Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Alenas Piesliakas, sekretoriaujant Daivai Paliokaitei, dalyvaujant prokurorui M. Bliuvui, gynėjams advokatams L. Belevičiui, A. Petrauskui, Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovei O. Žukauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Kėdainiuose, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, ŽŪK „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, gyv. (duomenys neskelbtini), teistas Vilniaus apygardos teismo 2013-05-09 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. 8 mėnesių laisvės atėmimu, vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. ir 183 str. 1 d.

S. S., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Šakiuose, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, (duomenys neskelbtini) direktorius, gyv. (duomenys neskelbtini), Vilnius, neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. ir 183 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos ir dėl to buvo padaryta didelė žalą valstybės interesams, o būtent:

A. M., būdamas valstybės tarnautojas – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos viceministras, pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010-07-15 įsakymo Nr. 3D-664 1.2 punktą turėdamas įgaliojimus koordinuoti ir kontroliuoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiklą, pagal Žemės ūkio viceministro pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2009-12-01 įsakymu Nr. 3P-82 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010-03-26 įsakymo Nr. 3P-28 redakcija), 13 punktą būdamas atsakingas už viceministro veiklos ir administravimo sričiai priskirtų Žemės ūkio ministerijos struktūrinių padalinių ir įstaigų prie ministerijos funkcijų tinkamą vykdymą, dirbdamas Žemės ūkio ministerijoje, esančioje Vilniuje, Gedimino pr. 19, kartu su Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriumi S. S., siekdamas turtinės ir asmeninės naudos pasinaudojo einamomis pareigomis priešingais tarnybai interesais. 2010 metų rugpjūčio – spalio mėnesiais, kartu su S. S. suplanavus neatlygintiną mobiliojo ryšio telefonų „Apple iPhone 4/32 GB“ įsigijimą, A. M., siekdamas asmeninės ir turtinės naudos, per du kartus, 2010-09-30 ir 2010-10-27, savo darbo kabinete iš S. S. gavo 11 398,2 litų vertės tris mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“, kurie nebuvo apskaityti Agentūros buhalterinėje apskaitoje. Vieną iš gautų telefonų A. M. pasiliko sau, vieną telefoną 2010-10-01 savo namuose Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), perdavė savo žmonai R. M. ir vieną telefoną 2010-10-09, Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, perdavė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui J. T.. Visi jie mobiliojo ryšio telefono aparatus naudojo savo asmeninėms reikmėms tenkinti.

Šiais savo veiksmais A. M. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 29 straipsnio 1 dalies principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagarbos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams principą 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą (vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia), 3 punkte įtvirtintą nesavanaudiškumo principą (vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą tik visuomenės gerovei, einant pareigas nesiekti naudos sau, savo draugams), nevykdė to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 3 punkte įtvirtintos pareigos tarnauti visuomenės interesams, 4 punkte įtvirtintos pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 5 punkte įtvirtintos pareigos laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą įpareigojantį asmenį, dirbantį valstybinėje tarnyboje, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 3 punktą, įpareigojantį nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, 4 punktą, įpareigojantį priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu.

Sąmoningai, t.y. tyčia, pažeisdamas išvardytų norminių aktų reikalavimus ir juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą, neteisėtai pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, veikdamas priešingais tarnybai interesais, savo asmeniniais ir kitų asmenų interesais, A. M. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sumenkino Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, kaip valstybės įstaigos, autoritetą ir šios ministerijos viceministro, kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelės neturtinės žalos valstybės interesams.

Šiais savo veiksmais A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. (2007 06 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, o būtent:

A. M., būdamas Žemės ūkio ministerijos viceministras, ir žinodamas, kad S. S. gavo iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ per H. Š. neva Agentūros reikmėms tenkinti 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“, kurių bendra vertė 18 997 litų, ir veikdamas pagal bendrą susitarimą su A. M., neperdavė iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ 2010 m. rugsėjo 30 d. ir 2010 m. spalio 27 d. įsigytų penkių telefonų Agentūrai ir neapskaitė Nacionalines mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos buhalterinėje apskaitoje, kaip numato Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas. A. M., siekdamas pasisavinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos buhalterinėje apskaitoje neapskaitytus mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“ savo darbo kabinete, esančiame Žemės ūkio ministerijos patalpose, Vilniuje, Gedimino pr. 19, per du kartus, 2010-09-30 ir 2010-10-27, iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus S. S. paėmė ir pasisavino tris mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“: vieną iš S. S. paimtą mobiliojo ryšio telefono aparatą pasiliko sau, vieną mobiliojo ryšio telefono aparatą 2010-10-01 name, esančiame Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), perdavė savo žmonai R. M., bei vieną, 2010-10-09 nenustatytoje vietoje, Lietuvos Respublikoje, – Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui J. T., kurie mobiliojo ryšio telefono aparatus naudojo savo asmeninėms reikmėms tenkinti. Tokiais savo veiksmais A. M. pasisavino jam patikėtą turtą – 11 398,2 litų vertės tris mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“.

Šiais savo veiksmais A. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d.

S. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi siekdamas turtinės ir kitokios asmeninės naudos ir dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams, o būtent:

S. S., būdamas valstybės tarnautojas – Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau – Agentūra) prie Žemės ūkio ministerijos direktorius, kuris pagal savo pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. 3P-27, 7.1 punktą organizuoja Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos darbą, kontroliuoja, kaip jis vykdomas, pagal 7.2 punktą užtikrina, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos veikloje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos teisės aktų ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų bei įgyvendinami ES teisės aktų reikalavimai, pagal 7.12 punktą sukuria finansų kontrolę, jos funkcionavimo vertinimą bei dalyvauja vykdant kontrolę, siekdamas turtinės bei asmeninės naudos – viceministro A. M. palankumo, pasinaudojo einamomis pareigomis priešingais tarnybai interesais. 2010 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais kartu su Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos viceministru A. M. suplanavus neatlygintiną mobiliojo ryšio telefonų „Apple iPhone 4/32 GB“ įsigijimą, S. S. 2010 m. rugsėjo 30 d. ir 2010 m. spalio 27 d. Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniuje, Blindžių g. 17, savo darbo kabinete, neva Agentūros reikmėms tenkinti per H. Š. iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ įgijo bendros 18 997 litų vertės (vieno telefono vertė 3799,4 Lt) 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“. Tęsdamas nusikalstamą veiklą, siekdamas šiuos telefonus panaudoti savo ir A. M. bei kitų asmenų asmeninėms reikmėms tenkinti, iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ įgytų penkių telefonų Agentūrai neperdavė, o juos pasisavino, dėl to pažeidžiant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio, 12 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies, 13 straipsnio, 23 straipsnio reikalavimus jie Agentūros buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaityti. Jis vieną telefoną „Apple iPhone 4/32 GB“ 2010-10-26 Agentūros patalpose perdavė Agentūros darbuotojui V. L., o likusius keturis telefonus „Apple iPhone 4/32 GB“ perdavė naudotis su Agentūra darbo santykiais nesusijusiems asmenims: vieną telefoną 2010-10-27, bute Vilniuje, (duomenys neskelbtini), perdavė savo žmonai A. S., o kitus tris telefonus per du kartus, 2010-09-30 ir 2010-10-27, Žemės ūkio ministerijos patalpose, Vilniuje, Gedimino pr. 19, A. M. darbo kabinete perdavė A. M., kuris, veikdamas pagal bendrą susitarimą, vieną gautų telefonų pasiliko sau, vieną telefoną 2010-10-01 name, Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), perdavė savo žmonai R. M. ir vieną telefoną 2010-10-09, Lietuvos Respublikoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, perdavė Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui J. T.. Visi jie mobiliojo ryšio telefono aparatus naudojo savo asmeninėms reikmėms tenkinti.

Šiais savo veiksmais S. S. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 29 straipsnio 1 dalies principą, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą pagarbos Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams principą 2 punkte įtvirtintą teisingumo principą (vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia), 3 punkte įtvirtintą nesavanaudiškumo principą (vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą tik visuomenės gerovei, eidamas pareigas nesiekti naudos sau, savo draugams), nevykdė to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintos pareigos laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, 3 punkte įtvirtintos pareigos tarnauti visuomenės interesams, 4 punkte įtvirtintos pareigos tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 5 punkte įtvirtintos pareigos laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, nepiktnaudžiauti tarnyba, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 punktą, įpareigojantį asmenį, dirbantį valstybinėje tarnyboje, nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, 3 punktą įpareigojantį nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti, 4 punktą, įpareigojantį priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu.

Sąmoningai, t.y. tyčia, pažeisdamas išvardytų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą, neteisėtai pasinaudodamas tarnybine padėtimi ir jam suteiktais įgaliojimais, veikdamas priešingais tarnybai interesais, savo asmeniniais ir kitų asmenų interesais, S. S. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sumenkino Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, kaip valstybės įstaigos, autoritetą bei šios Agentūros direktoriaus, kaip valstybės tarnautojo, vardą, tuo padarė didelės neturtinės žalos valstybės interesams.

Šiais savo veiksmais S. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. (2007 06 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

S. S. buvo kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą svetimą turtą, o būtent:

S. S., būdamas Agentūros direktorius, 2010 m. rugsėjo 30 d. ir 2010 m. spalio 27 d. savo darbo kabinete, esančiame Nacionalinėje mokėjimo agentūroje prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniuje, Blindžių g. 17, per H. Š. iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ neva Agentūros naudai priėmė 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“. Jis, S. S., jam patikėto turto – 5 mobiliojo ryšio telefonų „Apple iPhone 4/32 GB“ neapskaitė Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos buhalterinėje apskaitoje, kaip numato Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas, o juos pasisavino 2010-10-26 Agentūros patalpose, esančiose Vilniuje, Blindžių g. 17, perduodamas 1 mobiliojo ryšio telefono aparatą Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos darbuotojui V. L., o likusius 4 mobiliojo ryšio telefono aparatus perdavė naudotis su Agentūra darbo santykiais nesusijusiems asmenims: 2010-10-27 bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vieną 3 799,4 Lt vertės telefono aparatą, savo žmonai A. S., o likusius 3 mobiliojo ryšio telefono aparatus per du kartus, 2010-09-30 ir 2010-10-27, 11 398,2 litų vertės, A. M. darbo kabinete, esančiame Žemės ūkio ministerijos patalpose, Vilniuje, Gedimino pr. 19, - A. M., kuris vieną mobiliojo ryšio telefoną pasiliko sau, vieną mobiliojo ryšio telefono aparatą 2010-10-01 perdavė name, esančiame Kėdainiuose, (duomenys neskelbtini), savo žmonai R. M., bei vieną – 2010-10-09 nenustatytoje vietoje, Lietuvos Respublikoje, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui J. T., kurie mobiliojo ryšio telefono aparatus taip pat naudojo savo asmeninėms reikmėms tenkinti. Tokiais savo veiksmais S. S. pasisavino jam patikėtą Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos turtą – 18 997 litų vertės 5 mobiliojo ryšio telefono aparatus „Apple iPhone 4/32 GB“.

Šiais savo veiksmais S. S. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d.

Apklaustas teisme kaltinamasis A. M. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų kaltės nepripažino ir paaiškino, kad pradėjęs dirbti žemės ūkio viceministru jis rūpinosi elektroninių paslaugų plėtra ir įdiegimu ministerijoje ir jo kuruojamose įstaigose. Jo iniciatyva buvo pradėtos kurti bei atnaujinamos Nacionalinėje mokėjimo agentūros (toliau – Agentūra) internetinės svetainės. Jis Agentūrai buvo iškėlęs tikslą visas svetaines pertvarkyti taip, kad jos būtų pasiekiamos mobiliaisiais įrenginiais. Jo pavedimu šiam tikslui S. S. įkūrė darbo grupę, kurios pirmajame posėdyje jis dalyvavo ir išsakė idėją, kad kiekvienas ūkininkas iš savo išmaniojo telefono galėtų sutvarkyti visus jam reikalingus reikalus. Ši darbo grupė periodiškai atsiskaitydavo jam, tarpinių ataskaitų nagrinėjimo metu jis iškeldavo naujus uždavinius, kuriuos vėliau specialistai įgyvendindavo. Vienoje iš šių diskusijų buvo kalbėta, kad pranašiausi mobilieji įrenginiai yra „Apple“ kompanijos planšetiniai kompiuteriai „iPad“ bei telefonai „iPhone“. Kadangi dėl operacinių sistemų skirtumų reikėjo įdiegti daug pakeitimų, buvo nuspręsta patikrinti, kaip Agentūros internetinės sistemos veikia. Iš pokalbių su S. S. jis žinojo, kad Agentūra ruošiasi planšetinių kompiuterinių „iPad“ ir telefonų „iPhone“ įsigijimui, ir jam, kaip projektų iniciatoriui, bus duoti mobilieji įrenginiai išbandyti svetainių ir elektroninių paslaugų funkcionalumą. Jis nežinojo ir nesidomėjo, kokiu būdu šią įrangą Agentūra ruošėsi įsigyti, kadangi į jo pareigas tai neįeina. Be to, pažymėjo, kad žinojo, kad mobilieji įrenginiai jam bus duodami tik laikinam naudojimui, kol bus išbandytos svetainės. Tokia praktika yra įprasta, todėl jo nenustebino, kad mobilieji įrenginiai buvo perduoti nepasirašytinai. Jam turėjo būti suteikti 1 planšetinis kompiuteris „iPad“ ir 2 telefonai „iPhone“. Su S. S. buvo sutarta, kad vieną iš jam (A. M.) duotų telefonų jis perduos socialiniams partneriams, be to, buvo nutarta, kad vienas telefonas bus perduotas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkui J. T.. J. T. jam buvo minėjęs, kad norėtų tokio paties telefono tik balto, tačiau kodėl, nesakė, o jis ir nesidomėjo. Jis nežinojo, kad J. T. nori perduoti telefoną savo šeimos nariams. Tuo pačiu laikotarpiu jo žmona R. M. paprašė, kad jis jai nupirktų tokį patį telefoną tik baltą, tačiau tokiais įrenginiais Lietuvos įmonės dar neprekiavo. 2010-09-30 S. S. atnešė jam 2 mobiliuosius įrenginius ir 1 planšetę, sakė, kad mobilieji telefonai tik laikinam naudojimui, kad po kelių mėnesių reikės grąžinti. Jis nepamena, ar tuo metu pasirašė kokius dokumentus dėl telefonų perdavimo. Tą pačią dieną jis buvo grįžęs namo į Kėdainius ir paliko ten vieną supakuotą telefoną. Po kiek laiko paskambino jam R. M. ir paklausė, ar tai jos telefonas. Jis jai patvirtino, kadangi nenorėjo telefonu aiškinti, kad tai jo darbinis telefonas. Jis norėjo, kad ji išbandytų tokio tipo telefoną ir išsiaiškintų, ar moka juo naudotis. Grįžęs namo jis R. M. paaiškino, kad telefonas tik laikinai jam suteiktas ir kad jį reiks grąžinti. Kadangi tuo pačiu metu paaiškėjo, kad šiais įrenginiais prie Agentūros portalo prisijungti neįmanoma, jis leido juo pasinaudoti R. M.. Kad šiame telefone veiktų jų SIM kortelės jie turėjo jas apkirpti. Į kitą jam duotą telefoną jis buvo įsidėjęs jam žemės ūkio ministerijos suteiktą SIM kortelę. Naudodamasis mobiliuoju įrenginiu „iPhone“ jis bandydavo prisijungti prie internetinių svetainių.

Apklaustas teisme kaltinamasis S. S. dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų kaltės nepripažino ir paaiškino, kad 5 mobiliojo ryšio telefonus „IPhone 4“ Agentūra gavo laikinam naudojimui iš UAB „BAIP“ su tikslu išbandyti, ar Agentūros vidiniai ir išoriniai portalai yra suderinti darbui su mobiliaisiais įrenginiais bei nustatyti, kaip galima būtų juos dar labiau patobulinti. Taigi šių mobiliųjų įrenginių Agentūra neįsigijo, o jis jų nepasisavino, kadangi šiuos įrenginius po testavimo laikotarpio, t.y. 4-5 mėnesių, jie turėjo grąžinti UAB „BAIP“. Ta aplinkybė, kad mobilieji telefonai nebuvo įtraukti į Agentūros buhalterinę apskaitą taip pat nepatvirtina pasisavinimo fakto, kadangi vėliau nustačius šį pažeidimą buvo nubaustas už tai tiesiogiai atsakingas H. Š.. Pažymėjo, kad klaidingas yra kaltinamojo akto teiginys, kad jis vieną mobilaus ryšio telefoną perdavė V. L., kadangi iš paties V. L. bei H. Š. parodymų matyti, kad mobilųjį įrenginį V. L. perdavė ne jis, o H. Š.. Kitus 4 mobiliuosius telefonus jis perdavė, priešingai nei nurodyta kaltinime, asmenims, kurie buvo tiesiogiai susiję su Agentūros išorinių ir vidinių portalų kūrimu, t.y. 1 mobilųjį įrenginį turėjo jis pats, 2 buvo perduoti A. M., kaip viceministrui, kuruojančiam Agentūrą, kaip ŽUM pavaldžią instituciją. Be to, A. M. asmeniškai dalyvavo portalų vystymo darbo grupių atlikto darbo pristatymuose, vėliau teikė pasiūlymus dėl šių informacinių sistemų tobulinimo. O dar vienas mobilaus ryšio telefonas „IPhone 4“ buvo perduotas J. T., kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos vadovui. Pažymėjo, kad pabandžius naudotis šiais telefonais buvo nustatyta, kad Agentūros informacinis portalas nėra pritaikytas mobiliesiems įrenginiams, todėl buvo nuspręsta sustabdyti testavimą iki bus atlikti reikalingi pakeitimai. Būtent šiuo laikotarpiu, kai testavimas nebuvo atliekamas, jo sutuoktinė A. S. ir pasinaudojo jam perduotu naudotis mobiliojo ryšio įrenginiu „IPhone 4“. Teigia, kad jo veiksmais negalėjo būti padaryta didelė neturtinė žala valstybei, nes jis jam suteiktomis galiomis ir valdžia nepiktnaudžiavo, kadangi jo žinioje buvo ne valstybei, o privačiai bendrovei priklausantis turtas, kurį Agentūra būtų grąžinusi po testavimo. Taip pat pažymėjo, kad po to, kai STT pareigūnai paėmė mobiliojo ryšio telefonų aparatus „IPhone 4“, šis projektas vis tiek buvo sėkmingai įgyvendintas. Be to, tokio pobūdžio projektai ir toliau sėkmingai vykdomi, todėl kaltinamajame akte nurodyti teiginiai apie pažeistus teisingumo ir nesavanaudiškumo principus neturi reikšmės. Mano, kad byloje taip pat nėra įrodytas bendras jo ir A. M. susitarimas ar veiksmų planavimas. Mano, kad neteisėtai yra preziumuojama jo neva padarytas tarnybinės etikos pažeidimas, kadangi šiuo klausimu dar nėra priimtas Valstybinės tarnybinės etikos komisijos sprendimas.

Apklausta teisme liudytoja R. M. parodė, kad ji yra A. M. žmona. 2010 metų rudenį ji paprašė kaltinamojo nupirkti jai telefoną „iPhone“. Vieną dieną namuose rado dėžutę su telefonu. Paskambinusi A. M. ji sužinojo, kad baltos spalvos telefono, kokio norėjo, prekyboje nebuvo, o jos rastas telefonas yra jo tarnybinis. Kadangi ji norėjo tokio paties telefono, tai jai kaltinamasis leido juo pasinaudoti. Ji norėjo pabandyti, kadangi nežinojo, ar sugebės juo naudotis. Ji į telefoną įsidėjo savo SIM kortelę ir naudojosi juo apie 2-3 mėnesius. A. M. juo irgi retkarčiais naudojosi. Kiek vėliau A. M. gavo ir kompiuterį „iPad“, jį naudojo darbo reikalais. Ikiteisminio tyrimo metu ji galėjo duoti neteisingus parodymus, nes buvo susijaudinusi.

Dėl operatyvinės veiklos įstatymo pagrindu surinktų duomenų vertinimo

Šioje baudžiamojoje byloje yra keliamas garso įrašų, gautų atliekant operatyvinius veiksmus, pripažinimo įrodymais klausimas.

Pagal BPK 20 str. 1 d. įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Vienas iš įstatymų, pagal kurio nuostatas gali būti gauta reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų, yra Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymas (toliau – OVĮ). Pripažįstant operatyviniais veiksmais gautus duomenis įrodymais turi būti įvertintas operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumas, nustatytas operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų ryšys su baudžiamojoje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, duomenys turi būti patikrinti BPK numatytais būdais.

Patikrinęs byloje esančius duomenis teismas pripažįsta, kad šios trys sąlygos byloje yra nustatytos.

Teisinis operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindas nustatytas operatyvinių veiksmų atlikimo metu galiojusios redakcijos OVĮ 10 ir 11 str. 1 d., kuriose nurodyta, kad operatyvinių veiklos priemonių (tame tarpe techninių priemonių) naudojimą specialia tvarka sankcionuoja apygardų teismų pirmininkai, šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai ir (ar) Vilniaus apygardos teismo pirmininko pavedimu du Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai pagal generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro pavaduotojo arba apygardų prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų ar jų įgaliotų vyriausiųjų prokurorų pavaduotojų motyvuotus teikimus, parengtus pagal operatyvinės veiklos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų pateiktus duomenis. Teismui nekelia abejonių tai, kad operatyviniams veiksmams atlikti buvo ir teisinis pagrindas. Byloje yra išslaptintos 2009-10-21, 2010-01-20, 2010-04-16, 2010-07-20 Šiaulių apygardos teismo nutartys (t. 5, b.l. 133-140), kuriomis buvo sankcionuoti A. M. pokalbių pasiklausymai ir Lietuvos Respublikos Specialiųjų tyrimų tarnybos teikimai dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka, dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka pratęsimo ir dėl slapto patekimo į negyvenamas patalpas bei jų apžiūros (t.6, b.l. 127-134), kuriais buvo kreiptasi dėl operatyvinių veiksmų sankcionavimo. Kaip matyti, prokuroro teikimus išnagrinėjo ir nutartis priėmė Šiaulių apygardos teismo pirmininkas B. Kalainis bei šio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė I. Ivanovienė.

Kaltinamųjų gynėjai teigė, kad 2010-07-20 nutartis Nr. 728 KF yra neteisėta ir negaliojanti, kadangi nutarties įžanginėje dalyje nurodyta, kad prokuroro teikimą išnagrinėjo teismo pirmininkas B. Kalainis, o nutartį pasirašė baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė I. Ivanovienė. Gynėjų manymu, tokios esminių formos ir turinio trūkumų turinčios nutarties pagrindu gautais duomenimis negali būti remiamasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau teismas nesutinka su tokiais gynėjų teiginiais. Bylos nagrinėjimo metu teismas raštu kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą dėl šios nutarties priėmimo aplinkybių. Iš gauto atsakymo (t. 6, b.l. 75, 77) matyti, kad teismo pirmininko B. Kalainio atostogų metu teikimą dėl techninių priemonių naudojimo specialia tvarka išnagrinėjo ir sprendimą priėmė baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė I. Ivanovienė, tačiau nutartyje buvo padaryta techninė klaida įrašant, kad teikimą nagrinėjo B. Kalainis. Toks paaiškinimas visiškai logiškas ir teismas neturi pagrindo juo abejoti. Juolab, kad tokį patį sprendimą šiuo klausimu išsakė ir Vilniaus apygardos teismas 2013-05-09 nuosprendyje Nr. 1A-18-92/2013 (t. 6, b.l. 138-152), nagrinėdamas baudžiamąją bylą, kurioje buvo remiamasi tų pačių operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautais duomenimis.

Šioje baudžiamojoje byloje yra keliamas operatyvinių veiksmų atlikimo ir ikiteisminio tyrimo pradėjimo klausimas tuo aspektu, kad operatyvinis tyrimas buvo vykdomas visai dėl kitų faktinių veiksmų, o operatyvinio tyrimo metu buvo gauti duomenys apie kitą daromą nusikalstamą veiką, be to duomenys iš kitos bylos į šią bylą buvo perkelti pažeidžiant BPK reikalavimus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įstatymų pažeidimu nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų, atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-524/2012). Nustatyta, jog operatyvinis tyrimas, kurio metu ir buvo padaryti garso įrašai, buvo pradėtas ir atliekamas dėl kitų veikų, nesusijusių su mobilių telefonų „iPhone4“ įsigijimu, tačiau atliekant operatyvinius veiksmus išaiškėjo ir šios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Atsižvelgdami į tai, kad abiem atvejais buvo požymiai nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 str. 2 d., STT pareigūnai ir nusprendė iš vienos operatyvinio tyrimo bylos tuo pačiu metu pradėti du atskirus ikiteisminius tyrimus suteikiant jiems gretimus ikiteisminio tyrimo numerius. Todėl gynėjų teiginiai, kad šiuo atveju buvo būtina vadovautis BPK 162 str. 2 d. nuostatomis niekuo nepagrįsti (Vilniaus apygardos teismas 2013-05-09 nuosprendyje Nr. 1A-18-92/2013).

Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pokalbių įrašai baudžiamojoje byloje buvo gauti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir teismas jais remiasi priimdamas nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas

Šioje baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, pagal jų gavimo šaltinį ir galimybę juos keisti, galima suskirstyti į dvi atskiras grupes: pirmajai grupei priskirtini objektyvūs bylos duomenys (fiksuoti dokumentuose), tokie kaip operatyvinėmis priemonėmis užfiksuoti pokalbiai, poėmių, apžiūros protokolai, telekomunikacijų bendrovių pateikti raštai ir pan. Teismas neturi pagrindo jais abejoti, kadangi jie gauti įstatymais nustatyta tvarka, juose užfiksuota tokia informacija, kokia ji buvo fiksavimo metu, duomenų, kad ji būtų netiksli ar pakeista, teismas neturi. Antrajai – subjektyviųjų įrodymų (fiksuotų žmonių atmintyje) – grupei priskirtini visų bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustų asmenų parodymai. Subjektyviuosius įrodymus teismui pateikia asmenys, kurie įvykius matė, juos suvokė ir papasakoja teismui. Teismas priimdamas nuosprendį jais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja objektyviesiems bylos įrodymams, kadangi visi byloje apklausti liudytojai vienaip ar kitaip yra susiję su kaltinamaisiais, t.y. yra jų sutuoktiniai (R. M. ir A. S.), pavaldiniai (V. L., H. Š. ir A. M.), pažįstami (J. T.) ir jų šeimos nariai (A. T. ir L. T.), ar Agentūrai paslaugas teikiančios įmonės atstovai (V. V. ir G. U.). Priimdamas nuosprendį teismas įvertina tai, kad liudytojai gali būti suinteresuoti duoti tokius parodymus, kurie kuo mažiau pakenktų kaltinamiesiems.

Apklausti teisiamajame posėdyje kaltinamieji neigė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. A. M. teigė, kad siekiant plėsti informacinių technologijų naudojimą, Agentūroje buvo įkurta darbo grupė, kurioje aktyviai dalyvavo ir jis. Darbo grupėje buvo nuspręsta išbandyti įdiegtus pakeitimus mobiliaisiais įrenginiais „iPhone4“. Jis iš pokalbių su S. S. žinojo, kad Agentūra šiam tikslui ketina įsigyti kelis tokio tipo telefonus. Kiek vėliau jis iš S. S. gavo 3 mobiliuosius telefonus, iš kurių du ketino perduoti socialiniams partneriams, o kitu naudojosi pats. Pažymėjo, kad S. S. jam buvo sakęs, kad mobilieji telefonai duodami tik laikinam naudojimui ir vėliau juos reikės grąžinti. Pripažino, kad jis už telefoną niekur nepasirašė, tačiau teigė, kad jam tai jokių įtarimų nesukėlė. Nustačius, kad telefonu „iPhone“ prisijungti prie internetinės Agentūros svetainės neįmanoma jis telefonu leido pasinaudoti savo žmonai R. M., tačiau jai paaiškino, kad tai darbinis telefonas. Neigdamas savo kaltę S. S. tvirtino, kad siekiant išbandyti Agentūros vidinių ir išorinių portalų veikimą naudojantis mobiliaisiais įrenginiais iš UAB „BAIP“ testavimo tikslais buvo gauti 5 mobilaus ryšio telefonai „iPhone4“, iš kurių 1 buvo duotas V. L., 1 pasiliko sau, o 3 jis asmeniškai perdavė A. M.. Jo teigimu, visi asmenys, gavę telefonus, žinojo, kad mobilieji įrenginiai suteikti tik laikinam naudojimui ir kad po 4-5 mėnesių juos reiks grąžinti. Paaiškėjus, kad informaciniai portalai nėra pritaikyti naudotis mobiliaisiais įrenginiais, testavimas buvo sustabdytas. Būtent šiuo laikotarpiu jis ir leido savo žmonai A. S. pasinaudoti mobiliuoju telefonu. Iš kaltinamųjų teismo posėdyje duotų parodymų matyti, kad neigdami jiems inkriminuotą piktnaudžiavimą tarnyba ir svetimo turto pasisavinimą jie nurodė, kad telefonus jie gavo naudotis tarnybiniais tikslais ir jie buvo gauti laikinam naudojimui.

Tokius kaltinamųjų teiginius teisiamajame posėdyje iš dalies tvirtino apklausti liudytojai V. L. ir H. Š.. H. Š. parodė, kad 2010 m. buvo nuspręsta Agentūroje pradėti testavimus mobiliaisiais įrenginiais. Jo iniciatyva Iš UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos“ pabandymo tikslais – 3 mėnesių laikotarpiui – buvo gauti 5 mobilieji telefonai „iPhone“. Per du kartus gautus telefonus jis perdavė S. S., antrą kartą perdavime dalyvavo ir V. L.. Telefonų perdavimo fakto jis jokiais dokumentais neįformino, be to, jų gavimo neįtraukė ir į apskaitą. Po kiek laiko paaiškėjo, kad telefonai testavimui netinka. Panašius parodymus teismo posėdyje davė ir liudytojas V. L., kuris teigė telefoną „iPhone4“ gavęs iš H. Š. testavimo tikslais, kiti 4 telefonai buvo perduoti S. S., tačiau kam kaltinamasis vėliau juos perdavė, jis nežinojo. Tačiau šių liudytojų parodymus teismas vertina kaip nepatikimus dėl galimo jų suinteresuotumo ir dėl to, kad jų teisme duoti parodymai neatitinka kitiems objektyviems bylos įrodymams. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. L. negalėjo nurodyti, kas buvo kiti įrangos ir internetinių svetainių bei programų testuotojai, kas kelia abejonių testavimo organizavimu ir vykdymu (Agentūroje organizuojamas programinės įrangos testavimas, tačiau darbo grupės narys nežino apie testavimo poreikį ir kad testavimas organizuojamas, nežino apie kitus testuotojus ir kas testavimą vykdo, neaišku, kaip tokiu atveju aptarti testavimo apimtį ir rezultatus). Abejonių H. Š. parodymais kelia tai, kad H. Š. iš UAB „BAIP“ gavęs telefonus jų gavimo neįformino jokiais dokumentais ir Agentūros buhalterinėje apskaitoje telefonų nefiksavo. Telefonai buvo paimti per du kartus ir galima suprasti, kai pirmas paėmimas nėra įforminamas dėl užmaršumo, tačiau antrą kartą paimant telefonus natūraliai turi prisiminti tai, ko nepadarei anksčiau tokiomis pat aplinkybėmis. Be to, teisme apklausta liudytoja A. M. paaiškino, kad buvo sudaryta darbo grupė dėl internetinių svetainių tobulinimo, tačiau ši darbo grupė techninės įrangos klausimų niekada nesvarstė, joje niekada nebuvo kalbėta apie tai, kad reikia gauti techninės įrangos, kurią būtų išbandytos svetainės, darbo grupėje buvo kalbėta tik apie mobilaus ryšio telefonus, kuriems reikia pritaikyti svetaines. Teismo nuomone, tai rodo, kad iniciatyva gauti telefonus kilo ne iš darbo grupės vykdomų darbų, o iš S. S., kaip Agentūros vadovo.

Kad telefonai agentūrai buvo išduoti testavimo tikslais teisme tvirtino ir liudytojai UAB „BAIP“ darbuotojai V. V. ir G. U.. Liudytojai parodė, kad į juos Agentūros vardu kreipėsi H. Š. ir paprašė testavimo tikslais suteikti 5 mobiliuosius telefonus „iPhone4“. Jų įmonė sutiko ir telefonus užsakė. V. V. per 2 kartus perdavė telefonus H. Š.. Kaip teigė V. V. telefonų priėmimo – perdavimo dokumentai buvo pasirašyti maždaug po mėnesio laiko. Liudytojai teigė, kad mobilieji įrenginiai išliko UAB „BAIP“ nuosavybė, o tokios įrangos davimas testavimo tikslais jų įmonėje yra įprasta praktika. Nors apklausti teisme šie liudytojai tvirtino, kad telefonai buvo duoti testavimui, tačiau tokie parodymai teismui kelia abejonių. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. V. paaiškino, kad šis atvejis, kuomet nemokamai testavimui buvo duoti mobilaus ryšio telefonai, jam buvo pirmas. Be to, telefonai buvo perduoti per du kartus ir abu kartus priėmimo – perdavimo aktai nebuvo įforminti, o priėmimo – perdavimo aktai atsirado tik pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Kaltinamųjų teiginius, kad jie savo sutuoktinėms telefonus davė laikinai pasinaudoti teisiamajame posėdyje tvirtino ir R. M. bei A. S.. R. M. teisiamajame posėdyje teigė, kad maždaug prieš du metus buvo prašiusi A. M. nupirkti jai baltą mobilųjį telefoną „iPhone“. Po kurio laiko namuose rado dėžutę su telefonu, tačiau kaltinamasis jai paaiškino, kad telefonas yra tarnybinis, ir kad ji juo gali pasinaudoto tik kurį laiką. Tokie jos parodymai yra nelogiški, neatitinka jos anksčiau duotiems parodymams ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja R. M. davė parodymus, kad į A. M. namo atvežtą mobilaus ryšio telefoną „Apple iPhone“ savo SIM kortelę ji buvo įdėjusi 3-4 kartus ir apie tai A. M. nieko nežinojo bei šių jos veiksmų nematė. Šiuo telefonu A. M. jai naudotis neleido, o telefonu ji naudojosi savo asmeniniais tikslais. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu ji nenurodė, kad telefonu naudojosi laikinai, ko ji nurodyti ir negalėjo, nes tai būtų nelogiška lyginant su jos teiginiu, kad A. M. nežinojo, kad ji naudojosi telefonu. Kitą vertus R. M. parodymai prieštarauja objektyviems įrodymams. Iš jos ir A. M. telefoninių pokalbių, įvykusių dar iki telefonų gavimo, aišku, kad ji žino apie tai, kad A. M. jai duos telefoną „Apple iPhone“, o iš telefoninių pokalbių, įvykusių po telefono gavimo, matyti, kad ji dažnai konsultuojasi su A. M. telefono naudojimo klausimais. Be to, iš UAB „Bitė Lietuva“ rašto Nr. 5040-1033 matyti, kad laikotarpyje nuo 2010-10-15 iki 2010-11-29 telefone buvo naudojamas abonentinis numeris (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi R. M.. Šiuo laikotarpiu užfiksuoti 929 telekomunikaciniai įvykiai, iš kurių 280 išeinantys skambučiai 84 iš jų A. M. į MRT Nr. (duomenys neskelbtini), 265 – įeinantys iš kurių 83 atvejais skambindavo A. M. iš MRT Nr. (duomenys neskelbtini), 10 įeinančios SMS žinutės, 75 išeinančios, 299 atvejais – prisijungimas prie interneto ir naršymas jame. Telefonu pagrinde buvo naudojamasi Kėdainiuose, kai kuriomis dienomis – Kaune. Prisijungimas prie bokštų, esančių Vilniuje, užfiksuotas tik 2010 metais lapkričio mėn. 4-5, 13-14, 19-21 dienomis. Tai rodo, kad R. M. buvo vienintelis žmogus, naudojęsis A. M. gautu telefonu, naudojosi juo nuo pat gavimo ir nuolat. R. M. teisme duotus parodymus teismas vertina kaip melagingus.

Apklausta teisme liudytoja A. S. tvirtino, kad namuose matė naują telefono aparatą „iPhone“. S. S. leidimu, kurį laiką šiuo telefonu naudojosi. Teigė, kad kaltinamasis jai nepasakojo, o ji ir neklausė, iš kur jis gavo telefoną, ir kodėl juo gali naudotis tik kurį laiką. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu pirmosios apklausos metu paklausta, iš kur gavo telefoną „Apple iPhone“, A. S. atsisakė duoti parodymus. Apklausta vėliau nurodė, kad jos paklaustas, ar ji gali pasinaudoti telefono aparatu, S. S. nurodė, kad laikinai gali. Tačiau tokie A. S. parodymai nėra logiški ir neatitinka kitiems byloje esantiems įrodymams. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad dalį telefonų H. Š. gavo 2010-10-25, perdavė juos S. S., o 2010-10-27 juo pradėjo naudotis A. S.. UAB „Bitė Lietuva“ rašte nurodyta, kad 2010-10-27 į telefoną buvo įdėta A. S. naudota kortelė, o bylos duomenys rodo, kad jokia kita kortelė į telefoną įdėta nebuvo. Tai rodo, kad A. S. telefonu naudojosi nuo pat jo gavimo pradžios, kas tuo pačiu paneigia versiją, kad S. S. naudojosi telefonu ir tik nustatęs, kad telefonu NMA internetinėmis svetainėmis naudotis nėra patogu, leido telefonu naudotis A. S.. Vertinant bendrai visų telefonų gavimą, akivaizdu, kad jie gauti ne laikinam naudojimui (S. S. ir A. M., kalbėdami apie telefonus, nekalba apie juos kaip apie gaunamus laikinam naudojimui, kalba, kaip juos perduos kitiems žmonėms (A. M. savo žmonai ir J. T.), telefonų perdavimas jokiais dokumentais nėra įformintas ir šioje situacijoje nelogiška, kad kaltinamasis perduoda telefonus su NMA nesusijusiems žmonėms laikinam naudojimui). Tai rodo, kad S. S. telefoną A. S. perdavė pastoviam naudojimui.

Liudytoju apklaustas J. T. teisiamajame posėdyje tvirtino, kad jis telefoną gavo iš S. S. kaip ūkininkų sąjungos pirmininkas. Teigė, kad telefonas buvo skirtas laikinam naudojimui tol, kol bus išbandytos naujos programos. Kadangi jis nemokėjo juo naudotis, davė jį savo dukrai L. T., kad ji pamokytų jį. Teigė nežinojęs, kad L. T. į jį buvo įdėjusi savo SIM kortelę ir juo naudojosi. Duodama parodymus L. T. irgi teigė, kad J. T. duodamas jai telefoną prašė išmokyti juo naudotis, sakė, kad telefonas gautas tik laikinam naudojimuisi. Iki tol, kol telefonas buvo paimtas ji juo naudojosi, buvo įdėjusi savo asmeninę SIM kortelę. Apklausta teisme liudytoja A. T. paaiškino, kad telefoną L. T. davė J. T.. Teismo posėdyje pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ji patvirtino, kad 2010 m. rugsėjo mėnesį J. T. padovanojo L. T. telefoną „Apple iPhone“, nes žadėjo gimtadienio proga padovanoti būtent tokį telefoną. Liudytojų J. T. ir L. T. parodymai neatitinka kitiems byloje esantiems įrodymams ir logiškam įvykių paaiškinimui. Išanalizavus įrodymus matyti, kad J. T. ir L. T. parodymai, kuomet jie teigė, kad telefonas J. T. buvo perduotas laikinam naudojimui, neatitinka A. T. parodymų, kuomet ji teigė, kad J. T. telefoną „Apple iPhone“ padovanojo L. T. gimtadienio proga. Šioje situacijoje svarbu tai, kad savo pirminius parodymus A. T. davė tą pačią dieną, kuomet telefonas iš jos buvo paimtas, jai ir kitiems liudytojams nebuvo žinoma apie vykdomą ikiteisminį tyrimą ir jo ribas, ir liudytojai negalėjo suderinti savo parodymų, todėl tokie pirminiai liudytojos parodymai vertintini kaip teisingi. Be to, liudytojų J. T. ir L. T. parodymus paneigia operatyvinių veiksmų atlikimo protokole Nr. S6-14-486 užfiksuotas 2010-10-09, 15.09 val., įvykęs A. M. ir J. T. telefoninis pokalbis, kurio metu J. T. dėkoja A. M., sako, kad Laura skambino, džiaugiasi gavus patį naujausią; J. T. sako: „A., ačiū labai. Dukra skambino, sako, įsivaizduoji patį naujausią“, „Aš buv.., aš buvau prižadėjęs. S. sako, sureguliuosiu. Susilaužė, ir per gimtadienį, sakau, gal vieną gausiu aš, žinai. Tai kada tu gausi? Mane laužė, laužė. Sako, tu įsivaizduoji“, „Nu. Tai sako L., įsivaizduoji patį naujausią, sako. Ačiū tau labai. Aš grįšiu, atvešiu sūrį, nu tvarka“. Iš šio pokalbio turinio matyti, kad J. T. kalba apie gimtadienio proga L. T. pažadėtą padovanoti telefoną. Iš pokalbio turinio aišku, kad telefonas buvo perduotas tikslu jį padovanoti L. T. ir pokalbis paneigia versiją, kad telefonas buvo perduotas J. T. laikinam naudojimui susipažinti su Agentūros internetinių svetainių galimybėmis. Iš pokalbio aišku, kad J. T. telefoną padovanojo L. T.. Visi šie motyvai rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme J. T. davė melagingus parodymus.

Teismas akcentuoja, kad kaltinamųjų ir liudytojų parodymus dėl laikino telefonų perdavimo paneigia ir teismo išvada, kad A. M. telefonus R. M. ir J. T. (o šis L. T.) ir S. S. telefoną R. S. perdavė nuolatiniam naudojimui. Parodymus, kad telefonai buvo perduoti Agentūros internetinių svetainių testavimui paneigia tai, kad nuo pat telefonų gavimo trimis iš jų naudojosi su agentūra nesusiję asmenys – R. M., A. S. ir L. T..

Šioje byloje subjektyvieji įrodymai tvirtina kaltinamųjų versiją, kad telefonus jie gavo laikinam naudojimui ir naudojo tarnybiniais tikslais, tačiau objektyvieji įrodymai rodo, kad telefonus jie gavo pastoviam naudojimui ir naudojo asmeniniais tikslais. Visi teisiamajame posėdyje apklausti liudytojai vienaip ar kitaip tvirtino kaltinamųjų teiginius, kad mobilieji įrenginiai „iPhone4“ iš UAB „BAIP“ buvo gauti terminuotam laikotarpiui testavimo tikslais, tačiau tokią pateiktą telefonų gavimo versiją paneigia byloje esantys objektyvieji įrodymai. Liudytojų R. M., A. S., J. T. ir L. T. parodymai buvo įvertinti kaip neatitinkantys kitų bylos įrodymų. Be to, kaltinamųjų versiją paneigia procesinių prievartos priemonių taikymo metu užfiksuoti pokalbiai tarp A. M. ir S. S., tarp A. M. ir R. M., tarp A. M. ir J. T.. Išklausius telefoninius ir A. M. darbo kabinete užfiksuotus pokalbius bei įvertinus juos šių įvykių kontekste galima daryti išvadą, kad telefonai buvo skirti ne Agentūros poreikiams tenkinti. Pažymėtina, kad nei vieno iš pokalbių metu kaltinamieji nekalba, kad bus atliekamas Agentūros internetinių puslapių testavimas ar kad telefonai gaunami laikinam naudojimui. Priešingai, kalbama apie tai, kam kokios spalvos telefonas reikalingas („...J. (T.) man minėjo kažkokią spalvą“, „J. irgi nori moterišką“, „paimk tada vieną jam baltą, o du juodus“, R. M. radusi namie telefoną: „gal aš balto noriu. Gal reik palaukt...“, o A. M. atsako, kad „jau gali nieko nelaukt. Nebus“), kam iš tikrųjų telefonai skirti ir kas jais naudosis (A. M. pokalbio su S. S. metu sako apie J. T. „A jis pats nesinaudos tiksliai tais“; R. M. A. M. „O tai čia telefonas mano?“, į tai A. M. atsako: „Tavo“; pokalbio tarp J. T. ir A. M. metu J. T. dėkoja ir sako, kad „Dukra skambino, sako, įsivaizduoji patį naujausią“, „...buvau prižadėjęs. S. sako, sureguliuosiu. Susilaužė, ir per gimtadienį, sakau, gal vieną gausiu aš...“). Tokie kaltinamųjų ir liudytojų tarpusavio pokalbiai visiškai paneigia kaltinamųjų teismui keltą versiją ir liudytojų parodymus, kad neva telefonais kaltinamųjų sutuoktinės bei J. T. duktė pradėjo naudotis tik tuomet, kai testavimas buvo laikinai sustabdytas.

Kita vertus, tokią versiją paneigia ir kiti byloje nustatyti duomenys. Nustatyta, kad UAB „BAIP“ mobiliuosius įrenginius gavo per du kartus: 2010-09-28 gavo 2 mobiliuosius telefonus, o 2010-10-25 – 3 telefonus. S. S. 2010-09-30 A. M. darbo kabinete perdavė jam 2 telefonus, iš kurių vienu A. M. jau kitą dieną leido naudotis R. M. (nors pats teigė, kad norėjo perduoti neįvardintam socialiniam partneriui), o kitą perdavė J. T.. Vadinasi, jei tikėti kaltinamųjų pateikta versija, naudojantis kažkuriuo iš šių dviejų telefonų turėjo būti atliekamas testavimas laikotarpiu nuo 2010-09-30 iki 2010-10-01 vakaro. Tačiau iš byloje esančių telekomunikacinių bendrovių raštų matyti, kad į R. M. perduotą telefoną SIM kortelė buvo įdėta 2010-10-15, o į L. T. – 2010-10-02. Vadinasi iki 2010-10-01 į šiuos telefonus SIM kortelės įdėtos nebuvo, todėl jokie testavimai nebuvo ir negalėjo būti atliekami. Kita vertus, jei iš pat pradžių (paėmus pirmus du telefonus) paaiškėjo, kad šiais mobiliaisiais įrenginiais testavimo atlikti neįmanoma, kam 2010-10-25 reikėjo imti dar 3 tokius pačius telefonus. Ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. M. viso gavo tris telefonus, kurių vienas buvo skirtas J. T., o du – asmeniškai jam. Sekant kaltinamųjų versija, nesuprantama, kodėl Agentūros internetinių svetainių testavimui A. M. reikėjo dviejų telefonų, kodėl jis negalėjo testuoti vienu telefonu. Jo versija, kad vieną telefoną jis norėjo perduoti socialiniams partneriams niekuo nepagrįsta, tuo labiau, kad jis žinojo, kad vienas telefonas bus perduotas socialiniam partneriui J. T., o kitą tą pačią dieną kai gavo perdavė R. M.. Kita vertus tai paaiškinama vertinant kaltinimą kaip teisingą - A. M. asmeniškai dviejų telefonų reikėjo tam, kad vienu naudotųsi jis pats, o kitą, tesėdamas pažadą, atiduotų naudotis R. M..

Kad telefonai buvo skirti ne Agentūros, o su jos veikla nesusijusių asmenų poreikiams tenkinti patvirtina ir liudytojos A. T. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurių metu ji teigė, kad 2010 m. rugsėjo mėnesį J. T. gimimo dienos proga padovanojo L. T. naują mobilaus ryšio telefoną „iPhone4“, kuriuo pastaroji iki 2010-11-30 ir naudojosi (t. 2, b.l. 62-63). Nors tokius jos parodymus vėliau apklausti bandė neigti J. T. ir L. T., tačiau vertinant juos kartu su 2010-10-09 įvykusiu J. T. ir A. M. telefoniniu pokalbiu, akivaizdu, kad telefoną J. T. gavo iš A. M. ir kad jis buvo skirtas L. T..

Iš byloje esančių kitų objektyvių įrodymų – poėmių ir kratų protokolų – matyti, kad mobilieji telefonai buvo paimti iš V. L., A. M., R. M., A. S. ir A. T.. Iš R. M., A. S. ir L. T. telefono numerių išklotinių matyti, kad į šiuos telefonus jos buvo įdėjusios savo SIM korteles ir naudojosi jais kaip savo: R. M. telefone per šį laikotarpį buvo užfiksuoti 929 telekomunikaciniai įvykiai, L. T. – 13191, o A. S. – 1681. Pačios liudytojos patvirtino, kad šiuos telefonus juos naudojo savo reikmėms, nešiojosi juos eidamos į darbą, mokyklą ir pan. Taigi, šie faktai tik patvirtina, kad vieninteliai asmenys, kurie naudojosi šiais telefonais, buvo nesusiję su Agentūra jokiais darbiniais ar kitais ryšiais.

Pati kaltinamųjų pateikta versija apie brangių išmaniųjų telefonų perdavimą neatlygintinam naudojimui teismui kelia abejonių. Apklausti teisme kaltinamieji teigė, kad tokia praktika, kuomet testavimui yra duodami nauji įrenginiai, kuriuos vėliau reikia grąžinti, yra niekuo neišsiskirianti ir įprasta. Tokiems išsakytiems teiginiams pritarė ir UAB „BAIP“ atstovai G. U. ir V. V.. Pasak jų, nemokamai testavimui jų įmonė duoda net ir kur kas didesnės vertės įrangos. Tačiau teismui tai skamba visiškai nelogiškai ir neįtikinamai. Šiuo atveju bandoma įtikinti, kad H. Š. paprašius UAB „BAIP“ iš UAB „Informatikos pasaulis“ užsakė 5 mobiliojo ryšio telefonus „iPhone 4“ (tuo metu Lietuvoje tokiais dar net neprekiavo), sumokėjo už juos 15700 Lt, o po to perdavė juos neatlygintinai naudotis kelis mėnesius net neįforminę jokių perdavimo dokumentų. Jei tikėti tokia situacija, tai kyla klausimas, kam tektų rizika, jei telefonai būtų sugadinti arba prarasti, kodėl pelno siekiant įmonė duoda nemokamai testuoti naują įrangą, kai akivaizdu, kad po 3 ar 5 mėnesių naudojimo jos kaina bus kur kas mažesnė. Kaip UAB „BAIP“ būtų telefonus susigrąžinusi, jeigu nėra jokių perdavimo dokumentų. Teismas neginčija, kad tokia praktika iš tikrųjų gali egzistuoti, tačiau ne tokia tvarka ir sąlygomis, kaip buvo bandyta įtikinti. Finansų ministerijos rašte nurodyta, kad gavus materialųjį turtą pagal panaudos, nuomos, pasaugos ar kitas sutartis laikinai naudoti, turtas apskaitoje turėtų būti registruojamas biudžetinės įstaigos (gavėjo) nebalansinėse sąskaitose. Taigi, Agentūra gavusi bet kokį turtą jį vienaip ar kitaip turi apskaityti. Jei kaltinamieji bei liudytojai H. Š., G. U., V. V. aiškina, kad tokia testavimo praktika yra dažnai naudojama (nors apklaustas ikiteisminio tyrimo metu V. V. nurodė, kad toks įrangos perdavimas jo praktikoje buvęs pirmas, t.2, b.l. 102), vadinasi jiems yra žinoma, kaip tinkamai tai įforminti buhalterijoje. Tačiau šiuo atveju visi pamiršta pasirašyti visus dokumentus (nors telefonai buvo perduoti per du kartus ir pasirašyti buvo pamiršta dėl abiejų perdavimų), tiek įrangos gavimo iš UAB „BAIP“, tiek ir atidavimo asmenims, kurie ja naudosis. Priešingai, kaltinamųjų elgesys akivaizdžiai rodo, kad jie formalumų neatliko ne dėl nežinojimo (kaip teigė teisiamajame posėdyje), bet dėl to, kad siekė šį faktą nuslėpti. Byloje nėra jokių rašytinių prašymų suteikti įrangą testavimui, neįformintas perdavimo faktas, S. S. perduodamas telefonus A. M. pats pasako, kad niekas iš Agentūros nežino („nei čia finansininkė nieks mūsų nežino“, „J. (T.), jisai, paskui mėgėjas pasigirti“). Akivaizdu, kad veikiant teisėtai ir Agentūros naudai nebūtų reikėję paslapčiomis išsidalinti gautų telefonų.

Būtina aptarti ir mobiliųjų telefonų priėmimo – perdavimo akto surašymo aplinkybes. Tiek H. Š., tiek ir V. V. teisiamajame posėdyje pripažino, kad mobilieji įrenginiai abu kartus buvo perduoti nepasirašant jokių dokumentų. V. V. teigė, kad priėmimo -perdavimo aktai nebuvo surašyti dėl neapsižiūrėjimo, nustačius klaidą šis dokumentas buvo pasirašytas. Tačiau bylos įrodymais nustatyta, kad mobiliuosius įrenginius UAB „BAIP“ gavo 2010-09-28 ir 2010-10-25 ir kelių dienų eigoje telefonai buvo perduoti H. Š.. Kaip matyti, priėmimo - perdavimo aktas buvo pasirašytas tik 2010-12-02, t.y. po to, kai pradėto ikiteisminio tyrimo metu telefonai jau buvo paimti, o S. S. ir A. M. apklausti kaip specialieji liudytojai. Ši aplinkybė parodo, kad priėmimo - perdavimo aktu tik buvo bandoma parodyti, kad telefonai buvo gauti oficialiai ir teisėtai.

Taigi, ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. M. ir S. S. 2010 m. rugpjūčio – spalio mėnesiais suplanavo neatlygintiną išmaniųjų telefonų „Apple iPhone4“ įsigijimą iš UAB „BAIP“. H. Š. per du kartus gavęs iš UAB „BAIP“ atstovų 5 mobiliojo ryšio telefonus perdavė juos S. S., kuris vieną iš šių telefonų perdavė Agentūros darbuotojui V. L., vieną – savo žmonai A. S., o likusius tris - A. M.. Tuomet A. M., žinant ir pritariant S. S., vieną mobilųjį telefoną pasiliko sau, vieną atidavė žmonai R. M. ir vieną perdavė J. T..

BK 228 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai

A. M. ir S. S. kaltinami piktnaudžiavę tarnyba. Teismų praktikoje piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis savo veikloje nepažeidė konkretaus draudimo, nurodyto norminiame akte.

Ištirtais įrodymais nustatyta, kad A. M., būdamas žemės ūkio viceministru, ir S. S., būdamas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriumi, susitarė dėl mobilaus ryšio telefonų „iPhone4“ gavimo iš UAB „BAIP“, jų pasisavinimo ir naudojimo asmeninėm reikmėm. Tai matyti iš A. M. ir S. S. pokalbių (2010-09-13 ir 2010-09-27 įvykę pokalbiai), ir iš A. M. ir R. M. 2010-09-20 pokalbio, įvykusių dar iki telefonų gavimo, kurių metu kalbama apie telefonų gavimą, apie telefonų spalvas. Tai rodo, kad A. M. apie telefonų gavimą žinojo nuo pat pradžių, S. S. apie savo veiksmus ir telefonų gavimo eigą pranešdavo A. M. ir tai patvirtina, kad nusikalstamą veiką A. M. ir S. S. suplanavo iš anksto kartu ir veikė bendrai.

Iš anksto suplanuotais ir bendrais veiksmais, veikiant per H. Š., S. S. gavo penkis mobilaus ryšio telefonus, kurių tris perdavė A. M., o vieną perdavė naudotis savo žmonai A. S.. Iš trijų gautų telefonų A. M. vieną pasiliko sau, vieną perdavė naudotis savo žmonai R. M. ir vieną perdavė J. T., kuris iš A. M. gautą telefoną perdavė naudotis L. T.. Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, telefonai buvo skirti asmeniniam ir nuolatiniam asmenų naudojimui. Teisme yra paneigta kaltinamųjų versija, kad telefonai buvo gauti ir iš dalies naudojami Agentūros reikmėms, o Agentūra šiuose veiksmuose veikia tik tiek, kiek tai susiję su telefonų nemokamu gavimu ir tiek, kiek Agentūros panaudojimas yra naudingas kaltinamiesiems tenkinant savo asmeninius poreikius. S. S., pasinaudojęs ankstesniais privačiai bendrovei finansiškai naudingais ryšiais su Agentūra, gavo iš jos mobilaus ryšio telefonus, kurie visai nebuvo skirti Agentūrai. Todėl jie ir nebuvo įtraukti į Agentūros buhalterinę apskaitą (kaip matyti iš 2010-09-30 įvykusio pokalbio su A. M., S. S. ir neketino jų įtraukti į buhalterinę apskaitą), nebuvo pasirašyti jų priėmimo – perdavimo aktai. Agentūra, kurioje dirbo S. S., ir Žemės ūkio ministerija, kurioje dirbo A. M., yra du atskiri juridiniai asmenys, kurių turtas yra atskiras. A. M. negalėjo gauti, o Agentūra negaliojo perduoti naudotis savo turtu su ja darbo santykiais nesusijusiam asmeniui (tai, kad A. M. kaip viceministras kuravo Agentūros veiklos sritį nėra pagrindas perduoti jam turtą). Tai, kad turtas buvo perduotas su Agentūra darbo santykiai nesusijusiam asmeniui irgi rodo, kad turtas buvo perduotas ne Agentūrai, o asmeniniams kaltinamųjų poreikiams tenkinti. Akivaizdu, kad nei S. S., nei A. M. kaip privatiems asmenims privati bendrovė telefonų nebūtų davusi ir šie motyvai aiškiai parodo, kad A. M. ir S. S. pasinaudojo tarnybine padėtimi.

BK 228 str. d. sudėtis yra materiali, todėl būtinos pasekmės, įstatyme įvardintos kaip didelė žala valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Be to būtina nustatyti tikslą – turtinės ar kitokios asmeninės naudos siekį. Teismas pripažįsta, kad kaltinamųjų veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybės interesams. Kaltinamųjų veiksmais buvo padaryta neturtinė žala, buvo pažeisti esminiai valstybės tarnybos principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose. Nusikaltimo padarymo metu kaltinamieji buvo vadovaujančias pareigas užimantys valstybės tarnautojai: A. M. Žemės ūkio ministerijos viceministras, o S. S. – Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM direktorius. Šios aplinkybės rodo, kad kaltinamųjų veiksmais buvo padaryta didelė žala valstybės interesams. Be to nustatyta, kad A. M. savo šeimai gavo du (sau ir žmonai R. M.), o S. S. gavo vieną (žmonai A. S.) mobilaus ryšio telefonus, už juos nemokėdami. Įvertinus telefonų kainą, A. M. turtinė nauda sudaro 7598,40 Lt, o S. S. – 3799,40 Lt. A. M. asmeninis suinteresuotumas pasireiškė noru palaikyti gerus ryšius su Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininku J. T.. S. S. šiuo nuosprendžiu nustatytus veiksmus vykdė siekdamas įtikti jo vadovaujamą įstaigą kuruojančiam ir koordinuojančiam A. M..

A. M. surašytame kaltinime yra perteklinis veiksmų aprašymas nurodant S. S. veiksmus gaunant mobilaus ryšio telefonus, jų neapskaitant buhalterinėje apskaitoje, perduodant juos A. S. ir V. L., todėl šios aplinkybės iš kaltinimo šalinamos.

Kaltinime S. S. yra įvardintas kaip ministerijos direktorius, tačiau tai yra akivaizdi techninė klaida, kuri neturi jokios įtakos kaltinimo esmei, todėl ji taisytina.

Teismas taiko kaltinamiesiems jų veikų padarymo metu galiojusią BK 228 str. 2 d. redakcija.

Dėl BK 183 str. 1 d. ir BPK 167 str. reikalavimų vykdymo

BK 183 str. 5 d. nustatyta, kad už šio straipsnio 1 ir 3 d. numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Prokuroro reikalavimu ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis procesas) dėl BPK 167 str. 1 d. nurodytų nusikalstamų veikų gali ir privalo būti pradėtas tik tuo atveju, kai šiuose straipsniuose nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. Nors BPK ir nėra nustatyta konkrečios tokio prokuroro reikalavimo formos, tačiau Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008-08-11 įsakyme „Dėl rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir jos registravimo tvarkos patvirtinimo“ įtvirtinta, kad prokuroro reikalavimas išreiškiamas rezoliucija arba atskiru rašytiniu dokumentu (forma įtvirtinta 1 priede), ar nutarimu. Pažymėtina, kad generalinio prokuroro įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-01-16 nutarime Nr. 7-254 išsakytus teiginius, kad visais atvejais, kai prokuroras įgyvendina savo įgaliojimus, nustatytus BPK 409 str. 1 d. ar 2 d., taip pat visais atvejais, kai prokuroras atsisako šiuos įgaliojimus įgyvendinti, jo sprendimas turi būti pagrįstas teisiniais argumentais. Nors šiame Konstitucinio Teismo nutarime buvo kalbama apie privataus kaltinimo bylų procesą, tačiau iš esmės šios nuostatos taikytinos ir prokuroro reikalavimui būtinam pradedant ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BPK 167 str. 1 d. Iš viso to seka, kad pati reikalavimo forma šiuo atveju nėra ypatingai svarbi, esminę reikšmę turi tai, kad prokuroro reikalavime būtų nurodyti argumentai, pagrindžiantys BPK 167 str. 2 d. nustatytos bent vienos aplinkybės buvimą.

Kaip matyti, ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas įprastine tvarka 2010-11-29 pagal BK 228 str. 2 d., 300 str. 1 d. (t. 1, b.l. 1). Ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas iki tol, kol 2011-07-28 prokuroras nutarimu nusprendė ikiteisminį tyrimą A. M. ir S. S. atžvilgiu nutraukti (t. 1, b.l. 7-18). Tačiau 2011-09-28 aukštesnysis prokuroras 2011-07-28 nutarimą panaikino ir ikiteisminį tyrimą atnaujino (t. 1, b.l. 25-27). 2011-12-13 tarnybiniame pranešime LR Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos ikiteisminio tyrimo skyriaus specialistė nurodė, kad šioje baudžiamojoje byloje yra tikslinga pradėti ikiteisminį tyrimą ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d. (t. 1, b.l. 5). Iš ant šio dokumento esančios STT Vilniaus valdybos viršininko rezoliucijos matyti, kad buvo nuspręsta pradėti ikiteisminį tyrimą. Tuomet 2011-12-14 Vilniaus apygardos prokuroras, gavęs pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, ant jo pavedimu nurodė ikiteisminį tyrimą atlikti LR STT Vilniaus valdybos pareigūnams (t. 1, b.l. 4). Taigi, šioje baudžiamojoje byloje, nesant nukentėjusio asmens skundo ar jo įgalioto atstovo pareiškimo, ikiteisminis tyrimas pagal BK 183 str. 1 d. buvo pradėtas LR STT Vilniaus valdybos viršininko rezoliucija, t.y. nesilaikant BPK reikalavimų. Pažymėtina, kad vėlesnis Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pavedimas atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus nėra tas pats kas rezoliucija pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi jau paties dokumento pavadinimas aiškiai nurodo, kad ikiteisminis tyrimas jau buvo pradėtas, o prokuroras tik įgyvendino BPK 167 str. 2 d. įtvirtintus įgaliojimus pavesti ikiteisminį tyrimą atlikti konkrečiai ikiteisminio tyrimo įstaigai, t.y. savo esme visiškai skirtingą procesinį veiksmą. Kita vertus, formos neatitikimas neturėtų lemiamos reikšmės, jei prokuroras būtų aiškiai išdėstęs motyvus, kodėl jis mano, kad egzistuoja nors viena BPK 167 str. 2 d. nustatyta aplinkybė. Šiuo atveju, tokių aplinkybių prokuroras nenurodė, todėl teismas sutinka, kad procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., buvo pradėtas nesilaikant BPK nustatytos tvarkos. Esant tokiai situacijai, baudžiamoji byla turi būti nutraukiama, remiantis BPK 3 str. 1 d. 6 p.

Kaltinamųjų atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Skirdamas bausmes A. M. ir S. S., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d., teismas atsižvelgia į tai, kad jie padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, veika baigta. Tiriant kaltinamųjų asmenybes nustatyta, kad jie iki šios nusikalstamos veikos padarymo teisti nebuvo, dirba, turi nuolatines gyvenamąsias vietas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Teismas atsižvelgia į tai, kad A. M. 2013-05-09 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba, kuris vyko panašiu laikotarpiu, kas rodo, kad dirbdamas valstybės tarnyboje A. M. aktyviai naudojosi tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. redakcijos sankcija numatė teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimo arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmes. Parinkdamas bausmės rūšį teismas atsižvelgia į nusikalstamą veiką ir kaltinamųjų asmenybes apibūdinančias aplinkybes, ir mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. M. ir S. S. paskyrus laisvės atėmimo bausmes. Nustatydamas bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nuostatomis, teismas įvertina tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamųjų asmenybes, ir mano, kad kaltinamiesiems skirtinos bausmės mažesnės nei įstatyme numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Tačiau teismas, atsižvelgdamas į kaltinamųjų asmenybes, mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, todėl, vadovaujantis LR BK 75 str. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), bausmės vykdymas atidėtinas, o kaltinamiesiems skirtini įpareigojimai. Teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamiesiems skyrus įpareigojimą be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir baudžiamojo poveikio priemonę – nemokamus darbus, kadangi nusikalstamas veikas jie padarė dirbdami valstybės tarnyboje ir pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl kaip tokių jų veiksmų pasekmė turi būti nemokamas atsilyginimas visuomenei.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d. A. M. šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir 2013-05-09 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė bendrintina dalinio sudėjimo būdu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 str. 1 d. 3 p. kompaktinis diskas, saugomas baudžiamojoje byloje (t. 2, b.l. 115), bei du kompaktiniai diskai, saugomi voke prie baudžiamosios bylos, paliktini saugoti kartu su byla.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 str. 1 d. 5 p. USB pakrovėjas su laidu, saugomi voke prie baudžiamosios bylos, grąžintini UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos”.

Teismo posėdyje apklausus liudytojus R. M. ir J. T. nustatyta, kad jų parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu jų duotų parodymų (R. M.), kitų liudytojų parodymų ir prieštarauja kitiems įrodymams (J. T. parodymai prieštarauja jo telefoninių pokalbių su A. M. turiniui) ir neatitinka šiuo nuosprendžiu nustatytos įvykio situacijos, todėl nuosprendžiui įsiteisėjus praneština Vilniaus apygardos prokuratūrai apie galimai R. M. ir J. T. veiksmuose esančius nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., požymius.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298, 301-305, 307 str. teismas, -

nusprendžia:

A. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. (2007 06 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija), ir paskirti jam 1 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d. prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėti dalį Vilniaus apygardos teismo 2013-05-09 nuosprendžiu paskirtos bausmės ir galutinę subendrintą bausmę A. M. paskirti 2 metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 75 str. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) bausmės vykdymą atidėti 3 metams įpareigojant A. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms ir paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, kuriuos A. M. turi atlikti per keturis mėnesius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p. baudžiamąją bylą A. M. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., nutraukti nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą.

S. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d., ir paskirti jam 1 metus 6 mėnesius laisvės atėmimo (2007 06 28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 75 str. (2007-06-28 įstatymo Nr. X-1233 redakcija) bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams įpareigojant S. S. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms ir paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose, kuriuos S. S. turi atlikti per tris mėnesius.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 6 p. baudžiamąją bylą S. S. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 1 d., nutraukti nesant nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 str. 1 d. 3 p. kompaktinį diską, saugomą baudžiamojoje byloje, bei du kompaktinius diskus, saugomus voke prie baudžiamosios bylos, palikti saugoti kartu su byla.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 94 str. 1 d. 5 p. USB pakrovėją su laidu, saugomus voke prie baudžiamosios bylos, grąžinti UAB „Baltic Amadeus infrastruktūros paslaugos”.

Nuosprendžiui įsiteisėjus pranešti Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl R. M. ir J. T. veiksmuose galimai esančių nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 str. 1 d., požymių.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti apskųstas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.