Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 236 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas 45 MGL (5850 Lt) dydžio bauda;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.

Priteista akcinei bendrovei (toliau AB) (duomenys neskelbtini) iš E. S. 2 538 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 18 d. 12 val. (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato tarnybinėse patalpose melagingai pranešė apie jam priklausančio automobilio „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vagystę, nurodydamas, kad minėtas automobilis 2012-11-17, apie 14 val., buvo paliktas stovėti (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, o 2012 m. lapkričio 18 d., apie 10 val., pastebėjo, kad automobilis „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) yra pavogtas, po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2012 m. lapkričio 18 d. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato tarnybinėse patalpose apklausiamas kaip liudytojas ir būdamas įspėtas pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, liudytojo apklausos metu nuo 12.20 iki 12.50 val., 2012 m. lapkričio 19 d. liudytojo papildomos apklausos metu nuo 15.20 iki 16 val., bei 2013 m. liepos 19 d. liudytojo papildomos apklausos metu nuo 9 iki 9.30 val. davė melagingus parodymus apie jam priklausančio automobilio „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) dingimo aplinkybes.

Be to, jis nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: jis, 2012 m. lapkričio 18 d. policijos pareigūnams melagingai pranešė apie automobilio „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vagystę, o 2012 m. lapkričio 19 d. kreipėsi dėl nuostolių atlyginimo į draudimo bendrovę AB (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), ir pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie neva jam priklausančio automobilio „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) kuris buvo draustas „KASKO“ draudimu šioje draudimo bendrovėje, vagystę, taip kėsinosi apgaule įgyti AB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 4000 litų dydžio draudimo išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes minėtas automobilis buvo surastas bei 2012 m. gruodžio 17 d. jam grąžintas. Toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2012 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą AB (duomenys neskelbtini), prašydamas, kad jam būtų atlyginti nuostoliai dėl automobilio sugadinimo, todėl 2013 m. birželio 6 d. AB (duomenys neskelbtini) išmokėjo E. S. 2538 litų sumą, taip E. S. apgaule įgijo AB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 2538 litų dydžio draudimo išmoką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Taigi iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad nuteistasis tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų ir padarė teisingas išvadas dėl jų, ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad E. S. padarė jam inkriminuotas ir jo ginčijamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 236 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes; apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Šiuo atveju apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nurodė ir vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus – kaltinamojo E. S., liudytojų parodymus, kitus rašytinius byloje esančius įrodymus – 2012 m. lapkričio 20 d., 2012 m. lapkričio 23 d. daiktų apžiūros protokolus, 2013 m. gegužės 10 d. specialisto išvadą Nr. 140-(130)-IS1-2409, 2012 m. lapkričio 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) automobilio apsaugos sistemų padalinio vadovo A. V. rašte nurodytas aplinkybes – bei, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus kaip visumą (BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalys), pateikė motyvuotas ir argumentuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį. Taigi, be to, kad apylinkės teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, teismas argumentuotai nurodė ir tai, kuo grindžiama apelianto kaltė ir kodėl teismas atmeta jo keliamas versijas.

Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, negali daryti išvados, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas. Vien dėl to, kad šiuo atveju apeliantui teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo yra nepriimtinos, jos savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Taigi, pirmiau išdėstytais duomenimis, o ne prielaidomis ar nepatikimais duomenimis, kaip teigiama nuteistojo skunde, jo kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus – įrodyta.

Ir nors nuteistojo E. S. apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad policijos darbuotojų, tyrusių bylą, surašyti aktai, raportai, raštai, kad spynelės nepažeistos, negali būti vertinami kaip įrodymas, nes policijos pareigūnai neturi specialių žinių ir tokių išvadų duoti negali, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo su tuo sutikti. Šioje situacijoje pažymima, kad tiek 2012 m. lapkričio 20 d. įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokolas, kuriame nurodyta, kad vairuotojo durų spynelėje ir užvedimo spynelėje laužimo žymių nėra (1 t., 73–80 b. l.), tiek 2012 m. lapkričio 23 d. papildomas automobilio apžiūros protokolas su fotolentelėmis, kuriame užfiksuota, kad papildomai apžiūrint automobilio durelių spyneles nustatyta, kad jos yra nesugadintos ir rakinasi su originaliu raktu; apžiūrint užvedimo spynelę, taip pat nustatyta, kad ji nesugadinta, vairo užrakinimo mechanizmas veikia, vairas užrakintas, jį atrakinti pavyko tik panaudojus šio automobilio užvedimo raktą (1 t. 81–85 b. l.), tiek 2012 m. lapkričio 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) automobilio apsaugos sistemų padalinio vadovo A. V. raštas, kuriame užfiksuota, kad pateikto automobilio signalizacijos sistema yra veikianti ir nesugadinta; su pateiktu valdymo pulteliu signalizacija įsijungia ir išsijungia, rakinėjasi durys, priima aliarmo pažeidimus; apžiūrėjimo būdu sugadinimų nepastebėta, signalizacijos indikacinė lemputė rodo, kad yra įprogramuoti du valdymo pulteliai ją valdyti; apžiūros metu nematyti jokių užvedimo spynelės sugadinimų (87 b. l.), yra eiliniai įrodymų šaltiniai, kurių patikimumas tikrinamas įprastiniais BPK numatytais būdais, ir kad nė vienas jų neturi pranašumo prieš kitus duomenis. BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Taip pat svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, jog vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Šiuo atveju anksčiau nurodyti duomenys patvirtina vieni kitus, esminėmis detalėmis sutampa, vieni kitiems neprieštarauja bei atitinka kitus bylos duomenis – liudytojo V. K. parodymus, kai jis patvirtino, kad duomenys, nurodyti 2012-11-23 „Apžiūros protokole“, (1 t. 81–82 b. l)., teisingi (2 t., 309–310 b. l.), kito liudytojo A. J. parodymus, kai jis parodė, kad spynelės veikė, vairo mechanizmas veikė, nebuvo sulaužytas vairo užvedimo mechanizmas (2 t., 311 b. l.), bei Lietuvos Policijos Kriminalistinių tyrimų centro, Ginklų, sprogmenų ir trasologinių tyrimų skyriaus raštą (2 t., 319–320 b. l.). Taigi visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią, kad E. S. automobilio „Opel Sintra“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) spynelės sugadintos nebuvo. Todėl apygardos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi visais šiais vienas kitą patvirtinančiais duomenimis, kurie patvirtina aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai – tai, kad E. S. automobilio „Opel Sintra“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) spynelės sugadintos nebuvo.

Nepagrįstai nuteistasis nurodo, kad teismas neanalizavo aplinkybių, kad pasiimant iš policijos saugomos aikštelės automobilį jo durų spynelės jau buvo prasuktos, tai, pasak apelianto, patvirtino liudytojas G. V., ir tai, nuteistojo teigimu, paneigia policijos darbuotojų raportus, aktus, kuriuose nurodoma, kad spynelės prasuktos nebuvo. Iš tiesų, liudytojas G. V. apylinkės teismo posėdžio metu parodė, kad jis padėjo policijos kieme atrakinti automobilį, kurio pultelis neveikė, su raktu neatrakino, durelių spyna neveikė, greičiausiai buvo laužta. Tačiau, kaip matyti iš aptarto liudytojų parodymų turinio, jis parodė ir tai, kad negali pasakyti, ar spyna buvo sugedusi, ar prasukta (2 t., 20 b. l.). Taip pat, vertinant liudytojo G. V. duotų parodymų objektyvumą, jo patikimumą ir savarankišką įrodomąjį turinį bei jų sąsają su kitais bylos duomenimis, būtina atsižvelgti į subjektyviosios kilmės įrodymų šaltinio (asmens) santykį su kaltinamuoju, teikiamos informacijos svarbą ir patį įrodymų šaltinį. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys pirmiausia tvirtina, kad liudytojas G. V. apylinkės teismo posėdžio metu apklaustas buvo 2014 m. kovo 14 d., taigi, praėjus beveik 1 metams 3 mėnesiams po to, kai E. S. pasiėmė savo automobilį – 2012 m. gruodžio 17 d. (1 t., 31 b. l.), ir kurio, pasak apelianto, jis negalėjo atsirakinti. Nepaisant to, šis liudytojas, kuris net nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, ir teisminio nagrinėjimo metu buvo apklaustas tik nuteistojo gynėjo prašymu (2 t., 20 b. l.), tiksliai prisiminė aplinkybes įvykio, kuris, pagal jo darbo specifiką, turėjo būti eilinis ir niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Be to, šioje situacijoje būtina pastebėti ir tai, kad ir pats apeliantas apie tai, kad kai jis pasiėmė automobilį, kad jo spynelės jau buvo sugadintos, ikiteisminio tyrimo metu nieko nenurodė, priešingai, 2013 m. rugsėjo 18 d., jam pareiškus įtarimus, jis parodymus duoti atsisakė (1 t., 165 b. l.), o 2013 m. rugsėjo 25 d. įtariamojo apklausos metu apie sugadintas spyneles taip pat nieko nenurodė (1 t., 168–170 b. l.). Be to, kaip matyti iš 2012 m. gruodžio 17 d. pakvitavimo, nuteistasis, atsiimdamas iš tyrėjos jam priklausantį automobilį „Opel Sintra“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) automobilio užvedimo raktelius, 2 vnt., signalizacijos pultelį, registracijos liudijimą, techninės apžiūros rezultatų kortelę, nurodė dėl pasiimtų daiktų pretenzijų neturintis (1 t., 31 b. l.) ir apie tai, kad jo automobilio spynelės būtų buvusios sugadintos, niekam nenurodė. Ir galiausiai, tai, kad E. S. automobilio spynelės sugadintos nebuvo, patvirtina ir AB (duomenys neskelbtini) automobilio techninės apžiūros aktas, iš kurio matyti, kad 2012 m. gruodžio 19 d., AB (duomenys neskelbtini) ekspertui apžiūrint automobilį „Opel Sintra“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) spynelių sugadinimų fiksuota nėra (1 t., 50 b. l.), o ir pats E. S. 2012 m. gruodžio 19 d., kreipdamasis į AB (duomenys neskelbtini), apie tai, kad jo automobiliui būtų buvusios sugadintos spynelės, nieko nenurodė, tačiau visus kitus defektus ir apgadinimus išvardijo (1 t., 51 b. l.). Tokias nustatytas aplinkybes patvirtina ir AB (duomenys neskelbtini) žalos sąmata, iš kurios matyti, kad spynelių keitimo, remonto darbai nenumatyti (1 t., 55–59 b. l.).

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, apelianto teisme iškelta versija, kad pasiimant iš policijos saugomos aikštelės automobilį jo durų spynelės jau buvo prasuktos, ir iš dalies tokius nuteistojo teiginius atitinkantys liudytojo G. V. parodymai – atmestini kaip nepagrįsti.

Taip pat kaip nepagrįsti atmestini apelianto teiginiai, kad automobilyje rastas kraujas buvo senas, kuris atsirado jam prieš dvi dienas iki įvykio keičiant akumuliatorių ir susižalojus ranką, ir tai, pasak nuteistojo, ir paaiškina kraujo dėmių radimą automobilio salone. Iš 2012 m. lapkričio 20 d. įvykio vietos ir automobilio apžiūros (1 t., 73–80 b. l.) ir 2012 m. lapkričio 23 d. papildomas automobilio apžiūros protokolų su fotolentelėmis (1 t. 81–85 b. l.) matyti, kad, atliekant automobilio apžiūras, salone buvo rasta kraujo pėdsakų – ant automobilio vairo, bėgių perjungimo svirties, ant priekinėje panelėje esančios daiktadėžės, ant abiejų priekinių durelių apdailos plastmasių, ant aplink užvedimo spynelę esančios apdailos plastmasės, ant automobilio signalizacijos pultelio, ant galinio vaizdo veidrodėlio kabančio ant priekinio stiklo. 2013 m. gegužės 10 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(130)-IS1-2409 nurodyta, kad ant tirti pateikto tampono su nuoplova (mėg. Nr. 1) ir ant tamponų su nuoplovomis (mėg. Nr. 5, Nr. 7 ir Nr. 8), padarytomis automobilio „Opel Sintra“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, ir ant tualetinio popieriaus ritinėlio (mėg. Nr. 12), paimto automobilio „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) apžiūros metu, rasta vyro kraujo genotipas sutampa su E. S. genotipu, tikimybė, kad egzistuoja kitas žmogus, kurio genotipas identiškas ištirtų E. S. lokusų genotipui, t. y. atsitiktinio sutapimo tikimybė, yra ne didesnė nei 0,0000000000003 (1 t., 129–131 b. l.). Taigi ant vairo, užvedimo spynelės apdailos, ir ant pavarų perjungimo svirties rastas kraujas tik E. S., o ne kokio kito nenustatymo asmens. Taip pat, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į paties E. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kuriuose atsispindi jų prieštaringumas dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, susijusių su jo automobilyje rastu krauju. 2013 m. rugsėjo 18 d. E. S. pareiškus įtarimą, parodymus duoti jis atsisakė (1 t., 165 b. l.). Kitos, 2013 m. rugsėjo 25 d., apklausos metu, E. S. jau teigė, kad iki automobilio vagystės jo salonas buvo tvarkingas, kad galinio vaizdo veidrodėlis būtų buvęs suteptas, nepamena, ant sėdynių apmušalų bei durelių apmušalų dėmių, panašių į tepalo, purvo ar kraujo tikrai nebuvo. Tualetinio popieriaus ritinėlį jis laikydavo daiktadėžėje, jis buvo švarus. Kraujas ant tualetinio popieriaus ritinėlio galėjo atsirasti jam prieš savaitę iki įvykio keičiant akumuliatorių ir įsibrėžus ranką (1 t., 168–170 b. l.). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis jau teigė, kad prieš automobilio vagystę salonas buvo visiškai tvarkingas, gal tik durelėse buvo dėmių, tačiau kraujo dėmių nepastebėjo, salonas buvo švarus, tvirtino, kad penktadienį darbe išsiėmė akumuliatorių, „klemai“ yra skardiniai, juos dėjo tamsoje, įsirėžė į pirštą, perblokuojant sistemą rado kraują, kraują pastebėjo, kada keitė akumuliatorių, kraują nusivalė į tualetinį popierių (2 t., 16–17 b. l.). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu nuteistasis jau teigė, kad dieną prieš vagystę jis akumuliatorių ne keitė, o krovė, ir kad kraudamas akumuliatorių į „klemą“ susižeidė pirštą, o kadangi reikėjo pultelį perblokuoti ir liko kraujo pėdsakai, gal ir ant veidrodėlio, durelių porankio buvo (2 t., 296 b. l., 311 b. l.). Taigi, įvertinus visus šiuos apelianto parodymus, matyti, kad su lyg kiekviena apelianto apklausa jo parodymai apie kraujo atsiradimo momentą (pradžioje teigė, kad kraujas ant tualetinio popieriaus ritinėlio galėjo atsirasti jam prieš savaitę iki įvykio keičiant akumuliatorių ir įsibrėžus ranką; teisme – kad dieną prieš automobilio dingimą, apeliaciniame skunde nurodė, kad kraujas buvo senas, kuris atsirado jam prieš dvi dienas iki įvykio keičiant akumuliatorių ir susižalojus ranką), apie jo susižalojimo aplinkybes (pradžioje teigė, kad keičiant akumuliatorių įsibrėžė ranką; pirmosios instancijos teisme nurodė, kad įsirėžė į pirštą keisdamas akumuliatorių; vėliau, apeliacinės instancijos teisme jau teigė, kad kraudamas akumuliatorių į „klemą“ susižeidė pirštą), apie jo automobilio salone rastas kraujo dėmes, salono švarumą – vis kito ir kad jie iš esmės prieštaringi. Tokia apelianto pozicija, atsižvelgiant į vis besikeičiančius jo parodymus skirtingose tyrimo stadijose, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rodo nuteistojo siekį klaidinti teismą, aplinkybes pateikiant jam palankesne eiga. Todėl apeliacinės instancijos teismas tokiais prieštaringais apelianto parodymais nesiremia, juos laiko kaip neatitinkančius tikrųjų įvykio aplinkybių ir vertina kaip nuteistojo pasirinktą gynybos taktiką.

Nepagrįstai apeliantas skunde nurodo, kad liudytojas A. V. duodamas išvadą ir paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, automobilio nematė, jo neapžiūrėjo, kadangi tai, kad liudytojas A. V. automobilį apžiūrėjo servise, be jo parodymų (2 t., 18 b. l.), apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir liudytojas A. J., kuris patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) specialistas žiūrėjo tą automobilį, jie buvo ten nuvažiavę (2 t., 311 b. l.).

Taigi byloje nesant duomenų, kad anksčiau nurodyti įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytą tvarką, ir anksčiau išdėstytais ir išanalizuotais duomenimis nustačius, kad nėra jokių įsilaužimo į apelianto automobilį „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) požymių, jo neteisėto užvedimo požymių, kaip ir duomenų, kad automobilio atrakinimo ir užvedimo priemonės būtų buvusios kito asmens (ne kaltinamojo) žinioje, ir esant duomenims, kad automobilis „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) dalyvavo (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, (duomenys neskelbtini), eismo įvykyje, kai buvo apgadinti kelio ženklai (įvykio vietoje rastas automobilio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (1 t., 60–69 b. l.), o automobilyje buvo rastas tik nuteistojo kraujas, o apelianto nurodytos kraujo atsiradimo aplinkybės – prieštaringos, darytina neginčijama išvada, kad apelianto automobilis „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) buvo tik nuteistojo valdomas ir kad jo jokie kiti asmenys pagrobę nebuvo, o nuteistojo versija apie tariamai jo pavogtą automobilį iškilo tik kaip siekis nuslėpti jo padarytus administracinius teisės pažeidimus.

Vadinasi, E. S., melagingai pranešdamas apie jam priklausančio automobilio „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vagystę bei apie tai duodamas melagingus parodymus, suprato, kad 2012 m. lapkričio 18 d. telefonu ir (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato tarnybinėse patalpose pateikia žinomai tikrovės neatitinkančius faktus apie tai, kad buvo pavogtas jam priklausantis automobilis „Opel Sintra“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) nors žinojo, kad niekas be jo žinios minėtu automobiliu nevažiavo ir negalėjo važiuoti, ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia, todėl pagal nustatytas aplinkybes jo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 236 straipsnio 1 dalį.

Taip pat apelianto veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kadangi jis, kreipdamasis į draudimo bendrovę AB (duomenys neskelbtini), ir prašydamas išmokėti draudimo išmoką, pateikė tikrovės neatitinkančias žinias, kad jo automobilis buvo pavogtas, nors žinojo, kad jo automobilio niekas nepagrobė, ir pranešdamas apie įvykį, taip apgavo draudimo bendrovę ir tokiu būdu kėsinosi apgaule įgyti AB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 4000 Lt dydžio draudimo išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes minėtas automobilis buvo surastas bei 2012 m. gruodžio 17 d. jam grąžintas, tačiau apeliantas, toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2012 m. gruodžio 19 d. pateikė prašymą AB (duomenys neskelbtini), prašydamas, kad jam būtų atlyginti nuostoliai dėl automobilio sugadinimo, todėl 2013 m. birželio 6 d. AB (duomenys neskelbtini) išmokėjo E. S. 2538 Lt sumą, ir taip E. S. apgaule įgijo AB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 2538 Lt dydžio draudimo išmoką.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apelianto skunde akcentuojamos aplinkybės, kaip automobilis su pramuštu karteriu apatinėje karterio dalyje galėjo nuvažiuoti daugiau nei tris kilometrus, kad šioje byloje labai svarbu buvo vertinti automobilio priekinio stiklo būseną, sudaužymą ir kelti klausimą, ar esant tokiam matomumui ir būnat tokio girtumo laipsniui jam buvo galima nuvairuoti transporto priemonę apie 3 kilometrus, anksčiau išdėstytų ir išanalizuotų duomenų ir jų pagrindu padarytų išvadų, kad nuteistasis įvykdė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nepaneigia.

Dėl visų išdėstytų aplinkybių kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantas betarpiškai realizavo visus jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 236 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės požymius, kurie, be kita ko, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir E. S. išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.