gerai, nustebo, kad jis į jį iššovė, nukentėjusysis nelabai supranta, kas jį paskatino tai padaryti, pas V. L. tuo metu buvo problemų su bizniu (duomenys neskelbtini), jis simpatizavo nukentėjusiojo žmonai, nes jis davė parodymus teisme jos naudai, viskas, matyt, kaupėsi ir tą vakarą išsiliejo. Nukentėjusysis nurodė, kad byloje pareikštą civilinį ieškinį palaiko, teigė, kad moralinė žala pasireiškia tuo, kad V. L. jį pažemino, sudarė problemų ateičiai, nukentėjusiajam buvo atliktos 9 operacijos, šiuo metu jis yra invalidas, negali gyventi aktyviai, tuo metu su juo gyveno dukra, nukentėjusysis negalėjo jai skirti pakankamai dėmesio, negalėjo eiti į mokyklos susirinkimus, vežioti jos į būrelius, negalėjo pats judėti. Prašomą priteisti turtinę žalą sudaro išlaidos kurui, kadangi jį reikėjo vežioti ligoninę, iki įvykio jis dirbo, prieš pat įvykį prasidėjo krizė, firma bankrutavo, kol ieškojo darbo, buvo užsiregistravęs darbo biržoje, turėjau du pasiūlymus, bet, kadangi šio įvykio metu buvo sužalotas, nebegalėjo priimti nė vieno darbo pasiūlymo. Taip pat jis gaudavo pajamų iš patalpų nuomos, bet vėlgi dėl patirtų sužalojimų ir stipriai apribotos galimybės judėti, nebegalėjo susirasti nuomininkų, todėl ir šias pajamas, kurios sudarydavo 2500 Lt kas mėnesį, prarado. Be to, jis patyrė didelius skausmus, nepatogumus, daugiau nei 1,5 metų gėrė nuskausminančius vaistus, jautėsi prislėgtas, dabar kojos neskauda, bet jis jaučia diskomfortą, nes jos negali sulenkti, jaučia nepatogumus bendraujant, nes į jį visi žiūri kaip į invalidą.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. T. parodė, kad jis yra medžioklės klubo „(duomenys neskelbtini)“ prezidentas. 2009-11-07 apie 12.00 val. jis kartu su klubo nariais atvyko į medžioklę. 2009-11-08 apie 02 val. iš medžioklės grįžo į jo namus, adresu (duomenys neskelbtini), kartu su G. S., A. B. ir J. L.. A. išvyko beveik iš karto, o su kitais dar išgėrinėjo. Po kurio laiko išvyko ir G., pas jį liko tik J. L.. Apie 04 val. J. L. paskambino savo sūnums. Po kurio laiko atvyko minėti vaikinai ir pasibeldė į garažo vartus. Jis paklausė, kaip jie pateko į kiemą, o jie atsakė, kad pateko ir viskas. Tada jis paaiškino jiems, kad į kiemą jie galėjo patekti tik perlipdami per vartus, liepė jiems išeiti ir iš naujo kultūringai ateiti į kiemą. Išlydėdamas vaikinus pastebėjo gatvėje stovintį automobilį, šalia kurio stovėjo dar du maždaug 25 m. amžiaus vaikinai. Jis jiems paaiškino, kad negalima tokiu būdu brautis į svetimą kiemą, o jaunuoliai kažką atsakė. Tarp jo ir minėtų vaikinų kilo konfliktas, o po to jis apsisuko ir ėjo link savo kiemo. Apsisuko ir iš savo namo kiemo pusės išgirdo šūvį, po kurio jis parkrito ant žemės. Po to visi asmenys, tarp kurių buvo ir J., susėdo į automobilį ir išvyko. Jis mano, kad šovė J. L., nes pastarasis turėjo „Makarov“ pistoletą, kiek jam žinoma, užtaisytą „Luger“ šoviniais (1 t., b.l. 53-54). Nukentėjusysis V. T. papildomos apklausos metu parodė, kad 2009-11-07 apie 11 val. jis, G. S., J. L. bei A. B. išvažiavo į medžioklę (duomenys neskelbtini). Važiavo G. S. automobiliu. Jis pats nemedžiojo, nes visus ginklus pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą paėmė Vilniaus apsk. VPK Vilniaus m. 1 PK pareigūnai. Jis matė, kad J. L. turėjo degtinės butelį, siūlė ir jam, tačiau jis kategoriškai atsakė, jog negalima medžioklėje gerti. Po medžioklės apie 05 val. jie grįžo pas jį į namus, (duomenys neskelbtini), kadangi A. ir J. pas jį kieme buvo palikę automobilius. Jie visi užėjo pas jį į garažą. J. pasiūlė išgerti po 50 gramų. Jis sutiko ir atnešė nepilną butelį degtinės. A. negėrė ir iš karto išvažiavo namo, o G. ir J. pasiliko. Išgėrus po 50 g, J. paskambino savo sūnui ir paprašė atvažiuoti. Jis (V. T.) buvo apsirengęs medžiokliniu kostiumu, jokio ginklo neturėjo, neturėjo netgi peilio. Po pusvalandžio, kai J. paskambino sūnui, apie 06 val. jis išgirdo kažką beldžiant į garažo vartus, todėl atsikėlė ir nuėjo pažiūrėti. Atidaręs garažo vartus, pamatė stovinčius du J. sūnus. Jis nekvietė jų prie stalo, tačiau vienas J. sūnus užėjo į garažą, kitas liko lauke. Jis paklausė, kaip jie čia pateko, jie nieko neatsakė, todėl jis liepė jiems išeiti kaip atėjo. Vienas sūnus pasakė, kad pas tėtį nusėdęs mobiliojo ryšio telefonas, todėl negalėjo jam prisiskambinti. Jis palydėjo vaikinus prie vartų, atidaręs juos pasakė, kad jie išeitų. Eidamas link vartų, jis išgirdo triukšmą, muziką. Atidaręs vartus, pamatė stovinčius dar du vaikinus. Grįžęs į garažą, kur dar sėdėjo G. su J., ir kurie taip pat turėjo girdėti triukšmą, garsiai skambančią muziką, jis J. liepė eiti ir sudrausminti savo sūnus, tačiau jis nieko nesakė. Todėl jis pats nuėjo prie vartų ir pasakė vaikinams, kad jie nutiltų. Vaikinai nutilo. Tas vaikinas, kuris stovėjo prie vartų, pasakė jam, kad jis čia nereguliuotų ir palinko prie jo, todėl jis sugriebė vaikinui už striukės atlapų ir nustūmė nuo savęs. Daugiau jis jokių smūgių niekam nesudavė, apsisuko ir pradėjo eiti link vartų. Jis apėjo vaikinų automobilį, kuris stovėjo prie šaligatvio, ir, išgirdęs šūvio garsą, pajuto skausmą kojoje. Jokių įspėjimų dėl šūvio nebuvo. Jis nematė, iš kur buvo šauta, jam atrodo, kad šauta buvo iš kiemo. Jis atsisėdo ant šaligatvio, o po to nugriuvo ant šono, o vėliau ant nugaros. Tuomet prie jo priėjo J. su ginklu rankoje, prirėmė jam prie galvos ir pasakė, kad jis žino kaip reikia padaryti. Ką J. tuo norėjo pasakyti, jis nesuprato. G. tuo metu jau nebuvo. Vienas iš J. sūnų nubėgo į kiemą ir pasiėmė automobilį. Jis liepė jiems važiuoti iš jo kiemo. Kai visi išvažiavo, jis pats išsikvietė policiją ir greitąją pagalbą. Jis vaikinų nemušė, ginklo neturėjo, su vaikinais kalbėjo ramiu tonu (1 t., b.l. 55-56).

Iš parodymų patikrinimo vietoje protokolų nustatyta, kad nukentėjusysis V. T. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., b.l. 62-67, 2 t., b.l. 159-174).

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas J. L. nurodė, kad kaltinamasis J. L. yra jo tėvas. Liudytojas teigė, kad nukentėjusįjį V. T. pažįsta, yra buvęs pas jį svečiuose, daug apie jį girdėjęs. Liudytojas jokių santykių su V. T. neturi, jis tik nuvažiuodavo į jo namus pasiimti tėčio. Tėvas su V. T. bendravo, kartu važinėjo į medžioklę. 2009-11-08 liudytojas su broliu A. bei draugais V. (V. Z.) ir S. (S. Ž.) buvo centre. Jam paskambino tėtis ir paprašė, kad liudytojas jį pasiimtų iš V. T. namų, kadangi po medžioklės jie planavo dar truputį pasisvečiuoti pas V. T. namuose, šiek tiek išgerti. Po skambučio jie visi kartu V. automobiliu iš karto nuvažiavo paimti tėčio. Apie 4-5 val. ryto, dar buvo tamsu, privažiavus prie V. T. namų, mašiną pasistatė gatvėje prie V. namo, šalia prie gatvės esančių vartelių. Liudytojas bandė tėčiui paskambinti, liudytojo telefono baterija baigė išsikrauti, be to, tėtis buvo pakeitęs telefono numerį, brolis A. to jo naujo numerio neturėjo. Liudytojas pradėjo skambinti į pagrindinius vartus, bet niekas neatidarė. Liudytojas išsigando, kad ko nebūtų atsitikę, kadangi skambino gan ilgai, o vartų niekas taip ir neatidarė. Tada liudytojas greitai perlipo vartus, atidarė iš vidaus A. duris. Tada jie abu su A. nusileido į garažą, kadangi žinojo, kad po medžioklės jie dažniausiai būna ten. Liudytojas pastukseno į garažo duris. V. T. atidarė duris. Garaže prie stalo sėdėjo tėtis, V. (nukentėjusysis V. T.) ir G.. Ant stalo stovėjo degtinės butelis „Ruskij standart“, buvo vos nugertas. Nė vienas iš jų nebuvo girtas, liudytojas nematė, kad jie ką nors gertų. Jie tiesiog vakarojo, kalbėjosi, jokio konflikto tarp jų nebuvo. V. pasiūlė prisėsti, bet liudytojas pastebėjo, kad jis kažko nepatenkintas ir galiausiai jis jų su A. paklausė, kaip jie čia pateko. Liudytojas pasakė, kad perlipo per vartus, kadangi jie buvo užrakinti. V. pradėjo piktintis, sakyti, kad taip elgtis nedera. Liudytojas, žinoma, su tuo sutinka, bet tada liudytojas jaudinosi dėl tėčio, vartų niekas neatidarė, o liudytojas buvo girdėjęs, kad iš V. galima tikėtis bet ko, todėl tą tvorą ir perlipo. Liudytojas su A. atsistojo. V. pradėjo blaškytis po garažą, priėjo prie 5 litrų tuščio butelio, spyrė į jį, butelis atsitrenkė į liudytojo brolio koją ir sudužo. G. pasakė, kad jie eitų greičiau iš ten. Tėtis tuo metu pradėjo raminti V.. Liudytojas matė, kad V. labai agresyviai nusiteikęs, jis labai užpyko ant jų su A., kad jie perlipo tuos vartus. Liudytojas bandė paaiškinti situaciją, bet V. nesiklausė. Liudytojas su A. išėjo iš garažo. G. juos palydėjo iki vartų, juos atidarė ir jie nuėjo pas draugus S. ir V., kurie lauke jų gatvėje automobilyje. V. automobilyje „Opel Astra“ grojo muzika, liudytojas ją nutildė ir pasakė, kad jie greičiau apsuktų mašiną, kad tuoj ateis tėtis ir jie važiuos. Tada išlėkė V. ir iš karto puolė prie S. (S. Ž.), klausdamas „kas tu toks“. Liudytojas neatsimena, ką S. V. atsakė, bet V. suėmė jį už striukės, norėjo smogti, bet S. kažkaip išsisuko nuo smūgio ir V. jam nepataikė. V. buvo apsirengęs medžiotojo kostiumu su amunicija, pas jį buvo prisegtas peilis ir dėklas su ginklu. Tada V. puolė V., dešine ranka trenkė jam į nosį, o kairėje laikė ginklą. V. iš nosies pradėjo bėgti kraujas, V. susigriebė už nosies ir nuėjo link krūmų. Liudytojas pamanė, kad V. aprims, tačiau jis pradėjo eiti link liudytojo, kairėje rankoje laikydamas ginklą. Tėtis prieš tai jau daug, gal 15 kartų, jis pradžioje buvo toli, už tų vartų, perspėjo V., kad jis apsiramintų, sakydamas, kad tai jo vaikai, jų draugai, klausdamas V., ką jis daro, tačiau V. vis tiek ėjo link liudytojo. V. užsimojo ir smūgiavo, tačiau liudytojas pasilenkė ir išsisuko nuo smūgio. Kai V. norėjo liudytojui smogti, liudytojas buvo netoli vartelių, ant kelio, ant važiuojamosios dalies. Liudytojas girdėjo kaip tėvas šaukė V. „čia gi J., ką tu darai, V., aš gi šausiu“. V. užsimojo suduoti liudytojui dar kartą, tėtis pasakė „aš šaunu“ ir šovė V. į koją. Liudytojas sužalojimų nepatyrė. Jeigu tėvas tuo metu nebūtų šovęs į V., liudytojui tikrai būtų gerai kliuvę. Tuomet V. apsiramino ir nukrito ant užpakalio, atsisėdo ant šaligatvio. V. buvo su amunicija, turėjo peilį ir šautuvą, liudytojas labai išsigando, pagalvojo, kad viskas gali baigtis labai blogai, bet, kai V. nukrito, tuo pačiu metu girdėjo ir krentančio ginklo garsą, metalo barkštelėjimą į žemę, ir matė, kaip V. tą savo pistoletą pradėjo slėpti po dešine koja. Tėtis pasakė, kad reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Tuo momentu į kiemą išbėgo V. mama. G. įvykio metu išėjęs nebuvo. Liudytojas pasakė, kad jo telefonas nusėdo ir jis negali iškviesti pagalbos. V. mama pasakė, kad ji pati paskambins greitajai medicinos pagalbai ir policijai. V. tuo momentu pradėjo keiktis ir varyti juos lauk, liepė jiems iš ten važiuoti. A. nuėjo į kiemą ir pasiėmė automobilį, kurį tėtis buvo palikęs pas V., kai važiavo į medžioklę. Tėtis visą tą laiką, kol jie visi susėdo į automobilius, stovėjo ir žiūrėjo į V., kadangi tas buvo agresyviai nusiteikęs ir iš jo nebuvo aišku, ko laukti. Tėvas tuo metu ginklo jau neturėjo, bet liudytojas nematė, kur jis jį padėjo. Liudytojas, S. ir V. atsisėdo į V. automobilį, o tėtis su A. į tėčio automobilį ir jie visi išvažiavo, grįžo namo.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. L. parodė, kad 2009-11-08 apie 01.00 val., tikslios valandos neatsimena, jam į mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino jo tėtis J. L. ir paprašė atvažiuoti pas V., kurio pavardės nežino, kur gyvena, žino tik vizualiai. Jis tuo metu važinėjosi (duomenys neskelbtini) centre su broliu A., V. (V. Z.) ir S. (S. Ž.). Automobilį „Opel Astra“, valstybinių numerių nežino, vairavo V., kadangi tai buvo jo automobilis. Po skambučio jie iš karto nuvažiavo paimti tėčio. Jo telefonas išsikrovė, todėl privažiavus prie V. namų, jis priėjo prie durų ir pradėjo skambinti, tačiau durų niekas neatsidarė. Tada jis peršoko tvorą ir atidarė iš vidaus duris broliui A., ir abu nuėjo į garažą. Ten prie stalo sėdėjo G., tėtis ir V.. Ant stalo stovėjo degtinės butelis „Ruskij standart“, buvo vos nugertas. Jis užėjęs nusišypsojo, tėtis jam nusišypsojo, o V. pasiūlė jiems atsisėsti prie stalo. Vėliau V. agresyviai pasipiktino tuo, kaip jie čia įėjo, sakydamas, jog vartai buvo užrakinti. Tada jis ir A. atsistojo. Atsistojo ir V., kuris pradėjo blaškytis po garažą, priėjo prie 3-5 litrų tuščio butelio ir spyrė į butelį. Butelis atsitrenkė į A. koją ir sudužo. Tėtis tuo metu pradėjo raminti V.. G. jiems pasakė, kad jis su A. išeitų taip, kaip atėjo. G. palydėjo juos iki vartų, atidarė vartus ir jie nuėjo link automobilio, kuriuo atvažiavo. Automobilyje grojo muzika, tačiau nelabai garsiai, draugai netriukšmavo. Jis nutildė muziką ir pasakė, kad visi sėstų į automobilį. Tada išlėkė V. ir iš karto puolė prie S.: paklausė, kas jis toks, ir puolė kumščiu, tačiau nepataikė; smogė antrą kartą, bet ir vėl nepateikė. Tada V. puolė V. ir dešine ranka trenkė jam į nosį. V. buvo apsirengęs medžiotojo kostiumu su amunicija, pas jį buvo prisegtas peilis ir dėklas su ginklu. Tada V. ištraukė iš dėtuvės ginklą ir pradėjo eiti link jo atstatęs ginklą sulenktos alkūnės aukštyje. Tėtis daug kartų perspėjo V., kad apsiramintų, bet V. neapsiramino ir vis tiek ėjo link jo (J.). V. užsimojo, tačiau jis išsisuko nuo smūgio. V. užsimojo dar kartą ir tada tėtis pradėjo šaukti, kad baigtų, kad tai jo sūnus, kad jis šaus, jei neapsiramins. Ir tuo metu, kai V. antrą kartą užsimojo jam suduoti, tėtis šovė. V. apsiramino ir atsisėdo ant šaligatvio. Pradėjo keiktis ir varyti juos. A. nuėjo į kiemą ir pasiėmė automobilį, kurį tėtis buvo palikęs pas V., kai važiavo į medžioklę. Jis, S. ir V. įlipo į „Opelį“, o tėtis su A. važiavo tėčio automobiliu „Audi A4“. Nekvietė gydytojo ir policijos dėl to, kad atėjo V. motina ir pasakė, kad ji iškvies. Jie grįžo namo ir tėtis laukė policijos pareigūnų (1 t., b.l. 114-115).

Teisiamajame posėdyje liudytojas A. L. nurodė, kad kaltinamasis J. L. yra jo tėvas, teigė, jog nukentėjusįjį V. T. pažįsta, jis buvo tėvo draugas, atvažiuodavo pas juos į svečius, tėtis važiuodavo su juo medžioti. Liudytojo santykiai su juo buvo geri. Tėvo su V. T. santykiai taip pat, liudytojo nuomone, iki to įvykio buvo geri. 2009-11-08 naktį, apie 05.00 val. liudytojo broliui J. paskambino tėtis ir paprašė atvažiuoti jo paimti iš V. (nukentėjusysis V. T.). Jie buvo po medžioklės ir galvojo išgerti. Po to tėtis nebūtų galėjęs vairuoti. Tuo metu, kai tėtis paskambino J., liudytojas, jo brolis, jų draugai S. ir V. buvo mieste. Po tėčio skambučio jie iš karto nuvažiavo pas V. į namus Žvėryno mikrorajone. Liudytojas su broliu išlipo iš automobilio, J. nuėjo prie vartų ir telefonu paskambino tėčiui, bet jis neatsiliepė, o po to J. telefonas išsikrovė. Liudytojas pats neturėjo tėčio numerio, kadangi jis buvo jį pakeitęs, o liudytojas naujo jo numerio nebuvo įsivedęs. Tuomet J.paskambino į vartus, skambino ilgai, bet niekas neatidarė. Tada J. perlipo per vartelius ir atidarė liudytojui vartelius iš kitos pusės. Liudytojas su broliu vartelius uždarė ir laiptais nusileido į garažą, kadangi žinojo, kad jie paprastai po medžioklės sėdi garaže. Liudytojas su J. pastukseno į garažo duris. V. atidarė duris ir pakvietė į vidų, prisėsti prie stalo. Ant stalo stovėjo degtinės butelis „Ruskij Standart", bet jis buvo neatidarytas, net nepradėtas gerti. Prie stalo sėdėjo V., tėtis ir G.. Jie kalbėjo, juokavo. Sėdėdamas prie stalo, liudytojas pastebėjo, kad V. turi prie šono pasikabinęs dėtuvę, kurioje buvo ginklas. Liudytojas su J. prisėdo prie stalo ir staiga V. nei iš šio, nei iš to paklausė jų, kaip jie čia įėjome. J. jam paaiškino, kad jie skambino, tačiau, kadangi niekas durų neatidarė, jis perlipo tvorą ir atidarė vartelius. Tuo momentu V. pratylėjo, tačiau netrukus pradėjo rėkti, kaip jie galėjo taip pasielgti, kaip galėjo be leidimo įeiti į jo namus. Paskui atsikėlė nuo stalo ir spyrė į 5 litrų butelį, skirtą vynui daryti. Tas butelis liudytojui kojas ir sudužo. Tuomet V. pasakė, kad jie su broliu išeitų taip, kaip atėjo. Tėtis su G. bandė V. raminti, tačiau jis vis tiek buvo nepatenkintas. Tada G. jiems pasakė, būtų geriau, jeigu jie išeitų. Liudytojas su J. išėjo, tačiau girdėjo, kad V. garaže vis dar rėkia. Jie nuėjo link automobilio, V. mašina buvo pastatyta netoli vartelių. Priėjus prie mašinos, liudytojas pasakė savo draugams, kad pritildytų muziką ir sėstų į galą, nes tuoj ateis tėtis. Tuomet liudytojas išgirdo, kad rėkdamas link jų ateina V., jis buvo nepatenkintas, kad jie be jo leidimo įėjo į jo valdas. Liudytojas, išgirdęs kaip V. kieme rėkia, pasakė S. ir V., kad šie sėstų į automobilio galą, bet jie nespėjo, nes atėjo V.. V. ir S. pasiveikino su V.. V. paklausė jų, kas jie tokie. Liudytojas girdėjo, kaip tėtis ramino V. ir aiškino, kad tai jo sūnaus draugai ir kad jie atvažiavo jo paimti. Tuomet V. paėmė viena ranka S. už striukės atlapų, o kita smogė, tačiau nepataikė, nes S. išsisuko nuo smūgio. Tėtis rėkė, kad V. ramintųsi. Tada V. paleido S. ir pradėjo eiti link liudytojo ir V. . Liudytojas iš karto įlipo į automobilį, nes jam negalima trenkti į veidą, kadangi jam jau yra atliktos dvi galvos operacijos, reikia saugoti galvą. V., praėjęs pro automobilį, priėjo prie V. ir smogė jam kumščiu į nosį. V. pradėjo iš nosies bėgti kraujas ir jis nuėjo į kitą pusę. Po to liudytojas pradėjo sodinti S. ir V. į galinę automobilio sėdynę, liepė jiems sėsti į automobilį ir, būdamas automobilyje matė, kad V. eina link J.. Liudytojas V. rankose matė ginklą. Tėtis šaukė „čia J., mano sūnus, ką tu, V., darai“, bet V. priėjo prie J. ir smogė. J. nuo smūgio išsisuko. Tėtis kelis kartus perspėjo V., šaukė, kad jis liautųsi, o, jeigu nesiliaus, jis šaus, tačiau V. ir vėl smogė J., bet J. vėl išsisuko nuo smūgio. Tuo momentu liudytojas pastebėjo, kad V. turi rankoje ginklą ir tuo momentu pasigirdo šūvis. Liudytojas suprato, kad tėtis šovė į V.. Liudytojas tuo metu jau sėdėjo automobilyje, per veidrodėlį matė, kaip V. nukrito. Tuo pačiu metu, kai Vl. krito, išgirdo ir krentančio metalo garsą. Vėliau liudytojas išlipo iš mašinos ir pamatė, kad V. guli ant šaligatvio, bet jo kojos ant kelio. Pastebėjo, kad jis koja uždengė ginklą, kyšojo tik jo rankena. Tėtis V. po šūvio negrasino, tik klausė “ką tu padarei”. Tuo metu iš namo atėjo V. mama ir paklausė, kas atsitiko. Tėtis pasakė, kad nesupranta, kas įvyko. Tėtis norėjo kviesti greitąją medicinos pagalbą ir policiją bet V. keikdamasis liepė jiems nešdintis ir pasakė, kad jis pats arba mama iškvies medikus ir policiją, kad jis nieko policijai nesakys, kad viskas bus gerai. Kur tėvas padėjo pistoletą, liudytojas nematė. Liudytojas nuėjo į kiemą paimti tėčio automobilio. G. jau nebebuvo. Liudytojas pasiėmė automobilį, privažiavo prie tėčio, tėtis sėdo už vairo ir jie išvažiavo. Nei brolio, nei S., nei V. jau nebuvo. Jie, matyt, išvažiavo kiek anksčiau už juos. Liudytojas nurodė, kad kaltinamasis nebuvo išgėręs. Kai jie užėjo į garažą, butelis stovėjo, bet jis nebuvo net atsuktas, jie buvo po medžioklės, norėjo išgerti, atsipalaiduoti, todėl tėtis juos ir pakvietė jį parvežti namo, tačiau išgerti nespėjo, nes V. užpsichavo.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. L. parodė, kad 2009 m. lapkričio mėn. iš 7 d. į 8 d. naktį, apie 05.00 val. į brolio J. telefoną paskambino tėtis J. L. ir pasakė jiems atvažiuoti jo, kadangi tėtis po medžioklės nori išgerti ir negalės vairuoti. Jis, brolis J., S. ir V. važinėjosi mieste automobiliu „Opel Astra“, numerių neatsimena. Po skambučio jie iš karto važiavo pas Vl., prie (duomenys neskelbtini) degalinės, tikslaus adreso nežino, tik atsimena vizualiai kur gyvena. Išlipo iš automobilio, muzika automobilyje grojo garsiai. J. nuėjo prie vartų ir telefonu paskambino tėčiui, tik jis neatsiliepė, o J. telefonas išsikrovė. Jis pats neturėjo tėčio numerio, kadangi jis buvo pakeitęs, o jis neįsivedė naujo. J. paskambino į domofoną ir stukseno, bet vis tiek niekas neatsidarė. Tada J. perlipo per vartelius ir atidarė jam vartelius iš kitos pusės. Jie užėjo ir laiptais nusileido į garažą. Pastukseno į duris ir V. jiems atidarė duris ir pakvietė į vidų prie stalo. Ant stalo stovėjo degtinės butelis „Ruskij Standart“. Prie stalo sėdėjo V., tėtis ir G.. Jie kalbėjo, juokavo. Sėdėdamas jis pastebėjo, kad V. turi prie šono pasikabinęs dėtuvę, kurioje buvo ginklas, bet jis matė tik ginklo rankeną. Paskui nei iš šio, nei iš to V. paklausė jų, kaip jie čia įėjo. J. jam paaiškino, kad niekas durų neatidarė, todėl perlipo tvorą. Tuomet V. atsikėlė ir spyrė į 5 litrų butelį, kuris pataikė jam (A.) į dešinę koją ir sudužo. V. rėkė, kad jis su broliu išeitų taip, kaip atėjo. Tada G. jiems pasakė, kad jie išeitų. Tėtis su G. V. ramino. G. atidarė vartus ir jie pasakė V. viso gero ir išėjo. Jie nuėjo link automobilio. V. buvo pagarsinęs muziką, o J. liepė jam išjungti muziką. Tada jis, išgirdęs kaip V. kieme rėkia, pasakė S. ir V., kad šie sėstų į automobilio galą. Bet jie nespėjo atsisėsti, nes išėjo V.. Jie pasisveikino su V., bet pastarasis paklausė jų, kas jie tokie. Jis girdėjo, kaip tėtis ramino V. ir aiškino, kad tai jo sūnaus draugai ir kad atvažiavo jo paimti. V. paėmė viena ranka S. už striukės atlapų, o kita smogė, tačiau S. išsisuko nuo smūgio. Tėtis rėkė, kad šis ramintųsi. Tada V. paleido S. ir pradėjo eiti link jo ir V.. Jis įlipo į automobilį, o V., praėjęs pro automobilį, priėjo prie V. ir smogė jam kumščiu vieną ar du kartus, pataikydamas V. į nosį. V. pradėjo iš nosies bėgti kraujas ir jis nuėjo į kitą pusę. Jis pats tuo metu sėdėjo automobilyje ir matė kaip V. eina link J. ir traukia iš dėtuvės ginklą. Ar V. ištraukė ginklą, jis nematė, kadangi jam užstojo automobilio kampas. Jis nematė V. rankose ginklo, jis tik numano, kad šis išsitraukė ginklą. V. priėjo prie J., o tada tėtis pradėjo rėkti, kad liautųsi, tačiau V. užsimojo trenkti J. į veidą, tačiau nepataikė. Tėtis perspėjo V., jei jis nesiliaus, jis šaus. V. lyg nieko negirdėjo ir vėl smogė J., bet J. vėl išsisuko nuo smūgio. Ir tuomet pasigirdo šūvis. Jis matė kaip tėtis šovė į V.. Bet jis nematė kaip V. stovėjo, kai į jį šovė, nematė kaip nukrito, nes žiūrėjo į tėtį. V. keikdamasis jiems liepė nešdintis ir pasakė, kad jis nepraneš policijai. Jis nuėjo į kiemą ir paėmė tėtės automobilį. G. jau nebebuvo. Tada jie išvažiavo namo, nes atėjo V. mama ir ji pasakė, kad iškvies greitąją ir policiją (1 t., b.l. 116-117). Liudytojas A. L. papildomos apklausos metu parodė, kad V. T. dešinėje pusėje ant šono dėkle turėjo peilį, o ginklą turėjo kairėje pusėje, ginklas buvo įdėtas į šviesiai rudos spalvos dėtuvę, o pati dėtuvė buvo ant petnešų, specialiai tam pritaikytų, t.y. ginklui nešioti. Jis matė iš ginklo dėtuvės kyšančio ginklo rankeną. Kad V. T. turi ginklą jis pirmą kartą pamatė garaže, kai buvo užėjęs su broliu J.. Būnant lauke jis matė, kaip V. T. vis bandydavo traukti ginklą iš dėtuvės, tačiau kad šis būtų išsitraukęs peilį, nematė. Šūvio metu jis buvo prie automobilio priekinės sėdynės iš vairuotojo pusės: jis matė kaip jo tėvas J. L. šovė į V. T., ir kaip po šūvio tėvas ginklą nuleido prie šono ir laikė rankoje. Viskas vyko labai greitai, jie visi buvo pasimetę, išsigandę, kadangi V. T. iš pradžių buvo labai priešiškai nusiteikęs jų atžvilgiu: jis buvo labai agresyvus, bandė trenkti pirma S., tačiau nepataikė, kadangi šis išsisuko nuo smūgio, vėliau V. T. pradėjo eiti link jo, tačiau jis labai išsigando dėl savo sveikatos, kadangi turėjo galvos traumą, o matė, kad V. T. labai agresyviai nusiteikęs, todėl jis nubėgo link automobilio. Tada V. T. priėjo prie V. ir trenkė jam į nosį. Kai V. nubėgo nuo jo, V. T. pradėjo eiti link J. užsimojęs kumščiu, tačiau J. pasilenkė ir V. T. jam nepataikė. Automobilis stovėjo maždaug 5 metrų atstumu nuo tos vietos, kur nugriuvo V. T.. Jo tėvas, t.y. J. L., po šūvio nebuvo pridėjęs V. T. prie galvos ginklo ir pastarajam niekaip negrasino, ir vėliau ginklo į automobilį nemetė. Jis su draugais ketino iškviesti policiją ir med. pagalbą, tačiau V. T. mama pasakė, kad ji iškvies pati ir nuėjo į namus kviesti pagalbos. Jis nežino, kam priklauso telefono Nr. (duomenys neskelbtini). G. S. jis nepažįsta, tą vakarą jį matė pirmą kartą, ir nematė, ar į pastarąjį buvo nukreiptas ginklas (2 t., b.l. 43).

Teisiamajame posėdyje liudytojas S. Ž. nurodė, kad kaltinamąjį J. L. pažįsta, su juo yra draugai. Nukentėjusiojo V. T. nepažįsta, jį matė tik tą kartą, kai įvyko konfliktas. Liudytojas, J., A. ir V. (V. Z.) susitiko vakare, iš pradžių išvažiavo į miestą, į klubą. Apie 5 val. paskambino J. tėvas ir paprašė atvažiuoti jį paimti. Jie nuvažiavo, pastatė mašiną kažkur prie medžio. J. su A. išlipo iš mašinos ir nuėjo pas tėvą. J. su A. skambino į vartus, bet liudytojas su V. sėdėjo mašinoje ir klausėsi muzikos. A. su J. grįžo gal po 10 minučių. Jie grįžo vieni. Jie atėję pasakė, kad apsuktų mašiną. Kodėl prašė apsukti automobilį, neaiškino. Namo šeimininkas (nukentėjusysis V. T.) atėjo, kai apsuko mašiną ir pastatė ją prie vartų, gal po poros minučių. Liudytojas tuo metu buvo mašinoje. Kai pamatė, kad šeimininkas ateina, išlipo iš mašinos. Liudytojas norėjo su juo pasisveikinti, bet šeimininkas, tik išėjęs per varelius, priėjo prie liudytojo, paėmė už striukės atlapų, atstumė savęs, ir, nieko nesakydamas, be žodžių, trenkė delnu į veidą. Smūgis buvo stiprus, bet liudytojui pavyko nuo smūgio išsisukti, jis tik šiek tiek užkabino. Nuo namo šeimininko nesigynė, nes viskas įvyko staiga ir jis šito nesitikėjo. Liudytojo draugai buvo šalia, tačiau niekas nepuolė liudytojui padėti, kadangi, liudytojo nuomone, niekas nespėjo suprasti, kas įvyko. Liudytojui jokių rimtų sužalojimų padaryta nebuvo. Daugiau šeimininkas jam trenkti nebandė. Taip pat liudytojas nepastebėjo, kad jis būtų turėjęs ką nors rankose, kai jam smogė. Tuo metu liudytojas išgirdo kaip rėkia J. tėtis, kad jis, tas namo šeimininkas, liautųsi, kad tai jo sūnaus draugai, bet jis buvo toliau, gal kokių 5 metrų atstumu nuo automobilio. Šeimininkas į J. tėčio pastabą nesureagavo, priėjo prie V. ir smogė ranka į veidą. V. susiėmė už nosies, jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Jie pagalvojo, kad jau viskas, nes šeimininkas A. su J. pažinojo, jis tik juos matė pirmą kartą, negalvojo, kad jis galėtų jiems suduoti, ir pradėjo eiti link mašinos. J. tėtis tuo laiku buvo už tvoros, prie namo, jie – lauko pusėje. Liudytojas pastebėjo, kad namo šeimininkas kažką turi rankoje, bet tvirtinti, kad ten buvo ginklas negali. Liudytojas atsisėdo į automobilį ir išgirdo, kaip J. tėtis rėkia „ką tu darai, čia gi mano vaikai“. Liudytojas atsisuko ir per automobilio langą pamatė, kaip tas vyras užsimojo J. trenkti. J. tėtis dar porą kartų sušuko jam liautis ir tada liudytojas išgirdo šūvį. Šūvio metu liudytojas buvo automobilyje, pasisuko ir pamatė, kad J. tėvas, kuris dar buvo už tvoros, rankose laiko ginklą. Po šūvio liudytojas išlipo iš automobilio, nes nesuprato, kas įvyko, kas šovė, išėjo pasižiūrėti, kas atsitiko. Išlipęs iš automobilio, pora metrų nuo mašinos pamatė, kad šeimininkas sėdi ant šaligatvio. Kraujo ar dar kažko nesimatė. Prie pat šeimininko priėjęs liudytojas nebuvo, stovėjo nuo jo gal trijų metrų atstumu, todėl nepastebėjo, ar prie nukentėjusiojo buvo ant žemės kokių nors daiktų. Kur tuo metu buvo A. ir J. tėvas, gerai neatsimena. Kaip tik tuo momentu iš namo išėjo ir šeimininko motina. Ji paklausė, kas atsitiko, pasakė, kad iškvies policiją ir greitąją. Šeimininkas pasakė, kad jie visi važiuotų iš ten, tada jie išvažiavo.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. Ž. parodė, kad 2009-11-08 naktį jis, V., A. ir J. važinėjo a/m „Opel Astra“ po miestą, užeidavo į klubus, buvo išgėręs pusę litro alaus. Apie 06 val. jiems būnant (duomenys neskelbtini) paskambino J. tėtis, kuris paprašė atvažiuoti jo paimti. Automobilį vairavo V. (V. Z.). Jie apsisuko ir nuvažiavo į (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso nežino. Atvažiavo prie nuosavo namo, kur J. su A. išlipo iš automobilio ir nuėjo link namo. Muzika grojo gana garsiai. Jis su V. liko automobilyje. J. su A. apie 5 minutes stovėjo ir skambino į vartus. Kadangi jis sėdėjo automobilio gale, tai nematė kaip į namo vidų įėjo broliai A. su J.. Gal po 10 minučių išėjo A. su J. ir, priėję prie automobilio, pasakė jiems apsukti automobilį ir jį privaryti prie namo vartų. Jie taip ir padarė. Jis ir V. išlipo iš automobilio ir stovėjo lauke, laukė, kol ateis brolių tėtis. Staiga atsidarius vartams, išėjo vyras, apsirengęs medžiotojo rūbais, ir, priėjęs prie jo, paėmė jam už striukės atlapų, užsimojo ir trenkė delnu jam į veidą. Jis šiek tiek pasilenkė ir išvengė didelio smūgio. Tuo metu vyras jį paleido ir nuėjo link V.. Jis girdėjo, kaip brolių tėtis rėkia, kad vyras apsiramintų, tačiau tas vyras priėjo prie V. ir trenkė jam į veidą. V. susiėmė už nosies, jam pradėjo bėgti kraujas. Vyras apsisuko ir nuėjo į kitą pusę. Jis atsisėdo į automobilį ir išgirdo kaip J. tėtis rėkia, kad vyras nusiramintų arba jis šaus. Jis atsisuko ir per automobilio langą pamatė kaip vyras užsimojo J. trenkti ir tada jis pamatė kaip J. tėtis nusitaikė į vyro koją ir šovė. Vyras stovėjo į J. tėtį šiek tiek šonu. Jis matė, kaip vyras kairėje rankoje kažką laikė, tačiau nematė ką, bet daiktas buvo didesnis už telefoną. Kategoriškai teigti, kad ten buvo ginklas, negali, kadangi viskas vyko labai greitai ir buvo tamsu. V. ir J. įsėdo į „Opelį“, o A. nuėjo ir atvažiavo su tėvo automobiliu „Audi“ ir jie važiavo jame (1 t., b.l. 121-122). Liudytojas S. Ž. papildomos apklausos metu parodė, kad įvykio metu vyras, t.y. T., buvo apsirengęs kamufliažine uniforma, ant diržo kabojo peilis, o ant pečių buvo petnešos, skirtos ginklui laikyti, ir buvo prikabinta ginklo laikymui skirta amunicija. T. pastoviai dešine ranka liesdavo kairę pusę, tarsi ruošdamasis išsitraukti ginklą iš dėtuvės, ir pastoviai rėkė, kad tuoj visus „zavaliu“. Tęsdamas savo veiksmus T. ėjo link J. sūnaus J., ketindamas trenkti jam, ir tik pasigirdus šūviui, T. susilaikė nuo smūgio. Jis ginklo nematė, tačiau pagal T. elgesį pagalvojo, kad šis tikrai turi ginklą. Kai po šūvio T. parkrito, šalia pastarojo nukrito daiktas, kuris sudunksėjo kaip sunkus metalas. Jis tikrai pagalvojo, kad tai galėjo būti ginklas iš dėtuvės. Kai pribėgo J. tėvas, T. pradėjo rėkdamas vyti visus šalin, pastoviai grasindamas ir keikdamasis. Jis mano, jei J. nebūtų sustabdęs T., jie būtų nukentėję visi, o gal net būtų kilęs pavojus jų gyvybei (1 t., b.l. 123). Liudytojas S. Ž. papildomos apklausos metu parodė, kad jis ant V. T. matė petnešas su dėtuve kairėje pusėje, tačiau paties ginklo dėtuvėje jis nematė, ir dešinėje pusėje matė peilio dėtuvę. Jis nematė, jog V. T. būtų išsitraukęs ginklą ar peilį. J. L. nebuvo prie V. T. galvos pridėjęs ginklo ir šiam niekaip negrasino. Šūvio metu jis sėdosi į automobilio galinę sėdynę už vairuotojo. Jis išgirdo pirmiau šūvį, o atsisukęs pamatė kaip V. T. atsisėdo ant šaligatvio, o J. L. stovėjo už tvoros ir buvo nuleidęs ranką, kurioje buvo pistoletas. Automobilis stovėjo maždaug 3-4 metrų atstumu nuo tos vietos, kur nugriuvo V. T.. Tą vakarą iš pradžių V. T. trenkė jam į nosį, tačiau jis išsilenkė ir stipraus smūgio išvengė, jam tik vos prilietė prie veido. Tada jis matė kaip V. T. nuėjo ir trenkė Vitalijui į nosį kumščiu, todėl jis pats labai išsigando dėl savo sveikatos ir gyvybės, ir todėl lipo į automobilį. V. T. atrodė labai įsiutęs ir agresyvus, o, be to, sprendžiant iš viršutinės ginklams skirtos amunicijos, greičiausiai buvo ginkluotas. Po šūvio J. L. stovėjo ramiai, buvo susijaudinęs, ginklo į automobilį nemetė, prašė iškviesti med. pagalbą. Jis nežino, kas iškvietė policiją ir med. pagalbą. Jis su draugais norėjo kviesti, tačiau V. T. rėkė, kad jie važiuotų iš ten greičiau, kad jis pats viską susitvarkys. Kieme stovėjo V. T. mama, kuri pasakė, kad ji iškvies pati ir nuėjo į namus kviesti pagalbos. Jis nežino, kam priklauso telefono Nr. (duomenys neskelbtini). G. S. jis nepažįsta, jo nėra matęs, šią pavardę girdi pirmą kartą, įvykio metu tokio žmogaus nebuvo, ir jis nematė, ar į pastarąjį buvo nukreiptas ginklas (2 t., b.l. 45).

Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas V. Z. nurodė, kad kaltinamąjį J. L. pažįsta, jis yra liudytojo draugų tėvas. Liudytojas bendrauja tiek su J., tiek su A.. Santykai geri, draugiški. Nukentėjusiojo V. T. nepažįsta, tik teko jį matyti įvykio metu. 2009-11-07 vakare, tikslios valandos neatsimena, liudytojas susitiko su J. (J. L.), S. (S. Ž.) ir A. (A. L.), buvo mieste, vaikščiojo po klubus. Kažkuriuo momentu paskambino J. tėtis ir paprašė, kad atvažiuotų jo paimti. Jie mieste buvo su jo automobiliu „Opel Astra“. Automobilį tą vakarą vairavo liudytojas. Visi nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną, prie nuosavo namo, pasistatė automobilį ir J. su A. išėjo. Liudytojas su S. liko laukti automobilyje. Maždaug po 10-15 min. atėjo J. ir paprašė pritildyti muziką bei apsukti mašiną ir pastatyti ją arčiau namo. Muzika grojo gana garsiai, bet, kai J. paprašė, muziką jie iš karto pritildė. Liudytojas apsuko automobilį, išlipo iš jo ir, stovėdamas netoli automobilio, rūkė. Iš kiemo atėjo A., o jam iš paskos atėjo kažkoks vyras, priėjo prie S., suėmė jį už striukės atlapų ir smogė jam, tačiau S. nuo smūgio išsisuko. Tuomet liudytojas išgirdo, kaip rėkia J. tėtis, kad jis, tas vyras, liautųsi, kad tai jo sūnaus draugai. Liudytojas priėjo kiek arčiau prie S.. Tas vyras, pamatęs liudytoją, pradėjo eiti link jo. Minėtas vyras buvo apsirengęs karinę uniformą, pas jį prie šono dėtuvėje kabėjo peilis, taip pat jis turėjo dėtuvę, kurioje kažkas buvo. Priėjęs prie liudytojo, tas vyras kumščiu trenkė liudytojui į nosį. Smūgis buvo gan stiprus. Liudytojui iš nosies, kadangi liudytojo nosies pertvara labai jautri, pradėjo bėgti kraujas, bet į medikus dėl to liudytojas nesikreipė. Liudytojas nematė, ar tuo metu, kai smūgiavo liudytojui, minėtas vyras ką turėjo rankoje. Žmogus, kuris liudytojui smūgiavo, peilio nebuvo išsitraukęs, pistoleto liudytojas nematė. Traukdamasis nuo jo, liudytojas beveik perėjo į kitą kelio pusę. Tada tas vyras apsisuko ir nuėjo į kitą pusę, link J.. Liudytojas girdėjo kaip J. tėvas rėkia kažkur nuo kiemo pusės, nuo namo, kad „baik, čia gi mano vaikai, ką tu darai“. Liudytojas matė kaip S. atsisėdo į automobilį. Liudytojas taip pat priėjo prie automobilio ir jau, lipdamas į automobilį iš vairuotojo pusės, išgirdo, kad J. ir A. tėvas vėl šaukia, kad tas vyras liautųsi, o jei ne, tai jis šaus. Liudytojas matė, kad tas vyras tuo metu užsimojo, norėdamas suduoti J. ir tuo momentu išgirdo šūvį. Liudytojas suprato, kad šovė iš kiemo pusės. Išgirdęs šūvį, liudytojas išlipo iš automobilio, išgirdo duslų sunkaus daikto kritimo garsą ir pamatė pusiau gulomis sėdintį prieš tai liudytojui smūgiavusį vyrą. Vyriškis laikėsi už kojos, o, ar šalia jo buvo kokių daiktų, liudytojas nepamena. Prie vyro priėjo J. tėvas ir paklausė jo „ką tu padarei“. Tas gulintis vyras šaukė „varykit iš čia, aš pats čia išsiaiškinsiu“. Tuo metu liudytojas kaltinamojo rankose nieko nepastebėjo, liudytojas apskritai tą vakarą ginklo kaltinamojo rankose nematė. Po šūvio buvo išėjusi namo šeimininko motina, ji klausė, kas atsitiko, sakė, kad pati iškvies greitąją medicinos pagalbą ir policiją. Be to namo šeimininko motinos daugiau pašalinių asmenų liudytojas nematė. Liudytojas sėdo į mašiną ir jie su S. bei J. išvažiavo.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. Z. parodė, kad 2009-11-07 vakare, tikslios valandos jis neatsimena, susitiko su J. (J. L.), S. (S. Ž.) ir A. (A. L.), ir jie jo automobiliu „Opel Astra“, v/n (duomenys neskelbtini) nuvažiavo į klubą ,,(duomenys neskelbtini)“, esantį senamiestyje. Ten buvo maždaug iki 05 val. Jis išgėrė gal bokalą alaus. Dėl kitų nežino, kadangi jie šoko atskirai, todėl jis nematė. Kai automobiliu pradėjo važiuoti iš centro link (duomenys neskelbtini), paskambino J. tėtis ir paprašė, kad atvažiuotų jo paimti. Jis vairavo automobilį, o J. jam pasakė, kur reikia važiuoti. Nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) mikrorajoną, adreso nežino, ten pirmą kartą buvo. Ten prie nuosavo namo jie pasistatė automobilį ir J. su A. išėjo ir pradėjo skambinti į vartus, tačiau durų niekas neatidarė. Jis nematė, kaip J. su A. įėjo į namą. Maždaug po 5-10 min. iš namo išėjo J. su A., o jiems iš paskos išėjo vyras, apsirengęs kamufliažine uniforma, šone ant kelnių kabojo peilis įmautėje, ant pečių kabėjo dėtuvė. Vyras priėjo prie S. ir be žodžių pradėjo jam smūgiuoti, tačiau S. išsisuko nuo stipraus smūgio. Tuomet jis išgirdo kaip rėkia J. tėtis, kad jis, tas vyras, liautųsi, kad tai jo sūnaus draugai. Tada vyras ėjo link jo (V.) ir apšvietus apšvietimui stulpui jis pamatė dėtuvę iš arčiau, kuri buvo uždaryta, tačiau matėsi ginklo rankena. Ir tuomet tas vyras trenkė jam į nosį, o kadangi jo nosies pertvara labai jautri, tai jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Vyras nuo jo nuėjo į kitą pusę. Jis matė, kaip S. atsisėdo į automobilį, o jis pats iš inercijos nuėjo į kitą pusę. Grįžęs įlipo į automobilį. Lipdamas į automobilį iš vairuotojo pusės išgirdo, kad J. ir A. tėvas šaukia, kad liautųsi arba jei ne, tai jis šaus. Vyras tuo metu užsimojo J. ir kai jis sėdo į automobilį, išgirdo šūvį. Jis nematė, kaip stovėjo vyras, kai į jį šovė J. tėtis, nematė į kurią vietą šovė, nematė, kurioje vietoje stovėjo J. tėtis. Jis išlipo iš automobilio ir išgirdo duslų sunkaus daikto kritimo garsą, pamatė gulintį vyrą, kuris pradėjo rėkti, kad jie važiuotų. Aplink vyrą, kadangi buvo tamsu, jokio gulinčio daikto jis nematė. Jis įsėdo į automobilį, o A. nuėjo į kiemą išsivaryti tėčio automobilio, o tėtis stovėjo šalia sužeisto vyro. J. tėtis sakė vyrui: „Ką tu padarei“. Jis dar matė kaip iš namo išėjo to vyro motina. Ginklo vyro rankose jis nematė, kadangi, kai viskas vyko, vaizdą jam užstojo automobilio galas (1 t., b.l. 118-119). Liudytojas V. Z. papildomos apklausos metu parodė, kad tada, kai jis pamatė į lauką išėjusį T., pastarasis vilkėjo kamufliažine uniforma, dešinėje pusėje ant diržo kabėjo peilis dėtuvėje, o kairėje pusėje ant petnešų buvo pakabinta ginklo dėtuvė, kurioje jis pamatė juostele prisegtą ginklą. Koks konkrečiai buvo ginklas, jis pasakyti negali, tačiau iš dėtuvės buvo matyti ginklo rankena juodos spalvos. T. vis dešine ranka siekė to ginklo, o kai priėjęs smogė jam į veidą, jis labai išsigando ir pabėgo. Jis pabijojo T. pasipriešinti, kadangi matė ginklą, negalėjo nuspėti jo veiksmų. Kai jis pabėgo, tada T. nuėjo link J. (1 t., b.l. 120). Liudytojas V. Z. papildomos apklausos metu parodė, kad V. T. ant kairės pusės šono dėkle turėjo peilį. V. T. turėjo ir ginklą, tačiau kurioje pusėje, dabar negali įvardinti, kadangi neprisimena, ginklas buvo įdėtas į dėtuvę ir pati dėtuvė buvo ant petnešų, tam specialiai pritaikytų ginklui nešioti. Jis matė kaip iš ginklo dėtuvės kyšojo ginklo rankena. J. L. nebuvo prie V. T. galvos pridėjęs ginklo ir šiam niekaip negrasino. Kai V. T. sudavė smūgį jam į nosį, ir kai pradėjo iš nosies bėgti kraujas, jis atsisėdo į automobilį, todėl nematė, ar V. T. buvo išsitraukęs ginklą ar peilį. Po to, kai gavo smūgį į nosį, jis V. T. nesipriešino, nes matė, kad šis buvo ginkluotas, t.y. turėjo ginklą dėtuvėje, todėl juto realų pavojų dėl savo gyvybės. Jis, lipdamas į automobilį, išgirdo šūvį. Pažiūrėjęs pro automobilio galinį langą jis pamatė kaip nukrito V. T.. Automobilis stovėjo maždaug 5 metrų atstumu nuo tos vietos, kur nukrito V. T.. J. L. stovėjo už automobilio šono, todėl jis jo nematė, tačiau į automobilį J. L. ginklo nemetė. Jis nežino, kam priklauso telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Jis nežino, kas iškvietė policiją ir med. pagalbą. Jis su draugais norėjo kviesti, tačiau V. T. rėkė, kad jie važiuotų greičiau iš ten, kad jis pats viską susitvarkys. Ten stovėjo V. T. mama, kuri pasakė, kad ji iškvies pati ir nuėjo į namus kviesti pagalbos. G. S. jis nepažįsta, jo nėra matęs, tokio žmogaus įvykio metu nebuvo, todėl negali pasakyti, ar į pastarąjį buvo nukreiptas ginklas (2 t., b.l. 44).

Teisiamajame posėdyje liudytojas G. S. nurodė, kad J. L. pažįsta iš medžioklės, su juo yra medžiotojai, tarp jų normalūs santykiai, su juo konfliktų nebuvo. Liudytojas paaiškino, kad nukentėjusįjį V. T. pažįsta iš medžioklės, asmeniškai su juo konfliktų neturėjo. Liudytojas nurodė, kad 2009-11-08 jis su nukentėjusiuoju ir kaltinamuoju buvo medžioklėje. Medžioklėje V. T. dalyvavo, nors ir ginklo neturėjo, iš jo ginklai yra atimti, gal turėjo peilį prisikabinęs, jis buvo kaip klubo vadovas. Po medžioklės grįžo pas V. T., nes į medžioklę važiavo liudytojo mašina, o visi kiti pas V. T. buvo palikę savo mašinas. Iš medžioklės pas V. T. grįžo liudytojas, V. T., J. L., A. B.. Albinas iš karto išvažiavo, o jie trise užėjo pas V. T.. J. L. paskambino savo vaikams, kad jį paimtų. Jie buvo garaže, apačioje. V. T. pastatė ant stalo pradėtą gerti degtinės butelį, bet kad kas gėrė, liudytojas nematė, prie liudytojo jie alkoholio nevartojo. Liudytojas vairavo automobilį, pats negėrė. Kad J. L. būtų girtas, liudytojas nematė, medžioklės metu niekas negeria. Garažas ten yra per du aukštus, skirtingais lygiais – viena dalis garažo išeina į (duomenys neskelbtini), o jie buvo iš kitos pusės. Būdami garaže, išgirdo, kad barbena į duris. V. T. atidarius duris, pamatė, kad atvažiavo J. L. vaikai. Jie buvo du, liudytojas buvo anksčiau juos matęs, todėl žinojo, kad tai kaltinamojo vaikai. V. T. pasipiktino, kad jie nepaskambinę perlipo per vartus ir įėjo į kiemą. Jis paburnojo ir vaikus per vartus išvarė. Norėjo pamokyti kaip reikia užeiti. Tada vaikai nuėjo per viršų, aplinkui. V. T. morališkai pradėjo auklėti J. L., kad negalėjo savo vaikų išauklėti, sakė, kad jis dabar išauklės jo vaikus. Tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo konflikto nebuvo, paprasčiausiais V. T. pareiškė nepasitenkinimą, kad kaltinamojo vaikai nebarbeno į vartus, o perlipo vartus ir atėjo į namą. V. T. pakilo į viršų paauklėti vaikų, pasakė J. L.: “Aš išauklėsiu tavo vaikus, jei tu nesugebi“ ir tada nuėjo, o liudytojas su J. L. liko garažo apačioje. Kai V. T. nuėjo į viršų, J. L. pradėjo nervuotis, lakstyti, išsitraukė pistoletą, liudytojas jam pasakė: „- Gal tu durnas, dėk atgal tą pistoletą“ ir jis jį įsidėjo. Liudytojas negirdėjo iš J. L. jokių grasinimų, jis tik kažkaip sakė, kad kaip V. T. gali jo vaikus auklėti. Liudytojas ramino J. L., sakė, jam, kad V. T. su protu nesveikas, tai kam kelti konfliktą. Kaltinamasis natūraliai pergyveno, nervavosi, liudytojas sakė jam, kad baigtų nervuotis. Liudytojas nurodė, kad jis nemėgsta konlfiktų, todėl nusprendė išvažiuoti. Kai liudytojas išvažinėjo, J. L. nuėjo laiptais į viršų, liudytojas sakė, kad važiuoja namo. Prieš liudytojui išvažiuojant J. L. liudytojui negrasino. Kai J. L. lipo į viršų, ginklo jo rankose nebuvo, ginklas buvo kabūroje, užsegtas. Liudytojui išėjus, iki metalinių durų likus 3-4 metrams, liudytojas prisiminė, kad pamiršo kepurę, todėl liudytojas grįžo tos kepurės, gulėjusios iškart už durų, pasiimti. Tuo metu liudytojas pamatė V. T. mamą, pasisveikino su ja ir paėmęs kepurę išėjo, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Išvažiuodamas su V. T. liudytojas neatsisveikino, jo nematė, nes jis išėjo aiškintis su J. L. vaikais. Iki mašinos liudytojui reikėjo paeiti kelis žingsnius, prieš išvažiuodamas liudytojas muzikos negirdėjo, girdėjo garsiai kalbančius, girdėjo V. T. ir J. L. vaikų balsus nuo (duomenys neskelbtini). Ką jie konkrečiai kalbėjo, nesigirdėjo. Šūvio garso liudytojas negirdėjo. Liudytojas išvažiavo link (duomenys neskelbtini), todėl pro juos nepravažiavo. Kas ten į ką šovė liudytojas nežino. Apie įvykį sužinojo, kai jam paskambino V. T. sesuo ir pasakė, kad V. T. koja peršauta. Tuo metu liudytojas jau buvo grįžęs namo. Teismui perskaičius 2009-11-11 G. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (II tomas, 21 lapas), liudytojas nurodė, kad, ar kaltinamasis su nukentėjusiuoju gėrė, negali pasakyti, viskas ten greitai įvyko, faktas, kad butelis stovėjo ant stalo, alaus jie buvo pasistatę, bet liudytojas konkrečiai nežiūrėjo kas ką geria. Liudytojas patikslino, kad būdamas garaže, J. L. buvo išsitraukęs ginklą, bet liudytojui juo negrasino, „aš tave nušausiu“ nesakė, liudytojui pasakius, kad baigtų nervuotis, įsidėtų pistoletą atgal, jis tą pistoletą įsidėjo atgal. Pistoleto J. L. neužtaisė. Liudytojas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu gal tyrėja ne taip liudytoją suprato, nes liudytojas tikrai atsimena, kad J. L. nėjo į lauką atstatęs pistoletą. Buvo tik faktas, kad J. L. pistoletą buvo išsitraukęs, bet vėliau jį įsidėjo. J. L. lipant laiptais, jis pistoletą buvo susidėjęs. Lipdamas laiptasi J. L. kažką burnojo, bet ką konkrečiai liudytojas nežino. J. L. nesakė, kad V. T. padarys invalidu, gal tyrėja blogai užrašė. Liudytojas nurodė, kad byloje esantį 2011-01-17 liudytojo pareiškimą parašė V. T., liudytojas jį tik pasirašė, pats nieko nerašė. Teismui pagarsinus liudytojo 2011-05-24 parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (II tomas, 42 lapas), liudytojas nurodė, kad, kai J. L. išsitraukė ginklą, liudytojas jam pasakė, kad susidėtų, tačiau nebuvo to, kad kaltinamasis konkrečiai juo grasintų, ginklo į krūtinę liudytojui atsukęs kaltinamasis nebuvo. Liudytojas nurodė, kad palaiko parodymus, kuriuos davė ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai, viskas atitinka, tik tiek, kad, kai J. L. lipo laiptais, jis buvo įsidėjęs ginklą ir tai, kad jis liudytojui negrasino, jis tik buvo išsiraukęs ginklą, liudytojui jam pasakius susidėti, jis ginklą susidėjo. Kad J. L. sakytų, kad padarys V. T. invalidu – to nebuvo. Liudytojas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo parodymų protokoluose įrašai „Perskaičiau, surašyta teisingai“ parašyti jo ranka, bet iš tiesų jis parodymų neskaitė, jį apklausė, surašė, jis pasirašė. Liudytojas nurodė, kad V. T. dažnai būna neadekvatus, V. T. yra konfliktiškas žmogus, tai pasireiškia tuo, kad būna nepasverta agresija lygioje vietoje, piktybinis žmogus, būna normalus, o kartais užeina šizofrenija, būna, kad barasi, įžeidinėja, gal jis taip nori save sureikšminti. Kai V. T. pavartoja alkoholio, jo pyktis paaštrėja. Kartais jis būna normalus, o kartais negali jo atpažinti, agresija “per ausis lenda”. Per liudytojo medžioklės praktiką nuo V. T. būdavo nukentėjusių, bet liudytojo atžvilgiu to nebuvo. J. L. retai atvažiuodavo pamedžioti, bet niekad neapsieidavo, kad V. T. jį morališkai “nedamušinėtų”, taip galima pasakyti, prisikabindavo dėl kažko lygioje vietoje. J. L. daugiau tylėdavo, o V. T. reikėdavo jam įkasti. Liudytojas teigė, kad jis pats su V. T. konfliktų neturėjo, V. T. nebijojo, jo atžvilgiu agresijos nebuvo, jis pakeldavo balsą, bet liudytojas griežtai atsakydavo, todėl prie liudytojo jis nesikabindavo, tačiau silpnesnio charakterio žmonės nuo jo kentėdavo. J. L. visuomet buvo draugiškas, neadekvataus jo elgesio ar to, kad jis konfliktuotų, liudytojas nėra matęs, J. L. problema gal ir yra, kad jis savyje užsidaro, tyli, gal dėl to ir pergyvena.