Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-21889-877/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui K. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Gelvora“ prašė teismo priteisti iš atsakovo K. S. 2 554,23 Eur skolą, 2 851,53 Eur palūkanas, 445,59 Eur delspinigius, 513,28 Eur palūkanų delspinigius, 13 proc. sutartines palūkanas nuo pagrindinės sumos (2 554,23 Eur), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad AB „Swedbank“ (buvęs „Hansabankas“) ir atsakovas K. S. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 08-064952-GV, pagal kurią akcinė bendrovė „Swedbank“ suteikė atsakovui minėtoje sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei sumokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyse numatytas sumas. Atsakovas tinkamai sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir bankui įsiskolino.AB „Swedbank“ ir UAB „Gelvora“ 2009 m. gegužės 21 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 12-20-79, kuria akcinė bendrovė „Swedbank“ perleido UAB „Gelvora“ visas reikalavimo teises į atsakovo skolą. Ieškovė informavo atsakovą apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, tačiau atsakovas prievolės neįvykdė ir liko ieškovei skolingas 2 554,23 Eur skolą, 2 851,53 Eur palūkanas, 445,59 Eur delspinigius, 513,28 Eur palūkanų delspinigius.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu, priimtu už akių dėl neatvykusio atsakovo, ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 2 554,23 Eur skolą, 1 040,63 Eur palūkanas, 445,59 Eur delspinigius, 195,28 Eur palūkanų delspinigius, 13 proc. dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos (2 554,23 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2017-07-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017-07-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 96 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.Teismas nurodė, kad atsakovui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių, kad įsiskolinimas apmokėtas, darytina išvada, kad pasitvirtinus ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti ieškovės prašomą sprendimą. Ieškinys pagrįstas byloje esančiais įrodymais, todėl 2 554,23 Eur skola ir 445,59 Eur delspinigiai priteistini iš atsakovo ieškovei.Teismas nurodė, kad atsižvelgia į ieškovės elgesį. Reikalavimo perleidimo sutartis pasirašyta dar 2009 m. gegužės 21 d., tačiau ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2017 m. liepos 21 d. Ieškovė palūkanas paskaičiavo nuo prievolės pažeidimo momento, t. y. 2009 m. birželio 26 d. iki ieškinio surašymo dienos, t. y. 2017 m. liepos 19 d. Teismo vertinimu, šioje situacijoje sprendimas dėl kreipimosi į teismą momento išskirtinai priklausė nuo ieškovės valios, todėl jai tenka pareiga savo teises realizuoti kuo ekonomiškiau (CK 6.38 str.). Aplinkybė, kad atsakovas nevykdo savo prievolės grąžinti pasiskolintas lėšas, negali būti įvertinta kaip aplinkybė, atleidžianti ieškovę nuo pareigos savo teises ginti ekonomiškesniu būdu, nesukuriant situacijos, leidžiančios piktnaudžiauti sutartimi nustatytomis sąlygomis, nepagrįstai delsiant kreiptis į teismą ginti pažeistą teisę. Įvertinus šią aplinkybę konstatuotina, kad ieškovės prašomos jos naudai priteisti kompensacinės palūkanos yra paskaičiuotos už nepagrįstai ilgą laiką, kas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, todėl kompensacinės palūkanos mažintinos tris kartus, t. y. ieškovei priteistina 905,45 Eur kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2017 m. liepos 19 d. ir 135,18 Eur reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta palūkanų suma. Iš dalies tenkinus ieškovės prašymą dėl kompensacinių palūkanų priteisimo, atitinkamai mažinama prašomų priteisti palūkanų delspinigių suma. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 521,25 Eur palūkanų delspinigius, kuriuos sudaro 7,97 Eur reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta palūkanų delspinigių suma ir 513,28 Eur ieškovės paskaičiuota delspinigių suma už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. liepos 19 d. (2 851,53 Eur x 0,1% x 180 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei iš atsakovo priteistina 1 040,63 Eur kompensacinių palūkanų suma, atitinkamai jai priteistini 195,28 Eur palūkanų delspinigiai, kuriuos sudaro 7,97 Eur palūkanų delspinigiai, nurodyti reikalavimo perleidimo sutartyje ir 187,31 Eur delspinigiai už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 20 d. iki 2017 m. liepos 19 d. (1 040,63 Eur x 0,1% x 180 d.)

Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Gelvora“ (toliau – apeliantė) prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės prašymas priteisti 1810,90 Eur palūkanas ir papildomai iš atsakovo priteisti 1810,90 Eur palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pagal Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-09-255/09-20-54 pradinis kreditorius (bankas) perleido apeliantei reikalavimo teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininkų tokia suma ir apimtimi, kiek tokią teisę suteikia įstatymai (Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. ST-09- 255/09-20-54 2.3 p.). Pagal CK 6.101 straipsnį bei Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. ST-09-255/09-20-54, apeliantas įgijo reikalavimo teisę ne tik i pagrindinę skolą, bet ir papildomą teisę reikalauti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų. Apeliantė, perėmusi reikalavimo teises iš pradinio kreditoriaus, įgijo visas jam priklausančias reikalavimo teises atsakovo atžvilgiu tokia pačia apimtimi, kokia jos priklausė pradiniam kreditoriui, t. y. įgijo teisę atsakovui pateikti reikalavimą už visą laikotarpį, kuomet atsakovas naudojosi paskolos pinigais (nuo paskolos gavimo iki paskolos visiško grąžinimo). Todėl apeliantės reikalavimas priteisti mokėjimo palūkanas turėjo būti tenkinamas visiškai.Aplinkybė, kad ieškovė į teismą kreipėsi tik 2017 metais, negali būti laikoma pagrindu mažinti palūkanas, kadangi susikaupusių palūkanų dydį lėmė ne procentinė išraiška, bet aplinkybė, kad atsakovas nevykdė prisiimtų prievolių. Teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad kreipimasis į teismą ne iškart įgijus reikalavimo teisę, nėra pagrindas mažinti priteisiamų palūkanų sumą ( pvz., Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-1197-413/2015, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 8 d. nutartis civ. byloje Nr. 2A-1325-112/2015 ir kt.). Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Ginčas byloje kyla dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pasyvumą išieškant įsiskolinimą, sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį tris kartus, vadovaudamasis CK 6.38 straipsnyje nustatyta pareiga ginti savo teises kuo ekonomiškesniu būdu. Sumažindamas palūkanas teismas kvalifikavo jas kaip kompensacines. Tačiau su tokia kvalifikacija nėra pagrindo sutikti. Nustatyta, kad 2008 m. birželio 11 d. vartojimo kredito sutartimi atsakovas K. S. susitarė su tuometiniu Hansabanku susitarė, kad jam suteikiamas 10 000 Lt kreditas, už kurį nustatyta metinė palūkanų norma 13 proc. ( e- bylos apyrašo l. 8). Reikalavimo perleidimo sutartimi 2009 m. gegužės 21 d. AB Swedbank perleido ieškovei AB „Gelvora“ savo reikalavimo teisę, atsiradusią 2008 m. birželio 11 d. vartojimo kredito sutarties pagrindu ( b.l. 15-26). Civiliniame kodekse palūkanų apibrėžimas neįtvirtintas, tačiau sistemiškai aiškinant įstatymą palūkanos gali būti apibrėžiamos dvejopai: a) kaip mokestis kreditoriui už pinigų skolinimą (šios palūkanos vadinamos mokėjimo ar pelno palūkanomis); b) kaip minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės termino praleidimą (šios palūkanos vadinamos kompensacinėmis palūkanomis). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 str. 2 d.) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi, ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.Iš ieškovės pateikto palūkanų paskaičiavimo ( b.l. 5) matyti, kad prašomos priteisti palūkanos ( 2 851,53 Eur) yra mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos, dėl kurių šalys buvo susitarę, o ne kompensacinės. Nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Šalys sudarytomis sutartimis susitarė dėl 13 proc. dydžio palūkanų. Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Taigi, palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, šalims įgyvendinus sutarties laisvės principą, nustatyta jų susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.). Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies ketvirtojo punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė prašydama priteisti palūkas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra. Teismas turi teisę mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vadovaudamasis CK 6.223 straipsnio ( sutarties pakeitimas šalies reikalavimu ar šalių susitarimu), 6.228 straipsnio ( esminės šalių nelygybės) nuostatomis, t.y. taikant sutarčių teisės normas, tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas, to turi reikalauti sutarties šalis. Šioje byloje tokių aplinkybių nebuvo nustatyta. Pažymėtina, kad analogiška teismų praktika yra taikyta civilinėse bylose, pvz., Kauno apygardos teismo bylose Nr. 2A-1182-658/2015; Nr. 2A-1197-413/2015; Klaipėdos apygardos teismo bylose Nr. 2A-905-265/2015; 2A-1325-112/2015). Remiantis įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju. Kadangi šioje byloje atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie procesą, užėmė pasyvią poziciją, bei civiliniame procese galiojant rungimosi principui nereiškė priešieškinio dėl vartojimo kredito sutarties sąlygų pakeitimo ar bent atsiliepimo į ieškinį, – teismui savo iniciatyva iš esmės nebuvo pagrindo kištis į sutartinius šalių santykius modifikuojant sutartį. Vis tik, jei jau pirmosios instancijos teismas, veikdamas ex officio, siekė modifikuoti šalių sutartį, jis privalėjo analizuoti sutarties sąlygas, nustatyti reikšmingas aplinkybes sutarties keitimui ir tik savo sprendimą grįsdamas CK 6.233, 6.228 straipsnių nuostatomis bei jas aiškindamas, galėjo keisti šalių sutartį. Tačiau to pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą už akių neatliko, ir šiais pagrindais savo sprendimo negrindė bei nemotyvavo.Pažymėtina ir tai, kad Vartojimo kredito įstatymas, įsigaliojęs 2011 m. balandžio 1 d., taip pat neriboja mokėjimo palūkanų dydžio. Be to, šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011 m. balandžio 1 d. ( Vartojimo kredito įstatymo 41 str.), todėl esant vartojimo kredito sutarčiai tarp šalių sudarytai 2008 m. birželio 11 d., nebuvo pagrindo taikyti ir kitų Vartojimo kredito įstatymo nuostatų. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo palūkanas, nepagrįstai jas sumažino, nukrypo nuo teismų praktikos. Teismui netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, pirmosios instancijos sprendimo dalis, kuria ieškovei priteista 1 040,63 Eur palūkanų pakeistina, ieškovei priteistinų palūkanų sumą padidinant 1810,90 Eur iki bendros 2851,53 Eur sumos (CPK 330 str.). Atitinkamai pakeistinos ir priteistos bylinėjimosi išlaidos pagal byloje patenkintų reikalavimų apimtį. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Patenkinus apeliacinį skundą, ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimai yra tenkinami visiškai. Kreipdamasi į teismą ieškovė sumokėjo 143 Eur žyminio mokesčio (b.l. 12), todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 143 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 str. 2 d., 3 d.). Patenkinus apeliacinį skundą, iš atsakovo ieškovei priteistina 41 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą už akių pakeisti padidinant priteisiamų palūkanų sumą ir papildomai priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“, juridinio asmens kodas 125164834, iš K. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1810,90 Eur ( tūkstantį aštuonis šimtus dešimt eurų ir 90 ct) palūkanų ir 88 Eur ( aštuoniasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio išlaidų.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.