Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas K. L. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2020 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. 7S-126-(14.7.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui K. L.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 6,47 ha dalį buvusio savininko A. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą.

2. Pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, kuriuo jam atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią senelio žemės dalį, už 6,47 ha žemės skiriant kompensaciją – 2 058 Eur. Pareiškėjas apžvelgė nuosavybės teisių jam atkūrimo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą. Paaiškino, kad jis iki 2003 metų balandžio 1 d. buvo pasirinkęs nuosavybės teisių atkūrimą natūra, tačiau, nepaisant to, kad žemė, į kurią jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises, buvo priskirta valstybės išperkamai žemei dar 1998 metais, jis nė karto nebuvo informuotas apie tai, jog nėra galimybių atkurti nuosavybės teises šiuo būdu. Pareiškėjas manė, kad susidariusioje situacijoje turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo kitoje vietovėje ir tam nėra teisinių kliūčių, juolab kad nuosavybės teisės į 1 ha miško jam buvo atkurtos būtent suteikiant lygiavertį miško sklypą. Pareiškėjas per visą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą elgėsi atidžiai ir rūpestingai, aktyviai dalyvavo, o Tarnybos specialistai veikė formaliai, neįvertino visų nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtus administracinius aktus, kurie lėmė pareiškėjo, kaip pretendento, teisių pažeidimą. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra užsitęsė nepateisinamai ilgai. Pareiškėjas taip pat apžvelgė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išvardytus principus, akcentavo ir gero administravimo principą.

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą. Tvirtino, kad pareiškėjas buvo išreiškęs valią grąžinti jam žemę tik natūra, jis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios gauti žemę kitoje vietoje ekvivalentine natūra, todėl už valstybės išperkamą žemę jam galima kompensuoti tik pinigais. Dėl pasikeitusio teisinio reglamentavimo Tarnyba nuo 2012 m. vasario 1 d. nebeturi teisės parinkti kitokį nuosavybės teisių atkūrimo būdą nei atlyginimas pinigais.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. kovo 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. L. skundą.

6. Teismas nustatė, kad V. P. 1991 m. gruodžio 3 d. Kauno rajono Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. P., S. (t. y. savo tėvo), iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą 14,9553 ha žemės plotą. Prašė grąžinti žemę buvusioje vietoje. Prašyme nurodė pretendentus į žemę: save ir A. P. dukrą S. Š..

7. S. Š. 1991 m. gruodžio 4 d. Kauno rajono Užliedžių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko A. P., S. (t. y. savo tėvo), iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą 14,9553 ha žemės plotą. Prašė grąžinti žemę buvusioje vietoje. S. Š. 2000 m. gegužės 27 d. notarine sutartimi perleido pareiškėjui teisę atkurti nuosavybės teises į 6,47 ha žemės ir į 1,00 ha miško sklypus.

8. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 112 informavo pareiškėją, kad buvusio savininko A. P. žemė yra valstybės išperkama, naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos, ir kad, neapsisprendus dėl išpirkimo būdo, bus priimtas apskrities viršininko sprendimas atstatyti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas per nustatytą terminą nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

9. Kauno apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 52/18823 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 1,00 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą.

10. Tarnyba 2019 m. kovo 4 d. rašte Nr. 7SD-1535-(14.7.104), atsakydama į pareiškėjo 2019 m. vasario 11 d. prašymą, nurodė, kad valia buvo išreikšta žemę gražinti tik natūra, pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios gauti žemę kitoje vietoje ekvivalentine natūra, rengti išvadų perduoti žemę nuosavybėn neatlygintinai nėra galimybės, už valstybės išperkamą žemę galima kompensuoti tik pinigais.

11. Tarnyba ginčijamu 2020 m. birželio 1 d. sprendimu Nr. 7S-126-(14.7.3.) atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į 6,47 ha žemės sklypą, išmokant kompensaciją pinigais – 2 058 Eur.

12. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir jo kaitą. Akcentavo, kad pretendentė S. Š. 1991 m. gruodžio 4 d. prašyme pažymėjo vienintelį nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, nepažymėdama visų kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Byloje nėra duomenų apie jokius kitus S. Š. ar, po 2000 m. gegužės 27 d. sutarties sudarymo, pareiškėjo prašymus, kuriuose būtų nurodomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdas ar kaip nors keičiama pretendento valia dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Pareiškėjas taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būdų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtus žemės sklypus. Taigi, pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas atkuriant nuosavybės teises į 6,47 ha žemės plotą nebuvo keičiamas. Taigi, byloje susiklostė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio (2014 m. lapkričio 1 d. redakcija) 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

13. Teismas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad atsakovas, kaip institucija, nagrinėjanti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, privalėjo pranešti pareiškėjui apie teisinio reguliavimo pakeitimus nuosavybės teisių atkūrimo procese ir pasiūlyti visus nuosavybės atkūrimo būdus, taikytinus pareiškėjo situacijai, įskaitant galimybę pakeisti valią dėl atlyginimo būdo, perduodant nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą, kadangi negalima atkurti nuosavybės teisių pretendento pasirinktu būdu – natūra. Teismas konstatavo, jog atsakovas įvykdė šią pareigą. Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2001 m. balandžio 12 d. raštu Nr. 112 informavo pareiškėją, kad buvusio savininko žemė yra valstybės išperkama, todėl, neapsisprendus dėl išpirkimo būdo, bus priimtas sprendimas atstatyti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka. Raštas įteiktas pareiškėjo tėvui A. L.. Toks raštas ir jo įteikimo būdas vertintini kaip tinkamas informavimas, kad pareiškėjas gali pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjas per nustatytą terminą nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjo tėvas neperdavė pareiškėjui minėto rašto; tėvas sirgo Alzheimerio liga, todėl dėl sveikatos būklės galėjo nesuprasti šio rašto svarbos ir būtinybės perduoti jį pareiškėjui, o pareiškėjas tuo metu gyveno užsienyje. Tačiau teismui nebuvo pateikti jokie patikimi ir neginčijami duomenys, patvirtinantys šias aplinkybes.

14. Teismas priėjo prie išvados, jog pareiškėjui neabejotinai buvo pasiūlyti kiti galimi nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir jo teisė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo panaikinti Sprendimą. Atitinkamai, nėra pagrindo tenkinti išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Kadangi skundas atmestinas, teismas netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III.

15. Pareiškėjas K. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16. Pareiškėjas mano, kad šios bylos teisingam išsprendimui yra reikšmingas iš esmės vienas pagrindinis aspektas, t. y. ar teisingai nustatyta, jog S. Š. 1991 m. gruodžio 4 d. prašyme išreiškė valią dėl vienintelio nuosavybės teisių atkūrimo būdo – natūra, ir akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015 padarytas išvadas. Teigia, kad S. Š. prašymas buvo parengtas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintą Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarką (toliau – ir Tvarka) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintą Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarką. Tvarkos 3 punkto nuostatos reiškia, jog 1991 metais nuosavybės teisių atkūrimas natūra buvo siejamas išimtinai su žemės dirbimu ir naudojimu pagal paskirtį, ir nuosavybės teisių atstatymui (atkūrimui) natūra buvo reikalingas dar vienas prašymas-anketa, kurio S. Š. neužpildė ir nepateikė įgaliotai institucijai, t. y. nepakako vien užpildyti prašymą dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo. Kaip matyti iš S. Š. parašo prašyme ir kito teksto užpildymo skirtingumo, prašymą užpildė ne ji pati (tikėtina, kad tai padarė agrarinės reformos tarnybos darbuotojas). Po žodžiu „Prašymas“ nurodyti žodžiai „grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją)“, kurių nė vienas nėra išbrauktas. Pastebėta, kad teikiant prašymą S. Š. buvo 75 metai, ji gyveno kaime, todėl jos galimybės suvokti prašymo turinį buvo itin ribotos. S. Š. nebuvo pasiūlyta užpildyti Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos formos prašymą, t. y. prašymą, kuris valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiškos prasme atitiktų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo įstatymo 1 straipsnyje nurodytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus (taigi, įstatyme ir užpildytame prašyme vartojamos sąvokos skyrėsi). S. Š. prašyme prie kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų nėra žodžio „Ne“, jie neišbraukti. Vadinasi, prašymo užpildymo būdas negali paneigti aplinkybės, kad pretendentė pasirinko abu nuosavybės teisių atkūrimo būdus – natūra ir ekvivalentine natūra. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pretendentės prašymas turi būti vertinamas kaip prašymas grąžinti nekilnojamąjį turtą natūra arba ekvivalentine natūra. Šiuo atveju pareiškėjas siekia, kad nuosavybės teisės jam būtų atkurtos pagal pirminės pretendentės prašyme išreikštą valią, t. y. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą.

17. Pareiškėjas nepritaria išvadai, kad jis buvo tinkamai informuotas apie galimybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau, atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, nelaiko šios aplinkybės turinčia esminę reikšmę. Tvirtina, kad per 29 metus nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą vykdanti institucija išsiuntė tik vieną pranešimą, siūlantį pareiškėjui pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, ir tik iki 2001 m. gegužės 1 d. 2001 m. balandžio 4 d. laiško įteikimas pareiškėjo tėvui, kuris nebuvo nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių dalyviu, negali būti pripažintas tinkamu įteikimo būdu, be to, nėra duomenų apie tai, kada laiškas buvo perduotas tėvui. Atsakovas neinformavo pareiškėjo apie vėlesnius teisinio reglamentavimo pasikeitimus ir tik po 19 metų nuo vienintelio rašto perdavimo atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises.

18. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

19. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus. Pažymi, kad nei V. P., nei S. Š. prašymuose nebuvo išreikšta valia gauti žemę kitoje vietoje, o „taip“ nurodyta tik skiltyje dėl žemės susigrąžinimo buvusioje vietoje. Skiltis „Papildomos pastabos“ liko neužpildyta, nors joje piliečiai galėjo išreikšti valią dėl kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, jei pirmasis būdas būtų negalimas. Be to, S. Š. prašyme liko neišbraukta frazė „išmokėti kompensaciją“. Nėra abejonių, kad pretendentė buvo išreiškusi valią tik susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, o, nesant galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, atsakovas pagrįstai tai įvykdė išmokėdamas kompensaciją pinigais. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl jo informavimo apie galimybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tvirtina, kad pareiškėjas buvo pasyvus, nesidomėjo ginčo žemės teisine būkle, o į Tarnybą kreipėsi tik 2019 metais, nors notarinė sutartis dėl teisių perdavimo buvo sudaryta dar 2000 metais. Pareiškėjas nepakeitė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iki 2003 m. balandžio 1 d., nors buvo tinkamai informuotas apie tokią galimybę. Šiuo metu atkurti pareiškėjui nuosavybės teisę natūra būtų galima tik pakeitus, t. y. sumažinus VĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslo ir mokymo reikmėms naudojamą plotą, kuris patvirtintas Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1026.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020-06-01 sprendimo Nr. 7S-126-(14.7.3.), kuriuo pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 6,47 ha žemės sklypą, išmokant kompensaciją pinigais, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus (iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo dalį).

21. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 30 d. sprendimu K. L. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, jog neabejotinai pareiškėjui buvo pasiūlyti kiti galimi pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir jo teisė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą nebuvo pažeista, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą, o atmetus šį skundo reikalavimą, nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į dalį – 6,47 ha buvusio savininko A. P. iki nacionalizacijos pagal dabartinį administracinį suskirstymą (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą, suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą.

22. Pareiškėjas su anksčiau minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. K. L. apeliacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kad S. Š. 1991 m. gruodžio 4 d. prašyme dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo išreiškė nė vienintelį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta priešinga išvada yra neteisinga, nepagrįsta ir prieštaraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai teisminei praktikai visiškai analogiško ginčo atveju (1), taip pat neteisingu susiklosčiusios situacijos vertinimu Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies prasme (2014 m. lapkričio 1 d. redakcija) (2) ir NŽT pareigos informuoti piliečius apie galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nevykdymu (3).

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Byloje nustatyta, kad S. Š. 1991 m. gruodžio 4 d. pateiktame prašyme atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. P., S. (į savo tėvo) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 14,9553 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad siekia susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, nepateikiant papildomų pastabų dėl valios ar papildomų pastabų skiltyje. S. Š. 2000 m. gegužės 27 d. notarine sutartimi perleido pareiškėjui teisę atkurti nuosavybės teises į 6,47 ha žemę ir į 1,00 ha mišką.

25. Pareiškėjui Kauno apskrities viršininko administracijos 2004 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. 52/18823 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui K. L.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 1,00 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą. Kita žemės dalis, į kurios nuosavybės teisių atkūrimą natūra pretenduoja K. L., yra priskirtina valstybės išperkamai. Beje, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra, o ginčas iš esmės kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. Š. 1991 m. gruodžio 4 d. prašyme dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo išreiškė vienintelį nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra – yra neteisinga, nepagrįsta ir visiškai prieštaraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015 suformuotai praktikai. Visų pirma pažymėtina, jog K. L. apeliaciniame skunde nurodyta byla ir ši byla yra skirtingos savo faktinėmis situacijomis. Pareiškėjo nurodomoje byloje pretendentė 1991 m. lapkričio 25 d. užpildė ne Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos formos prašymą, o Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 376 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. 259 dalinio pakeitimo“ (įsigaliojo nuo 1991 m. rugsėjo 5 d.) 1-ju priedu patvirtintą Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos formos prašymą. Minėtoje byloje teismas konstatavo, kad pretendentei, kuri dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę kreipėsi 2011 m. lapkričio 25 d., Marijampolės apylinkės agrarinės reformos tarnyboje nebuvo pasiūlyta užpildyti Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtintos formos prašymą, t. y. prašymą, kuris valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išraiškos prasme atitiktų Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje nurodytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Pažymėjo, jog aptartos aplinkybės, kad pretendentei 2011 m. lapkričio 25 d. buvo pasiūlyta užpildyti tik Vyriausybės 1991 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 259 patvirtintos formos prašymą, kurio 5 punkte pretendento valiai nustatyti vartojamos ne Atstatymo įstatymo 1 straipsnyje nurodytos, o kitos sąvokos, teisėjų kolegijai suteikia pagrindo išvadoms, kad Marijampolės apylinkės agrarinės reformos tarnyboje nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo prasme pretendentei nebuvo sudarytos sąlygos užpildyti visus pirmiau minėtuose teisės aktuose numatytus dokumentus, kuriuose turėjo būti įrašyta pretendento valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

28. Nagrinėjamu atveju pareiškėja užpildė tinkamą prašymą ir tinkamai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (pageidavo atkurti nuosavybės teises natūra į žemę buvusioje vietoje, kitų galimų nuosavybės teisių atkūrimo būdų nenurodė), todėl K. L. apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015 suformuota praktika nėra reikšminga šio ginčo išsprendimui.

29. Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad 1991 m. nuosavybės teisių atkūrimas natūra buvo siejamas išimtinai su žemės dirbimu ir naudojimu pagal paskirtį bei tokiam nuosavybės teisių atstatymui (atkūrimui) natūra pagal minėtą teisės aktą buvo reikalingas dar vienas prašymas-anketa, kurio S. Š. nėra užpildžiusi ir pateikusi įgaliotai institucijai (t. y. vien užpildyti prašymą atstatyti nuosavybės teisę į žemę nępakako).

30. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus. Iš bylos medžiagos matyti, jog Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2001-04-12 raštu Nr. 112 informavo pareiškėją, kad buvusio savininko A. P. žemė yra valstybės išperkama, naudojama Lietuvos veterinarijos akademijos, kad neapsisprendus dėl išpirkimo būdo, bus priimtas apskrities viršininko sprendimas atstatyti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka. Raštas įteiktas pareiškėjo tėvui A. L.. Tuo tarpu pareiškėjas nustatytu terminu valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė. Įvertinęs rašto įteikimo aplinkybes pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog neabejotinai pareiškėjui buvo pasiūlyti kiti galimi pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdai ir jo teisė pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą nebuvo pažeista.

31. Be to, pareiškėjas į NŽT su raštu dėl būdo pakeitimo kreipėsi tik 2019 m. vasario 11 d., nors notarinė sutartis, kuria S. Š. perleido K. L. teisę atkurti nuosavybės teises sudaryta 2000 m. gegužės 27 d., kas rodo, kad pareiškėjas po to nesidomėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, t. y. buvo pasyvus ir nerūpestingas.

32. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisingą išvadą, jog byloje susiklosto Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio (2014 m. lapkričio 1 d. redakcija) 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

34. K. L. prašo priteisti iš atsakovo jo naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kadangi galutinis procesinis sprendimas iš esmės priimtas ne pareiškėjo naudai, tai jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

35. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo K. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.