Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, BK 149 straipsnio 1 dalyje, BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 187 straipsnio 1 dalį areštu 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir G. K. paskirta galutinė laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams bausmė, bausmės pradžią skaičiuojant nuo G. K. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Nukentėjusiosios L. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jos naudai iš G. K. priteista 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Procesas dėl nukentėjusiojo J. J. civilinio ieškinio nutrauktas.

Valstybės naudai iš G. K. priteista 791,60 Eur (septyni šimtai devyniasdešimt vienas euras 60 centų) dydžio patirtų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų už nukentėjusiajai L. M. teiktą teisinę pagalbą.

G. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus ir jį pradėjus vykdyti, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. K. nuteistas už tai, kad 2022 m. sausio 3 d. nuo 23.02 val. iki 23.38 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini), namo koridoriuje pargriovęs L. M. ant nugaros, apžergęs kojomis atsisėdo jai ant liemens, rankomis movė nukentėjusios kelnes, reikalaudamas jį pabučiuoti, po ko, prieš jos valią paėmęs nukentėjusiąją ant rankų nunešė ją į kambarį, paguldė į lovą, apžergęs kojomis atsisėdo ant juosmens, prispaudęs savo kūno svoriu bei laikydamas jos ranką, tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, pats nusimovęs kelnes, jėga kita ranka maudamas nukentėjusiajai kelnes, reikalavo L. M. su juo lytiškai santykiauti, grasindamas pavartoti fizinį smurtą, taip ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais padarė jai kraujosruvą dešinio sėdmens srityje, kraujosruvas dešinėje šlaunyje, kraujosruvą dešiniame pakinklyje, kraujosruvas dešinėje blauzdoje, kraujosruvas, nubrozdinimus kairėje šlaunyje, kraujosruvą kairiame pakinklyje, kraujosruvas kairėje blauzdoje, tokiu būdu pasikėsino išžaginti L. M., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusiajai aktyviai priešinantis atvyko į pagalbą jos kviestas M. K..

2. Be to, G. K. nuteistas už tai, kad 2022 m. sausio 3 d. apie 23.42 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini) g. ties gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), tyčia metęs kirvį į J. J. automobilį „BMW 525“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sulankstė automobilio bagažinės dangtį ir galinį kairės pusės sparną, nubraukdamas bagažinės dangčio dažus, tokiu būdu sugadino svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajam J. J. turtinę 464,71 eurų žalą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Nuteistasis G. K. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nuosprendį, jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, L. M. civilinį ieškinį atmesti; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš jo priteistos bylinėjimosi išlaidos už teiktą teisinę pagalbą L. M.; dėl kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį procesą nutraukti šalims susitaikius, o jei teismas manys, kad nutraukti proceso nėra pakankamo pagrindo, taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 149 straipsnio 1 dalyje, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyto reikalavimo išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, padarė išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su jam inkriminuota nusikalstama veika, kurios kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu. Teismas byloje esančius įrodymus vertino selektyviai, kryptingai bei fragmentiškai, nevertino jų kaip visumos, kai kuriems duomenims suteikė išskirtinę reikšmę, o dalies įrodymų iš esmės iš viso nevertino arba vertino netinkamai. Šie padaryti esminiai įrodymų vertinimo pažeidimai lėmė šio teismo nepagrįstas, prielaidomis paremtas išvadas, kad G. K., panaudodamas fizinį smurtą, pasikėsino išžaginti L. M., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes L. M. aktyviai priešinosi iki į pagalbą jai atvyko M. K.. Pripažinęs jį kaltu dėl pasikėsinimo išžaginti, teismas nesvarstė galimybės dėl BK 38 straipsnio taikymo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, nors jis nukentėjusiojo atsiprašė, su juo susitaikė, žalą jam atlygino.

3.2. Nuteistasis nurodo kaltės dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo nepripažįstantis. Tikina, kad 2022 m. sausio 3 d. jis nesikėsino į nukentėjusiosios L. M. lytinę laisvę, jos atžvilgiu nesmurtavo, lytiškai santykiauti su L. M. nesiekė. L. M. ir M. K. jį apkalbėjo, galimai siekdami pateisinti M. K. smurtinius veiksmus jo atžvilgiu bei siekdami jo išsikraustymo iš L. M. priklausančio gyvenamojo namo.

3.3. Skundžiamame nuosprendyje aprašytų nuteistojo veiksmų vertinimas, taikant BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, pagrįstas ne objektyviais bylos duomenimis, o išimtinai L. M. nenuosekliais parodymais. Teismas, spręsdamas, kad L. M. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nuoseklūs, nepilnai ir nevisapusiškai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, dėl ko padarė klaidingą išvadą dėl L. M. parodymų nuoseklumo. Teismas nepagrįstai prioritetinę reikšmę suteikė vienam įrodymų šaltiniui - L. M. nenuosekliems parodymams, selektyviai ir kryptingai vertindamas įrodymus, išvadas apie įvykio aplinkybes pagrindė prielaidomis, išimtinai akcentavo nuteistąjį kaltinančius duomenis ir visiškai neanalizavo bei nevertino teisinančių duomenų, netyrė ir nevertino L. M. pirminių parodymų apie tiriamo įvykio aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad L. M. parodymai yra nuoseklūs, logiški ir patikimi.

3.4. Apeliantas nurodo, kad L. M. parodymus apie tai, kad jų santykiai buvo nutrūkę prieš du mėnesius iki įvykio, paneigia teismui teiktos fotonuotraukos, kurias teismas atsisakė prijungti prie bylos.

3.5. Teismas nepagrįstai sprendė, jog L. M. nurodytą aplinkybę, kad jai susiruošus išeiti iš namų, G. K. ją koridoriuje pargriovė ant grindų ir atsisėdęs ant jos, rankomis ėmė traukti jai kelnes žemyn, reikalaudamas pasibučiuoti, patvirtina 2022 m. sausio 24 d. UAB „X“ pateiktas pranešimas apie kelionės informaciją. Anot nuteistojo, šis pranešimas tik patvirtina, kad buvo užsakyta pavežėjo paslauga, kad kelionė neįvyko, tačiau jokiu būdu nepatvirtina L. M. nurodytų aplinkybių, jog G. K. neleido jai išeiti iš namų, ir juolab nepatvirtina jos nurodytų aplinkybių, kad jis buvo L. M. pargriovęs, movė jai kelnes, reikalavo pabučiuoti. Teismas, pripažindamas įrodytomis tokias L. M. nurodytas aplinkybes, neįvertino, kad jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina tokiems veiksmams būdingų padarinių - sužalojimų ir/ ar drabužių sugadinimo. Jeigu tikėti L. M. nurodytomis aplinkybėmis, kad jis ją pargriovė, mėgino numauti jai kelnes, L. M. būtų konstatuoti sužalojimai būdingi griuvimui, būtų konstatuoti drabužių sugadinimai.

3.6. Kokiais objektyviais duomenims remiantis padaryta išvada, kad G. K., L. M. pakėlęs ant rankų nunešė į antrą aukštą, teismas nenurodė. Vien tai, kad teismo vertinimu L. M. yra gležno sudėjimo, nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad aplinkybė yra neginčytinai įrodyta. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis ir L. M. yra panašaus sudėjimo, ūgio, svorio, taip pat tai, kad nuteistajam nustatyta klubo displazija, įvertinant tai, kad patekti į antrą namo aukštą galima tik įveikus ne mažiau kaip 20 laiptų pakopų, akivaizdu, kad objektyviai to padaryti nuteistasis negalėtų. O įvertinus tai, kad, kaip teigė L. M., ji intensyviai priešinosi, tai jėgos reiktų ne tik pakelti L. M. nuo grindų, ją užnešti į antrą aukštą, bet ir tuo pačiu reiktų didelės jėgos nuslopinti pasipriešinimą. Tačiau vėlgi, nei L. M., nei nuteistajam nebuvo konstatuoti sužalojimai, kurie būdingi žmogui priešinantis (įdrėskimai, sužalojimai būdingi stipriam suspaudimui ir t. t. ).

3.7. Nuosprendyje nurodyta skambučių ir SMS žinučių analizė patvirtina tik susirašinėjimą bei įeinančius ir išeinančius skambučius, tačiau nepatvirtina aplinkybių dėl fizinio smurto ar seksualinių veiksmų L. M. atžvilgiu. Vėlgi, imant domėn, kad, kaip teigia L. M., ji intensyviai priešinosi, akivaizdu, kad turint ketinimą išžaginti ir siekiant palaužti pasipriešinimą ant L. M. kūno būtų rasti pasipriešinimui būdingi sužalojimai, tačiau jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti vartotą smurtą ir realų pasikėsinimą į seksualinę laisvę, byloje nėra.

3.8. Taip pat lieka neaišku, kokiais objektyviais bylos duomenimis remiantis teismas pripažino įrodytomis L. M. nurodytas aplinkybes, kad bandant užtempti laiką, ji pasiūlė parūkyti, o kol ji rūkė, nuteistasis visą laiką buvo ją apžergęs ir prispaudęs. Neaišku lieka ir tai, kaip būdamas apžergęs L. M. ir laikydamas ją prispaudęs, nuteistasis sugebėjo nusimauti sau kelnes su apatiniais, apnuogindamas savo lytinius organus.

3.9. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys objektyvūs duomenys (skambutis bendruoju pagalbos telefonu 112, specialisto išvada Nr. G 60/2022(02) ir kt.) vienareikšmiškai nepatvirtina to, kad nuteistasis turėjo tikslą ir ketino L. M. išžaginti ar kad sužalojimai, kurie buvo konstatuoti L. M. praėjus aštuonioms dienoms nuo tiriamo įvykio, atsirado konkrečiai tiriamo įvykio dieną ir L. M. nurodytomis aplinkybėmis. Teismas netyrė ir nevertino bei motyvuotai nepagrindė, kodėl nei ant L. M. rankų, nei ant liemens jokie sužalojimai, būdingi jėga spaudžiant ir jėga apglėbiant L. M., nebuvo nustatyti. Jeigu, kaip nurodė teismas, siekdamas palaužti L. M. valią, nuteistasis būtų laikęs jos rankas, ar per jėgą apglėbęs, be jokios abejonės, būtų konstatuoti sužalojimai tiek ant L. M. rankų riešų, tiek juosmens srityje.

3.10. Skambučio bendrajam pagalbos centrui duomenys, pačios nukentėjusiosios parodymai teisme, liudytojo J. J. parodymai patvirtina, kad nukentėjusiosios atžvilgiu smurtas nebuvo naudojamas, ji fizinio skausmo nejautė.

3.11. Kad nuteistasis nesikėsino į L. M. lytinę laisvę, patvirtina ir tai, kad, kaip nurodė J. J., skambinti į policiją labiausiai norėjo M. K., o L. M. tam neprieštaravo, nors ir nerodė iniciatyvos. Ji tik pergyveno dėl paliktų savo daiktų name. 2022 m. kovo 30 d. apklausiamas J. J. taip pat parodė, kad M. skambino iš G. telefono bendruoju pagalbos telefonu, pranešdamas, kad draugės buvęs sugyventinis mušė L., neatiduoda jos daiktų. Po konflikto su G. L. norėjo naktį praleisti pas M., bet negalėjo pasiimti savo asmeninių daiktų, todėl M. apie tai pranešė bendruoju pagalbos telefonu.

3.12. Tačiau 2022 m. sausio 5 d. paduodama pareiškimą policijai, L. M. jau nurodė visai kitas aplinkybes, ėmė teigti, kad jis vartojo prieš ją fizinę prievartą, prieš jos valią, bandė lytiškai santykiauti su ja, dėl ko ji patyrė fizinių sužalojimų, nors tokių aplinkybių iki tol nebuvo nurodžiusi. Esant tokioms aplinkybėms, teismas nepagrįstai L. M. parodymus pripažino nuosekliais, teisingais bei patikimais.

3.13. Anot nuteistojo, jei jis būtų siekęs išžaginti L. M. ir tuo tikslu būtų apnuoginęs savo lytinius organus, be jokios abejonės ant L. M. drabužių būtų rasti biologiniai jo pėdsakai. Tačiau jokių jo biologinių pėdsakų ant L. M. drabužių nebuvo rasta, kas leidžia daryti objektyviais įrodymais pagrįstą išvadą, kad L. M. ir M. K. jį sąmoningai apkalbėjo. Šią aplinkybę patvirtina susirašinėjimas per „messenger“ programėlę tarp M. K. ir L. M.. Vertinant susirašinėjimo duomenis su kitais bylos duomenimis, matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu L. M. nenurodė, kad dar iki pavežėjo iškvietimo G. K. būtų vartojęs prieš ją smurtą. Pavežėjo paslaugos užsakytos daugiau nei po pusvalandžio nuo L. M. M. K. išsiųstos žinutės, kad kviesis X. Duomenys, kad M. K., reaguodamas į L. M. žinutes ir pats nurodydamas, kad kviečia policiją, tokių savo ketinimų neįgyvendino, t. y. nei pats atvyko, nei iškvietė policiją, o taip pat vėlesnis susirašinėjimas tarp L. M. ir M. K., įeinantis / išeinantis skambučiai, priešingai nei sprendė teismas, patvirtina ne L. M. nurodytas aplinkybes, kad neva ji negalėjo naudotis telefonu ir tik atsitiktinumo dėka jai pavyko parašyti net dvi žinutes ir priimti skambutį bei pačiai paskambinti, o nuteistojo nurodytas aplinkybes, kad iki įsiveržiant M. K., L. M. laisvai naudojosi savo mobiliuoju telefonu. Ir nors M. K. ir L. M. teisme teigė, jog nepamena, apie ką ėjo kalba išsiunčiant žinutę „ir tikiuosi viskas gerai bus“, tačiau tai leidžia teigti, kad kalba buvo apie L. M. ir M. K. iš anksto suplanuotą sumanymą kokiu tai būdu G. K. iš L. M. namų kuo greičiau iškraustyti. Tai, kad M. K. sumuš nuteistąjį, dėl ko jam bus konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nei L. M., nei M. K. negalėjo numatyti, o siekiant pateisinti M. K. neteisėtus veiksmus G. K. atžvilgiu, jis buvo apkalbėtas, jog pasikėsino L. M. išžaginti.

3.14. Be to, nors teismas L. M. parodymus vertino kaip nuoseklius, o M. K. parodymus, kaip patvirtinančius L. M. parodymus, tačiau skundžiamu nuospendžiu nepašalino prieštaravimų tarp šių asmenų duotų parodymų apie aplinkybes, susijusias su M. K. įsiveržimu į namą. 2022 m. sausio 5 d. liudytoju apklaustas M. K. teigė, kad įėjęs pamatė G. K. ant lovos, be kelnių, apsižergusį L. M., o tą pačią dieną L. M. teigė, kad G. K. buvo kelnes nusimovęs pusiau. 2022 m. kovo 31 d. akistatos metu teigė, kad G. K. buvo nusimovęs kelnes iki kulkšnių. Nors galbūt toks parodymų nenuoseklumas pats savaime nėra reikšmingas, tačiau vertinant su kitais bylos duomenimis, o taip pat įvertinant tai, kad tokia versija buvo iškelta ir pareiškimas parašytas ne įvykio dieną, o tik 2022 m. sausio 5 d., t. y., po to, kai tapo žinoma, apie jam įvykio dieną padarytus sužalojimus, ir apgalvoti bei suderinti tariamo įvykio aplinkybes L. M. ir M. K. buvo pakankamai laiko, įpareigoja teismą itin atsargiai ir išsamiai vertinti tokius parodymus. Juolab, jog kreipiantis pagalbos telefonu 112 ir tikslinant įvykio aplinkybes, buvo nurodyta, kad tarp sugyventinių buvo tik žodinis konfliktas, kad smurto nebuvo, kad dabar neatiduoda daiktų.

3.15. Nepagrįsta, prielaidomis grindžiama ir teismo išvada, kad atvykus M. K. G. K. laikė L. M. apžergęs, prispaudęs jos rankas. Apeliantas atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad L. M. ikiteisminio tyrimo metu bei akistatos metu parodė, kad pasiėmusi „aikosą“ rūkė, kai išgirdo apačioje durų trenksmą. Tuo tarpu M. K. teigė, kad įbėgęs į kambarį matė, kad G. K. buvo apžergęs L. M. ir laikė jos rankas. Teismas, pripažindamas nuosekliais ir patikimais prieštaringus parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, savo išvadas apie bylos aplinkybes grįsdamas prieštaringais šalių parodymais.

3.16. Nors specialisto išvadoje L. M. yra konstatuoti sužalojimai, tačiau joje neužfiksuota, kad ant L. M. rankų būtų rasti kokie nors sužalojimai. Be to, specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuri pati savaime nėra neginčytinas įrodymas, patvirtinantis, kad sužalojimai galėjo atsirasti ir atsirado tiriamo įvykio dieną ir negalėjo atsirasti iki ar po tiriamo įvykio.

3.17. Teismas taip pat netyrė ir nevertino L. M. 2022 m. vasario 17 d. duotų parodymų, kurių metu L. M. paliudijo, kad M. K. ji paprašiusi atvažiuoti, nes bijojusi likti nakčiai viena su G. K.. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas turėjo pareigą itin kruopščiai analizuoti nukentėjusiosios parodymus, aiškintis jų pakeitimo motyvus, tačiau pirmosios instancijos teismas, nepaisant pačios L. M. parodymų nenuoseklumo, visgi pripažino L. M. parodymus teisingais, nuosekliais ir patikimais.

3.18. Be to, pirmosios instancijos teismo išdėstyti argumentai yra prieštaringi. Nors L. M. parodė, kad ji tuo metu, kai atvyko M. K. rūkė ir jai jokios realios grėsmės nebuvo, tačiau skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad atvykus M. K. G. K. buvo ant lovos savo kūnu prispaudęs L. M. ir laikė L. M. rankas.

3.19. Kad M. K. davė neteisingus parodymus, patvirtina aplinkybė, kad kaip parodė liudytoju apklausiamas M. K., priėjęs prie durų jis išgirdo verksmą ir grojančią muziką. Tačiau tokių aplinkybių nepatvirtino nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų - nei J. J., nei G. G. nei K. M.. Priešingai, K. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jokio triukšmo, pagalbos šauksmų, sklindančios muzikos, šunų lojimo iš L. M. namo nesigirdėjo. Analogiškas aplinkybes nurodė ir J. J. bei G. G.. Tokius liudytojo parodymus paneigia ir pačios L. M. parodymai, jog tuo metu, kai buvo išlaužtos namo durys, ji rūkė.

3.20. Be to, priešingai, nei nuosprendyje nurodė teismas, J. J. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme neteigė, kad išbėgusi iš namo L. M. buvo sutaršytais plaukais. Apeliantas pažymi, kad šis liudytojas nurodė, kad nukentėjusiosios plaukai nebuvo surišti, bet ir nebuvo sutaršyti, rūbai nebuvo suplėšyti. Ir nors liudytojai J. J., G. G., K. M. patvirtino aplinkybes, kad L. M. buvo išsigandusi ir apsiverkusi, tačiau tai, anot nuteistojo, nepatvirtina L. M. pareikštų jam kaltinimų dėl pasikėsinimo ją išžaginti. Kadangi įvykio dieną jis buvo smarkiai sumuštas, o sumušimo faktą L. M. matė, akivaizdu, kad kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, smurtiniai veiksmai galėjo sukelti neigiamas emocijas, išgąstį. Nors L. M. teigė, kad muštynių fakto nematė, tačiau tokias jos nurodytas aplinkybes paneigia paties M. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, kad įėjęs M. K. iš karto trenkė G. K..

3.21. Apeliaciniame skunde pažymima, kad liudytojai G. G., K. M., J. J. nėra tiesioginiai nuteistajam pareikšto kaltinimo dėl pasikėsinimo išžaginti liudytojai ir apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nurodė tik tiek aplinkybių, susijusių su kaltinimu, kiek jiems nurodė pati L. M.. Be to, G. G. ir J. J., apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, nenurodė aplinkybių, kad L. M. būtų sakiusi apie pasikėsinimą išžaginti. K. M. parodė, kad paskambinus bendruoju pagalbos telefonu M. K. nurodė, jog policija reikalinga, nes L. M. bandė išprievartauti, tačiau tokius liudytojos parodymus paneigia 2022 m. sausio 31 d. kitų duomenų apžiūros protokolas, kuris patvirtina, kad 2022 m. sausio 3 d. 23:38:27 val. paskambinus bendruoju pagalbos telefonu 112, policijos iškvietimo priežastis nurodyta - namų konfliktas, neišeina jokių daiktų pasiimti.

3.22. Kita itin svarbi aplinkybė, kurios teismas nevertino ir dėl jos priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepasisakė yra tai, kad 2022 m. sausio 5 d. dar nebaigus pačios L. M. kaip liudytojos apklausos (apklausa pradėta 12:37 val., baigta 13:15 val.), tuo pačiu metu to paties tyrėjo M. M. buvo liudytoju apklausiamas ir M. K. (apklausa pradėta 13:05 val., baigta 13:40 val.). Šios aplinkybės patvirtina pačios L. M. pokalbio su nuteistuoju metu nurodytą aplinkybę, kad pareiškimo rašyti ji nenorinti, bet tai padaryti ją įkalbinėja. M. K. poveikis L. M. visiškai suprantamas, kadangi šis sumušė G. K..

3.23. K. M. K. bei L. M. davė tendencingus parodymus patvirtina taip pat ta aplinkybė, jog, kaip teigė M. K., jis G. K. nesudavė, priešingai – G. K. puolė jį patį, dėl ko M. K. gynėsi. Tuo tarpu L. M. teigė, kad jokių smūgių suduodant G. K. ji nematė, nors ir buvo tame pačiame kambaryje. Kad M. K. apelianto atžvilgiu vartojo smurtinius veiksmus, kad L. M. smurtinius veiksmus matė, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytoju apklausto J. J. parodymai.

3.24. Kad teismas įrodymus vertino selektyviai, o išvadas grindė prielaidomis leidžia teigti ir tai, kad G. K. pasišalinimą iš namo teismas vertino, ne kaip jo išgąstį, šoką dėl patirto smurto iš M. K. pusės, bet kaip siekį išvengti atsakomybės dėl, kaip nurodė teismas, prieš nukentėjusiąją L. M. naudotos seksualinės prievartos. Kokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų kontekste teismas padarė tokią išvadą, kaip ir išvadą, kad J. J. automobilį nuteistasis apgadino vedamas kryptingo pykčio, įtūžio ir nepasitenkinimo dėl jam nepalankiai ką tik susiklosčiusios situacijos dėl nutrūkusio pasikėsinimo išžaginti bei M. K. spėjimo laiku nutraukti tokius nuteistojo veiksmus, teismas nuosprendyje nenurodė.

3.25. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai spendė, kad L. M. turėjo pagrindo bijoti G. K.. Tokią išvadą teismas grindė liudytojos D. V. duotais paaiškinimais, kad jų (kaimynų) atžvilgiu jis būdavo agresyvus, tačiau ši liudytoja taip pat parodė, kad su L. M. jis elgdavosi gražiai. Kad L. M. jį apkalbėjo, nurodydama, kad išgėręs būna agresyvus, kad ji jo bijojo, leidžia teigti ir ta aplinkybė, kad ji kartu tiriamo įvykio dieną vartojo alkoholį, kas rodo, kad jokios baimės neturėjo, priešingu atveju, alkoholio kartu nebūtų vartojusi. Be to, asmenį apibūdinantys duomenys negali būti laikomi tinkamais jo kaltumo ar nekaltumo įrodymais.

3.26. Nekaltumo prezumpcijos pažeidimą ir teismo šališkumą tiriant ir vertinant įrodymus rodo tai, kad įstatymo suteiktą kaltinamajam teisę tylėti ar parodymus duoti teisme tik po visų įrodymų ištyrimo, teismas vertino kaip siekį turėti galimybę apgalvoti ir pasirinkti sau palankią gynybinę poziciją ir taktiką viso proceso metu.

4. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo G. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinio skundo ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

6. Nagrinėjamu atveju nuteistasis G. K. prašo jį išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, o dėl kaltinimo pagal BK 187 straipsnio procesą nutraukti šalims susitaikius, o jei teismas manys, kad pagrindo nutraukti proceso nėra pakankamo pagrindo, taikyti BK 75 straipsnį ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Dėl G. K. nuteisimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistojo G. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas G. K. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Priešingai, nei teigia nuteistasis, teismo nuosprendis dėl G. K. pripažinimo kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu G. K. veika pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, iš esmės pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl nuteistojo kaltės.

9. Apeliantas skunde itin detaliai analizuoja atskirus bylos įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, garso įrašų, susirašinėjimų, specialisto išvados duomenis), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Apeliaciniame skunde nesutinkant su teismo atliktu įrodymų vertinimu, remiamasi būtent nuteistojo pozicija, akcentuojant atskiras nuteistajam palankias aplinkybes, selektyviai ir savaip interpretuojant, net iškraipant dalį nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, kitą baudžiamosios bylos medžiagą, tuo pačiu deklaratyviai tvirtinant, kad buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos ir abejonių vertinimo kaltinamojo naudai principai, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas.

10. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamąjį G. K., nukentėjusiuosius L. M., J. J., liudytojus M. K., K. M., G. G., L. K., R. A., R. K., tyrė byloje esančius vaizdo ir garso įrašus, rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus duomenis, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas tyrė bei analizavo tiek G. K. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, specialisto išvados, vaizdo ir garso įrašuose esančių duomenų bei kitų įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia G. K. kaltę, taip pat aptarė jo gynybos versiją dėl byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių ir motyvuotai ją atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės gana detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su nuteistojo G. K. ir nukentėjusiosios L. M. bei liudytojų parodymų patikimumu bei jų vertinimu. Su pirmos instancijos teismo motyvais teisėjų kolegija sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo motyvus.

11. Nuteistasis G. K. viso proceso metu neigė, jog atliko kaltinime nurodytus veiksmus nukentėjusiosios L. M. atžvilgiu bei tvirtino, jog įvykio dieną su nukentėjusiąja draugiškai leido laiką, kartu vartojo alkoholį, pastaroji jį gundė su koja, žvilgsniu, tačiau jis lytinių santykių nenorėjo ir užmigo L. M. miegamajame šiai esant šalia jo lovoje. Prabudo išgirdęs triukšmą, o tada į kambarį įpuolė M. K. ir jį sumušė. Mano, kad L. M. ir M. K. jį apkalbėjo, siekdami, kad jis išsikraustytų iš L. M. namo, o taip pat norėdami pateisinti M. K. smurtinius veiksmus G. K. atžvilgiu. Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo tokiais G. K. parodymais ir laikė juos tik pasirinkta gynybine versija, kadangi juos paneigia byloje esančių įrodymų visuma.

12. Vertinant parodymus siekiant išsiaiškinti, ar jie yra patikimi, svarbūs du aspektai – parodymų nuoseklumas ir jų atitikimas kitiems byloje esantiems įrodymams. Nuteistojo nurodytų aplinkybių apie aptariamo vakaro įvykius, susijusius su nukentėjusiąja L. M., nepatvirtina nei vienas byloje esantis įrodymas. Nuosprendyje detaliai išanalizuoti nukentėjusiosios L. M. parodymai, sulyginti su liudytojų parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais bei nustatyta, kad jie iš esmės atitinka, papildo vieni kitus ir atskleidžia aptariamo įvykio seką. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai yra patikimi, juos papildo kiti byloje surinkti įrodymai ir priimdamas nuosprendį teismas pagrįstai jais vadovavosi. Šių įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą dėl G. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje.

13. Nukentėjusioji L. M., apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad G. K. yra jos buvęs sugyventinis. Maždaug prieš tris mėnesius iki įvykio su juo išsiskyrė, tačiau iš gailesčio leido jam pagyventi jos namuose, kol susiras būstą, kadangi savojo jis neturėjo. 2022 m. sausio 3 d. būdama namuose susirašinėjo su M. K., tarėsi, jog pas jį atvažiuos. G. K. buvo smarkiai neblaivus, ji taip pat išgėrė 1-2 skardines alaus. Apie 22.00 – 22.30 val. išsikvietė „X“ taksi, pasiėmė daiktus, šunį ir nulipo žemyn laukti taksi. Iš paskos atėjo ir G. K.. Dar prieš išsikviečiant „X“, G. K. jai nesmarkiai sudavė per žandą. Kai ji buvo prie prieangio durų, jis ją pagriebęs apsuko, pargriovė, apsižergė, norėjo, kad jį pabučiuotų, numauti kelnes. Ji pradėjo verkti, prašė paleisti, tačiau G. K. neklausė. G. K. ją stipriai apglėbęs, nors ji ir priešinosi, nusinešė į namo antrame aukšte esantį kambarį ant lovos, apsižergė, bandė numauti kelnes, o ji tam priešinosi, ranka laikydama kelnes. Nukentėjusioji prašė leisti parašyti žinutę M. K., kad neatvažiuos pas jį. G. K. leido tai padaryti. Ji taip pat vienu momentu parašė M. K. žinutę „padėk“. Spėjo kelioms sekundėms atsiliepti į M. K. skambutį, tačiau pakalbėti su juo nespėjo, nes G. K. atėmė telefoną. G. K. iki kelių nusimovė kelnes ir apatines kelnaites, sakė jai „geriau gražiuoju“, taip pat, kad ,,dabar pasimylėsim, turėsim vaiką ir negalėsi manęs palikti“. Nukentėjusioji gulėjo lovoje ant nugaros, G. K. sėdėjo ant jos ir buvo apsižergęs, bandė numauti kelnes, bet ji jas laikė. Nukentėjusioji aiškino, kad ji priešinosi G. K., bandė jį nuo savęs nustumti. Taip pat tikėjosi, kad atvažiuos į pagalbą M. K., todėl tempė laiką, prašė G. K. leisti parūkyti, kam G. K. neprieštaravo, tačiau net ir tuo metu, kai rūkė, jos nepaleido. Neužilgo išgirdo durų trenksmą ir atbėgęs M. K. nustūmė G. K., jie susistumdė, o nukentėjusioji išbėgo į lauką, kur lauke pamatė K. M. ir apsikabino ją verkdama. Po kurio laiko išbėgo M. K. ir visi stovėjo prie automobilio, parūkė ir nutarė kviesti policiją. Ji buvo šoke, neturėjo savo telefono, todėl M. K. iš G. G. telefono paskambino policijai. Po to visi susėdo į automobilį ir laukė atvykstant policijos. Kai atvyko policijos pareigūnai, jie grįžo prie mano. Nukentėjusioji policijos pareigūnams pasakė, kad ją bandė išprievartauti, kad norės rašyti pareiškimą. Pareiškimą parašė sekančią dieną, nes įvykio dieną buvo išgėrusi. Iki įvykio mėlynių ant jos kūno nebuvo, o po įvykio jas pamatė. Ekspertas, ją apžiūrėjęs, nustatė sužalojimus. Galėjo visų sužalojimų ir neužfiksuoti, kadangi jai buvo nesmagu nusirenginėti prieš nepažįstamą vyrą.

14. Nukentėjusiosios L. M. teisme duoti parodymai esminėse detalėse sutapo su jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Esminėse detalėse analogiškus parodymus ji davė ir apklausiama apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme ji kategoriškai patvirtino, kad aptariamo įvykio metu santykiai su G. K. jau buvo nutrūkę, ji turėjo kitą draugą – M. K., pas kurį ir ruošiesi važiuoti įvykio vakarą. Skambindama Bendrajam pagalbos centrui ji nurodė tik su pasikėsinimu išprievartauti susijusias detales. Apie smurtą, t., y., kad jai buvo suduota į žandą, ji neminėjo, nes tai vyko dar prieš išsikviečiant „X“. Bendrajam pagalbos centrui, ji nurodė, kad buvo prispausta. Nukentėjusioji paaiškino, kad būtent dėl prispaudimo jai atsirado mėlynės, o skausmo tuo metu ji nejautė dėl adrenalino. Nors nukentėjusiosios viso proceso metu duotose parodymuose yra nežymių paaiškinimų neatitikimų, kurie itin akcentuojami apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, tai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus, nes stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui. Be to, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis.

15. Pastebėtina, kad bylų, kuriose nagrinėjami nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, specifika yra ta, jog paprastai tiesioginių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, nebūna, ir pagrindinis įrodymų šaltinis yra būtent nukentėjusiojo parodymai, taip pat teismo medicinos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, išvestiniai įrodymai – asmenų parodymai, kurie bendravo su nukentėjusiuoju apie patirtą seksualinę prievartą bei kiti įrodymai. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013). Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios viso proceso metu duotus išsamius ir esminėse detalėse nuoseklius parodymus ir sugretinusi juos su liudytojų parodymais, vaizdo ir garso įrašuose užfiksuotais duomenimis, rašytiniais byloje esančiais įrodymais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, neturi pagrindo netikėti L. M. duotais parodymais. Nors liudytojai pačio įvykio nematė ir jame nedalyvavo, tačiau jų duoti parodymai papildo nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes. Be to, visi byloje apklausti liudytojai, išskyrus liudytoją L. K. („X“ pavežėją) ir apeliacinės instancijos teisme apklaustą liudytoją J. B. (nuteistojo motiną), iškart po įvykio bendravo su nukentėjusiąja, matė jos būseną ir visi jie girdėjo L. M. sakant, kad nuteistasis norėjo ją išžaginti. Liudytojas M. K. net matė, kaip pusnuogis G. K. buvo ant lovos prispaudęs nukentėjusiąją ir pastarąją išgelbėjo nuo jos atžvilgiu vykdomų smurtinių veiksmų.

16. Liudytojas M. K. paaiškino, kad 2022 m. sausio 3 d. buvo sutaręs su L. M., kad ji pas jį atvažiuos su taksi „X“. Neužilgo ji parašė žinutę su klaidomis, kad neatvažiuos, po to „padėk“ ir daugiau nebekėlė ragelio. M. K. parašė K. M., kad ji pasakytų tikslų L. M. adresą. K. M. su savo draugais J. J. ir G. G. atvažiavus jo paimti, jie visi nuvažiavo pas L. M.. Atvažiavus, M. K. nuėjo prie namo durų, beldė į jas, bet durų niekas neatidarė, todėl jis išlaužė duris ir nuėjęs į antrą aukštą pamatė lovoje ant nugaros gulinčią L. M., kurios rankas buvo prirėmęs ir ją apžergęs be kelnių ir apatinių kelnaičių G. K.. Iš to jis suprato, kad G. K. skriaudžia L. M., todėl pribėgo ir pastarąjį nustūmė nuo lovos, su juo susigrūmė, sušuko L. M. išeiti į lauką. Po to lauke L. M. pasakojo, kad G. K. jos neišleido išvažiuoti, prirėmė ir į antrą aukštą nunešė, ne kartą mėgino nutempti kelnes ir ją išžaginti. Automobilyje G. G. davė savo telefoną ir M. K. iškvietė policiją. Atvykus policijos pareigūnams, sakė, kad buvo mėginimas išžaginti. L. M. sakė pareigūnams, kad yra išgėrusi 1–2 skardines alaus, todėl policijos pareigūnai pasiūlė jai atvykti kitą dieną ir parašyti pareiškimą. L. M. buvo išsigandusi.

17. Nukentėjusiosios L. M. ir liudytojo M. K. nurodytas aplinkybes apie tarp jų buvusį telefoninį kontaktavimą ir L. M. ketinimus vykti pas M. K. patvirtina ir apžiūros protokolų bei UAB „X“ pranešimo apie kelionės informaciją duomenys. Apžiūrėjus L. M. mobiliojo ryšio telefoną „iPhon 8 plus“ su SIM kortele, nustatyta, kad 2022 m. sausio 3 d. vakarą L. M. susirašinėjo su asmeniu vardu „V.“ (M. K.), tarėsi dėl L. M. atvažiavimo pas M. K.. 22.36 val. L. M. parašė, kad „vėl trenkė man ir šuniui“, į ką M. K. atsakė, kad „man atvažiuot gal pašnekėt juo?“, tačiau L. M. tam paprieštaravo ir nurodė, kad kvies „X“ („ ne ieškau X“), o 22.39 val. fiksuotas „X“ iškvietimas iš L. M. namų ((duomenys neskelbtini)) į M. K. gyvenamąją vietą ((duomenys neskelbtini)). 22.53 val. vairuotojas atvyko iškvietimo vietos adresu, tačiau klientui neatvykus, 23.02 val. kelionė atšaukta dėl keleivio neatvykimo, o 23.12 val. L. M. išsiuntė M. K. žinutes „neatvarysiu“, „padėk“. 23.13 val. L. M. mobiliojo ryšio telefone fiksuotas išeinantis skambutis asmeniui „M.“ (M. K.), skambučio trukmė 5 sekundės, ir 23.22 val. įeinantis skambutis iš asmens vardu „M.“, skambučio trukmė 8 sekundės (1 t., b. l. 168, 198-200, 2 t., b. l. 1-3). Apžiūrėjus K. M. mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung S8“ su SIM kortele, nustatyta, kad ji su M. K. per messenger programėlę bendravo iškart po to, kai L. M. parašė jam žinutes, jog neatvažiuos ir prašė pagalbos bei fiksuoti trumpi L. M. ir M. K. telefoniniai skambučiai vienas kitam. 2022 m. sausio 3 d. nuo 23.15 val. iš M. K. buvo gauti 3 pranešimai, kurių tekstai: ,,Labuka gal gali iki L. nuvaryt?“, ,,Man rodos su G. ciudai vyksta“, ,,Arba duok adresą kvieciu policija“, į ką K. M. atrašė: ,,Aš žinok, ne namie, tai niekaip“, ,, (duomenys neskelbtini)“. K. M. pasiteiravus, kas vyksta, 23.17 val. M. K. atsakė, jog ,,Nzn parase padek“, ,,Pasuko verkianti kazka ten sake ne ne ir padejo rageli“. 23.18 val. užfiksuotas K. M. skambutis M. K., kurio trukmė 22 sekundės (2 t., b. l. 9–14).

18. Siųstų žinučių turinys, jų rašymo laikas bei skambučių laikas, taip pat „X“ iškvietimo laikas ir taksi atvykimo L. M. gyvenamosios vietos adresu laikas, aplinkybė, kad taksi kvietėjas (L. M.) taip pat ir neatėjo prie atvykusio ir jos prie namų laukusio taksi (liudytojas pavežėjas L. K. nurodė, kad laukė apie 10 minučių), sutampa su nukentėjusiosios, o taip pat ir liudytojo M. K. nurodyta to vakaro įvykių chronologija, o taip pat, vertinant su kitais įrodymais, paneigia apelianto iškeltą versiją, kad G. K. apkaltinimas neteisėtų veiksmų atlikimu buvo suplanuotas siekiant, kad jis išsikraustytų iš nukentėjusiosios namų. L. M. nurodė, kad dar iki kviečiant „X“ G. K. jai sudavė į veidą. Apie tai, kad jai trenkė, L. M. nurodė 22.36 val. M. K. rašytoje žinutėje, o „X“ iškvietimas fiksuotas 22.39 val. L. M. aiškino, kad išsikvietusi taksi nusileido į apačią, rengėsi išeiti ir tada G. K. ją pargriovė, neleido išeiti, po to nusinešė į namo antrame aukšte esantį miegamąjį. Būnant miegamajame, ji sugebėjo M. K. parašyti, kad neatvažiuos ir paprašyti pagalbos, taip pat ir surinkti jo telefono numerį. 23.12 val., 23.13 val. fiksuoti pranešimai M. K. ir skambutis, o iškart po jų, t. y., 23.15 val. jau sekė M. K. žinutės K. M. prašant nuvažiuoti pas L. M. arba duoti jos namų adresą, nes su „G. ciudai vyksta“, taip pat jis paaiškino K. M., kad L. M. prašėsi pagalbos, kad paskambinus girdėjosi jos verksmas, o nukentėjusioji apklausų metu tvirtino, kad kai G. K. ją pargriovė, o po to laikė ją prirėmęs ant lovos, ji buvo išsigandusi, verkė, priešinosi jam, prašė paleisti.

19. Liudytoja K. M., apklausiama teisme, nurodė, kad ji yra nukentėjusiosios L. M. draugė ir gyvena netoliese. Liudytoja patvirtino, kad gavo iš M. K. žinutę, kad patikrintų, kas vyksta pas L. M. namuose. Kadangi ji buvo išvykusi su J. J. ir G. G. į miestą, nutarė pasiimti M. K. ir nuvažiuoti iki nukentėjusiosios namų. Liudytoja nurodė, kad nuvykus prie L. M. namų, M. K., kadangi durų beldžiant niekas neatidarė, išlaužęs duris, pateko į namo vidų, o netrukus iš namo išėjo L. M., kuri buvo susivėlusi, išsigandusi, susigūžusi, kaip nesava. Jos apsikabino ir paklausus, kas atsitiko, L. M. pasakė, kad G. K. bandė ją išprievartauti. Vėliau L. M. pasakojo, kad buvo likę mėlynių. Apie tai, kad išėjusi iš namo, nukentėjusioji L. M. buvo kaip nesava, pasimetusi, apsikabinusi K. M. verkė, nurodė ir liudytojas J. J.. Pastarasis taip pat nurodė, kad sėdint automobilyje, nukentėjusioji skundėsi, jog prieš ją buvo naudotas fizinis smurtas, kad G. K. jai neleido išeiti iš namo, minėjo, kad ją bandė išžaginti. Aplinkybę, kad iš namo išbėgusi nukentėjusioji L. M. verkė ir kad apsikabinusi K. M., nurodė, jog G. K. ją bandė išprievartauti, pavirtino ir liudytoja G. G.. Taigi visi šie liudytojai, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nurodė, kad iš namo išbėgusi L. M. nurodė, jog G. K. norėjo ją išžaginti. Minėti liudytojai iš esmės analogiškai, vieni pateikdami daugiau, kiti mažiau detalių, apibūdino nukentėjusiosios išvaizdą bei būseną. Ji buvo kaip nesava, išsigandusi, susigūžusi, susivėlusi, apsikabinusi K. M. verkė.

20. Nors įvykio vakarą policijos pareigūnus kvietė ne pati nukentėjusioji, o M. K. ir kvietimo metu nenurodė, kad buvo kėsintasi išžaginti nukentėjusiąją, taip pat akcentavo aplinkybę, kad negali pasiimti daiktų, tai nesudaro pagrindo išvadai, kad nukentėjusioji L. M. ir liudytojas M. K. apkalba G. K.. Jau minėta, kad liudytojų parodymais nustatyta, jog iš namo išėjusi nukentėjusioji buvo kaip nesava, verkė. Teisme ji nurodė, jog buvo šoke, be to, neturėjo ir mobilaus ryšio telefono, todėl policijos pareigūnus kvietė M. K.. Išties, 2022 m. sausio 3 d. 23.38 val. skambindamas Bendrajam pagalbos centrui, M. K. nenurodė, kad G. K. mėgino išžaginti L. M., tačiau garso įraše užfiksuota, kad jis nurodė, jog buvęs vaikinas prispaudė merginą prie lovos, neišleido iš namų. Operatorei pasiteiravus, ar jos nemušė, nurodė, kad jam atrodo, jog mušė (1 t., b. l. 174-176). Taigi jau kviečiant policijos pareigūnus, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, buvo nurodyta, kad vyko ne tik žodinis konfliktas, bet ir nukentėjusiosios atžvilgiu naudotas fizinis smurtas, kad nukentėjusioji buvo laikoma prispausta prie lovos. Būtent tiek aplinkybių M. K., pagal jos parodymus, ir matė patekęs į kambarį. Pastebėtina, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams L. M. nurodė, jog G. K. mėgino ją išžaginti. Šią aplinkybę patvirtino liudytojais apklausti į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai R. K. ir R. A., tai užfiksuota ir policijos pareigūnų prie kūno tvirtinamos kameromis (body) darytame vaizdo ir garso įraše. Be to, pastarieji analogiškai kaip ir liudytojai J. J., K. M., G. G. apibūdino nukentėjusiosios būseną – sutrikusi, pasimetusi, išsigandusi. Liudytojai R. K. ir R. A. paaiškino, kad kadangi nukentėjusioji buvo sutrikusi, pareiškimą nutarė rašyti sekančią dieną, kas atitinka nukentėjusiosios parodymus apie tai esant kokioms aplinkybėms ji nusprendė pareiškimą rašyti ne iškart po įvykio, o sekančią dieną, kas taip pat paneigia ir apelianto argumentus, jog pareiškimą policijos pareigūnams L. M. parašė įtakota M. K., kad pateisintų pastarojo prieš G. K. atliktus smurtinius veiksmus. Netikėti šiais policijos pareigūnų parodymais, o taip pat ir liudytojų K. M., J. J., G. G. parodymais, teismas neturi jokio pagrindo, kadangi jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, nėra jokių duomenų, jų nenurodė ir apeliantas, dėl ko minėti liudytojai galėtų siekti jį apkalbėti. Tad nežiūrint to, kad įvykio vakarą skambinant Bendrajam pagalbos centrui, nebuvo nurodyta, kad G. K. kėsinosi išžaginti nukentėjusiąją, kad į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams nukentėjusioji smulkiai nedetalizavo prieš ją atliktų veiksmų, o tai padarė tik sekančią dieną skambindama Bendrajam pagalbos centrui, o paskui duodama parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tai, kad M. K. buvo apklausiamas iškart po L. M. apklausos, įvertinus aptartų įrodymų visumą, tai neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusiosios, o taip pat ir liudytojo M. K. parodymai yra melagingi, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas G. K. kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą klausimą, pagrįstai vadovavosi šių asmenų parodymais.

21. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiosios L. M. ir liudytojo M. K. parodymų patikimumą paneigia juose esantys prieštaravimai dėl M. K. įsiveržimo į namą aplinkybių. Tai, kad 2022 m. sausio 5 d. vykusios apklausos metu M. K. nurodė, jog įėjęs pamatė G. K. ant lovos be kelnių apsižergusį L. M., o pastaroji tą pačią dieną tvirtino, kad nuteistasis kelnes buvo nusimovęs pusiau, akistatos metu aiškino, jog iki kulkšnių, nesudaro pagrindo išvadai, kad jų parodymai prieštaringi, kadangi tiek nukentėjusioji, tiek ir liudytojas M. K. visų apklausų metu nurodė tą pačią esminę aplinkybę, kad G. K. buvo apsižergęs ant lovos gulinčią L. M. ir kad jo lytiniai organai buvo apnuoginti, o tai ar jis buvo visiškai be kelnių, ar jos numautos pusiau, ar iki kulkšnių, esminės reikšmės nesudaro, kadangi kaip ir anksčiau minėta, stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui, o tuo labiau smulkių detalių įsiminimui, todėl paminėta apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė dėl neva nukentėjusiosios ir liudytojo parodymuose esančių prieštaravimų, nesudaro pagrindo abejoti jų parodymų patikimumu, daryti išvadas, kad jie tarpusavyje yra suderinę parodymus. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog parodymų perdėtas tikslumas, pasakojimas tomis pačiomis frazėmis, tais pačiais žodžiais, mažina parodymų patikimumą. Tuo tarpu parodymuose esantys neesminiai netikslumai leidžia manyti, kad asmenys nėra susitarę, nėra tarpusavyje suderinę parodymų.

22. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios ir liudytojo M. K. parodymų prieštaringumas bei nepatikimumas grindžiamas ir tuo, kad M. K. nurodė, jog įbėgęs į kambarį pamatė, kad G. K. laikė L. M. apžergęs, prispaudęs jos rankas, tačiau L. M. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir akistatos metu parodė, kad rūkė „aikosą“, kai apačioje išgirdo triukšmą. Vertinant L. M. parodymus visgi pastebėtina, kad ji nei vienos apklausos metu nenurodė, jog būtų rūkiusi būtent tuo metu, kai M. K. įbėgo į miegamąjį. Ji aiškino, kad tikėdamasi, jog M. K. atvažiuos pagal jos pagalbos šauksmą, stengėsi tempti laiką ir dėl to paprašė G. K., kad leistų parūkyti „aikosą“, pastarasis tam neprieštaravo, bet visąlaik, kol ji rūkė, laikė ją prispaudęs. Būtent negalinčią pasipriešinti M. K. ir rado ją patekęs į miegamąjį. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji nurodė, kad rūkė iki M. K. įsiveržimo į kambarį. Tad ir ši apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo L. M. M. K. parodymų vertinti kaip nepatikimų.

23. Abejoti M. K. parodymų patikimumu neleidžia ir apeliaciniame nurodyta aplinkybė, jog M. K. parodymų apie tai, kad priėjus prie namo durų, girdėjosi verksmas ir grojanti muzika, nepatvirtino liudytojai K. M., J. J., G. G.. Iš liudytojų K. M., J. J., G. G. ir M. K. parodymų matyti, kad jiems atvykus prie nukentėjusiosios namo, M. K. vienas nuėjo prie durų, o visi kiti asmenys tuo metu liko prie automobilio ir tuo metu, kai M. K. išlaužė duris, nebuvo priėję prie namo. Tad savaime suprantama, kad jie ir negirdėjo iš namo vidaus sklindančių garsų. Visgi liudytojų parodymais nustatyta, kad netrukus iš namo išbėgusi nukentėjusioji buvo apsiverkusi, o tai leidžia tikėti M. K. nurodyta aplinkybe, kad girdėjo L. M. verksmą. Nukentėjusioji taip pat aiškino, kad jau nuo to momento, kai nuteistasis ją pagriovė koridoriuje, verkė. Kad buvo girdimas L. M. verksmas su ja susisiekus telefonu, fiksuota jau M. K. K. M. rašytoje žinutėje. O tai paneigia ir apelianto argumentus, kad į kiemą L. M. išbėgo apsiverkusi, nes matė, kaip M. K. sumušė G. K..

24. Pripažinus, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis jos nurodyta įvykių eiga, konstatavo, jog G. K. koridoriuje pargriovė nukentėjusiąją, laikė ją apžergęs, po to prieš jos valią paėmęs nukentėjusiąją ant rankų nunešė ją į kambarį, paguldė į lovą, apžergęs kojomis atsisėdo ant juosmens, prispaudęs savo kūno svoriu bei laikydamas jos ranką, tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, pats nusimovęs kelnes, jėga kita ranka maudamas nukentėjusiajai kelnes, reikalavo L. M. su juo lytiškai santykiauti, grasindamas pavartoti fizinį smurtą, taip ne mažiau kaip 8 trauminiais poveikiais padarė jai kraujosruvą dešinio sėdmens srityje, kraujosruvas dešinėje šlaunyje, kraujosruvą dešiniame pakinklyje, kraujosruvas dešinėje blauzdoje, kraujosruvas, nubrozdinimus kairėje šlaunyje, kraujosruvą kairiame pakinklyje, kraujosruvas kairėje blauzdoje. Išvardinti sužalojimai konstatuoti specialisto išvadoje Nr. G 60/2022 (02). Jie nustatyti teismo medicinos ekspertui 2022 m. sausio 11 d. apžiūrėjus nukentėjusiąją. Konstatuota, kad sužalojimų vaizdas, lokalizacija, pobūdis rodo, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytomis aplinkybėmis bei laiku. Sužalojimai padaryti dėl ne mažiau kaip aštuonių trauminių poveikių (2 t., b. l. 21-22). Nors apeliacinės instancijos teismui buvo pateikta to paties teismo medicinos eksperto surašyta konsultacinė išvada Nr. G 2023/025, kurioje padaryta išvada, kad sužalojimai galėjo būti padaryti ir iki, ir (arba) po byloje nurodyto galimo 2022 m. sausio 3 d. įvykio, taip pat galėjo būti padaryti ir kitomis nei byloje nurodytomis aplinkybėmis, skirtingu laiku (4 t., b. l. 14-18), teisėjų kolegija, specialisto išvadą ir konsultacinę išvadą, įvertinusi kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, vadovaujasi specialisto išvada Nr. G 60/2022 (02). Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto ar konsultacinė išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris teismo vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo jų. Kai specialisto išvadose pateiktos išvados yra skirtingos ir tik tikėtinos, teismas turi jas vertinti kitų bylos įrodymų kontekste. Nukentėjusioji visų apklausų metu tvirtino, kad jai konstatuoti sužalojimai padaryti būtent aptariamo įvykio metu nuteistojo veiksmais. Mėlynių ant jos kūno iki įvykio nebuvo. Pastebėtina, kad kraujosruvos ir nubrozdinimai L. M. nustatyti sėdmens srityje, šlaunyse, pakinkliuose ir blauzdose, o nukentėjusioji detalizuodama prieš ją atliktus veiksmus, aiškino, kad G. K. ją pargriovė koridoriuje bei ten, o taip pat ir ant lovos laikė ją apsižergęs, prispaudęs visu savo kūno svoriu, o tuo pačiu ir bandė numauti jos kelnes. Tad akivaizdu, jog norėdamas numauti kelnes, būdamas apžergęs nukentėjusiąją, jis turėjo ant jos sėdėti savo kojomis suspaudęs nukentėjusiosios šlaunis ir blauzdas. Būtent šiose vietose ir fiksuota dauguma sužalojimų. Nukentėjusioji apklausiama apeliacinės instancijos teisme, nurodė, jog įvykio metu dėl patirto išgąsčio, adrenalino nejautė fizinio skausmo, todėl iškart apie tai ir neužsiminė, tačiau vėliau ji jautė skausmą sumuštose vietose. Teisėjų kolegija įvertinusi šiuos duomenis bei nukentėjusiosios nuoseklius parodymus, neturi pagrindo abejoti, jog L. M. atžvilgiu nuteistasis naudojo smurtą. Dėl to daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai padaryti nuteistojo G. K. veiksmais kaltinime nurodytomis, o ne kitomis aplinkybėmis.

25. Teismų praktikoje lytinis santykiavimas prieš nukentėjusiojo valią yra laikomas tuomet, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti to asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais, pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant ar kitokio pobūdžio veiksmais, t. y. verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, vartojant fizinį ar psichinį poveikį ar kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti vartoja fizinį smurtą, grasinimus, pasinaudoja bejėgiška jo padėtimi, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl pavartoto prieš jį smurto, tačiau kaltininkas šiuo atveju turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią. Šie apibūdinimai akivaizdžiai rodo, kad asmens nesutikimas lytiškai santykiauti gali būti išreikštas įvairiai, net nebūtinai aktyviais veiksmais.

26. L. M. apklausiama ir pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose nurodė, kad tai buvo ne pirmas kartas, kai G. K. smurtavo jos atžvilgiu. Liudytoja D. V. taip pat G. K. apibūdino kaip agresyvų asmenį, kas atitinka ir nukentėjusiosios jo pateiktą apibūdinimą. Taigi nukentėjusioji turėjo realų pagrindą bijoti nuteistojo ir iš jo veiksmų bei išsakytų žodžių, kaip kad pavyzdžiui, „geriau gražiuoju“, „dabar pasimylėsim, turėsim vaiką ir negalėsi manęs palikti“ spręsti apie norą su ja lytiškai santykiauti. Nors L. M. ir G. K. anksčiau buvo sugyventiniai, tačiau nukentėjusioji tvirtino, kad jų santykiai keli mėnesiai iki įvykio buvo nutrūkę, tik ji iš gailesčio jam buvo leidusi gyventi jos name. Nukentėjusiosios, liudytojų M. K., J. J., G. G. parodymai, L. M. apeliacinės instancijos teismui pateikti susirašinėjimo su kitais asmenimis duomenys (4 t., b. l. 26-32) paneigia nuteistojo aiškinimą ir jo mamos liudytojos J. B. apeliacinės instancijos teisme duotus parodymus, kad jie buvo pora. Be to, net ir asmenų buvimas pora nesuteikia nei vienam iš jų teisės lytinių santykių siekti prieš kito asmens valią. Akivaizdu, jog L. M. savo nesutikimą lytiškai santykiauti su G. K. išreiškė verksmu, prašymu paleisti, nuteistojo stūmimu nuo savęs, neleidimu numauti jos kelnių, tačiau nuteistasis, ignoruodamas šiuos L. M. veiksmus, toliau veikė aktyviai ir laikydamas ją apžergęs bei stipriai laikydamas, pats nusimovęs kelnes ir apatinius bandė palaužti jos pasipriešinimą bei valią ir lytiškai santykiauti. Taigi, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios pasipriešinimas bei valia buvo bandomi palaužti ne tik grasinant, bet ir panaudojant prieš ją fizinį smurtą, tačiau nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kadangi į pagalbą atskubėjo M. K., kuris ir nustūmė G. K. nuo nukentėjusiosios. Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad negalėjo nukentėjusiosios užnešti į namo antrąjį aukštą dėl klubo displazijos, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė šias aplinkybes, įvertinęs nukentėjusios ir nuteistojo sudėjimą, svorį, pagrįstai sprendė, jog nuteistojo sveikatos būklė jam netrukdė pakelti nukentėjusiosios.

27. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumento, kad nėra pagrindo tikėti nukentėjusiosios nurodyta aplinkybe, jog nuteistasis per prievartą bandė numauti jos kelnes, kadangi nebuvo fiksuoti drabužių apgadinimai, pažymėtina, jog iš nukentėjusiosios parodymų ir apžiūros protokolo ir prie jo esančių fotonuotraukų (1 t., b. l. 192-197) matyti, kad įvykio metu L. M. vilkėjo gana laisvas sportines kelnes, kurios per liemenį suveržiamos virvele. Kadangi sportinių kelnių audinys įprastai yra tamprus, be to, jos nėra susegamos sagomis ar užtrauktukais, nežinant, kokia jėga buvo naudojama jas bandant numauti, visiškai natūralu, kad įvykio metu drabužiai nebuvo suplėšyti ar apgadinti. Kadangi G. K. lytinio akto neatliko, dėl to ant nukentėjusiosios drabužių nerasta jo biologinių pėdsakų, tačiau biologinių pėdsakų neradimas nepaneigia L. M. ir M. K. nurodytos aplinkybės, kad G. K. L. M. laikė apžergęs būdamas apnuoginęs savo lytinius organus.

28. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir tėra jo savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Tokiu būdu, apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. K. veiksmuose yra visi būtini BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo iškelta versija yra argumentuotai paneigta tiek nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, tiek ir kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, iš esmės pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl G. K. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį. Tačiau sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarytos išvados, jog kirvį į nukentėjusiojo J. J. automobilį nuteistasis metė būdamas nepatenkintas jam nepalankiai ką tik susiklosčiusia situacija dėl nutrūkusio pasikėsinimo išžaginti bei M. K. spėjimo laiku nutraukti tokius jo veiksmus, yra deklaratyvios, paremtos prielaidomis. Duomenų, kuriais remdamasis teismas padarė tokias išvadas, teismas nenurodė. Nuteistasis pripažino, kad metė kirvį į automobilį ir jį apgadino, tačiau dėl ko taip pasielgė, tikino nepamenantis. Visgi vertinant visus to vakaro įvykius, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. K., atitraukęs G. K. nuo L. M., pastarąjį sumušė. Dėl nesunkaus G. K. sveikatos sutrikdymo jis nuteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu. Tad lieka nepaneigta, kad kirvį į automobilį, kuriame buvo tiek L. M., tiek M. K., G. K. metė būdamas įniršęs ir dėl prieš jį pavartoto fizinio smurto. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis principu, kad visi neaiškumai, kurių negalima pašalinti, vertinami kaltinamojo naudai, iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies šalintini argumentai, kad G. K. kirvį į nukentėjusiojo J. J. automobilį metė būdamas nepatenkintas jam nepalankiai ką tik susiklosčiusia situacija dėl nutrūkusio pasikėsinimo išžaginti bei M. K. spėjimo laiku nutraukti tokius jo veiksmus. Tačiau šio argumento pašalinimas nepaneigia teismo išvadų dėl G. K. kaltės įvykdžius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.

29. Tuo tarpu šalinti iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies apelianto nurodytą argumentą, kad jis iš įvykio vietos pasišalino siekdamas išvengti atsakomybės dėl prieš nukentėjusiąją naudotos seksualinės prievartos, nėra pagrindo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad G. K. bendravo su į įvykio vietą atvykusiais policijos pareigūnais, aiškino jiems, jog buvo užpultas ir sumuštas. Tačiau būtent tada, kai pamatė atvažiuojantį automobilį, kuriame buvo ir L. M., jis iškart pasišalino. Akivaizdu, jog prie policijos pareigūnų G. K. joks pavojus negrėsė, tad pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pasišalinimą lėmė būtent siekis išvengti atsakomybės, o ne kitos aplinkybės.

30. Konstatavus, kad G. K. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš nuteistojo priteisė nukentėjusiajai neturtinės žalos atlyginimą. Priteistos neturtinės žalos dydis neprieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose, apeliaciniame skunde neišdėstyti nesutikimo su neturtinės žalos dydžiu argumentai, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisakoma. Kadangi nukentėjusiajai šioje byloje buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, jai teisme atstovavo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė, iš nuteistojo pagrįstai valstybės naudai priteistos ir išlaidos už nukentėjusiajai suteiktą teisinę pagalbą.

Dėl nuteistojo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį

31. Skundžiamu nuosprendžiu G. K. pripažintas kaltu padaręs BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y., kad sugadino svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajam J. J. turtinę 464,71 eurų žalą ir jam už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta 30 parų arešto bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek šiuo metu galiojančioje BK 187 straipsnio 1 dalies redakcijoje, tiek ir nusikaltimo padarymo metu galiojusioje BK 187 straipsnio 1 dalies redakcijoje arešto bausmė nenumatyta. Tad jau ši aplinkybė sudarytų pagrindą keisti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2023 m. liepos 24 d. nuosprendį, nors nuteistasis to ir neprašo, tačiau baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne tik pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bet ir prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje byloje būtų įvykdytas teisingumas, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Tačiau šiuo atveju minėtoje dalyje nuosprendis vis dėlto keičiamas ne dėl neteisingai paskirtos bausmės, o dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

32. Pažymėtina, kad nuosprendžio priėmimo metu jau galiojo naujoji BK redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925) ir nors BK 187 straipsnis nesikeitė, tačiau keitėsi BK 190 straipsnis, kuriame pateikiamas turto vertės aiškinimas, o nuo turto vertės priklauso nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimas. BK 190 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šiame skyriuje nurodytas turtas yra labai didelės vertės, kai jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą, didelės vertės, kai jo vertė viršija 400 MGL dydžio sumą, bet neviršija 900 MGL dydžio sumos, nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3 MGL dydžio sumą, bet neviršija 10 MGL dydžio sumos. BK 3 straipsnio 1 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku. BK 3 straipsnio 2 dalis numato, kad veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

33. Kaip minėta, G. K. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad sugadino svetimą turtą, padarydamas nukentėjusiajam turtinę 464,71 eurų žalą. Taigi padaryta žala nesiekia 10 MGL sumos. Atsižvelgiant į tai, kad sugadinant svetimą turtą padaryta 10 MGL dydžio nesiekianti žala, pagal įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2023 m. birželio 1 d., toks turtas laikomas nedidelės vertės turtu ir, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, nuteistojo G. K. nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 187 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 187 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija). Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

34. Perkvalifikavus veiką, spręstinas ir bausmės už šios nusikalstamos veikos padarymą skyrimo klausimas. G. K. padarė vieną tyčinį baigtą baudžiamąjį nusižengimą, taip pat pasikėsino padaryti vieną sunkų nusikaltimą. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl aptariamos nusikalstamos veikos pripažino žalos atlyginimą. G. K. neneigė padaręs šią nusikalstamą veiką, nors detalių paaiškinimų ir neteikė, jis atsiprašė nukentėjusiojo J. J., pastarasis jam pretenzijų neturi. Jis anksčiau nebuvo teistas, yra baustas administracine tvarka, dirba, turi sveikatos problemų. Įvertinus šias aplinkybes, G. K. už baudžiamojo nusižengimo padarymą skirtina sankcijoje numatyta baudos bausmė, kurios dydis artimesnis sankcijos vidurkiui, t. y. 50 MGL dydžio bauda.

Dėl bausmės individualizavimo

35. Kadangi šiuo nuosprendžiu konstatuojama, jog nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, be to, jis pripažintas kaltu padaręs ir baudžiamąjį nusižengimą, BK 38 straipsnio, o taip pat ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymas negalimas. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam G. K. bausmę už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, ją netinkamai individualizavo ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, dėl ko skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

36. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

37. Skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Dėl to tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-126-693/2018).

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai, visų pirma, teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, nuteistajam skirdamas bausmę, įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį (pasikėsinta į žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, panaudojant psichinį ir fizinį smurtą, taip pat apgadintas kitam asmeniui priklausantis turtas), jų pavojingumo laipsnį ir kaltės formą, atsižvelgta į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, taip pat, kad dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat ir į nuteistojo asmenybę. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki septynerių metų ir įvertinęs nurodytas aplinkybes, paskyrė nuteistajam mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą nuteistajam nėra galimybės, nes bausmės vykdymo atidėjimas nėra galimas sunkių nusikalstamų veikų atvejais. Dalinis bausmės vykdymo atidėjimas įvykdžius XXI skyriuje (nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui) taip pat nėra galimas.

39. Apylinkės teismas sprendė, jog skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio sankcijoje, nėra pagrindo, tačiau detaliau šio savo sprendimo neargumentavo. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Nors apylinkės teismas, skirdamas bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, laikėsi bausmės skyrimo taisyklių ir paskyrė bausmę, kuri formaliai atitinka baudžiamąjį įstatymą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam G. K. paskirta bausmė neatitinka teisingumo principo reikalavimų, yra per griežta ir nepasieks baudžiamajame įstatyme nustatytų bausmės tikslų.

40. Teismų praktikoje numatyta, kad bet kokia valstybės intervencija (ne tik pačia ryškiausia forma – įkalinimas, bet ir tikra ar tariama socialinė pagalba) gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų. Siekiant daryti teigiamą įtaką jauno žmogaus elgesiui, pasiteisina atitinkamos (t. y. jauno žmogaus brandai tinkamos) priemonės, taigi jos turi pasižymėti jaunimui pritaikytais ypatumais, o netinkamos ir (ar) per griežtos priemonės skatina nusikaltimų recidyvą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-268-942/2017; 2K-64-303/2018). Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad neteistam asmeniui turi būti suteikiama galimybė pasitaisyti ir įrodyti, jog yra pagrindas juo pasitikėti, todėl nuteistojo atžvilgiu yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę.

41. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-126-693/2018). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018).

42. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apylinkės teismo G. K. paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, nebus efektyvi siekiant įstatyme numatytų bausmės tikslų ir iš esmės užtikrins tik vieną tikslą – nubaudimą. Realia laisvės atėmimo bausme nubaustas, dar gana jauno amžiaus asmuo, kuris anksčiau nėra įvykdęs nusikalstamų veikų, nepatirs siekiamo resocializacinio bausmės poveikio ir laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją laisvės atėmimo vietų įstaigoje, turės išimtinai neigiamą rezultatą ir tikėtina, kad tik dar labiau pakenks nuteistajam. Nors nuteistojo neteisėtais veiksmais buvo pasikėsinta padaryti sunkią tyčinę nusikalstamą veiką kito žmogaus seksualinio sprendimo laisvei ir neliečiamumui, tačiau šioje situacijoje nusikaltimo pavojingumas ir nedidelis nuteistojo asmenybės pavojingumas, neturėtų lemti griežčiausios bausmės taikymo.

43. Kaip ir minėta, G. K. dar yra gana jauno amžiaus, iki aptariamo įvykio praeityje nebuvo teistas, administracine tvarka baustas tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Duomenų apie priklausomybę nuo alkoholio ar narkotinių ir (ar) psichotropinių medžiagų vartojimo byloje nėra. Šios aplinkybės iš esmės teigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia daryti išvadą, kad nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, o ne dėl susiformavusių jo neigiamų vertybinių nuostatų. Nuteistasis turi sveikatos problemų, dirba. Paminėtos aplinkybės rodo, kad nuteistojo pavojingumas visuomenei nėra didelis. Nors jis pasikėsino į nukentėjusiosios seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, tačiau itin neigiamų padarinių dėl jo nusikalstamų veikų nekilo. Jo smurtiniai veiksmai pasireiškė nukentėjusiosios suspaudimu apžergus ir laikymu už rankų, kad ji negalėtų ištrūkti. Nukentėjusioji nenurodė, kad siekdamas palaužti jos pasipriešinimą jis būtų jai smūgiavęs į kurias nors kūno vietas. Intensyvus, brutalus smurtas naudojamas nebuvo. Jokie liekamieji reiškiniai nenustatyti. Nukentėjusiajai nebuvo reikalinga medicininė ar psichologinė pagalba. Tad nors padaryta sunki nusikalstama veika, tačiau pagal padarymo aplinkybes, nepasižymi itin dideliu pavojingumu, lyginant su rūšiniu šios veikos pavojingumu. Be to, ji nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Skiriant bausmę vertintina ir nukentėjusiosios pozicija. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme, ji nurodė, kad nepyksta ant nuteistojo, jam atleido, tačiau išreiškė nuomonę, kad kažkokia bausmė jam vis tiek turėtų būti skiriama, tačiau ji nesilaikė griežtos pozicijos, jog G. K. turėtų būti nuteistas griežta laisvės atėmimo bausme. Įvertindama šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nusikaltimo padarymo aplinkybės ir G. K. asmenybė nėra tokia pavojinga, kad tik jo ilgalaikiu izoliavimu nuo visuomenės būtų pasiekti bausmės tikslai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat ir į nukentėjusiosios poziciją, teisėjų kolegijos vertinimu, G. K., taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tikslinga už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą bausmę, o būtent, įstatyme numatytą maksimalios trukmės arešto bausmę. Arešto bausmė bus pakankamai griežta atsižvelgiant į nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą, tačiau neturės ilgalaikio stigmatizuojančio ar kitokio neigiamo poveikio, be to efektyviau užtikrins ne tik nubaudimo tikslą, bet ir kitų, baudžiamajame įstatyme numatytų, bausmės tikslų įgyvendinimą.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

44. 2024 m. sausio 15 d. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2024 m. sausio 12 d. patikslinta pažyma „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ Nr. APD-2024-00469, iš kurios matyti, kad už nukentėjusiajai L. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme yra paskaičiuota 275 Eur dydžio suma, kurią prašoma priteisti valstybės naudai.

45. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad <...> teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusiajai teisinę pagalbą apeliaciniame procese suteikė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė Regina Atkočaitienė. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą. Kadangi viena iš nukentėjusiojo dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistojo apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai liečiantys ir nukentėjusiosios interesus byloje, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos atstovaujant nukentėjusiąją L. M. pripažįstamos proceso išlaidomis. Iš bylos duomenų matyti, kad G. K. yra darbingo amžiaus, dirbantis, jam šiuo nuosprendžiu skiriama su trumpalaikiu laisvės atėmimu susijusi bausmė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nukentėjusiajai L. M. suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme nurodyta išlaidų suma, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir apimtį, nukentėjusiosios atstovės laiko sąnaudas, yra neprotinga, nepagrįsta ar neproporcinga. Todėl iš G. K. priteistinos išlaidos už nukentėjusiai suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo G. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 24 d. nuosprendį pakeisti:

G. K. nusikalstamą veiką iš BK 187 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 187 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) ir paskirti jam 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą.

G. K., nuteistam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti areštą 90 (devyniasdešimčiai) parų.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 24 d. nuosprendžio dalį dėl paskirtų bausmių subendrinimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, G. K. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – areštą 90 (devyniasdešimčiai) parų.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 24 d. nuosprendį pašalinant iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies teiginius, kad G. K. kirvį į nukentėjusiojo J. J. automobilį metė būdamas nepatenkintas jam nepalankiai ką tik susiklosčiusia situacija dėl nutrūkusio pasikėsinimo išžaginti bei M. K. spėjimo laiku nutraukti tokius jo veiksmus.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 24 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. K. už nukentėjusiajai L. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme 275 Eur (dviejų šimtų septyniasdešimt penkių eurų) dydžio išlaidas valstybės naudai.