Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-11-11 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-570-898/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-06-20Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-11-11Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-11-11
Bylos Nr.
1A-570-898/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-08909-2018-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis, Arūnas Budrys
Kaltinamasis
A. M.
Nukentėjusysis
E. T. J.
Advokatai
Justas Vilys, Violeta Bazienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-570-898/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08909-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Simonai Peršinai,dalyvaujant prokurorui Romualdui Blaževičiui,išteisintajam A. M., jo gynėjui advokatui Justui Viliui,nukentėjusiajam E. T. J., jo atstovei advokatei Violetai Bazienei,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. T. J. atstovės advokatės Violetos Bazienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. T. J. civilinis ieškinys dėl 3 000 eurų neturtinės žalos priteisimo ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 61,37 eurų turtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėtais.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. A. M. buvo kaltinamas tuo, jog 2018 m. vasario 13 d., apie 1.30 val., naktiniame klube „K“, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto metu, išstumdamas E. T. J. iš klubo patalpų, papurškė jam į veidą ašarinių dujų, po to, pasivijęs E. T. J., prie klubo Kauno gatvėje sudavė elektrošoko įrenginiu į kairę ranką, spyrė vieną kartą į nugarą, nukentėjusiajam parkritus spyrė ne mažiau kaip 8 kartus į įvairias kūno vietas, tokiais savo veiksmais padarydamas E. T. J. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda kaktos kairėje pusėje, poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, muštine žaizda su odos nubrozdinimu kairiame žande, poodinėmis kraujosruvomis kairiame žaste, daugybiniais odos nubrozdinimais kairėje plaštakoje.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ištyrus byloje surinktus įrodymus, išliko nepašalintos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių, t. y., nors byloje nustatyta, jog dėl įžūlių nukentėjusiojo veiksmų A. M. turėjo priežastį ant jo pykti, tačiau vien tarp E. T. J. ir A. M. bare kilęs konfliktas negali būti pakankamas A. M. kaltės įrodymas. Nei vienas klubo „K“ darbuotojas neparodė matęs, kad po konflikto A. M. būtų išėjęs į lauką, o be nukentėjusiojo ir M. K., kurių parodymai nelaikytini patikimais, kitų įvykio liudytojų nėra. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad liko nepašalintos abejonės dėl A. M. kaltės, todėl A. M. išteisintas nesant jo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo E. T. J. atstovė advokatė V. Bazienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir pripažinti A. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje bei skirti A. M. įstatyme numatytą bausmę. Taip pat prašoma priteisti iš A. M. 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

3.1. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nevertino, kad A. M. turėjo motyvą sumušti E. T. J., nes tarp jų kilo konfliktas ir E. T. J. apipylė A. M. alumi. Tai, kad tarp E. T. J. ir A. M. įvyko konfliktas bare „K“, patvirtino tiek pats nukentėjusysis, tiek išteisintasis A. M., tiek ir visi apklausti liudytojai. Palyginus baudžiamojoje byloje užfiksuotus požymius su išteisintojo A. M. parodymais, galima patikrinti ar kaltininko parodymuose nurodytas jo poelgio tikslas ir motyvas atitinka realų nusikaltimo padarymo tikslą ir motyvą.

3.2. Nurodoma, jog skundžiamame teismo nuosprendyje niekaip nepagrįstas teiginys, kad liudytojas M. K. galėjo gerai neįžiūrėti juos užpuolusių asmenų, nes M. K. neva irgi galėjo būti paveiktas ašarinių dujų, kurias panaudojo A. M.. M. K. teisme teigė, kad atpažįsta A. M. kaip asmenį, sumušusį E. T. J. ir, kad A. M. nukentėjusįjį spardė apie porą minučių, šaukdamas „aš tave užmušiu, čia dar ne pabaiga“. Netikėti šiais liudytojo parodymais nėra jokio pagrindo, nes jis vienintelis matė visą įvykių seką, jis iš karto iškvietė pareigūnus, nurodydamas, jog draugą sumušė klubo „K“ apsaugos darbuotojas. Tai, jog M. K. tik paklaustas bendrojo pagalbos centro operatorės pasakė „jo, sumušė apsauginis“, negali būti vertinama kaip M. K. abejonė dėl sumušimą įvykdžiusio asmens. Teismas nevertino ir to, jog į įvykio vietą atvykusiems medikams nukentėjusysis iškart įvardino jį sumušusį asmenį – A. M., ką patvirtina RVUL slaugytojos pranešimas. Be to, tiek pareiškime policijai, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. T. J. nurodė, kad jį sumušė būtent apsaugos darbuotojas, su kuriuo įvyko konfliktas. Nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, kad A. M. sudavė 5-8 smūgius kojomis į galvą ir ją praskėlė – šiuos parodymus apie smūgių lokalizaciją patvirtina ir specialisto išvada.

3.3. Taip pat pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų D. B., R. Š. ir V. P. parodymais, kad neva A. M., išvedęs E. T. J. iš klubo, į lauką išėjęs nebuvo. Nė vienas iš šių liudytojų nematė, kur konkrečiai buvo A. M., o tik galėjo spėti iš jo žodžių, jog jis neva visą laiką buvo antrame klubo aukšte. Be to, liudytojų R. Š. ir D. B. parodymai yra prieštaringi, nes R. Š. teigė, kad po konflikto, kuomet A. M. pripurškė ašarinių dujų, ji su D. B. atidarė baro langus ir duris, ir stovėjo lauke prie pagrindinio išėjimo Aguonų gatvėje, o D. B. parodė, kad pravėrus langus jis su R. Š. iš klubo patalpų išėjęs nebuvo. Darytina išvada, jog liudytojai A. M. nematė ir patys nebuvo išėję iš klubo.

3.4. Aplinkybė, kad iškviesti policijos pareigūnai atvyko po keliolikos minučių ir A. M. jau buvo persirengęs, niekaip nepaneigia fakto, jog apsaugos darbuotojas buvo išėjęs iš klubo. Liudytojas M. K. teigė, jog A. M. su dar kitu asmeniu iš klubo pastato atbėgo po poros minučių, kai išvedė E. T. J., o mušė apie 2 minutes – viso muštynės vyko maždaug 5 min.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, kad nukentėjusiojo E. T. J. ir liudytojo M. K. parodymus teismas vertino tendencingai, rėmėsi išteisintojo parodymais ir prieštaringais liudytojų (baro darbuotojų ir kito apsaugos darbuotojo) parodymais bei priėmė nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą apeliacine tvarka daro išvadą, jog teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl A. M. išteisinimo.

7. Teisminiame procese įrodymai yra vertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

8. Teismas negali pasirinkti vienų aplinkybių ar motyvų, tuo labiau jei jos yra prieštaringos, ir jomis grįsti sprendimą nekreipdamas dėmesio į kitas aplinkybes ir motyvus. Teismas privalo išnagrinėti ir įvertinti visas aplinkybes, nustatyti, kaip klostėsi įvykiai ir padaryti teisingas išvadas. Išteisintojo ar nukentėjusiojo versija nebūtinai yra teisinga, svarbu, ar ją patvirtina, ar paneigia kokie nors kiti byloje esantys įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

9. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi visų įstatyme reglamentuotų reikalavimų. Vertinant parodymus siekiant išsiaiškinti, ar jie yra patikimi, svarbūs du aspektai – parodymų nuoseklumas ir jų atitikimas kitiems byloje esantiems įrodymams. Nuosprendyje detaliai išanalizuoti nukentėjusiojo ir jo draugo liudytojo M. K. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Šiuos parodymus teismas lygino su išteisintojo A. M. ir liudytojų (baro darbuotojų) duotais paaiškinimais. Apylinkės teismas pažymėjo, jog nukentėjusiojo ir M. K. parodymai yra prieštaringi, tyrimo metu keitėsi jų nurodomos aplinkybės, todėl jų parodymus teismas laikė nenuosekliais. Išanalizavęs įrodymus pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad išteisintojo ir liudytojų R. Š., D. B., V. P. parodymai yra patikimi, papildo vienas kitą ir priimdamas nuosprendį teismas pagrįstai jais vadovavosi. Šių įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą dėl nusikalstamų veiksmų nebuvimo A. M. veiksmuose. Skunde nurodytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį tendencingai bei klaidingai vertino bylos aplinkybes.

10. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo pozicija dėl nukentėjusiojo ir liudytojo M. K. parodymų prieštaringumo ir nenuoseklumo. Šių asmenų parodymai proceso eigoje ne kartą keitėsi. Pareiškime E. T. J. nurodė, kad alus ant apsaugos darbuotojo A. M. išsipylė tuo metu, kai pastarasis jį stumdė, bet vėliau pripažino, jog alų ant apsaugos darbuotojo išpylė tyčia, nes norėjo parodyti savo nepasitenkinimą. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis teigė, kad išėjus iš klubo jį sumušė du asmenys ir šiuos parodymus pakeitė tik praėjus metams po įvykio, kai nurodė, kad jį nugriuvusį ant žemės mušė tik A. M., o kitas nepažįstamas asmuo stovėjo šalia. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis tvirtino, kad nugriuvo nuo spyrio į nugarą, o apklaustas teisme nurodė, kad buvo pastumtas ir gavo spyrį į koją. Šie parodymų neatitikimai sudaro pagrindą abejoti nukentėjusiojo ir liudytojo M. K. parodymų nuoširdumu ir patikimumu.

10.1. Apylinkės teismas pagrįstai abejojo E. T. J. paaiškinimais, nes jiems reikšmingos įtakos turėjo jo būklė įvykio metu (buvo apipurkštas dujomis ir beveik nieko nematė). Didžioji E. T. J. paaiškinimų dalis galėjo būti sužinota iš įvykyje dalyvavusio M. K., o ne patirta ir suvokta paties nukentėjusiojo. Būtent liudytojas dėl dujų poveikio nieko nematančiam nukentėjusiajam pasakė, kad juos atsiveja apsaugos darbuotojas. Nors nukentėjusysis teigė atpažinęs A. M. iš veido bruožų, šviesių plaukų ir kūno sudėjimo, tačiau jo gebėjimas atpažinti asmenį, dėl ašarinių dujų poveikio ir dar tamsiu paros metu, teismui kelia abejonių. Šias abejones patvirtina M. K. ir paties nukentėjusiojo parodymai apie E. T. J. būseną. Apipurkštą dujomis nukentėjusįjį M. K. vedė už rankos, nes jis nieko nematė; nukentėjusysis plovė veidą su sniegu, negalėjo ilgai būti atsimerkęs, nežinojo kiek asmenų jį vedė iš klubo, siekdamas apsiginti nuo užpuolikų iš anksto pakėlė koją.

10.2. M. K. paaiškinimų patikimumu teismas taip pat pagrįstai abejojo. Jis vienintelis atpažino A. M. kaip asmenį sumušusį jo draugą, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių, jis taip pat galėjo klysti. Priešingai nei teigiama skunde, teiginys, kad M. K. buvo paveiktas dujų, yra pagrįstas. M. K. duodamas parodymus teisme nurodė, kad konflikto bare metu stovėjo šalia E. T. J., o kai nukentėjusiajam papurškė dujų šiek tiek atsitraukė, bet vis tiek jautė dujų poveikį. R. Š. ir D. B. parodymuose teigiama, kad ašarinių dujų poveikis buvo toks stiprus, kad reikėjo vėdinti visas baro patalpas. Vadinasi, M. K. jausdamas dujų poveikį, esant tamsiam paros metui galėjo suklysti dėl juos užpuolusio asmens tapatybės. Abejonę dėl A. M. atpažinimo patvirtina skambučio BPC (bendrojo pagalbos centro) apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kur į operatoriaus klausimą dėl galimybės nurodyti sumušusį asmenį M. K. nurodė „aš nežinau iš tikrųjų, ten kai klube buvome, ten jo apsauginis neįleido, nes galvojo kažkaip, kad narkotikų apsivartojęs“. Operatoriui patikslinus ar sumušė apsaugos darbuotojas, M. K. atsakė teigiamai. Savo iniciatyva liudytojas pokalbio metu apsaugos darbuotojo nenurodė ir tai patvirtino tik konkrečiai užklaustas. Taip pat teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad M. K. yra nukentėjusiojo draugas ir gali būti suinteresuotas E. T. J. naudai.

11. Vertindamas išteisintojo ir liudytojų (baro darbuotojų) parodymus teismas atsižvelgė, jog šių liudytojų parodymai patvirtinto A. M. versiją, jog po nukentėjusiojo išvedimo iš klubo jis nuėjo persirengti ir iš klubo išėjęs nebuvo. Pastebėtina, kad liudytojų R. Š. ir D. B. parodymai išsiskyrė apimtyje dėl aplinkybių ar po konflikto bare, kai buvo vėdinamos patalpos jie buvo lauke ar viduje prie baro. Liudytojai šią aplinkybę nurodė skirtingai (R. Š. teigė, kad didžiąją laiko dalį jie buvo lauke, o D. B. teigė, kad lauke buvo išėję labai trumpai ir didesnę dalį tvarkėsi prie baro bei vaikščiojo po patalpas, bendravo su kitais darbuotojais), tačiau priešingai nei teigiama skunde, šis parodymų neatitikimas nėra esminis, nes liudytojai patvirtino, kad nei būdami viduje, nei lauke, nematė A. M. išeinančio iš klubo. R. Š. po įvykio bare (kai buvo pripurkšta dujų) matė A. M. lipantį į viršų persirengti, ten jis galėjo užtrukti apie 10-15 minučių. D. B. praėjus 15-20 minučių po įvykių bare matė A. M. nusileidžiantį laiptais iš tarnybinių patalpų. Ypatingai reikšmingi kito apsaugos darbuotojo V. P. parodymai, kuriuose jis teigia, kad išvedus nepageidaujamą asmenį iš klubo, jie grįžo atgal (M. K. taip pat patvirtino, kad išvedus E. T. J. apsaugos darbuotojai grįžo atgal į klubą) ir jis su A. M. apie 5 minutes pasikalbėjo apie įvykį. Tada A. M. užlipo į tarnybines patalpas persirengti, kur užtruko apie 10 minučių ir grįžo į apsaugos postą tęsti pamainos. Kadangi liudytojas visą laiką buvo poste, A. M. negalėjo išeiti nepastebėtas, nes laiptai į antrą aukštą (tarnybines patalpas ir hostelio patalpas) yra prie pat apsaugos darbo vietos. Remiantis šių liudytojų parodymais paneigta nukentėjusiojo ir M. K. pateikta užpuolimo versija, kad praėjus kelioms minutėms nuo išėjimo iš klubo „K“ juos pasivijo A. M. su nepažįstamu asmeniu ir sumušė E. T. J.. Vadovaujantis liudytojų (baro darbuotojų) parodymais darytina išvada, kad A. M. po įvykio bare praėjus kelioms minutėms neišėjo iš klubo patalpų, o ėjo į antro aukšto tarnybines patalpas persirengti, todėl negalėjo sumušti E. T. J.. Abejoti liudytojų parodymų patikimumu nėra pagrindo, nes jie su A. M. artimiau nebendravo nei jam dirbant apsaugos darbuotoju, nei išėjus iš užimtų pareigų, taigi nėra suinteresuoti bylos baigties rezultatu.

12. Skunde teigiama, kad teismas nevertino aplinkybių, jog į įvykio vietą atvykusiems medikams nukentėjusysis iškart įvardijo jį sumušusį asmenį – A. M.. Atvykusiems medikams tiksliai nurodyti, kad jį sumušė A. M. nukentėjusysis negalėjo, nes nežinojo A. M. asmens duomenų. Jis galėjo tik abstrakčiai įvardinti, kad jį sumušė apsaugos darbuotojas, o tai nei patvirtina, nei paneigia, kad jį sumušė A. M.. Kaip minėta, nukentėjusiojo nurodytos įvykių aplinkybės negali būti reikšmingas A. M. kaltės įrodymas, nes E. T. J. paties įvykio aplinkybių dėl ašarinių dujų sukeltos būsenos galėjo nesuvokti. Pareikšdamas, kad jį sumušė apsaugos darbuotojas pateikė informaciją, kurią sužinojo iš savo draugo M. K. pasakojimo.

13. Skunde abejojama liudytojų parodymais teigiant, kad liudytojai (baro darbuotojai), kurie matė A. M. užlipantį į viršų tik spėja, kad jis buvo tarnybinėse patalpose, bet konkrečiai jo ten būnant nematė. Šis prielaida paremtas skundo argumentas nesumenkina liudytojų parodymų reikšmės. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. M. užlipęs į tarnybines patalpas jose nebuvo ir buvo išėjęs į lauką per kitą išėjimą. Priešingai, byloje yra tokią versiją paneigiančių įrodymų. Baro darbuotojai nurodė, kad kiti išėjimai iš klubo tą vakarą buvo užrakinti, o raktai nuo kitų išėjimo durų buvo bare prie kasos. Liudytojai patvirtino, kad įvykio dieną buvo atrakintas tik vienas išėjimas – pagrindinis klubo išėjimas, prie kurio dirbo apsauga, nes taip paprasčiau kontroliuoti žmonių srautus. Aplinkybę, jog A. M. iš klubo galėjo išeiti per kitą išėjimą paneigia ir paties M. K. parodymai, kad asmenys, kurie užpuolė E. T. J. atbėgo nuo baro pusės (pagrindinio įėjimo pusės) ir po muštynių grįžo link ten. Kaip minėta, A. M. išeinančio ar įeinančio pro pagrindinį klubo išėjimą niekas nematė, nes po konflikto bare jis nuėjo persirengti.

14. Skunde teigiama, kad aplinkybė, jog atvykus policijai A. M. jau buvo persirengęs, niekaip nepaneigia fakto, jog apsaugos darbuotojas buvo išėjęs iš klubo. Šis skundo argumentas yra taip pat nepagrįstas. Priešingai, pareigūnų atvykimas, tada kai A. M. jau buvo persirengęs niekaip nepatvirtina fakto, kad jis mušė nukentėjusįjį. Jau minėta, kad įvertinus liudytojų parodymus buvo nustatyta, kad A. M. net nebuvo išėjęs iš klubo patalpų, o ėjo persirengti ir negalėjo liudytojo M. K. nurodytu momentu (po kelių minučių nuo išėjimo iš klubo) sumušti nukentėjusiojo.

15. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje visiškai nevertino, jog A. M. turėjo motyvą sumušti E. T. J., nepatikrino ar kaltininko parodymuose nurodytas jo poelgio tikslas ir motyvas atitinka realų nusikaltimo padarymo tikslą ir motyvą. Šį skundo argumentą teisėjų kolegija laiko taip pat nepagrįstu. Tai, jog išteisintasis turėjo motyvą sumušti nukentėjusįjį neleidžia daryti išvados, jog šiuo motyvu jis pasinaudojo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. M. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nėra įrodyta, kad jis dalyvavo sumušant E. T. J., todėl nenustačius nusikalstamos veikos požymių, nėra jokio teisinio pagrindo analizuoti šiuos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymių.

16. Aukštesniojo teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir padarė teisingas išvadas, pagrįstai nepriėmė sprendimo paremto prielaidomis ir prieštaravimais, o vadovavosi turimų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pirmosios instancijos teismo suinteresuotumo ar įrodymų tyrimo tendencingumo. Kadangi byloje buvo surinkta daugiau A. M. teisinančių įrodymų, nei jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, o kilusių abejonių ir prieštaravimų ištyrus visus įrodymus nebuvo galimybės pašalinti, asmuo buvo pagrįstai išteisintas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo E. T. J. atstovės advokatės Violetos Bazienės apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas BudrysJurgita KolyčienėUgnius Trumpulis