- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-01
- Bylos Nr.
- 2A-405-154/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė, Danutė Matiukienė (pran.), Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- A. B.
- Atsakovas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- A. B.
- Advokatai
- Andrius Kazakevičius, Kristina Pugačienė
- Kategorijos
- 42.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-74-291/2011 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei J. P., trečiajam asmeniui A. B. dėl skolos, procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. B. kreipėsi į Šiaulių rajono apylinkės teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės J. P. 53429,00 Lt skolą, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad A. B. pagal susitarimą su atsakove J. P., trimis mokėjimo pavedimais 2007-09-17, 2007-09-27 ir 2007-10-08 pervesdama pinigus į atsakovės sąskaitą, paskolino atsakovei J. P. 53 429,00 litų. Reikalavimo perleidimo sutartimi 2010-06-16 jis, A. B., perėmė iš A. B. reikalavimo teisę į atsakovės J. P. skolą, todėl įgijo teisę pareikšti ieškinį atsakovei.
Atsiliepimas
Atsiliepime dėl ieškinio atsakovė J. P. su ieškiniu nesutiko.
Nurodė, kad 53 000,00 litų 2007 m. rugpjūčio mėnesį ji paskolino A. B.. Kai pastaroji ieškovo nurodytais pavedimais jai grąžino skolą, atsakovė A. B. grąžino paskolos raštelį (b.l. 24-25).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo A. B. atsakovei J. P. 800,00 Lt atstovavimo išlaidų ir 200,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo A. B. 19,22 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas nurodė, kad jeigu paskolos suma viršija 2000 litų, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė (LR CK 6.871 str. 1 d.). Pažymėjo, kad ieškovas A. B. teismui pateikdamas ieškinį su reikalavimu priteisti iš atsakovės J. P. 53429,00 Lt skolą, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tarp atsakovės ir trečiojo asmens A. B. buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovė būtų pasiskolinusi minėtą pinigų sumą. Konstatavo, kad vien pervesta trimis mokėjimo pavedimais pinigų suma atsakovei, nėra įrodymas, jog tai atsakovei J. P. trečiasis asmuo A. B. skolina pinigus. Konstatavo, kad realesnis ir labiau įtikinamas atsakovės J. P. aiškinimas, jog ieškovo į bylą pateiktais mokėjimo pavedimais pervestos sumos yra trečiojo asmens A. B. atsakovei J. P. grąžinta skola.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti. Priteisti iš atsakovės J. P. visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog mokėjimo pavedimais trečiasis asmuo A. B. grąžino, o ne suteikė paskolą atsakovei J. P., neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė LR CK 1.93 str. 2 d., 6.871 str. 3 d., 6.870 str. 1 d., 2 d. nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010), nes teismų praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, arba nėra aiškiai nurodyta perduodamų pinigų paskirtis, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą, arba perduodamų pinigų paskirtį tenka paskolos davėjui. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovei buvo perduota ginčo suma, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė paskolos santykių atsiradimo.
2. Teigia, kad laikantis suformuotos teismų praktikos, net ir nesant „paskolos sutarties“, LR CK 6.871 str. 3 d. nuostatos leidžia pavedimus laikyti ne tik paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjui įrodymu, bet ir pačia paskolos sutartimi. Pagal LR CK 6.871 str. 3 d., „Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui“, ką savo turiniu visiškai atitinka trečiojo asmens A. B. atlikti pavedimai atsakovei.
3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje nurodoma, „Paprastai kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Įstatyminės prezumpcijos, jog paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis arba kitoks dokumentas atitinka LR CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus“. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas galėjo netenkinti ieškovo ieškinio tik vieninteliu atveju, t. y. jeigu atsakovas paneigtų paskolos dalyko jam perdavimo faktą.
4. Nurodo, kad faktą, jog atsakovė nebuvo suteikusi trečiajam asmeniui paskolos, patvirtina ir tai, kad atsakovė J. P., kaip policijos pareigūnė, nedeklaravo savo turtinių interesų įstatymo nustatyta tvarka. LR Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 7 str. 2 d. nustato, „jeigu deklaruoti duomenys pasikeitė, deklaruojantis asmuo privalo patikslinti deklaraciją ne vėliau kaip per dvi savaites nuo duomenų pasikeitimo dienos“. Vyriausios tarnybinės etikos komisijos 2005-09-15 sprendimu Nr. KS-24 „Dėl privačių interesų deklaracijos formos ir privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo taisyklių patvirtinimo“, patvirtintų „Privačių interesų deklaracijų pildymo ir pateikimo taisyklių“ V dalyje yra nurodoma, jog deklaruojantis asmuo privalo deklaruoti suteiktas paskolas, jei jos viršija 10 G. A. teismo posėdyje patvirtinus, jog ji jokios deklaracijos nėra pateikusi, pastarosios teiginys apie 53000 litų paskolinimą trečiajam asmeniui A. B. 2007 metų rugpjūčio mėnesį laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. P. prašo apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad rašytinės paskolos sutarties, pagal kurią trečiasis asmuo A. B. būtų paskolinusi pinigus J. P., nėra ir nebuvo.
2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog trečiojo asmens A. B. mokėjimo nurodymais pervestos lėšos į J. P. sąskaitą banke buvo skolos grąžinimas J. P.. Tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė J. P. paaiškinimu, liudytojų D. parodymais, rašytiniais įrodymais - mokėjimo nurodymais, kurių mokėjimo paskirtis nurodyta „skola“. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne nurodyta žodžio „skola“ reikšmė - grąžintinai gauti (ne gaunami) pinigai ar daiktas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Ieškovo A. B. apeliacinio skundo esmę sudaro tai, kad ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas ir neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pripažinta įrodymų vertinimo praktika, kai civiliame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, teisingai nustatė, kad ieškovas A. B. neįrodė, jog jo sesuo, t. y. trečiasis asmuo A. B., kuri jam 2010-06-16 „Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi“ perleido reikalavimo teisę į skolos išieškojimą, 2007 metais su atsakove J. P. buvo sudariusi paskolos sutartį ir buvo perdavusi atsakovei paskolos dalyką, t. y. 53 429,00 litus.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigas, nes šioje konkrečioje byloje būtent ieškovas A. B. turėjo įrodyti, kad A. B., 2007 metais su atsakove J. P. buvo sudariusi paskolos sutartį ir buvo perdavusi atsakovei J. P. paskolos dalyką - pinigus.
Pagal LR CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalį paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).
Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005). Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (LR CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03- 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (LR CK 6.875 straipsnis). Rašytinė paskolos sutartis šioje byloje nepateikta.
Nagrinėjamoje byloje apeliantas teigia, kad pateiktais trimis pinigų mokėjimo pavedimais (nurodymais) ieškovas įrodė, jog A. B. pinigus skolininkei J. P. perdavė, o pareiga įrodyti pinigų negavimo faktą kilo atsakovei; kad pinigų perdavimą patvirtina rašytiniai įrodymai, t. y. mokėjimo pavedimai, o tą aplinkybę, kad pinigai minėtais pavedimais buvo ne paskola, bet skolos grąžinimas, atsakovė įrodinėjo liudytojais ir apskritai šios aplinkybės teisme neįrodė.
LR CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (LR CK 6.875 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamoje byloje mokėjimo pavedimuose 2007-09-17/Nr. 09171633, 2007-09-27/Nr. 09271616 ir 2007-10-08/Nr. 10081623, kuriais ieškovas įrodinėjo ginčo šalių paskolos santykių buvimą ir pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktą, nebuvo aiškiai nurodytas pinigų perdavimo faktas, nes minėtų dokumentų grafoje: „mokėjimo paskirtis“ tebuvo nurodyta: „skola“, t. y. skolos dokumentas nepilnai atitiko LR CK 8.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškinosi šių mokėjimo dokumentų turinį lingvistine prasme, jų surašymo aplinkybes, tikrąją šalių valią, t. y. buvo apklausti ieškovas A. B., trečiasis asmuo A. B., atsakovė J. P., liudytojai A. D., D. D., A. B., A. B. (b.l. 113-120) bei įvertinti kiti byloje surinkti įrodymai ir tik iš įrodymų visumos, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu (LR CPK 185 str.), pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas A. B. ieškinio neįrodė.
Kartu pažymėtina, kad LR CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta rašytinės sandorio formos nesilaikymo pasekmių taisyklės išimtis, pagal kurią teismui suteikta teisė draudimo remtis liudytojų parodymais netaikyti, kai konstatuojama esminė sąlyga -,,jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams“; įstatyme nustatytas nebaigtinis aplinkybių, įgalinančių teismą taikyti nurodytą įrodinėjimo taisyklę, sąrašas: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-03-26 nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-187/2008 pažymėjo, kad LR CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir LR CK 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais.
Ieškovo A. B. apeliaciniame skunde nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo mėn. 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, arba nėra aiškiai nurodyta perduodamų pinigų paskirtis, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą, arba perduodamų pinigų paskirtį tenka paskolos davėjui, teisėjų kolegija supranta ir aiškina taip, kad būtent ieškovas A. B., kilus abejonėms, ar trys teismui jo pateikti mokėjimo pavedimai buvo pinigų perdavimas atsakovei J. P. kaip paskola, ar, priešingai, A. B. turėtos skolos grąžinimas J. P., turėjo pareigą paneigti šias atsakovės iškeltas abejones ir įrodyti paskolos dalyko perdavimą, kas nagrinėjamoje byloje nebuvo padaryta.
Nors ieškovas A. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų tikimybės principą ir netinkamai įvertino liudytojų parodymus, teikdamas pirmenybę atsakovės liudytojų parodymams, kurie, apelianto nuomone, buvo prieštaringi, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo A. B., trečiojo asmens A. B., liudytojų A. B. bei A. B. parodymuose taip pat yra pakankamai daug prieštaravimų ir vienareikšmiai jų vertinti nebuvo galima. Ieškovas A. B., trečiasis asmuo A. B., liudytojai A. B. ir A. B. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad A. B. su atsakove J. P. 2007 m. spalio mėnesį, t. y. po paskutinio pinigų pervedimo (2007-10-08), buvo surašiusios paskolos raštelį, kuriame J. P. įsipareigojo grąžinti 53429 litų gautą skolą iki 2009 m. sausio 1 dienos; kad šis paskolos raštelis, A. B. 2009 m. kovo mėnesį išvažiuojant į D.Britaniją, buvo perduotas jos tėvui A. B., o vėliau A. B. buvo perduotas ieškovui A. B. ir su kitais A. B. dokumentais buvo saugomas A. B. antstolio kontoroje Radviliškyje, tačiau iš ten, po atsakovės J. P. neteisėto patekimo į patalpas 2010 m. rugpjūčio 8 d. naktį, dingo, dėl ko buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas (b.l. 113-118). Tačiau ieškovas A. B. 2010 m. liepos 15 d. pateikdamas Šiaulių rajono apylinkės teismui patikslintą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-1373-641/2010, prijungtoje prie šios civilinės bylos, į teismo reikalavimą patikslinti pradinį ieškinį ir pateikti „įrodymus apie A. B. ir J. P. susitarimą paskolinti 53 429 Lt“ (b. l. 7), nurodė, kad „Kreditorius A. B. <...> atsakovui J. P. pagal žodinius susitarimus mokėjimo pavedimais <...> paskolino 53 429 Lt“. „Todėl susitarimų pateikti negaliu, o pinigų pervedimą pagrindžia mokėjimo pavedimai“ (b.l. 10). 2010 m. birželio 16 d. tarp ieškovo A. B. ir trečiojo asmens A. B. sudarytoje „Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje“ taip pat nėra paminėtas paskolos raštelis, nors trys mokėjimo pavedimai yra paminėti, o kaip galima suprasti iš pirmosios instancijos teisme duotų minėtų parodymų, tiek 2010-06-16, tiek 2010-07-15, paskolos raštelis, kuris galėtų būti reikšmingu įrodymu šioje byloje, dar turėjo būti pas ieškovą A. B. arba jo tėvą A. B..
Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti liudytojų A. D. ir D. D. parodymais dėl giminystės ar kitų aplinkybių, nes jie yra tiek ieškovo A. B. žmonos A. B. giminės (A. D. –A. B. dėdė), tiek atsakovės J. P. giminės (b.l. 117).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog J. P. kaip valstybės tarnautoja nepateikė patikslintos privačių interesų deklaracijos apie jai A. B. 2007 metais suteiktą 53000 Lt paskolą, sprendimo esmės nekeičia, nes, kaip jau buvo minėta, įrodyti, kad A. B. paskolino atsakovei J. P. 53 429 Lt ir tuos pinigus perdavė atsakovei, pareiga teko ieškovui A. B., o ne atsakovė J. P..
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai bylos šalims paskirstė įrodinėjimo pareigą, ištyrė ir įvertino visus byloje šalių pateiktus įrodymus, todėl nėra pagrindo naikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimo ieškovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326str. 1d. 1p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Apeliacinės instancijos teisme atsakovė J. P. nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jos atsakovei nepriteistinos.
Nepatenkinus ieškovo A. B. apeliacinio skundo, iš ieškovo priteistina Valstybei 5,95 Lt (b. l. 136) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo (apelianto) A. B. (a.k. (duomenys neskelbtini)), gyvenančio (duomenys neskelbtini) Valstybei 5,95 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.