Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Aido Amparavičiaus apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-05-07 nuosprendžio, kuriuo S. Ž. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 1 dalį, nepadarius jam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Ž. buvo kaltinamas tuo, kad pagal išduotą liudijimą Nr.(duomenys neskelbtini), suteikiantį teisę verstis advokato veikla, vykdydamas individualią advokato teisinę veiklą ir nuo deklaruotų apmokestinamųjų individualios veiklos pajamų privalėdamas mokėti savarankiškai dirbančio asmens Valstybinio socialinio draudimo įmokas bei kiekvieną mėnesį nuo 2010-01-01 nuo pajamų, ne mažesnių nei minimali mėnesio alga, privalėdamas mokėti savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokas, pagal 2004-04-13 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnį „Mokesčių mokėtojo pareigos“, turėdamas pareigą laiku pateikti mokesčių deklaracijas, laiku ir tiksliai įvykdyti mokestines prievoles ir jas mokėti, pagal 2004-11-04 Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-2535 4 str., 5 str., 14 str., turėdamas pareigą laiku pateikti teisės aktuose nurodytus dokumentus, laiku ir tiksliai įvykdyti mokestines prievoles, Panevėžio apskrities VMI pateiktose 2008-2016 metų mokestinio laikotarpio metinės pajamų deklaracijos formoje „Individualios veiklos pajamos“ deklaravęs gautas 106 798,70 Eur individualios veiklos pajamas ir pagal 2016 m. III ketvirčio valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas privalėdamas Fondo biudžetui sumokėti už: 2008 m. - 417,06 Eur, 2009 m. - 950,20 Eur, 2010 m. -949,02 Eur, 2011 m. - 1123,52 Eur, 2012 m. - 1144,89 Eur, 2013 m. - 1344,75 Eur, 2014 m. - 726, Eur, 2015 m. - 942,18 Eur savarankiškai dirbančio asmens VSD įmokų, per šį laikotarpį sumokėdamas tik 156,39 Eur VSD įmokų bei 137,18 Eur PSD įmokų, pagal finansines ataskaitas VSDF biudžetui 2016-09-30 dienai būdamas skolingas nesumokėtų 7 597,62 Eur (valstybinio socialinio draudimo) įmokų ir 2 254,56 Eur (privalomojo sveikatos draudimo) įmokų sumas bei 366,36 Eur ir 117,25 Eur delspinigių - viso 10 335,79 Eur įmokų, pagal 2016-05-12 VSDF Panevėžio skyriaus raginimą Nr.R19-1794 nemokėdamas iš esmės valstybei mokesčių, taip pat būdamas Valstybinei mokesčių inspekcijai už laikotarpį nuo 2008-2016 metus skolingas 11 891,53 Eur gyventojų pajamų mokesčio, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 28 dienos iki lapkričio 07 dienos, Panevėžio mieste, Savanorių a. 12, savo veiklos teritorijoje, laiku nesumokėjo apskaičiuotų jam mokesčių: 7 597,62 Eur savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų (VSD) ir 2 254,56 Eur savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų (PSD), po to, kai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius (toliau – VSDFV) 2016-10-26 raštu Nr. (8.1)3-36052 pasirašytinai priminė jam apie pareigą sumokėti šiuos mokesčius per 10 dienų nuo priminimo gavimo dienos, t.y. iki 2016-11-07. Jis, mokesčių nesumokėjęs, o pagal jo 2016-11-04 prašymą ir 2016-11-14 VSDF Panevėžio skyriaus direktoriaus priimtą sprendimą Nr. 18-614 dėl VSD ir PSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo, 2016-11-21 sudarius privalomojo sveikatos draudimo įmokų už savarankiškai dirbantį asmenį įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį Nr. Į-59 ir valstybinio socialinio draudimo įmokų už savarankiškai dirbantį asmenį įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį Nr. Į-60, toliau nevykdė sutartyse numatytų sąlygų, t. y. nustatytais terminais nepadengė atidėto VSD ir PSD įmokų įsiskolinimo ir mokesčių nemokėjo, po ko 2016-12-30 skyriaus direktorius priėmė sprendimą dėl įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarčių nutraukimo, taip jis iki 2016-10-28 dienos gavęs 7 381,06 Eur pajamų, nuo 2016-10-28 iki 2016-11-07 pajamų negavęs bei nuo 2016-11-08 iki 2016-12-31 gavęs dar 934,74 Eur pajamų, mokesčių VSDF piktybiškai nemokėjo.Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė išvadą, kad S. Ž. tuo metu kai gavo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus priminimą dėl mokesčių sumokėjimo bei vėliau sudaręs sutartį dėl mokėjimo išdėstymo, buvo nemokus ir neturėjo lėšų sutartais terminais mokėti mokesčius, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip tiesioginė tyčia nemokėti mokesčius.Su teismo sprendimu išteisinti S. Ž. nesutiko prokuroras, kuris apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-05-07 nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti S. Ž. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 219 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti jį vienerių metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę - įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.Skunde nurodoma, kad S. Ž. pagal pateiktas finansines ataskaitas privalėjo nuo 2009 metų mokėti įmokas VSDFV, kurios kasmet sudarydavo iki 1 000 Eur ir daugiau. Tačiau pagal specialisto išvadą matyti, kad jis per 2009-2016 metus sumokėjo tik 156,39 Eur VSD (valstybinio socialinio draudimo) įmokų bei 137,18 Eur PSD (privalomojo sveikatos draudimo) įmokų. Už tą patį laikotarpį VMI (Valstybinei mokesčių inspekcijai) skolingas 11 891,53 Eur gyventojų pajamų mokesčio, kurio iš esmės taip pat nemokėjo. Per 2009-2016 metus S. Ž. gavo 106 798,70 Eur pajamų ir pagal pateiktas deklaracijas jis deklaruodavo leidžiamų (30 procentų nuo pajamų) atskaitymų, nuo kurių neapmokestinamos pajamos.Prokuroras nesutinka su teismo motyvu, kad S. Ž. atžvilgiu negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Mano, kad valstybinė institucija išnaudojo visas galimybės iki baudžiamosios bylos pradėjimo tam, kad su mokesčių mokėtoju S. Ž. būtų išspręsti klausimai dėl mokesčių sumokėjimo. 2016-10-28 S. Ž. gavo priminimą sumokėti 9 852,18 Eur per 10 dienų - iki 2016-11-07, tačiau mokesčių nemokėjo, o pasirašė 2016 -11-21 įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartis. S. Ž. pagal sutartį nustatytais terminais įsiskolinimo vis tiek nemokėjo ir nenurodė jokių nemokėjimo priežasčių. Nors per priminimo laikotarpį S. Ž. piniginių lėšų kaip advokatas negavo, tačiau yra nustatyta, kad iki priminimo gavimo 2016-10-28 jis buvo gavęs 7 381,06 Eur pajamų ir laikotarpiu nuo 2016-11-08 iki 2016-12-31 gavo dar 934,74 Eur pajamų, spalio 24-26 d. gavo 1 900 Eur pajamų, todėl akivaizdu, kad bent dalį mokėtinos sumos jis turėjo galimybę sumokėti. Todėl, prokuroro manymu, nėra pagrįsta teismo išvada, kad S. Ž. veiksmuose nėra tiesioginės tyčios nemokėti mokesčių. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad S. Ž. būdamas teisininku, žinojo, kad mokesčiai valstybei turi būti mokami pirmiau nei skolos fiziniams asmenims, skolos už prekes ar paslaugas (CK 6.930¹ straipsnis), tačiau per septynerius metus mokesčių nemokėjo, nors naudojosi visomis suteiktomis valstybės socialinėmis garantijomis. Teisme S. Ž. nurodė, kad netinkamai sudėliojo prioritetus, netinkamai paskirstė savo pajamas, pirmenybę teikdamas kontoros išlaikymui, komunalinių mokesčių mokėjimui, atsiskaitymui su kreditoriais, pragyvenimui, tačiau akivaizdu, kad jis tiesiog ignoravo mokesčių mokėjimą valstybei ir nieko nedarė, kad skola nedidėtų, nesikreipė su prašymais išdėstyti skolos mokėjimą ir pan. Pasirašydamas 2016 m. susitarimą dėl atidėto įmokų mokėjimo su VSDFV Panevėžio skyriumi, jis įsipareigojo mokėti mokesčius, tačiau jokio mokėjimo neatliko, nors piniginių lėšų buvo gavęs. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad S. Ž. buvo nemokus ir neturėjo lėšų sumokėti visą sumą per priminime nurodytą laikotarpį. Nurodo, kad S. Ž. veikla buvo tiriama ne už tik 2016 metus, bet nuo 2008 metų, kai susidarė įsiskolinimai. Prokuroro manymu, skola valstybei susidarė todėl, kad S. Ž. iš principo nevykdė pareigos mokėti mokesčius ir nemokėjo ne tik VSDFV, bet ir Gyventojų pajamų mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI), todėl VMI buvo perdavusi skolą ieškoti antstoliams ir šie nurašydavo 50-60 eurų sumas. Prokuroras pripažįsta, kad ilgą mokesčių nemokėjimą iš dalies sąlygojo pasyvus VSDFV elgesys, nes nebuvo siunčiami priminimai ir raginimai (raginimas buvo išsiųstas tik 2016-05-12, priminimas - 2016-10-26). Iš specialisto išvados matyti, kad išteisintasis pajamas gaudavo grynais pinigais per kasą, kurios niekas netikrino ir netaikė apribojimų. Pasirašant sutartį su VSDFV Panevėžio skyriumi dėl įmokų mokėjimo išdėstymo, S. Ž. nurodė, kad jis yra mokus ir galės mokėti kas mėnesį apie 400 Eur įmokų. Per du mėnesius iki 2016-12-30 S. Ž. vistiek nemokėjo, todėl buvo nutrauktos sutartys. 2017-01-19 prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, S. Ž. kreipėsi su pareiškimu į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos pradėjimo, pareiškimas priimtas buvo 2017 m. liepos 21 d. teismo nutartimi. Pagal teismo patvirtintą bankroto byloje kreditorinių reikalavimų sumą matyti, kad bendra skolos suma sudaro virš 30 000 Eur., kuri sudaro tik trečdalį jo 2008- 2016 m. gautų pajamų (virš 100 000 Eur). Todėl teismo išvada, kad S. Ž. nemokus, prieštarauja bylos duomenims. Jo veikoje yra visi nusikaltimo, numatyto BK 219 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementai, o pats bankroto bylos iškėlimas dar neparodo asmens nemokumą pagal BK 219 straipsnį. S. Ž. nemokėtų mokesčių suma susidarė per ilgą laikotarpį, jis žinojo, kad mokesčiai yra mokami tik kitais metais už praeitus metus pagal gautas pajamas ir leidžiamus atskaitymus, todėl privalėjo suplanuoti lėšas mokesčiams arba teikti prašymus dėl jų išdėstymo. S. Ž. jokių veiksmų neatliko ir tai, prokuroro manymu, rodo, kad jis tyčia nevykdė pareigos mokėti valstybei mokesčius. Skiriant bausmę, prokuroras prašo atsižvelgti į tai, kad S. Ž. kaltę sunkinančiųjų ir lengvinančiųjų aplinkybių nėra nustatyta, baustas administracine tvarka, neteistas, verčiasi advokato veikla. Byloje civilinis ieškinys nėra pareikštas, nes jis pateiktas civilinėje byloje dėl fizinio asmens bankroto ir VSDFV Panevėžio skyrius pripažintas kreditoriumi. Skiriant S. Ž. bausmę, BK 219 straipsnis numato baudą arba laisvės atėmimą. Nors S. Ž. teisiamas pirmą kartą, skirti baudą netikslinga, nes jam yra iškelta fizinio asmens bankroto byla, jo gaunamos pajamos yra išdėliotos ir nustatyti mokėjimai. Atsižvelgiant į tai, prokuroras prašo S. Ž. skirti laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant.

4. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti, o išteisintojo S. Ž. gynėja prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Pirmos instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, priėmė išteisinamąjį nuosprendį padaręs išvadą, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Su teismo išvada, kad S. Ž. atžvilgiu negalima priimti apkaltinamąjį nuosprendį, sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

6.1. Prokuroras savo skunde akcentuoja tai, kad S. Ž. mokesčių nemokėjo ilgą laiką – nuo 2009 metų iki 2016 metų. Per tą laiką jis gavo daugiau nei 106 tūkstančius eurų pajamų ir daro išvadą, jog išteisintasis turėjo galimybę sumokėti mokesčius, tačiau piktybiškai to nedarė. Prokuroro skunde faktinės aplinkybės išdėstytos teisingai, jas patvirtina byloje surinkti įrodymai, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

6.2. Atsakomybei pagal BK 219 straipsnį kilti būtinos trys objektyvios sąlygos: 1) turi būti pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) skolininkui turi būti įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikto priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Tik esant visoms trims išvardintoms sąlygoms, galima baudžiamoji atsakomybė.

6.3. Išteisintasis S. Ž. iš tikrųjų Panevėžio apskrities VMI pateiktose 2008-2016 metų mokestinio laikotarpio metinėse pajamų deklaracijose deklaravęs gautas 106 798,70 eurų individualios veiklos pajamas ir privalėdamas Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetui sumokėti VSD (valstybinio socialinio draudimo) įmokų bei PSD (privalomojo sveikatos draudimo) įmokų mokesčius, tų mokesčių praktiškai nemokėjo. Tai reiškia, kad yra pirma iš privalomų trijų objektyviosios pusės sąlygų.

6.4. 2016-10-28 VSDFV Panevėžio skyrius raštu Nr. (8.1)3-36052 priminė S. Ž. apie pareigą sumokėti 7 597,62 eurų savarankiškai dirbančio asmens valstybinio socialinio draudimo įmokų (VSD) ir 2 254,56 eurų savarankiškai dirbančio asmens privalomojo sveikatos draudimo įmokų (PSD), per 10 dienų nuo priminimo gavimo dienos, t.y. iki 2016-11-07. Taigi būtent 2016-10-28 atsirado antra privaloma objektyviosios pusės sąlygą.

6.5. S. Ž. iki 2016-11-07 nesumokėjus paskaičiuotų mokesčių, būtų susidariusi trečia būtina sąlygą ir tuomet būtų BK 219 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvioji pusė. Tačiau šiuo atveju S. Ž. iki nustatyto termino pabaigos, t.y. 2016-11-04, pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise ir VSDFV Panevėžio skyriui pateikė prašymą atidėti įsiskolinimo sumokėjimą bei išdėstyti jį 24 mėnesiams (T. 1, b.l. 26). Šis prašymas 2016-11-14 VSDFV Panevėžio skyriaus direktoriaus sprendimu buvo patenkintas ir su S. Ž. 2016-11-21 buvo sudarytos atitinkamos sutartys, kuriose įsiskolinimo sumokėjimas buvo atidėtas 24 mėnesiams ir sudaryti mokėjimo grafikai (T. 1, b.l. 27 – 33). Tai reiškia, kad mokesčių sumokėjimo terminas iš 2016-11-07 (kaip buvo nurodyta priminime) nusikėlė į 2018-10-25, kaip tai numatyta sprendime dėl įsiskolinimo atidėjimo ir sutartyse. Tik pasibaigus šiam terminui, jei S. Ž. nebūtų sumokėjęs (ar nepilnai sumokėjęs) paskaičiuotų mokesčių, jam galėjo kilti atsakomybė pagal BK 219 straipsnio 1 dalį. Nepagrįsti prokuroro argumentai, kad išteisintojo kaltę patvirtina tai, jog jis nesilaikė įsiskolinimo sumokėjimo grafiko ir 2016 metais nei lapkričio, nei gruodžio mėnesiais nesumokėjo numatytų sumų. Mokėjimo grafikas yra sutarties dalykas ir jo nesilaikymas automatiškai nekeičia galutinio skolos sumokėjimo termino (šiuo atveju 2018-10-25). Kokias pasekmes sukelia mokėjimo grafiko nesilaikymas buvo aptarta sutartyse dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo. Šių sutarčių 5 punkte numatyta, kad jei draudėjas nevykdo sutartyje nurodytų skolos gražinimo sąlygų, sutartis nutraukiama ir priverstine tvarka išieškoma iš draudėjo likusi įsiskolinimo suma kartu su palūkanomis. Šiuo sutarties punktu pasinaudojo VSDFV Panevėžio skyriaus direktorius ir 2016-12-30 sprendimu nutraukė sutartis dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo (T. 1, b.l. 36). Tačiau šis sprendimas neįsiteisėjo nuo priėmimo momento, nes sutinkamai su LR valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 2 dalimis, toks sprendimas gali būti skundžiamas per 20 darbo dienų nuo tos dienos, karia skolininkas sužinojo ar turėjo sužinoti apie sprendimo priėmimą. Tai reiškia, kad minėtas sprendimas dėl įsiskolinimo atidėjimo sutarčių nutraukimo įsiteisėjo ne anksčiau kaip 2017 m. sausio 30 d.

6.6. BK 219 straipsnyje įtvirtinta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji. Mokesčių nesumokėjimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai asmuo po to, kai gavo įgaliotos valstybės institucijos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius iki priminime nurodyto jų sumokėjimo termino, šios pareigos neįvykdė. Tai reiškia, kad inkriminuojant šią nusikalstamą veiką galima ir būtina labai tiksliai nurodyti jos padarymo laiką. Kolegija pastebi, kad šiuo atveju nei pareiškiant kaltinimą, nei paduodant apeliacinį skundą nusikalstamos veikos padarymo laikas nėra aiškiai nurodytas. Kaltinime iš pradžių kalbama apie tai, jog S. Ž. nesumokėjo mokesčių per dešimt dienų, t.y. iki 2016-11-07 nuo priminimo įteikimo. Tačiau toliau kalbama apie atidėtą įsiskolinimo sumokėjimą, sutartis dėl mokėjimo atidėjimo ir išdėstymo ir galiausiai VSDFV Panevėžio skyriaus direktoriaus sprendimą nutraukti sutartis. Galiausiai teigiama, jog S. Ž. piktybiškai vengė mokėti mokesčius ir tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 219 straipsnio 1 dalyje. Tais pačiais argumentais grindžiamas ir apeliacinis skundas. Tačiau BK 219 straipsnis nereikalauja mokesčių nemokėjimo piktybiškumo. Kaip minėta, šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji ir užtenka to, kad mokesčiai nesumokami per nustatytą terminą, o ši, šiuo atveju svarbiausia aplinkybė, nei kaltinamajame akte, nei apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, dokumentus, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra galimybės nurodyti nusikalstamos veikos padarymo laiko. Kaip jau minėta, VSDFV atsiųstame priminime dėl nesumokėtų mokesčių, buvo nurodyta juos sumokėti iki 2016-11-07. Vėliau šis mokesčių sumokėjimo terminas buvo nukeltas į 2018-10-25. Tačiau šis termino nukėlimas neteko galios, kai įsiteisėjo VSDFV Panevėžio skyriaus direktoriaus 2016-12-30 sprendimas dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarčių nutraukimo. Nutraukus sutartis dėl mokesčių sumokėjimo atidėjimo, skolininkui S. Ž. galėjo būti paskirtas kitas konkretus terminas visos skolos sumokėjimui, o nesumokėjus skolos per nurodytą terminą, jam kiltų baudžiamoji atsakomybė. Tačiau šiuo atveju buvo pasirinktas kitas sprendimas. VSDFV Panevėžio skyriaus direktorius minėto sprendimo antru punktu nusprendė priverstine tvarka išieškoti nesumokėtus mokesčius ir palūkanas. Tai reiškia, kad išteisintajam nebuvo duotas terminas mokesčiams sumokėti, todėl jis ir negalėjo tokio reikalavimo pažeisti. Todėl nėra vienos iš objektyvios pusės sąlygos. Nesant vienos iš privalomų sąlygų, nėra ir nusikalstamos veikos objektyviosios pusės, o tuo pačiu nėra ir nusikaltimo, numatyto BK 219 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

6.7. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė išvadą, kad S. Ž. tuo metu kai gavo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus priminimą dėl mokesčių sumokėjimo bei vėliau sudaręs sutartį dėl mokėjimo išdėstymo, buvo nemokus ir neturėjo lėšų sutartais terminais mokėti mokesčius, todėl jo veiksmai negali būti vertinami kaip tiesioginė tyčia nemokėti mokesčius. Apeliaciniame skunde tam skiriama daug dėmesio, analizuojamos išteisintojo S. Ž. per visą laikotarpį nuo 2008 iki 2016 metų gautos pajamos, išlaidos, vertinama jo galimybė susimokėti mokesčius ir daroma išvada, kad jis nebuvo nemokus ir turėjo galimybę visą tą laiką mokėti mokesčius, bet to nedarė tyčia ir piktybiškai. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Kaip jau minėta anksčiau, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnį kilti būtinos trys objektyvios sąlygos, viena iš jų - valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius. Nesant priminimo apie tokią pareigą baudžiamoji atsakomybė pagal BK 219 straipsnį nekyla. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu laikotarpiu (nuo 2008 iki 2016 metų) asmuo, kuris pateikė deklaraciją arba kitą dokumentą, tačiau laiku nesumokėjo pagal juos mokesčių, galėjo būti traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 172¹ straipsnį arba Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Todėl faktas ar turėjo S. Ž. iki 2016 m. spalio 28 d. pakankamai lėšų mokesčiams susimokėti ar ne, neturi jokios reikšmės sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą. Skolininko mokumas gali turėti reikšmę sprendžiant jo atsakomybės klausimą po to kai gautas priminimas apie pareigą susimokėti mokesčius ir nustatytas terminas jiems sumokėti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tuo metu S. Ž. jau buvo nemokus. Apeliaciniu skundu tai ginčijama, tačiau nepateikta jokių objektyvių įrodymų, kad po 2016-10-28 S. Ž. turėjo pakankamai lėšų paskaičiuotiems mokesčiams sumokėti. Tuo tarpu pirmos instancijos teismo išvadas patvirtina tai, jog 2017-01-19, dar neįsiteisėjus VSDFV Panevėžio skyriaus direktoriaus sprendimui dėl įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarčių nutraukimo, išteisintasis kreipėsi į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos pradėjimo ir sprendimas dėl fizinio asmens bankroto buvo priimtas 2017-07-21 teismo nutartimi. Tačiau šios aplinkybės šioje byloje nėra esminės, kadangi kaip jau minėta, nėra baudžiamajai atsakomybei kilti būtinos objektyviosios sąlygos, nenustatytas galutinis terminas per kurį skolininkas turėtų sumokėti paskaičiuotus mokesčius.

6.8. Nors apeliacinės instancijos teismas kiek kitais motyvais daro išvadą, jog turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau pagrindas yra tas pats kaip ir nustatė pirmos instancijos teismas, t.y. nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl keisti ar juo labiau naikinti nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-05-07 nuosprendį palikti nepakeistą, Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.