Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimvidos Zubernienės, kolegijos teisėjų Eugenijos Morkūnienės, Broniaus Valiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Puerto Rico“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-20 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Puerto Rico“ ieškinį atsakovui UAB „Kasida“, tretieji asmenys UAB „Kanitas“, Klaipėdos kredito unija, UAB „Sinchronas“, dėl kilnojamojo daikto priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu, taip pat patikrinti ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Byloje šalių paaiškinimais, rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2010-12-10 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr.10/12-001 trečiasis asmuo UAB „Kanitas“ pardavė atsakovui UAB „Masoma ir Co“ (UAB „Kasida“) 9 soliariumo aparatus už 323 000 Lt (t. 1, b. l. 102-103), soliariumai perduoti pagal 2010-12-10 perdavimo-priėmimo aktą Nr.(duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 104), 2010-12-10 išrašyta PVM sąskaita-faktūra KAN Nr.0009 (t. 1, b. l. 110). 2011-06-30 trečiasis asmuo UAB „Kanitas“ išrašė kasos pajamų orderio kvitą KAN Nr.00008 350 000 Lt už soliariumus priimtus atsakovo UAB „Masoma ir Co“ (UAB „Kasida“), kopija patvirtinta 2011-08-05 VMI vyresniosios specialistės (t. 1, b. l. 109). Atsakovo UAB „Kasida“ kasos knygoje 2011-06-30 nurodyta, kad išduota direktoriui M. R. 350 000 Lt, kasos orderio Nr.172 ( t. 3, b. l. 39). 2011 metų I pusmečio atsakovo UAB „Kasida“ ilgalaikio turto sąraše nurodyti 9 soliariumo aparatai, kurių pavadinimas, kiekis, vertė atitinka 2010-12-10 išrašytoje PVM sąskaitoje-faktūroje KAN Nr.0009 nurodytus duomenis (t. 1, b. l. 52-53); 2011-11-05 paskolos sutartimi Klaipėdos kredito unija atsakovui suteikė 80 000 Lt paskolą, įkeitimo sutartimi įkeistas atsakovui UAB „Kasida“ priklausantis turtas 9 soliariumo aparatai (t. 1, b. l. 56, 114-117). 2011-07-18 Klaipėdos apskrities VMI atlikusi atsakovo UAB „Masoma ir Co“ (UAB „Kasida“) mokestinį tyrimą nurodė, kad atsakovas UAB „Masoma ir Co“ (UAB „Kasida“) pagal 2010-12-10 pirkimo-pardavimo sutartis Nr.10/12-001 ir 002 iš trečiojo asmens UAB „Kanitas“ įsigijo 9 soliariumų įrangą. Liudytoja K. K., dirbanti VMI 2011 metų liepos mėnesį atliko atsakovo UAB „Kasida“ mokestinį tyrimą, jai buvo pateiktas 350 000 Lt kasos pajamų orderis, jį atsišvietė. 2011-12-20 soliariumo aparatų pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2011/12/20-01 trečiasis asmuo UAB „Kanitas“ įsipareigojo parduoti ieškovui UAB „Puerto Rico“ nuosavybės teise soliariumo aparatus ( 6 vienetus, 20 000 Lt vertės), kurie yra trečiojo asmens UAB „Masoma ir Co“ (UAB „Kasida“) žinioje, pardavėjas prisiėmė pilną atsakomybę už tai, kad aparatai per 5 darbo dienas bus atsiimti iš atsakovo ir perduoti pirkėjui (ieškovui) (t. 2, b. l. 14-16).

Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl 6 soliariumų aparatų nuosavybės. Ieškovas tvirtina, kad trečiasis asmuo UAB „Kanitas” ginčo soliariumo aparatus jam pardavė, kurių nuosavybės teisė jam perėjo nuo 2011-12-20 pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo momento. Tuo tarpu atsakovas teigia, kad 2010-12-10 pirkimo-pardavimo sutartimi trečiasis asmuo UAB „Kanitas“ pardavė jam 9 soliariumų aparatus, su trečiuoju asmeniu pilnai atsiskaitė 2011-06-30, tai patvirtina trečiojo asmens UAB „Kanitas“ 2011-06-30 išrašytas kasos pajamų orderio kvitas 350 000 Lt sumai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagal 2010-12-10 pirkimo-pardavimo sutartį prekės atsakovui buvo perduotos, pinigai už jas sumokėti, įvykusią pirkimo-pardavimo sutartį patvirtino mokestinį patikrinimą atlikusi valstybinė mokesčių inspekcija, todėl atsakovas tinkamai įvykdė pirkimo-paradavimo sutartį ir yra teisėtas soliariumo aparatų savininkas. Teisėjų kolegija su tokia teismo išvada sutinka.

Pažymėtina, kad teismo sprendimas pripažįstamas teisėtas ir pagrįstas, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, kuriais įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo aspektu ginčijamas teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės tinkamai įvertino ir išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, atskleidžiant bylos esmę, objektyviai ir teisingai vertino įrodymus, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir tyrimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai aiškino sutarties nuostatas, pirkimo-pardavimo sutartis buvo sąlyginis sandoris, nes sutarties 5.4. punkte buvo nustatyta sutarties galiojimo sąlygą, tiesiogiai susieta su kainos sumokėjimu per sutartyje numatytą terminą. Suėjus sutartyje numatytam terminui, ir atsakovui neįvykdžius sutarties sąlygos – nesumokėjus kainos, sutartis tapo negaliojanti, todėl teismas padarė neteisingą išvadą, jog tarp šalių egzistavo sutartiniai teisiniai santykiai po 2011-06-01, ir atsakovas tinkamai įvykdė savo sutartinę prievolę ir liko teisėtu soliariumų savininku. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Esant ginčui dėl sutarties galiojimo, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokiam ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010-07-10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010). Be to, vertinant šalių prievolių vykdymo tinkamumą, būtina vadovautis sutarčių, prievolių ir bendraisiais teisės principais. CK 1.5 straipsnyje nurodyta, kad teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. CK 6.4, 6.38, 6.158, 6.200 straipsniuose įtvirtinti reikalavimai sutarties šalims bendradarbiauti, nepažeisti šalių interesų pusiausvyros, elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai prievolės atsiradimo, vykdymo bei pasibaigimo metu.

CK 6.305 straipsnyje nustatyta, kad pirkimo - pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė ir laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 str. 2 d.). Viena iš pagrindinių pardavėjo pareigų yra perduoti kitai šaliai pirkėjui nuosavybės teise daiktus (CK 6.317 str. 1 d.), o pirkėjo – priimti daiktus ir sumokėti už juos nustatytą pinigų sumą (CK 6.344 str. 1 d., 6.346 str. 1 d.). Pagal bendrąją taisyklę nuosavybės teisė į daiktą pirkėjui atsiranda nuo daikto perdavimo momento (CK 4.49 str. 1 d.), tačiau sutartis ar įstatymai gali nustatyti ir išimtis. Pagal 2010-12-10 pirkimo-pardavimo sutarties 1.1 punktą trečiasis asmuo UAB „Kanitas“ įsipareigojo parduoti soliariumus, o pirkėjas atsakovas įsipareigojo prekes nupirkti ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Sutarties 1.3. punktu šalys susitarė, kad prekių nuosavybės teisę pirkėjas įgys nuo faktinio perdavimo pirkėjui momento arba nuo to momento, kai pirkėjas su pardavėju pilnai atsiskaito. Taigi šalys sutartyje nurodė du alternatyvius nuosavybės teisės įgijimo būdus. 2010-12-10 perdavimo-priėmimo aktu trečiasis asmuo UAB „Kanitas“ prekes perdavė atsakovui, atsakovas pasirašė priėmimo-perdavimo aktą, trečiasis asmuo išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą.

CK 6.345 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirkėjo pareigos sumokėti kainą neįvykdymo teisinės pasekmės, t. y. pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu pranešant apie tai pirkėjui, jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o šis kainos nesumokėjo. Tokiu atveju pardavėjas taip pat įgyja teisę išreikalauti daiktus iš pirkėjo. CK 6.345 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsisakymas nuo sutarties kreditoriaus teisių gynimo priemonių prasme reiškia sutarties nutraukimą. Sutarties nutraukimas esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentuojamas ir CK šeštosios knygos II dalies normų. Būtent šios dalies normų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad įstatymų leidėjas teikia prioritetą sutarties įvykdymui, o ne jos nutraukimui.

Ieškovas teigia, kad atsakovas praleido sutarties įvykdymo terminą, todėl sutartis buvo nutraukta. Esant tokiam sutarties pažeidimui priklausomai nuo to, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne, taikomos skirtingos sutarties nutraukimo taisyklės. Kai termino praleidimas turi esminio pažeidimo reikšmę, taikomos CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalyse bei 6.218 straipsnyje nustatytos taisyklės. Jeigu termino praleidimas neturi esminės reikšmės, tai nutraukiant sutartį vadovaujamasi CK 6.209 straipsniu, 6.217 straipsnio 3 dalimi, 6.218 straipsniu. Šių taisyklių, nustatančių pranešimo apie nutraukimą terminus, papildomo termino prievolei įvykdyti nustatymą paskirtis yra išlaikyti tarp šalių susiklosčiusius santykius kartu nepažeidžiant nukentėjusios šalies interesų, paliekant galimybę jai savo praradimus kompensuoti kitomis kreditorių teisių gynimo priemonėmis, įskaitant ir nuostolių atlyginimą. Toks teisinis reguliavimas užtikrina sutartinių santykių tikrumą ir yra civilinių santykių stabilumo garantija.

Pagal sutarties 3.1 punktą atsakovas už soliariumus trečiajam asmeniui buvo įsipareigojęs sumokėti iki 2011-06-01, tačiau sumokėjo 2011-06-30, t. y. praleidęs prievolės įvykdymo terminą. Nepaisant to, kad atsakovas už prekes sumokėjo praleidęs sutartyje nustatytą terminą, trečiasis asmuo 2011 m. rugsėjo mėnesį faktiškai perdavė atsakovui soliariumų aparatus, o atsakovas juos priėmė ir pradėjo naudoti. Taigi trečiasis asmuo toleravo tokį atsakovo sutarties pažeidimą – termino kainai sumokėti praleidimą, todėl kainos sumokėjimo termino praleidimas neturėjo esminės reikšmės trečiajam asmeniui. Faktiniai šalių veiksmai patvirtina, kad trečiojo asmens tikrieji ketinimai buvo gauti pinigus už parduotus daiktus, nors jis galėjo nuo 2011-06-01 pranešti, kad sutartis nutraukta ir reikalauti, kad atsakovas grąžintų daiktus, tačiau šia teise jis nepasinaudojo, taigi atsakovui suteikė papildomą terminą sutarčiai tinkamai įvykdyti. Teisėjų kolegija įvertinusi sutarties šalių santykius prieš sutarties sudarymą ir po sutarties sudarymo, sprendžia, kad tarp šalių sutartiniai teisiniai santykiai po 2011-06-01 nebuvo nutrūkę, ir trečiasis asmuo laikė, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo sutartinę prievolę, todėl atmestinas apelianto argumentas, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinės prievolės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šalys sutarties 7.2. punkte buvo numačiusios, kad sutartis galioja iki galutinio tarpusavio atsiskaitymo. Be to, būtina pažymėti ir tai, kad trečiasis asmuo nereikalavo, kad atsakovas grąžintų jam perduotus soliariumo aparatus, taip pat nereikalavo atlyginti nuostolius už aparatų naudojimą, todėl darytina išvada, kad trečiasis asmuo pripažino, kad atsakovas yra teisėtas soliariumų aparatų savininkas.

Atsakovo pateiktas kasos pajamų orderis patvirtina, kad atsakovas per papildomą sutarties įvykdymo terminą prievolę tinkamą įvykdė –sumokėjo kainą trečiajam asmeniui, dėl ko atsakovui perėjo nuosavybės teisė į soliariumo aparatus. Šalys turi įrodyti savo aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 straipsnis). Apeliantas neįrodė, kad atsakovo pateiktas 2011-06-30 pajamų orderis buvo suklastotas, priešingai atsakovo patikrinimą atlikusi VMI, patvirtino, kad atsakovas pateikė kasos pajamų orderio originalą, kurį atsišvietė VMI darbuotojas. Neturi jokios esminės reikšmės apelianto argumentai, kad atsakovo pateiktas pajamų orderis yra patvirtintas pažeidžiant norminius teisės aktus. Pažymėtina, kad teismas atsakovo pateiktą įrodymą – kasos pajamų orderį vertino pagal vidinį savo įsitikimą, kartu su kitais byloje esančiais duomenimis, o vidinis teismo įsitikinimas dėl fakto, kad atsakovas atsiskaitė su trečiuoju asmeniu ir sumokėjo visą sutartyje numatytą kainą, susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus kitus byloje esančius įrodymus (CPK 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiasis asmuo nepagrįstai neturėdamas nuosavybės teisės į soliariumo aparatus sudarė sutartį su ieškovu, be to ir pačiajam ieškovui sutarties sudarymo metu, buvo žinoma, kad su atsakovu buvo sudaryta soliariumo apartų pirkimo paradavimo sutartis, kad soliariumo aparatai sutarties sudarymo metu yra pas atsakovą, o ne pas pardavėją. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovui jau sutarties sudarymo metu turėjo kilti įtarimų dėl nuosavybės teisės į parduodamus apartus, į tai kokiu pagrindu atsakovas naudojasi trečiajam asmeniui priklausančius soliariumo aparatus, bei pardavėjo sąžiningumo. Kaip jau buvo minėta, pirkėjo pagrindinė pareiga sumokėti daikto kainą, o pardavėjo perduoti pirkėjui nuosavybės teise daiktus, taigi trečiasis asmuo perdavė soliariumo aparatus pagal sutartį atsakovui, atsakovas už juos sumokėjo, tuo tarpu trečiasis asmuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarytos su ieškovu tinkamai neįvykdė, t. y. soliariumo aparatų neperdavė, o ieškovas už jam jo teigimu parduotus aparatus nėra atsiskaitęs su pardavėju iki šiol.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti patikslintą ieškinį, nurodydamas, kad ieškinio patikslinimo būtinybė atsirado vėliau, kai bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos aplinkybės, kad ginčo dalykas - soliariumo aparatai, įkeisti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas). Todėl ieškovas turėjo teisę pasirinkti vieną iš kelių galimų, CPK numatytų savo teisių procesinių gynybos būdų (ar reikšti ieškinį bendra tvarka, ar prašyti bylą nagrinėti dokumentinio proceso, numatyto CK XXII skyriuje, tvarka). Dokumentinis procesas yra supaprastintas procesas, tai nėra ginčo teisena, ir supaprastintas procesas atitinkamai yra greitesnis ir pigesnis būdas atstatyti teisingumą. Jeigu yra visos įstatyme nustatytos prielaidos pradėti tokį procesą ir jis yra pradėtas, jį dirbtinai apsunkinti nėra tikslinga ir prieštarauja CPK 7 str. įtvirtintam proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principui. Ieškovas, prašęs bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, taip pat turi teisę iki preliminaraus sprendimo priėmimo dokumentinio proceso atsisakyti (CPK 426 str.), tačiau šioje byloje šia teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į tai, ši byla ieškovo prašymu buvo išnagrinėta dokumentinio proceso tvarka (CPK XXII skyrius), kuriam taikytinos specialios proceso teisės normos, kuri viena iš jų yra numatyta CPK 430 straipsnio 4 dalyje – dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimus bei pareikšti priešieškinį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė nagrinėti bylą pagal pateiktą patikslintą ieškovo ieškinį. Pažymėtina, kad toks reglamentavimas neatima iš ieškovo teisės kreiptis į teismą bendra tvarka su nauju ieškiniu dėl savo reikalavimų.

Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-20 galutinį sprendimą palikti nepakeistą.