- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-19
- Bylos Nr.
- eA-1255-492/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01789-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė (pirm.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- I. K.
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centrui, VĮ Registrų centras
- Trečiasis asmuo
- N. L., P. J., G. S.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. K. patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – N. L., P. J., G. S.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su patikslintu skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir atsakovas, Registrų centras) centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. CSPR-212 „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ (toliau – ir 2019 m. liepos 11 d. sprendimas); 2) panaikinti Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto registro departamento Klaipėdos skyriaus (toliau – ir Klaipėdos skyrius) 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. SPR4-2004 (14.36) „Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teritorinio registratoriaus sprendimas atmesti prašymą“ (toliau – ir 2019 m. gegužės 17 d. sprendimas); 3) įpareigoti Klaipėdos skyrių Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir Registras) įregistruoti pareiškėjos daiktines teises į 1/3 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) įpareigoti Klaipėdos skyrių Registre įregistruoti pareiškėjos daiktines teises į 1/2 dalį ūkinių pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); 5) įpareigoti Klaipėdos skyrių Registre įregistruoti pareiškėjos daiktines teises į malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 6) teismui netenkinus patikslinto skundo Nr. 3, 4 ir 5 reikalavimų, kartu su Nr. 1 ir 2 reikalavimais įpareigoti atsakovą peržiūrėti pareiškėjos 2019 m. balandžio 10 d. prašymą dėl nekilnojamojo turto įregistravimo.
2. Pareiškėja nurodė, kad 2019 m. balandžio 10 d. Klaipėdos skyriui pateikė prašymą Nr. 20461073 (toliau – ir Prašymas), prašydama A. A. Z. vardu įregistruoti nuosavybės teises į: 1) 1/3 gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 1/2 dalį ūkinių pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); 3) malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Objektai yra (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. Prašyme įregistravimo pagrindą nurodė 1963 m. balandžio 28 d. dovanojimo sutartį, registro Nr. 6374 (toliau – ir Dovanojimo sutartis). Klaipėdos skyrius 2019 m. gegužės 17 d. sprendimu netenkino prašymo, nurodydamas, kad nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus A. A. Z. vardu pagal pateiktą dovanojimo sutartį neregistruotinos, kadangi minėto asmens vardu nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jau buvo registruotos ir įstatymų nustatyta tvarka paveldėtos. Pareiškėja, susipažinusi su Klaipėdos skyriaus sprendimu, 2019 m. birželio 7 d. pateikė skundą Komisijai, kuri 2019 m. liepos 11 d. priėmė sprendimą nuspręsdama palikti galioti Klaipėdos skyriaus sprendimą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjos skunde keliami klausimai jau išnagrinėti Klaipėdos rajono apylinkės teismo ir šio teismo priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs.
3. Pareiškėja nesutiko su atsakovo pozicija, nes buvo keliamas ne Lietuvos Respublikos Klaipėdos rajono valdybos 1994 m. balandžio 21 d. potvarkio Nr. 239-v „Dėl privačių namų valdų teisinės registracijos“ (toliau – ir Potvarkis) teisėtumo klausimas, o tai, ar dokumentai, kurių pagrindu buvo surašytas Potvarkis, yra teisėti.
4. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ginčo kontekste yra aktualus kolūkiečio kiemo paveldėjimo tvarkos aiškinimas pagal 1964 m. Civilinį kodeksą (toliau – ir CK). 1964 m. CK numatyta, jog mirus kolūkiečio kiemo nariui, paveldėjimas kiemo turte neatsiranda. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, kai kolūkio kiemą sudaro trys nariai ir bet kuriam iš jų mirus, mirusio nario turtas nėra paveldimas, o tampa likusių narių nuosavybė. Paveldėjimas yra galimas tik iš paskutinio kolūkiečio kiemo nario, kuriam lieka visas kolūkio kiemo turtas. 1964 m. CK 118 straipsnis reglamentavo, kad piliečio, kuris yra kolūkiečio kiemo narys, asmenine nuosavybe negali būti toks turtas, kuris pagal kolūkio įstatus gali priklausyti tiktai kolūkiečių kiemui.
Šalies argumentai
5. Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos rajono žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1956 m. balandžio 26 d. sprendimu nuspręsta A. S., A. R. ir M. M. lygiomis dalimis nuosavybėn perduoti sodybos pastatus naujakurių teisėmis, esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone. 1963 m. balandžio 28 d. buvo pasirašyta Dovanojimo sutartis, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai M. M. padovanojo turtą savo sūnui – A. A. Z.. Ši Dovanojimo sutartis buvo notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkame komunaliniame skyriuje – Kretingalės apylinkės taryboje. (duomenys neskelbtini) mirė A. R., o (duomenys neskelbtini) mirė antrasis kolūkio kiemo narys A. S.. Kolūkio kiemo nariu liko vienintelis jo narys A. A. Z., todėl vadovaujantis 1964 m. CK normomis, jam atiteko visas kolūkio kiemo turtas ir tik jis galėjo testamentu palikti visą turtą ne kolūkio kiemo nariams. (duomenys neskelbtini) mirus A. A. Z., visą kolūkio kieme esantį turtą turėjo paveldėti pareiškėja.
6. Pareiškėja akcentavo, kad Klaipėdos skyrius, nagrinėdamas jos Prašymą, nesilaikė imperatyvių 1964 m. CK reglamentuotų normų, kadangi akivaizdu, jog vienintelė teisėta kolūkio kiemo turto paveldėtoja yra pareiškėja. Registrų centras bei Klaipėdos skyrius nepagrįstai vadovavosi galiojančiu CK aiškinant teisinius santykius, susiklosčiusius iki jo įsigaliojimo. Skundžiami teisės aktai prieštarauja 1964 m. CK nuostatoms, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams, todėl naikinti.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Registrų centras atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą prašė patikslintą skundą atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad Registro tvarkytojas nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio. Registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Registrą. Registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Ginčus dėl daiktinės teisės ar jos turinio sprendžia bendrosios kompetencijos teismas, o ginčą tarp pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų dėl daiktinės teisės į ginčo pastatus jau yra išsprendęs Klaipėdos rajono apylinkės teismas (Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai) įsiteisėjusiu 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017 ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-18-796/2018.
Šalies argumentai
9. Atsakovas pažymėjo, kad į ginčo statinių dalį, į kuriuos pareiškėja Prašymu prašė įregistruoti A. A. Z. nuosavybės teises, įregistruotos trečiųjų suinteresuotų asmenų – N. L., G. S., P. J. nuosavybės teisės, atsiradusios galiojančių, nuosavybės teisės atsiradimą patvirtinančių dokumentų pagrindu. Klaipėdos skyrius, nustatęs nurodytas aplinkybes, 2019 m. gegužės 17 d. sprendimu pagrįstai atsisakė Registre įregistruoti A. A. Z. nuosavybės teises į Prašyme nurodytus statinius (jų dalis) Dovanojimo sutarties pagrindu. Visi Registre įrašyti duomenys apie pareiškėjos ir kitų asmenų nuosavybės teises į ginčo daiktus atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, todėl yra teisingi ir jų keisti – išregistruoti N. L., G. S., P. J. nuosavybės teises į Prašyme nurodytus statinius (jų dalis) ir įregistruoti A. A. Z. nuosavybės teises Dovanojimo sutarties pagrindu, nėra teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja teigia, jog šioje byloje keliamas ne Potvarkio, kurio pagrindu Registre buvo įregistruotos A. A. Z., A. S. ir Z. J. nuosavybės teisės į ginčo statinius (istoriniai duomenys), teisėtumo klausimas, tačiau kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėja savo skundą grindžia argumentais, jog Potvarkis negalėjo būti teisėtas pagrindas įregistruoti A. A. Z., A. S. ir Z. J. nuosavybės teisę į ginčo statinius (jų dalis). Akivaizdu, kad patikslintame skunde keliami tie patys klausimai ir prašoma tų pačių dalykų, kurie buvo keliami ir kurių buvo prašoma Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017. Klaipėdos apylinkės teismo priimtas sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip nei instancine tvarka.
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo N. L. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą prašė patikslintą skundą atmesti.
12. N. L. atsiliepime į patikslintą skundą nurodė argumentus, kurie iš esmės yra analogiški Registrų centro atsiliepime nurodytiems argumentams.
Šalies argumentai
13. N. L. akcentavo, kad pareiškėjos nurodomi argumentai, jog ginčo pastatai buvo kolūkiečių kiemo nuosavybė, nėra pagrįsti įrodymais. Klaipėdos rajono DŽDT VK 1956 m. balandžio 26 d. sprendime nurodyta, jog sodybos pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, A. S., A. R. bei M. M. perduoti asmeninėn nuosavybėn. Iš Dovanojimo sutarties turinio akivaizdu, jog M. M. A. A. Z. padovanojo jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius statinius. Kolūkinis kiemas buvo šeimos narių, kurių bent vienas yra kolūkio narys, darbinis susivienijimas, galintis turėti kaip nuosavybę pagalbinį ūkį savo naudojamame sodybiniame žemės sklype, gyvenamąjį namą, produktyviųjų gyvulių, paukščių ir smulkų žemės ūkio inventorių, sutinkamai su kolūkio įstatais. A. R., A. S. ir M. M. nesiejo artimi giminystės ryšiai ir jie niekada nesudarė vienos šeimos, todėl šie asmenys bei jų šeimos nariai objektyviai negalėjo sudaryti vieno kolūkinio kiemo bei turėti turto, kuris jiems priklausytų kaip kolūkinio kiemo turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Akivaizdu, jog šie asmenys ginčo turtą valdė, naudojo ir disponavo bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl mirus vienam iš bendraturčių, tokio turto paveldėjimas buvo galimas ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą.
Atsiliepimas
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo P. J. atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą prašė patikslintą skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
15. P. J. akcentavo, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Klaipėdos rajono apylinkės teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-5-1025/2017, kurioje dalyvavo tie patys asmenys kaip ir šioje administracinėje byloje. Civilinėje byloje teismas konstatavo, kad 1994 m. ir vėliau kitais teisiniais pagrindais (paveldėjimo, dovanojimo, mainų) atlikta ginčo statinių registracija yra teisėta. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir dėl jo Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. priėmė nutartį. Pareiškėja patikslintame skunde įrodinėja iš esmės tas pačias aplinkybes, remiasi analogiškais faktais.
II.
16. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjos I. K. patikslintą skundą atmetė, prašymo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkino, trečiajam suinteresuotam asmeniui P. J. iš pareiškėjos priteisė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, o trečiajam suinteresuotam asmeniui N. L. iš pareiškėjos priteisė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
17. Teismas pažymėjo, kad Specialioji teisėjų kolegija 2019 m. spalio 17 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-67/2019 konstatavo, kad pagal pareiškėjos patikslinto skundo dalyką šioje byloje neturi būti spendžiamas klausimas dėl pareiškėjos daiktinių teisių apimties į ginčo turtą, tačiau vertintina, ar pagal pareiškėjos pateiktą Dovanojimo sutartį Klaipėdos skyrius privalėjo atitinkamai koreguoti Nekilnojamojo turto registro duomenis.
18. Teismas nustatė, kad 2019 m. balandžio 10 d. pareiškėja Klaipėdos skyriui pateikė prašymą A. A. Z. vardu įregistruoti daiktines teises į: 1) 1/3 dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 1/2 dalį ūkinių pastatų, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); 3) malkinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodė, jog minėti pastatai yra adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. ir prašymas grindžiamas Dovanojimo sutartimi. Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos Prašymą, 2019 m. gegužės 17 d. sprendimu nusprendė prašymo netenkinti, konstatuodamas, kad nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus A. A. Z. vardu pagal pareiškėjos pateiktą Dovanojimo sutartį neregistruotinos, nes minėto asmens vardu nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jau buvo registruotos ir įstatymo nustatyta tvarka paveldėtos. Pareiškėja, nesutikdama su Klaipėdos skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. sprendimu, 2019 m. birželio 7 d. kreipėsi su skundu į Komisiją, prašydama panaikinti minėtą sprendimą ir įpareigoti Klaipėdos skyrių įregistruoti A. A. Z. vardu daiktines teises pagal pareiškėjos pateiktą Dovanojimo sutartį bei iš Registro išregistruoti Dovanojimo sutarčiai prieštaraujančius duomenis. Komisija 2019 m. liepos 11 d. sprendimu nusprendė pareiškėjos skundo netekinti ir paliko galioti Klaipėdos skyriaus 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą, akcentuodama, kad pateiktame skunde keliami tie patys klausimai ir reiškiami reikalavimai, kurie iš esmės buvo keliami Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017, kurioje 2017 m. gegužės 5 d. priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir nėra teisinio pagrindo atlikti naują teisinių santykių kvalifikaciją.
19. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar Klaipėdos skyrius pagrįstai atsisakė įregistruoti A. A. Z. vardu nuosavybes teises į 1/3 dalį gyvenamojo namo, 1/2 ūkinių pastatų bei malkinę, esančius (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav., pagal Dovanojimo sutartį, taip atitinkamai pakeičiant Registro duomenis dėl nuosavybės teisių dalies.
20. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, atkreipė dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Registrą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti duomenis į Registrą, tačiau nevertina pačios prašomos įregistruoti daiktinės teisės ar jos turinio.
21. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, įvertinęs Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, registro Nr. 50/109428 (toliau – ir Išrašas), turinį, nustatė, jog pareiškėjos Prašyme nurodyti pastatai (jų dalys) šiuo metu nuosavybės teise priklauso pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims – N. L., P. J. ir G. S. (Išrašo 4.1–4.11 p.). Išraše nurodoma, kad nuosavybės teisių įregistravimo juridinis pagrindas – Potvarkis bei vėliau sudaryti daiktinių teisių perleidimo sandoriai – paveldėjimo pagal testamentą liudijimai, dovanojimo ir mainų sutartys. Atsižvelgiant į patikslintame skunde keliamus reikalavimus akivaizdu, kad pareiškėja iš esmės siekia, jog Registre esantys įrašai būtų pakeisti, taip atitinkamai pakeičiant Registro duomenis dėl jos nuosavybės dalies į nekilnojamuosius daiktus ir būtų panaikinta daiktinės teisės dalies registracija trečiųjų suinteresuotųjų asmenų vardu.
22. Teismas, apžvelgęs Registro įstatymo 22 straipsnyje, 23 straipsnio 1–3 dalyse, 26 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 60 ir 61 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, iš Komisijos 2019 m. liepos 11 d. sprendimo turinio nustatė, kad pareiškėjos Prašymą atsisakyta tenkinti vadovaujantis Registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktu, kuris numato, kad atsisakoma įregistruoti daiktines teises jeigu įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti Registre.
23. Teismas nurodė, kad atsisakymas tenkinti pareiškėjos Prašymą motyvuojamas aplinkybe, jog A. A. Z. vardu nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jau buvo registruotos ir įstatymų nustatyta tvarka paveldėtos, bei pabrėžė, kad pareiškėjos pateikta Dovanojimo sutartis nesudaro teisinio pagrindo tenkinti Prašymą, kadangi Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017 ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-18-796/2018, konstatuota, jog Dovanojimo sutartis neįrodo, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų daiktinės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą buvo įregistruotos nepagrįstai. Priešingai, šioje byloje pareiškėjos reiškiami reikalavimai dėl daiktinės teisės atsiradimo šios sutarties pagrindu buvo atmesti kaip nepagrįsti.
Šalies argumentai
24. Teismas iš Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017, turinio nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Potvarkio 2 punkto 2 sąrašo 17 punktą, kuriuo nuspręsta įregistruoti A. A. Z., A. S. ir Z. J. vardu statinius, esančius adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav.; 2) panaikinti Dovanojimo sutartį, 2012 m. sausio 13 d. mainų sutartį Nr. JD 102, 2008 m. rugsėjo 24 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. VM9-5575, 2008 m. balandžio 15 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. JD-1188, 2008 m. balandžio 15 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. JD-1186; 3) panaikinti N. L., G. S. bei P. J. nuosavybės teises į ginčo statinius; 4) pripažinti pareiškėjos nuosavybės teises į ginčo statinius; 5) panaikinti Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kretingalės seniūnijos 2012 m. spalio 11 d. pažymą Nr. V9-742; 6) pripažinti pareiškėjos teises į 1/2 dalį tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje civilinėje byloje pareiškėja savo reikalavimų pagrįstumą grindė Dovanojimo sutartimi. Teismas, vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, konstatavo, jog pareiškėja Klaipėdos rajono apylinkės teismui pateiktame ieškinyje siekė iš esmės analogiško rezultato kaip ir šioje administracinėje byloje – panaikinti trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į ginčo statinius ir jos nuosavybės teisės į ginčo statinius pripažinimo.
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas sprendime konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Potvarkio, todėl nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių pareiškėjos reikalavimų – panaikinti sandorius bei pripažinti pareiškėjos teises į ginčo statinius (jų dalis). Archyviniai duomenys patvirtina, jog buvo sudaryta Dovanojimo sutartis ir jos pagrindu A. A. Z. įsigijo iš M. M. namą ir ūkinį pastatą ir tapo šio kolūkio kolūkiečiu, tačiau tikslių duomenų, kokias statinių dalis tuo metu A. A. Z. realiai įgijo, nėra, nes ūkinėse knygose yra neatitikimų dėl dalių, o patys statiniai nebuvo tuo metu inventorizuoti.
26. Teismas nurodė, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo teisėtumas Klaipėdos apygardos teisme buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-18-796/2018, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo naikinti Potvarkio 2 punkto 2 sąrašo 17 punktą, teisėtai ir pagrįstai nebuvo tenkinti pareiškėjos išvestiniai reikalavimai panaikinti sandorius, panaikinti trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į ginčo statinių dalis ir pripažinti pareiškėjos nuosavybės teisės į juos. Klaipėdos apygardos teismo nutartyje akcentuojama, kad iš civilinėje byloje esančių rašytinių duomenų akivaizdu, jog pareiškėjos tėvas A. A. Z. sutiko, kad Dovanojimo sutartyje nurodyta informacija per keletą dešimtmečių pasikeitė ir jis 1994 m. spalio 18 d. atliktos statinių teisinės registracijos, kurios metu nustatytos bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, niekada neginčijo. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakė priimti pareiškėjos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutarties panaikinimo, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas yra įsiteisėjęs.
27. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais dėl šios nuostatos taikymo, pabrėžė, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017 dalyvavusios proceso šalys yra analogiškos nagrinėjamai administracinei bylai. Bendrosios kompetencijos teismas konstatavo, jog Potvarkiu atlikta pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), Klaipėdos. r. sav., teisinė registracija yra teisėta ir iš Dovanojimo sutarties turinio nėra įmanoma nustatyti kokios statinių dalys buvo padovanotos A. A. Z..
28. Teismas, akcentuodamas Registrų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pabrėžė, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas bei Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėję pareiškėjos ieškinį bei apeliacinį skundą, atmetė juose keliamus reikalavimus. Taigi neatsiradus nei vieno iš Registro įstatymo 22 straipsnyje numatytųjų pagrindų, patvirtinančių daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą (pasikeitimą), atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir registruoti daiktinių teisių apimties į ginčo turtą pasikeitimą pagal pareiškėjos pateiktą Dovanojimo sutartį.
29. Teismas konstatavo, kad Klaipėdos skyrius pagrįstai 2019 m. gegužės 17 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjos Prašymą įregistruoti A. A. Z. vardu daiktines teises pateiktos Dovanojimo sutarties pagrindu, o Komisija 2019 m. liepos 11 d. sprendimu pagrįstai nutarė palikti galioti Klaipėdos skyriaus sprendimą. Teismas, netenkinęs reikalavimo dėl skundžiamų sprendimų panaikinimo, nurodė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinių skundo reikalavimų.
30. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetė pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Teismas, įvertinęs trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš pareiškėjos priteisimo šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos) kontekste, sprendė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymai yra pagrįsti ir jie turi teisę į prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III.
31. Pareiškėja I. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundo reikalavimus tenkinti ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas arba panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pridėti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamus dokumentus – Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. balandžio 7 d. raštą Nr. (4.4.2.)KLS-388 ,,Dėl informacijos pateikimo“, Registrų centro Klaipėdos filialo 2017 m. kovo 16 d. raštą Nr. (4.4.2.)KLS-261 ,,Dėl informacijos pateikimo“.
32. Pareiškėja, akcentuodama ginčo faktines aplinkybes, teigia, kad teismas neištyrė ir nesiaiškino esminių bylai reikšmingų aplinkybių: ar gali pareiškėja dėl Registrų centro neveikimo (Prašymo netenkinimo) ar dėl netinkamo pareigų vykdymo (ginčo turto įregistravimo nepatikrinus visų būtinų dokumentų ir teisės aktų), prarasti nuosavybės teisę į ginčo turtą; ar dokumentai, kurių pagrindu buvo surašytas Potvarkis, yra teisėti. Teismas nevertino prašomos įregistruoti daiktinės teisės ar jos turinio, netinkamai ir neišsamiai ištyrė pareiškėjos gautus ir Registrų centro turimus istorinius dokumentus.
33. Pareiškėja akcentuoja, kad 1949 m. balandžio 14 d. teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimą reglamentuojančių įstatymų, 1964 m. CK nuostatų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. 297 „Dėl pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 297) 7 punkto bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 11 d. konsultacijoje Nr. A3-66 (toliau – ir Konsultacija) pateiktų išaiškinimų kontekste Dovanojimo sutartis, kuri buvo pasirašyta iki 1964 m. CK įsigaliojimo, notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkamame komunaliniame skyriuje, buvo tinkamas ir pagrįstas dokumentas, leidžiantis įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo turtą.
Šalies argumentai
34. Pareiškėja nurodo, kad teismas netyrė ir nesiaiškino aplinkybių, kad Potvarkis suteikė ne nuosavybės teisę, o teisę į nuosavybę. Potvarkis neįtvirtino nei realiosios, nei idealiosios nuosavybės teisių dalies į ginčo turtą. Nepaisant to, Registrų centras, vadovaudamasis Potvarkiu, įregistravo nuosavybes teises lygiomis dalimis ir taip pažeidė ne tik pareiškėjos teises, bet kartu ir nevykdė savo pareigų neregistruoti nuosavybės teisių nepatikrinęs dokumentų ir atitinkamų teisės aktų. Registrų centras į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad buvo pagrindas Potvarkiu įregistruoti nuosavybės teises lygiomis dalimis.
35. Pareiškėja pažymi, kad teismas nepagrįstai nepanaikino trečiųjų suinteresuotų asmenų turtinės teisės į ginčo turtą. Specialioji teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje neturi būti sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos daiktinių teisių apimties į ginčo turtą. Vis dėlto, Specialioji teisėjų kolegija nenustatė, kad negali būti sprendžiamas klausimas dėl suinteresuotų asmenų daiktinių teisių apimties. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad suinteresuoti asmenys nėra pateikę jokių teisėtų dokumentų, pagrindžiančių jų nuosavybės teises į ginčo turtą, kurie buvo būtini pagal galiojusius teisės aktus. Registrų centras suinteresuotiems asmenims įregistravo nuosavybės teisę į ginčo turtą pagal neaktualius, nereikšmingus dokumentus, kurie neatitinka įregistravimui keliamų reikalavimų.
36. Pareiškėja pabrėžia, kad Registrų centro pozicija yra prieštaringa. Nėra aišku, kodėl Registrų centro 2016 m. balandžio 7 d. ir 2017 m. kovo 16 d. raštuose cituojamos CK, kuris 1994 m., kai buvo priimtas Potvarkis, negaliojo, normos. Šioje situacijoje aktualus Nutarimo Nr. 297 7 punktas. Be to, Registrų centras neturėjo vadovautis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2), nes šio nutarimu patvirtinta instrukcija buvo taikoma registruojant pastatus, esančius tik miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, o ginčo turtas buvo kaimo vietovėje. Nepaisant to, kad kaimo vietovėje pastatų teisinė registracija inventorizacijos biuruose buvo pradėta vykdyti tik nuo 1991 m. liepos 25 d., tačiau Z. J. nuosavybės teisė vis tiek buvo įregistruota 1990 m. birželio 2 d. paveldėjimo liudijimo pagrindu į nesuformuotus ir Registro centro neįregistruotus statinius. Tai, be kita ko, patvirtina 1990 m. birželio 2 d. su skundu pateikta 1990 m. birželio 2 d. einamųjų patikrinimų išvada, iš kurios matyti, kad Z. J. įregistruotas turtas neatitinka paveldėjimo liudijime nurodyto turto.
37. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad šioje byloje ginčas turi būti išspręstas iš esmės ir įvertinta, ar pareiškėja, vienintelė turinti reikšmingus ir esminius dokumentus, gali prarasti nuosavybės teises į ginčo turtą dėl Registrų centro aplaidumo, žmogiškosios klaidos ar kitų priežasčių, t. y. ar asmenys, kurie neteisėtais dokumentais įgijo nuosavybės teisę, gali ir toliau ja naudotis ir šitaip būtų pažeistas ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda) principas.
Šalies argumentai
38. Pareiškėja nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo nagrinėjamoje byloje ir šioje administracinėje byloje keliami klausimai netapatūs. Konkrečiu atveju siekiama išsiaiškinti aplinkybes, ar Registrų centras, netikrindamas istorinių duomenų bei nesivadovaudamas reikšmingais teisės aktais, tinkamai atliko savo prievolę išsamiai tikrinti pateiktus dokumentus. Dėl Registrų centro veiksmų pareiškėja prarado nuosavybės teisę į ginčo turtą.
39. Pasak pareiškėjos, teismas nenagrinėjo jos argumentų dėl to, ar dokumentai, kurių pagrindu buvo surašytas Potvarkis, yra teisėti. Teisinė pastatų registracija suinteresuotų asmenų vardu Potvarkio pagrindu nėra įstatymo numatytas įgytos nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, todėl dokumentai, kurių pagrindu suinteresuoti asmenys įgijo nuosavybės teises į ginčo turtą, yra neteisėti. Teismas nenagrinėjo bylai reikšmingos kolūkiečio kiemo paveldėjimo tvarkos 1964 m. CK 118 ir 601 straipsniuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo kontekste ir nepaneigė, kad A. A. Z. buvo paskutinis kolūkio kiemo, kuriame yra ginčo turtas, narys, todėl būtent jam, o galiausiai, pareiškėjai turi atitekti ginčo turtas. Nepaisant to, 1974 m. rugsėjo 28 d. vieno iš trijų kolūkiečių kiemo nario, A. R. žmona, V. R., neįgijusi nuosavybės teisių į turtą, sukūrė testamentą, išreikšdama tik savo valią dėl palikimo dukrai Z. J.. Po V. R. mirties sekė kiti neteisėti dokumentai, kurių pagrindu įregistruotas ginčo turtas sukėlė teisines pasekmes A. A. Z. įgytai nuosavybei ir pareiškėjai.
40. Pareiškėjos teigimu, kartu su apeliaciniu skundu teikiami dokumentai atskleidžia Registrų centro pozicijos dėl bylai reikšmingo teisės aktų taikymo nenuoseklumą. Teismas iš esmės netyrė, ar Registrų centras tinkamai atliko savo pareigą teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoti Registre dokumentus. Teikiami įrodymai patvirtina, kad Registrų centras pareigos patikrinti, kokiais teisės aktais vadovaujantis reikia įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo turtą, neatliko. Pareiškėja yra fizinis asmuo, kuris gina savo teises prieš valstybės įmonę, kuri netinkamai atliko savo pareigą, ir teikiami įrodymai papildomai tai patvirtina. Šios aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą pridėti prie bylos papildomus dokumentus.
Atsiliepimas
41. Atsakovas Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
42. Atsakovo teigimu, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, teisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą registravimą Registre, Registro tvarkytojo kompetencijos ribas, tinkamai vertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.
43. Atsakovas, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams ir išvadoms, akcentuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, jog Registrų centras, 1994 m. spalio 18 d. įregistravęs A. A. Z., A. S. ir Z. J. nuosavybės teises į ginčo turtą Potvarkio pagrindu, nesivadovavo tuo metu galiojusiais teisės aktais ir kad Potvarkis nepatvirtino šių asmenų nuosavybės teisių į ginčo turtą, patvirtina, kad pareiškėja kelia tuos pačius klausimus, kuriuos sprendė Klaipėdos rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017. Todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nurodytoje byloje keliami klausimai nebuvo tapatūs ir kad šioje byloje siekiama išsiaiškinti kitas aplinkybes.
44. Atsakovas, vadovaudamasis ABTĮ 98 straipsnio 4 dalimi, 57 straipsnio 2 dalimi, pabrėžia, kad įsiteisėjusio Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017, teisingumas negali būti kvestionuojamas.
45. Atsakovas pažymi, kad aplinkybė, jog teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinti kitaip.
Atsiliepimas
46. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5- 1025/2017 jau konstatuota, kad Potvarkiu atlikta ginčo statinių teisinė registracija yra teisėta ir atsisakyta tenkinti pareiškėjos reikalavimą panaikinti Potvarkio skundžiamą dalį, pareiškėja nepagrįstai siekia, kad teismas dar kartą įvertintų šio dokumento ir jo pagrindu atliktos teisinės registracijos teisėtumą ir įpareigotų teritorinį registratorių išregistruoti trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teises į ginčo statinius ir įregistruoti A. A. Z. nuosavybės teises Dovanojimo sutarties pagrindu.
47. Atsakovo teigimu, pareiškėja nenurodo pagrįstų priežasčių, kodėl su apeliaciniu skundu teikiami raštai negalėjo būti pateikti anksčiau, t. y. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir kodėl būtinybė juos pateikti iškilo vėliau. Be to, teikiami raštai nesusiję su ginčijamais sprendimais, todėl pareiškėjos prašymas pridėti prie bylos papildomus įrodymus neturėtų būti tenkinamas.
48. Trečiasis suinteresuotas asmuo N. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjos 300 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
49. N. L., akcentuodama Nutarimo Nr. 297 7–9, 11 ir 15 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodo, kad A. A. Z. 1994 m. spalio 18 d. įvykusios statinių teisinės registracijos neginčijo, todėl jam įregistruotos statinių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje atitiko jo tikrąją valią, o tai reiškia, jog po A. A. Z. mirties jo teisių perėmėja I. K. negalėjo ir negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo palikėjas. Ši aplinkybė pabrėžiama pirmosios instancijos teismo minimuose Klaipėdos rajono apylinkės teismo ir Klaipėdos apygardos teismo procesiniuose sprendimuose.
Žemesnės instancijos teismas
50. N. L., vadovaudamasi ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai vadovavosi Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017 nustatytais faktais.
Šalies argumentai
51. N. L. teigimu, pareiškėjos argumentai, susiję su kolūkiečių kiemo narių turto paveldėjimu, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, be to, nėra pagrįsti įrodymais. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Dovanojimo sutarties dalyku buvo ne kolūkinio kiemo, o M. M. šeimos turtas (1964 m. CK 118 str. 1 d., 132 str.). 1964 m. CK 133 straipsnio teisinio reglamentavimo kontekste A. R., A. S., M. M. nesiejo artimi giminystės ryšiai ir jie niekada nesudarė vienos šeimos, todėl minimi asmenys bei jų šeimų nariai objektyviai negalėjo sudaryti vieno kolūkinio kiemo bei turėti turto, kuris priklausytų jiems kaip kolūkinio kiemo turtas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Minimi asmenys ginčo turtą valdė, naudojosi ir disponavo bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl, mirus vienam iš bendraturčių, tokio turto paveldėjimas buvo galimas ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą.
Žemesnės instancijos teismas
52. N. L. pastebi, kad net jei ir būtų pateikti įrodymai apie ginčo statinių priklausymą vieno kolūkiečių kiemo turtui, tokio turto paveldėjimas pagal 1964 m. CK 601 straipsnio nuostatas nuo 1990 m. lapkričio 27 d., priėmus įstatymą Nr. 1-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“ (toliau – ir Įstatymas Nr. 1-806) nebūtų galimas, nes šiuo įstatymu kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta (4 str. 1 d.) bei pripažinti netekusiais galios 1964 m. CK 132–141, 601 straipsniai.
53. N. L. pabrėžia, kad Įstatymo Nr. 1-806 4 straipsnio 2 dalyje ir 6 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškė, kad buvusių kolūkiečių kiemų nariai turėjo imtis teisinių veiksmų savo nuosavybės teisei į visą kolūkiečių kiemo turtą ar atitinkamą dalį įteisinti. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas, tačiau pareiškėja nepateikė įrodymų, kad A. A. Z. per šį terminą ėmėsi veiksmų savo nuosavybei į visus ginčo statinius ar jų dalis, kaip buvusio kolūkiečių kiemo turtą, įteisinti, t. y. nustatyti dalis, atidalinti ar pasidalinti, tačiau bet kuriuo atveju, panaikinus kolūkinio kiemo nuosavybę, visoje valstybėje buvęs kolūkinio kiemo turtas nuo 1990 m. lapkričio 27 d. pagal įstatymą tapo asmenine ar bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Tai, kad A. A. Z. pripažino statinius esant bendrąja daline nuosavybe, rodo jo veiksmai atliekant teisinę registraciją 1994 m. spalio 18 d.
54. N. L. pažymi, kad nepagrįsti pareiškėjos argumentai, susiję su neva neteisėtu A. R. turto paveldėjimu po jo mirties. Ginčo pastatai nebuvo bendra su pareiškėjos tėvu A. A. Z. kolūkiečių kiemo nuosavybė, todėl po A. R. mirties jo įpėdiniai, šiuo atveju jo sutuoktinė V. R., kaip pirmos eilės įstatyminė įpėdinė (1964 m. CK 573 str. 1 d. 1 p.), turėjo teisę priimti savo sutuoktinio palikimą bei testamentu šį turtą palikti savo pasirinktam įpėdiniui, šiuo atveju Z. J., kuri pagal testamentą 1989 m. rugsėjo 28 d. priėmė savo motinos V. R. palikimą.
Atsiliepimas
55. Trečiasis suinteresuotas asmuo P. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš pareiškėjos 500 Eur atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
56. P. J., akcentuodamas skundžiamu teisės aktų turinį, su kuriais sutinka, Nutarime Nr. 297 įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pabrėžia, kad byloje yra keliami tie patys klausimai ir reiškiami reikalavimai, kurie iš esmės buvo keliami ir reiškiami Klaipėdos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017, kurioje 2017 m. gegužės 5 d. priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir nėra teisinio pagrindo ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtino teisinio reglamentavimo kontekste atlikti naują teisinių santykių kvalifikaciją. Klaipėdos rajono apylinkės teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo naikinti Potvarkio ir tenkinti išvestinių pareiškėjos reikalavimų – panaikinti sandorius bei pripažinti pareiškėjos teises į ginčo statinius (jų dalis). Šioje byloje buvo išnagrinėti archyviniai duomenys, ūkinių knygų duomenis. Faktai, nustatyti šioje byloje, yra reikšmingi ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
57. P. J. pabrėžia, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ginčo pastatai buvo kolūkinio kiemo nuosavybe. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad sudarant Dovanojimo sutartį buvo dovanojamas ne kolūkinio kiemo turtas, o M. M. šeimos turtas.
58. P. J. pažymi, kad apie priimtą Potvarkį, kuriuo pagrindu ieškovės tėvui A. A. Z. ir kitiems bendraturčiams buvo leista įteisinti ir teisiškai registruoti statinius, pareiškėjos tėvas žinojo 1994 m. Potvarkis buvo priimtas pareiškėjos tėvui kartu su kitais bendraturčiais pasikreipus dėl statinių registracijos. Pareiškėjos tėvas pasirašė visus dokumentus. Išduodant Potvarkį buvo įvertinti pareiškėjos tėvo ir kitų bendraturčių pateikti dokumentai, tarp jų ir Dovanojimo sutartis. Įregistravus statinius pareiškėjos tėvui, 1994 m. spalio 18 d. buvo išduotas pažymėjimas apie jo vardu registruotus statinius.
59. P. J. laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, konstatuodamas, kad nėra nei vieno iš Registro įstatymo 22 straipsnyje numatytųjų pagrindų, patvirtinančių daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą (pasikeitimą), atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir registruoti daiktinių teisių apimties į ginčo turtą pasikeitimą pagal Dovanojimo sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
60. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro atsakovo Registrų centro sprendimų atsisakyti įregistruoti pagal pareiškėjos prašymą daiktines (nuosavybės) teises 1963 m. sudarytos dovanojimo sutarties pagrindu teisėtumas ir pagrįstumas.
61. Byloje nustatyta, kad pareiškėja I. K. 2019 m. balandžio 10 d. prašymu kreipėsi į atsakovo Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro Klaipėdos klientų aptarnavimo grupę prašydama įregistruoti A. A. Z. vardu 1963 m. balandžio 28 d. sutartį Nr. 6374, kuria M. M., M., dovanoja asmeninės nuosavybės teisėmis 1/3 vieno aukšto medinio gyvenamo namo (žymėjimas plane 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/2 mūrinio ūkinio tvarto (žymėjimas plane 2I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 3I1p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4I1p unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); medinę malkinę (žymėjimas plane 5I1ž, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); esančius Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini).
62. Byloje ginčijamais Registrų centro Klaipėdos skyrius 2019 m. gegužės 17 d. sprendimu ir Registrų centro 2019 m. liepos 11 d. sprendimu atsakovas netenkino prašymo, nurodė, kad A. A. Z. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą jau buvo registruotos Klaipėdos rajono valdybos 1994 m. balandžio 21 d. potvarkio Nr. 239-v pagrindu ir šis turtas įstatymo nustatyta tvarka pareiškėjos paveldėtas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad kitų asmenų teisės į dalį ginčo turto minėto 1994 m. balandžio 21 d. potvarkio pagrindu registruotos neteisėtai, nes įsiteisėjusia Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017 dalimi ir Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-18-796/2018 konstatuota, kad 1994 m. balandžio 21 d. potvarkis buvo tinkamas pagrindas registruoti nuosavybės teises, pareiškėjos reikalavimai dėl daiktinės teisės atsiradimo Dovanojimo sutarties pagrindu pripažinti nepagrįstais.
63. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjos Prašyme nurodyti pastatai (jų dalys) šiuo metu nuosavybės teise priklauso pareiškėjai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims – N. L., P. J. ir G. S. (Išrašo 4.1–4.11 p.). Išraše nurodoma, kad nuosavybės teisių įregistravimo juridinis pagrindas – Potvarkis bei vėliau sudaryti daiktinių teisių perleidimo sandoriai – paveldėjimo pagal testamentą liudijimai, dovanojimo ir mainų sutartys. Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas sprendime konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Potvarkio, todėl nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių pareiškėjos reikalavimų – panaikinti sandorius bei pripažinti pareiškėjos teises į ginčo statinius (jų dalis). Pareiškėjos tėvas A. A. Z., nepaisant sudarytos Dovanojimo sutarties, Potvarkio pagrindu 1994 m. spalio 18 d. atliktos statinių teisinės registracijos, kurios metu nustatytos bendraturčių dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje, niekada neginčijo.
64. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentavo, kad teismas netinkamai vertino Dovanojimo sutartį, kuri buvo pasirašyta iki 1964 m. CK įsigaliojimo, notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkamame komunaliniame skyriuje, ir buvo tinkamas ir pagrįstas dokumentas, leidžiantis įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo turtą. Teigė, kad Registrų centras neturėjo pagrindo remdamasis Potvarkiu registruoti nuosavybės teises ir nustatyti visų bendraturčių lygias dalis, todėl trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės į turtą turėjo būti panaikintos. Mano, kad šioje byloje spendžiami klausimai nėra tapatūs Klaipėdos apygardos teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-18-796/2018.
65. Teisėjų kolegija netenkina pareiškėjos prašymo pridėti prie bylos su apeliaciniu skundu teikiamų dokumentų – Registrų centro Klaipėdos filialo 2016 m. balandžio 7 d. rašto Nr. (4.4.2.)KLS-388 ,,Dėl informacijos pateikimo“ ir Registrų centro Klaipėdos filialo 2017 m. kovo 16 d. rašto Nr. (4.4.2.)KLS-261 ,,Dėl informacijos pateikimo“, nes šie dokumentai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė nenurodė įrodymų nepateikimo anksčiau pagrįstų priežasčių ir nepagrindė būtinybės juos tirti apeliacinės instancijos teisme.
66. Registro įstatymo 22 straipsnis reglamentuoja, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) įstatymų nustatytų institucijų ar pareigūnų sprendimas areštuoti turtą, o įsigaliojus Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymui – turto arešto aktų registro dokumentai; 4) nekilnojamojo daikto savininko santuokos, ištuokos, vardo, pavardės pakeitimo, mirties liudijimas; 5) paveldėjimo teisės liudijimas; 6) teismo pranešimas apie civilinės bylos dėl nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinio statuso iškėlimą; 7) rašytiniai sandoriai; 8) nekilnojamojo daikto pardavimo varžytynėse, aukcione sutartis (aktas); 9) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 10) kiti įstatymų nustatyti dokumentai.
67. Prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarką reglamentuoja Registro įstatymo 26 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau – Nuostatai). Nuostatų 60 punktas numato, kad nagrinėjant prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ar pakeisti nekilnojamojo daikto Registro duomenis, patikrinama, ar: 1) Registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas; 2) registruoti pateiktuose dokumentuose pateikti visi duomenys, nurodyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje; 3) nėra aplinkybių, nustatytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje; 4) prašyme nurodyti visi asmenys, susiję su teisine registracija, jų identifikavimo duomenys, taip pat dalykas, kurį prašoma įregistruoti ar išregistruoti. Išnagrinėjus prašymą įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos ar pakeisti Registro duomenis, gali būti priimamas vienas iš sprendimų, nurodytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje (Nuostatų 61 punktas). Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkte įtvirtinta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre.
68. Apeliantė akcentuoja, kad Dovanojimo sutartis, kuri buvo pasirašyta iki 1964 m. CK įsigaliojimo, notariškai patvirtinta ir įregistruota atitinkamame komunaliniame skyriuje, buvo tinkamas ir pagrįstas dokumentas, leidžiantis įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo turtą; be to, teigia, kad kolūkinio kiemo turtas buvo valdomas bendrosios jungtinės nuosavybės teise ir jis turėjo atitekti A. A. Z., paskutiniam likusiam kiemo nariui, jam mirus (duomenys neskelbtini) – turėjo atitekti pareiškėjai. Teisėjų kolegija šių argumentų nepripažįsta nagrinėjamu atveju turinčiais teisinę reikšmę ir jų neaptarinėja, nes jie nesusiję su byloje ginčijamų atsakovo Registrų centro sprendimų atsisakyti registruoti daiktines teises priėmimo pagrindais. Pažymėtina, jog Registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Byloje neginčijamai nustatyta aplinkybė, kad daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus – 1/3 vieno aukšto medinio gyvenamo namo, 1/2 mūrinio ūkinio tvarto, medinę malkinę, pareiškėjos kreipimosi 2019 m. balandžio 10 d. metu jau buvo įregistruotos kitų asmenų vardu. Registrų įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Kol vieno asmens daiktinės teisės į registruotą turtą nėra pasibaigusios (perleistos, nuginčytos ir kt.), jos negali būti išregistruojamos, o pareiškėjos prašymas dėl teisių į tą patį daiktą įregistravimo negali būti tenkinamas, nes įregistruojant vieno asmens daiktines teises negali būti be teisėto pagrindo pažeidžiamos kitų asmenų daiktinės teisės jas paneigiant ar keičiant tų teisių apimtį ar turinį. Taigi įstatymo leidėjas nėra numatęs galimybės registruoti nuosavybės teises į nekilnojamuosius daiktus, kai į tuos pačius daiktus įregistruotos kitų asmenų nuosavybės teisės; priešingas aiškinimas prieštarautų konstituciniams asmenų nuosavybės teisių neliečiamumo bei apsaugos principui.
69. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis numato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kurioje dalyvauja tie patys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas minėtą normą yra nurodęs, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi šias esmines savybes: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 14 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims, visų pirma, reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje – sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-1062/2019; 2020 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-481-415/2020 ir kt.).
70. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Klaipėdos rajono apylinkės teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-5-1025/2017, kurioje dalyvavo tie patys asmenys kaip ir šioje administracinėje byloje. Vadovaujantis ABTĮ 98 straipsnio 4 dalimi, 57 straipsnio 2 dalimi, įsiteisėjęs Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-5-1025/2017, yra privalomas visiems teisės subjektams ir turi būti vykdomas, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip nei instancine tvarka.
71. Minėtoje civilinėje byloje teismas konstatavo, kad 1994 m. potvarkio ir vėliau kitais teisiniais pagrindais (paveldėjimo, dovanojimo, mainų) asmenys nuosavybės teises į ginčo statinius įgijo teisėtai. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Nors nagrinėjamos administracinės bylos ir civilinės bylos dalykai yra skirtingi, aplinkybės, nustatytos civilinėje byloje, negali būti vertinamos iš naujo ir kitaip, o tai reiškia, kad negali būti kvestionuojamas A. A. Z., A. S. ir Z. J. nuosavybės teisių į ginčo statinius (istoriniai duomenys) įregistravimo Potvarkio pagrindu teisėtumas. Reikšmingu faktu laikytina aplinkybė, kad A. A. Z. 1994 m. spalio 18 d. atliktos statinių teisinės registracijos niekuomet neginčijo, taigi įpėdiniui (pareiškėjai) negali atitekti daugiau teisių, negu laisva valia pasirinko disponuoti palikėjas.
72. Administracinėje byloje nenustačius naujų aplinkybių, kad daiktinės teisės į ginčo turtą, kurios buvo registruotos Potvarkio bei vėlesnių dokumentų pagrindu, būtų pasibaigusios, bei nesant pagrindo jų registraciją laikyti negaliojančia, atsakovui, atsižvelgiant į Registro įstatymo 29 straipsnio 7 punkto reikalavimus, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos 2019 m. balandžio 10 d. prašymą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos skundą dėl atsakovo 2019 m. liepos 11 d. sprendimo ir 2019 m. gegužės 17 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, objektyviai įvertino aplinkybes byloje, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindo.
73. ABTĮ 40 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat ir patirtų advokato pagalbai apmokėti. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, apeliantė teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgyja. ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis nustato, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Taigi tretieji suinteresuoti asmenys N. L. ir P. J. įgijo teisę į advokato pagalbos išlaidų, kurias patyrė apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Prašomos atlyginti išlaidos už atsiliepimų į apeliacinį skundą parengimą pagrįstos susitarimais ir mokėjimo dokumentais, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatytų maksimalių dydžių, todėl iš apeliantės N. L. naudai priteistina 300 Eur, o P. J. naudai – 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. K. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjos I. K. trečiųjų suinteresuotų asmenų naudai bylinėjimosi išlaidas: N. L. – 300 (tris šimtus) eurų, P. J. – 500 (penkis šimtus) eurų.
Nutartis neskundžiama.