Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal nubaustojo V. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarimo, kuriuo V. B. (V. B.) nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį 7 eurų dydžio bauda, pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį 1220 eurų dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams dviem mėnesiams, vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 1220 eurų dydžio bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams dviem mėnesiams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų jo skundo, apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais, prašo taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir skirti nuobaudą, nesusijusią su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu. Nurodo, kad kiekvienos veikos pavojingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinių teisės pažeidimų bylose priimtose nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013, 2AT-13-2013, 2AT-11/2014 ir kt.). Nubaustasis V. B. teigia, kad eismo įvykio metu buvo padaryta nedidelė žala, transporto priemonės apgadintos nežymiai, įvykio metu asmenys nenukentėjo, jo vairavimo stažas yra daugiau kaip 30 metų, per šį laikotarpį baustas tik keletą kartų už greičio viršijimą, kitus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau už vairavimą būnant neblaiviam niekada nebaustas, sukeltas eismo įvykis yra mažareikšmis. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jo sveikata yra bloga, todėl nuolat tenka lankytis ligoninėse, yra sulaukęs jau 58 metų, dirba maršrutinio taksi vairuotoju, todėl netekęs teisės vairuoti transporto priemones, praras ir darbą bei savo šeimos pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Todėl ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinių nuobaudų tikslai gali būti pasiekti, paskyrus švelnesnę nei ATPK 127 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytoji nuobaudą – neatimant teisės vairuoti transporto priemones.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nubaustasis V. B. neneigia aplinkybės, kad eismo įvykis buvo, kad eismo įvykio metu buvo apgadintos transporto priemonės, tačiau neigia, kad eismo įvykį sukėlė jis, tvirtindamas, jog tai padarė jo sutuoktinė B. B., o jis iš karto po eismo įvykio prisiėmė kaltę, siekdamas apsaugoti savo sutuoktinę, nes ši buvo ištikta šoko. Dėl padaryto pažeidimo, už kurį skundžiamu nutarimu V. B. nubaustas pagal ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį, apeliaciniame skunde apeliantas jokių argumentų nenurodė.

Iš aptartų nubaustojo V. B., liudytojų A. B., B. B. ir K. M. parodymų aiškiai matyti, kad minėti asmenys, nurodydami prieštaringas aplinkybes, bandė įtikinti teismą, jog eismo įvykio metu prie automobilio „Chysler Grand Voyager“ vairo sėdėjo ir eismo įvykį sukėlė B. B., tačiau apylinkės teismas pagrįstai tokius jų prieštaringus parodymus vertino kritiškai. Tokie jų parodymai prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet juos akivaizdžiai paneigia ir kiti byloje surinkti, teismo posėdyje ištirti ir skundžiamame nutarime aptarti įrodymai.

Teismo posėdyje apklaustas kaip liudytojas Klaipėdos apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis R. B. patvirtino savo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, parodė, kad įvykio dieną V. B. žmona B. B. kvietė policiją dėl smurto artimoje aplinkoje, buvo nurodžiusi, kad smurtauja jos sūnus. Nuvažiavęs į nurodytą vietą, kieme pamatė apgadintą automobilį. Įvykio vietoje buvęs V. B. sūnus jam paaiškino, kad jo tėvas norėjo pastatyti automobilį. Apgadinto automobilio savininkas taip pat nurodė, jog jo automobilį kliudė V. B. vairuojamas automobilis, šią aplinkybę jam pasakė V. B. sūnus A. B.. Automobilių apgadinimai atitiko. B. B. tuo metu lauke nebuvo, ji buvo namuose. Atėjus į namus, B. B. keikėsi, buvo neblaivi, jos sūnus keikėsi taip pat, jie buvo sulaikyti (b. l. 89).

Tiek liudytojas policijos pareigūnas R. B., tiek ir liudytojas policijos pareigūnas M. B. patvirtino Klaipėdos apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio R. B. 2015 m. gruodžio 20 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, kad prie T. D. buvo priėjęs automobilio „Chysler Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas V. B., kuris prisipažino apgadinęs jo automobilį, prašė nekviesti policijos, siūlė atsilyginti pinigais, norėjo susitarti, kartu su juo buvo sūnus A. B., kuris taip pat prašė nekviesti policijos, žadėjo atlyginti padarytą žalą. Įvykio vietoje A. B. paaiškino, kad jo tėvas V. B. norėjo automobiliu pavažiuoti į priekį, tačiau pavažiavo atgal ir apgadino automobilį „Audi A4 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) .

Klaipėdos apskrities VPK Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio R. B. 2015 m. gruodžio 20 d. tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis dėl to, kad A. B. T. D. nurodė, jog prie automobilio „Chysler Grand Voyager“ vairo sėdėjo ir eismo įvykį sukėlė būtent jo tėvas V. B., kad nenorėjo, jog būtų iškviesta policija, visiškai patvirtina 2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje apklausto kaip liudytojo T. D. duoti parodymai, kur liudytojas išsamiai ir nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, parodė, jog jam išėjus į kiemą, prie jo priėjo sūnus ir tėvas. Sūnus pasakė, kad „tėvas, įpuolė į jo automobilį“, reikalavo nekviesti policijos, elgėsi agresyviai, tačiau kažkas policiją iškvietė. Abu vyrai buvo neblaivūs (b. l. 71). Iš bylos duomenų nustatyta, kad T. D. aplinkybės, kuris asmuo atsitrenkė į jo automobilį, nežinojo. A. B. T. D. pats pasakė, kad į jo automobilį atsitrenkė būtent tėvo, o ne kito asmens vairuojamas automobilis, ir tik iš paties A. B. sužinotas aplinkybes T. D. nurodė policijos pareigūnams. Tai, kad eismo įvykį sukėlė ir apgadino T. D. automobilį, policijos pareigūnui M. B. prisipažino ir pats V. B., jis paaiškino, kad norėjo pastatyti automobilį į kitą vietą, važiuodamas atbuline eiga kito automobilio nepastebėjo ir į jį atsitrenkė. Šią aplinkybę patvirtina įvykio vietoje V. B. sūnaus duoti paaiškinimai policijos pareigūnui R. B., kad jo tėvas apgadino kitą automobilį statydamas savąjį.

Netikėti nuosekliais ir išsamiais liudytojų R. B., M. B., T. D. parodymais, kurie visiškai tarpusavyje sutampa, nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir V. B. pirminis pasiaiškinimas, kuriame nubaustasis V. B. aiškiai nurodė, kad jis svečiavosi pas sūnų. Kaimynas paprašė perstatyti automobilį, nes jis negalėjo išvažiuoti. V. B. savo automobiliu pavažiavo atbuline eiga, nepastebėjo stovinčio automobilio ir į jį atsitrenkė (b. l. 3). Ir tik vėliau, netgi pats negalėdamas apsispręsti – jis pats ar žmona po eismo įvykio neva buvo streso būsenos, iškėlė versiją, jog automobilis pajudėjo ir atsitrenkė į kitą automobilį, kai žmona jame ieškojo rankinės, nes buvo palikta įjungta pavara. Akivaizdu, kad V. B., nors ir būdamas neblaivus, pasekmes dėl padaryto pažeidimo turėjo suprasti ir suprato, todėl nėra pagrindo abejoti tuo, jog jis iš karto būtų neigęs, kad padarė pažeidimą, tačiau tiek V. B., tiek ir A. B. ne tik automobilio, į kurį atsitrenkė, savininkui T. D., bet ir policijos pareigūnams iš karto po įvykio nurodė, kad eismo įvykį sukėlė būtent V. B., paaiškino, kokiu būdu ir aplinkybėmis atsitrenkė į kitą automobilį. Todėl V. B. paaiškinimų keitimas sau naudinga linkme vertintinas kaip gynybos pozicija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės už padarytą pažeidimą.

Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad būtent nubaustasis V. B. vairavo savo automobilį „Chysler Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir sukėlė eismo įvykį, dėl to buvo apgadinti du automobiliai, todėl jis skundžiamu nutarimu pagal ATPK 127 straipsnio 3 dalį nubaustas pagrįstai ir teisėtai.

Lietuvos Respublikos ATPK 302¹⁰ straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip.

Pažymėtina, kad apylinkės teisme įvyko net keturi teismo posėdžiai (b. l. 59, 71, 84, 89), todėl nubaustasis V. B. turėjo visas galimybes pasinaudoti savo teisėmis, numatytomis ATPK 272 straipsnyje, kartu pareikšti ir prašymus, kad teismo posėdyje būtų apklausti jo nurodyti liudytojai. Nubaustojo V. B. prašymu buvo apklaustas kaip liudytojas K. M. (b. l. 61). 2016 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje V. B. nedalyvavo ir pats, nedalyvavimo priežasties objektyviais duomenimis nepagrindė (b. l. 71), o 2016 m. gegužės 19 d. teismo posėdyje tik užsiminė, kad jo liudytojai yra užsienyje, tačiau apylinkės teismo apklausti kaip liudytoją M. J., kurį apeliaciniame skunde prašo apklausti apeliacinės instancijos teismo, V. B. neprašė. Todėl, įvertinęs bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo V. B. apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Taip pat pažymėtina, kad nei Administracinių teisės pažeidimų kodekse, nei Baudžiamojo proceso kodekse nenumatyta remtis asmenų parodymais, gautais kitos teisenos normomis – šiuo atveju Klaipėdos miesto 10-ojo notarų biuro notarės G. K. patvirtintais M. J. rašytiniais parodymais.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas ir nuostata, kad teisingumą vykdo teismai. Tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Pažymėtina ir tai, kad, individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).

Būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Minėtų iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms, skiriant asmenims nuobaudas (bausmes) už teisės pažeidimų padarymą.

Tokia pat pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-8-2013 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).

Nėra pagrindo nesutikti su tuo, kad atėmus teisę vairuoti transporto priemones, nubaustasis V. B. patirs nepatogumų, negalės dirbti vairuotojo darbo, tačiau administracinės nuobaudos tikslas būtent ir yra sukelti tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimą asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, tuo siekiama prevencijos tikslų. Pažymėtina, kad nubaustajam dar prieš sėdant prie vairo, būnant neblaiviam (nustatytas net 1,59 promilės girtumas), turinčiam daugiau kaip 30 metų vairavimo stažą, buvo žinomos galimos pasekmės, t. y. kad jis, dirbdamas vairuotojo darbą, būdamas blogos sveikatos, gali netekti teisės vairuoti transporto priemones, tačiau akivaizdu, kad jis lengvabūdiškai tikėjosi šių pasekmių išvengti. Tai, kad dėl atsitiktinumo, nubaustajam V. B. vairuojant automobilį, būnant neblaiviam, eismo įvykio metu buvo padaryta nedidelė žala, transporto priemonės apgadintos nežymiai, o įvykio metu asmenys nenukentėjo, savaime nereiškia, kad sukeltas eismo įvykis buvo mažareikšmis. Apeliaciniame skunde nubaustasis teigė, kad anksčiau buvo baustas tik kelis kartus už greičio viršijimą, tačiau pažymėtina, kad padarytas pažeidimas dėl greičio viršijimo priskiriamas prie šiurkščių administracinių pažeidimų. Iš administracinių teisės pažeidimų registro nustatyta, kad V. B. baustas administracine tvarka daug kartų, iš jų ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nulėmusius kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimą, taip pat net septynis kartus už greičio viršijimą, turi galiojančių nuobaudų (b. l. 5–11). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. B. 2015 m. rugpjūčio 12 d. viršijo leistiną greitį ir už tai 2015 m. spalio 7 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, o administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos nubaustas skundžiamu nutarimu, padarė 2015 m. gruodžio 20 d., t. y. V. B. pakartotinai per metus padarė tokios pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda (ATPK 32 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Ši aplinkybė turėjo būti pripažinta nubaustojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, tačiau nesant skundo apelianto padėtį bloginančiais pagrindais, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva pabloginti nubaustojo padėties negali. Nubaustojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, priešingai, V. B. dėl padaryto pažeidimo siekė išvengti administracinės atsakomybės. Todėl esant aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvada, kad administracinės nuobaudos skyrimo tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, bus pasiekti tik palikus V. B. apylinkės teismo paskirtą 1220 eurų dydžio baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams dviem mėnesiams.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas ir nenaikintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 13 d. nutarimą palikti nepakeistą, V. B. (V. B.) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.