- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-95-372/2018
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Simonaitienė
- Pareiškėjas
- J. S.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.10.7Procesinių terminų atnaujinimas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo civilinėje byloje 2YT-2328-715/2016 pagal pareiškėjos J. S. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja J. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Prašė nustatyti juridinį faktą, kad jos senelis P. M. iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 12 ha žemės (duomenys neskelbtini). Pareiškėja nurodė, kad jos senelis 12 ha žemės gavo iš savo tėvo P. K. (P. K.). Pareiškėjos tėvas B. M. iki mirties, t. y. iki (duomenys neskelbtini), pateikti prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo nespėjo.
Pareiškėja nurodė, kad po jos tėvo mirties į senelio žemę pretenzijas pareiškė tėvo buvusi žmona, tačiau jai buvo atsakyta, kad žemės sugrąžinti negalima, nes ji po žemės savininko mirties sudarė naują santuoką. Pareiškėja pažymėjo, jog apie tai ji sužinojusi vėlai, kai jau buvo pasibaigęs įstatymo nustatytas terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą nurodė, jog duomenų, įrodančių, kad P. M. iki visuotinės žemės nacionalizacijos (1940-07-22) nuosavybės teise valdė 10,0578 ha žemę (duomenys neskelbtini), nėra. Taip pat yra neaiškus giminystės ryšys tarp P. K. ir P. M.. Pažymėjo, jog žinių, kad minėtą žemę P. K. būtų perleidęs P. M., ir kad jis iki visuotinės žemės nacionalizacijos ją valdė nuosavybės teise, suinteresuotas asmuo neturi, o byloje esantis 1942-02-13 įgaliojimas nekilnojamam turtui valdyti yra netinkamas nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, kadangi jis sudarytas jau po visuotinės žemės nacionalizacijos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė. Teismas nustatė, kad nėra įrodymų, jog pareiškėjos senelis P. M. iki visuotinės žemės nacionalizacijos (1940-07-22) valdė 10,0578 ha žemę (duomenys neskelbtini).
Teismas nurodė, kad pagal 1928 m. liepos 26 d. Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus Kurmaičių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalų rūšimis paskirstytų žemių sąrašą Nr. 324 P. K. K. kaime valdė 13,28 ha žemės. 1925 m. patvirtintame 1921 m. Mažeikių apskrities Tirkšlių valsčiaus B. F. dvaro, kuris 1925 m. Žemės reformos valdybos nutarimu Nr. 2892 buvo pavadintas (duomenys neskelbtini), žemės plane pažymėtas sklypas Nr. 18 pagal šio plano eksplikaciją priklausė P. K., jo plotas – 10,0578 ha, šie duomenys įrašyti 1932 m. gegužės 17 d. Teismas pažymėjo, kad duomenų, jog šią žemę P. K. būtų perleidęs P. M. ir kad jis iki visuotinės žemės nacionalizacijos ją valdė nuosavybės teise, nėra. 1942 m. vasario 13 d. įgaliojimas, (pateiktas pareiškėjos) valdyti nekilnojamąjį turtą yra sudarytas po visuotinės žemės nacionalizacijos, o įrodymų, kad įgaliojimas buvo duotas būtent sūnui, nėra. Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė fakto, jog pareiškėjos senelis P. M. buvo P. K. sūnus, taip pat neįrodė, kad P. M. iki visuotinės žemės nacionalizacijos, tai yra 1940-07-22, valdė 12 ha žemės ir, kad P. M. iki visuotinės žemės nacionalizacijos buvo žemės savininkas, todėl pareiškėjos pareiškimą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Pareiškėja J. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelis P. M., (duomenys neskelbtini) iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 12 ha žemės, buvusią (duomenys neskelbtini). Pareiškėja prašė pridėti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus.
Pareiškėja nurodė, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo Lietuvos A. T. suformuotos praktikos įrodymų vertinimo, nustatant juridinius faktus, klausimais. Pareiškėja pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik 2014-09-17 archyvo pažyma Nr. (P1-6311) P2-7666, tačiau nevertino visų kitų byloje esančių įrodymų, kurie, nors ir būdami netiesioginiais, patvirtina, kad P. M. buvo P. K. sūnus. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą atmetė konstatavęs, kad pareiškėja neįrodė savo pareiškimo, tačiau toks teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas, kadangi atmesti pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo nepaneigus pareiškėjos duotų parodymų ir esant byloje pateiktiems juridinį faktą patvirtinantiems netiesioginiams įrodymams, taip pat nesant įrodymų, paneigiančių pareiškime nurodytas aplinkybes, nebuvo galima.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atsiliepdama į apeliacinį skundą, prašė teismo nagrinėjamą klausimą spręsti savo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų
Prieš vertinant skundo argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia pareiškėjos (apeliantės) kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priėmimo klausimą. Pareiškėja (apeliantė) prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus (P. K. mirties liudijimą, P. K. pasą, gimimo pažymėjimą, 1999-06-30 prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensaciją), 2006-11-20 pažymą apie nuosavybės teisių į turėtą žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimą). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Teismas, atsižvelgdamas į prieš tai minėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra kliūčių pareiškėjos (apeliantės) įrodymams priimti ir įvertinti kartu su kita bylos medžiaga.
Apeliacinis skundas atmestinas
CPK 444 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių santykių atsiradimas, pasikeitimas ir pabaiga. CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja (apeliantė) kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydama nustatyti juridinį faktą, kad jos senelis P. M. iki visuotinės žemės nacionalizacijos valdė 12 ha žemės (duomenys neskelbtini).
Sprendžiant žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo klausimą, kai šis faktas reikalingas nuosavybės teisėms į iki nacionalizacijos valdytą žemę atkurti, turi būti taikomos ne tik CPK nustatytos bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taisyklės, bet ir specialiosios normos – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai. Pagal teisinį reglamentavimą pirmiausia pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus nagrinėja nuosavybės teises atkurianti institucija ir tik esant išvadai, kad pateiktų dokumentų nepakanka, asmuo gali kreiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo (žr. Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad Mažeikių rajono Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius į pareiškėjos (apeliantės) prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko P. M. 10.057 ha ploto žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), 2014-07-03 rašte nurodė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėti galės bei sprendimą priimti, tik pateikus teismo sprendimą, kuriuo bus atnaujintas terminas prašymui paduoti dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį įrodančius dokumentus, patvirtinančius pareiškėjos teisę pretenduoti į buvusio savininko valdytą žemę.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Minėto įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Remdamasis minėtomis įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti pasibaigė 2003 m. gruodžio 31 d. Nurodytą dieną išnyko pareiškėjos (apeliantės) teisė teikti atsakingai institucijai nuosavybės teises patvirtinančius įrodymus, įskaitant ir galimai palankų teismo sprendimą dėl žemės sklypo valdymo nuosavybės teise.
Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis buvo nustatyta, kad Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose yra nagrinėjama administracinė byla (bylos Nr. I-16-362/2018) pagal pareiškėjos J. S. prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos senelio iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą bei prašymą pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, trečiasis asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2017 m. gruodžio 27 d. nutartimi administracinės bylos Nr. I-9-362/2017 (pagal pareiškėjos prašymą, kuriuo prašoma atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į jos senelio P. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 12 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini), prašymą pateikti giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus) nagrinėjimas buvo sustabdytas iki bus priimtas atitinkamas baigiamasis sprendimas Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2YT-2328-715/2016.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra įsiteisėjusi, galutinė ir neskundžiama Lietuvos A. T. 2017 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-442-916/2017, kuria Lietuvos A. T. išaiškinta, kad pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas dėl termino nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo, o tik po to – klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, neatnaujinus termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, bylą nagrinėję teismai iš esmės neprivalėjo tirti įrodymų ir nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto, nes pagal CPK 444 ir 445 straipsnius teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai nuo prašomo nustatyti fakto priklauso asmens asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas Dėl praleisto ir neatnaujinto termino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms neturint teisės iš asmenų priimti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, tokiems asmenims negali atsirasti jokios su nuosavybės teisių atkūrimu susijusios teisės (žr. Lietuvos A. T. 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2008).Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėjos (apeliantės) prašomas nustatyti faktas nesukurs jokių teisinių pasekmių, nes net ir palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju pareiškėja (apeliantė) dėl praleisto įstatyme nustatyto termino neįgis teisės tokį sprendimą pateikti institucijai, sprendžiančiai nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2016 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.