- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-11
- Bylos Nr.
- 1A-333-935/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-17813-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnius Trumpulis, Vladislavas Lenčikas, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- D. S.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio, Vladislavo Lenčiko ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar lankymusi gydymosi įstaigose, vadovaujantis BK 72² straipsniu, nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, kurią nuteistasis turi įvykdyti per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. D. S. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. birželio 25 d. nuo 09.00 val. iki 13.59 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), rankomis suėmęs už kaklo smaugė savo sugyventinę A. J., tyčia kumščiu sudavė jai į kairę akį, paėmęs už kojų ištempė iš lovos bei tyčia spyrė jai į koją bei į sėdmenis, taip sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė gerklų srities kvėpavimo takų trauminės kilmės pabrinkimą, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė A. J. sveikatą. Tokiais savo veiksmais D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde D. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
3. D. S. aiškina, jog pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo tendencingai, nepagrįstai rėmėsi pirminiais nukentėjusiosios parodymais, taip pat jokiais faktais nepagrįstais liudytojos Ž. K., specialisto ir policijos pareigūnų parodymais. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepašalino byloje nustatytų prieštaravimų.
4. Nuteistasis nurodo, kad 2017 m. birželio 25 d. ryte, kai jis dar miegojo, į namus grįžo jo neblaivi sugyventinė A. J., kuri pradėjo reikšti jam priekaištus. Tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Tikėtina, jog nukentėjusioji, norėdama jį pagąsdinti, iškvietė policijos pareigūnus. Žinodamas, kokios pasekmės jam gali kilti atvykus policijai, jis skubiai pasišalino iš buto. Kai grįžo į butą, A. J. ir toliau reiškė pretenzijas, grasino jį išvaryti iš buto. Nuteistasis aiškina, jog jis bandė nukentėjusiąją nuraminti, todėl, priėjęs prie jos iš nugaros, ją apkabino per pečius. Tuo metu A. J. ėmė muistytis ir bandė ištrūkti, tačiau jis stipriai laikė nukentėjusiąją. Tikėtina, jog būtent tuo metu ir iškrito nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefonas bei sudužo. Vienu metu A. J. kluptelėjo ir sukdama galvą žemyn ištrūko iš jo glėbio. Taigi ji kaklo priekinę dalį galėjo susižaloti tuo metu, kai bandė išsilaisvinti. Nuteistasis teigia, kad tuo metu jam nebuvo žinoma, jog nukentėjusioji prieš tai buvo nugriuvusi ir susižalojo kaklą į turėklą. A. J. kaklo sužalojimą galėjo nulemti ir tai, jog nuteistasis ją buvo stipriai suėmęs rankomis. Tokį teiginį patvirtina ir specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys.
5. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad jis miegančios nukentėjusiosios nesmaugė, nesudavė kumščiu į kairę akį, netempė už kojos, nestūmė nuo laiptų, nespyrė jai į sėdmenis bei koją.
6. D. S. nurodo, jog A. J. ikiteisminio tyrimo metu išsakyti teiginiai, kad jis ją smaugė ir prieš ją smurtavo, yra tik nukentėjusiosios nuomonė, kurios atsiradimą nulėmė tarp jų kilęs konfliktas. Be to, pati A. J. teisme teigė, jog tikrąsias įvykio aplinkybes nurodė būtent teisme.
7. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi daryti poveikį nukentėjusio asmens kūnui, siekdamas sukelti tokiam asmeniui fizinį skausmą. Skausmas yra išimtinai subjektyvus pojūtis, kurio išmatuoti ar kitaip objektyviai įvertinti neįmanoma, todėl baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą galima tik nustačius, kad kaltininkas neabejotinai atliko įstatyme nurodytus neteisėtus veiksmus. Nuteistasis dar kartą pabrėžia, jog jis jokio fizinio smurto prieš nukentėjusiąją nenaudojo, o tik laikė apglėbęs, nes norėjo, kad ši nusiramintų.
8. Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas tendencingai vertino jam pareikštus kaltinimus, kadangi jis anksčiau yra ne vieną kartą teistas ir teistumas nėra išnykęs. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, jog anksčiau jis nėra teistas už nusikaltimų, susijusių su smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, padarymą.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestinas.
10. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė D. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Nuteistojo kaltę padarius šią nusikalstamą veiką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti bei teismo įvertinti įrodymai.
11. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi liudytojų Ž. K., A. V. bei K. I. parodymais, specialisto paaiškinimais, taip pat nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas ne tik anksčiau nurodytais duomenimis, kurie pagrįstai buvo pripažinti įrodymais, bet ir kitais baudžiamojoje byloje (specialisto išvadoje, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, ataskaitų žiūryklėje, apžiūros protokole ir kt.) užfiksuotais duomenimis, kurie iš esmės patvirtina paminėtų liudytojų parodymus, specialisto paaiškinimus bei nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.
12. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad D. S. ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog jis jokio smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo, o, norėdamas išvengti konflikto, paprasčiausiai išėjo iš buto (b. l. 57, 106). Apeliaciniame skunde nuteistasis jau aiškina, kad sužalojimai nukentėjusiajai galėjo atsirasti tuo metu, kai jis ją laikė apkabinęs per pečius ir ši ištrūko iš jo glėbio. Taip pat iš D. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis aiškino, kad konfliktas tarp jo ir nukentėjusiosios vyko tik ryte, nors bylos baigtimi nesuinteresuotos liudytojos Ž. K. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad ji nuteistąjį matė ir tuo metu, kai nukentėjusioji pas ją atėjo kviesti policijos (b. l. 107-108). Apeliaciniame skunde nuteistasis jau neginčija fakto, kad įvykio dieną tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko du susidūrimai. Taigi apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo teiginiai negali būti vertinami kaip nuoseklūs bei patikimi. Kita vertus, nuteistojo teiginius, kad jis prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, paneigia byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma.
13. Iš nukentėjusiosios A. J. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, jog ji paaiškino, kad apkalbėjo D. S.. Iš tikrųjų prieš ją fizinis smurtas nebuvo vartojamas, o tarp jos ir sugyventinio vyko tik žodinis konfliktas (b. l. 106-107, 136-137). Kaklą ji susižalojo, kadangi pati dėl neblaivumo nukrito ir atsitrenkė į laiptų turėklą (b. l. 136-137). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokius A. J. parodymus paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, duotais bylos nagrinėjimo teisme metu. Tuo pačiu pabrėžtina ir tai, kad versija, jog nukentėjusioji kaklą susižalojo pati, buvo iškelta tik tuomet, kai ji parodymus byloje davė penktą kartą (ikiteisminio tyrimo metu vyko dvi A. J. apklausos, buvo atlikta viena jos ir D. S. akistata, taip pat nukentėjusioji du kartus davė parodymus pirmosios instancijos teisme). Ši aplinkybė leidžia abejoti nukentėjusiosios teisme duotų parodymų patikimumu. Be to, pastebėtina ir tai, jog aplinkybę, kad sužalojimai ant kaklo atsirado nukentėjusiajai nukritus ir atsitrenkus į laiptų turėklą, A. J. nurodė tik po to, kai pirmosios instancijos teisme paaiškinimus davė specialistas, kuris patvirtino, kad sužalojimai ant kaklo galėjo atsirasti ir nuo kontakto su turėklu (b. l. 135-136). Kita vertus, net ir tuo metu, kai A. J. parodymus davė penktą kartą, ji nurodė, jog ji sakė, kad buvo sumušta, nes norėjo atkeršyti D. S. už tai, jog buvo smaugiama (b. l. 136).
14. Iš nukentėjusiosios A. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad 2017 m. birželio 24 d. tarp jos ir D. S. įvyko du konfliktai. Po pirmojo konflikto D. S. išėjo iš buto, o ji pasiliko bute ir užmigo. Ji pabudo, kadangi pajuto, jog nuteistasis ją smaugia. Ji matė, kad D. S. daužo jos telefoną į sieną. Kai nuteistasis ją paleido, ji nubėgo pas kaimynę. Buvo iškviesta policija. Nukentėjusioji apklausos metu taip pat nurodė, jog D. S. pretenzijų neturi, prašė nutraukti ikiteisminį tyrimą (b. l. 18). Vėlesnės apklausos metu nukentėjusioji nurodė, jog D. S. ją smaugė, daužė jos mobiliojo ryšio telefoną į sieną. Be to, nukentėjusioji papildomai paaiškino, kad D. S. kumščiu sudavė jai smūgį į veido sritį, buvo suėmęs ją už kojos ir tempė iš lovos, tuo metu, kai ji buvo ant laiptų, pastūmė, tačiau ji nenukrito, nes laikėsi už turėklų, spyrė į sėdmenis bei kojas (b. l. 19). Pažymėtina, jog iš byloje esančių nukentėjusiosios apklausų protokolų turinio matyti, kad ji su užfiksuotais parodymais susipažino ir patvirtino, jog parodymai buvo užfiksuoti teisingai.
15. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paaiškino, jog apkalbėjo D. S., kadangi norėjo jam atkeršyti. Vis tik nukentėjusiosios nurodoma parodymų keitimo priežastis nėra įtikinama, kadangi ji jau pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad D. S. pretenzijų neturi ir nori, jog ikiteisminis tyrimas būtų nutrauktas. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji aiškino, jog antrosios apklausos metu ji negalėjo keisti parodymų, todėl ir davė tokius pačius parodymus kaip ir ankstesnės apklausos metu. Vis tik čia pažymėtina, kad nukentėjusioji antrosios apklausos metu ne tik nurodė tokias pačias aplinkybes kaip pirmosios apklausos metu, tačiau dar papildomai nurodė ir kitus nusikalstamus nuteistojo veiksmus. Pastebėtina ir tai, kad A. J. akistatos su D. S. metu teigė, jog apie tiriamą įvykį ji kalbėti nenori, su D. S. ji susitaikė ir nenori gadinti esamų santykių (b. l. 72). Toks nukentėjusiosios teiginys leidžia daryti išvadą, jog iš tikrųjų parodymų keitimo priežastis yra ne siekis nurodyti tikrąsias įvykio aplinkybes, o siekis išsaugoti šiuo metu tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo susiklosčiusius santykius, padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo vadovautis nukentėjusiosios teisme duotais parodymais, kadangi jie prieštarauja jos parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu, taip pat neatitinka kitų byloje surinktų duomenų, kurie laikytini įrodymais.
16. Iš liudytojos Ž. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme bei ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog ji paties konflikto tarp D. S. ir A. J. nematė. Vis tik iš šios liudytojos parodymų matyti, kad nukentėjusioji jos prašė leisti pasinaudoti mobiliojo ryšio telefonu, kadangi ji norėjo iškviesti policiją. Nukentėjusiajai buvo sunku kalbėti, ji buvo susiėmusi už gerklės bei skundėsi jos skausmu. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad nukentėjusioji sunkiai kalbėjo, laikėsi už gerklės, jos akis buvo pamušta, šiek tiek patinusi (b. l. 34). Šiuos teiginius liudytoja Ž. K. patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, t. y. ji nurodė, kad jos parodymai buvo užfiksuoti teisingai (b. l. 108). Taigi aptarti liudytojos parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes bei leidžia daryti išvadą, jog iš tikrųjų policija buvo kviečiama dėl nuteistojo nusikalstamų smurtinių veiksmų. Pastebėtina, jog garso įrašo apžiūros protokole užfiksuoti duomenys bei paties garso įrašo turinys patvirtina, kad nukentėjusioji skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą pranešė, jog ji buvo sumušta vyro (b. l. 14, 90).
17. Liudytojas A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis matė ant nukentėjusiosios veido sužalojimus. Moteris paaiškino, kad ją sužalojo sugyventinis, kuris ją smaugė, sudavė smūgius. Moteris skundėsi kaklo skausmu, sunkiai kalbėjo (b. l. 108-109). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas paaiškino, kad ant moters veido matėsi mėlynė, jos kaklas buvo apdraskytas, ji sunkiai kalbėjo, balsas buvo užkimęs. Pati moteris nurodė, jog ji sunkiai kalba, kadangi sugyventinis pradėjo smaugti tuo metu, kai ji miegojo. Sugyventinis jai sudavė ne vieną smūgį (b. l. 37). Iš esmės tokios pačios aplinkybės yra nurodytos ir liudytojo surašytame tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto. Pažymėtina, kad šiame tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog ant nukentėjusiosios veido matėsi mėlynė, o ant kaklo ir kojos paraudimai, nurodytos mėlynės bei paraudimų galimos atsiradimo priežastys. (b. l. 3-4) Liudytojas K. I. teisme taip pat parodė, jog nukentėjusioji sakė, kad tuo metu, kai ji miegojo, ją smaugė sugyventinis. Teisiamojo posėdžio metu pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis patvirtino užfiksuotų parodymų teisingumą (b. l. 134-135). Iš K. I. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad nukentėjusioji aiškino, jog ją miegančią smaugė sugyventinis, vėliau ją mušė bei sudaužė mobiliojo ryšio telefoną. Ant nukentėjusiosios veido matėsi mušimo žymės, moters balsas buvo užkimęs. Pati nukentėjusioji paaiškino, jog jos balsas užkimęs, kadangi ji buvo smaugiama (b. l. 39). Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje užfiksuotų duomenų matyti, kad nukentėjusioji ir medikams nurodė, jog buvo mušama bei smaugiama. Taip pat šioje kortelėje užfiksuota, jog nukentėjusiosios galvoje čiuopiasi gumbai, šlaunyse paraudimai, kaklo srityje yra spaudimo žymės, balsas prikimęs (b. l. 22). Taigi aptarti duomenys sutampa su nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu nurodytomis aplinkybėmis bei patvirtina jų teisingumą, taip pat jie iš esmės sutampa ir su liudytojos Ž. K. parodymais.
18. Specialisto išvadoje Nr. G 2717/2017 (01) užfiksuoti duomenys patvirtina, jog nukentėjusiajai buvo kliniškai nustatytas gerklų srities kvėpavimo takų trauminės kilmės pabrinkimas, kuris vertinamas kūno sužalojimu ir galėjo susidaryti po kaklo minkštųjų audinių suspaudimo. Sužalojimui padaryti galėjo pakakti vieno trauminio poveikio. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimas nebūdingas savęs žalojimui (b. l. 29). Teisiamojo posėdžio metu specialistas paaiškino, jog nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas nėra būdingas kritimui, nes sužalota kaklo priekinė dalis. Kaklo sužalojimas galėjo būti padarytas suspaudus rankomis, taip pat jis galėjo atsirasti ir atsitrenkiant į turėklą. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad, įvertinus anksčiau aptartus duomenis kartu su specialisto teiginiu, jog nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas nėra būdingas griuvimui, nėra pagrindo daryti išvados, kad nukentėjusioji kaklo sritį susižalojo pati, t. y. nukrisdama ir atsitrenkdama į turėklą. Čia pastebėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji minėjo, jog nuteistasis bandė ją nustumti nuo laiptų, tačiau ji nenukrito, kadangi laikėsi už turėklų. Toks jos teiginys leidžia daryti išvadą, kad įvykio metu ji buvo pakankamai koordinuota ir sugebėjo tinkamai sureaguoti net ir į kito asmens fizinius veiksmus. Tuo pačiu sutiktina su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog nukentėjusioji įvykio metu dėl savo neblaivumo buvo visiškai nekoordinuota, griuvinėjo ar pan.
19. Įvertinus visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo teiginiai, jog jis nesmurtavo prieš savo sugyventinę, buvo paneigti byloje surinktų įrodymų visuma. Byloje buvo įrodyta, kad dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų A. J. buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Nekyla abejonių, kad dėl nuteistojo veiksmų, t. y. fizinio poveikio nukentėjusiosios kūnui (smaugimo, smūgių sudavimo), A. J. jautė fizinį diskomfortą (skausmą), ji dėl patirtų sužalojimų net buvo gydoma asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Taigi D. S. veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tuo pačiu konstatuotina, jog nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas bylos duomenis vertino neobjektyviai, D. S. pripažino kaltu padarius nusikaltimą tik dėl to, jog jis anksčiau buvo teistas.
20. Esant aptartoms aplinkybėms keisti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 7 d. nuosprendžio nėra jokio įstatyminio pagrindo, o nuteistojo D. S. apeliacinis skundas yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.