Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro ir nuteistojo Ž. S. gynėjos advokatės Anželikos Meškaitės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

Ž. S. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalyje bei BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 199 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas: pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 12 (dvylikai) metų; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė Ž. S. paskirta laisvės atėmimams 12 (dvylikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje vilkiku „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe „Schmitz SKO 24“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), keliu Nr. 122 Panevėžys – Daugpilis, vairuotojo kabinoje po keleivio sėdyne bei vilkiko puspriekabėje esančioje daiktadėžėje neteisėtai gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 55, 47 kg kanapių dervos, kurią pasikėsino kontrabanda, neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Obelių pasienio kontrolės postą išgabenti iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką, tačiau kontrabandos nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios – tą pačią dieną, 22.23 val., kelio Nr. 122 Panevėžys – Daugpilis 108 kilometre buvo sustabdytas patikrinimui ir 22.40 val. narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta.

Lietuvos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras prašo Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti: vadovaujantis BK 72³ straipsniu, Ž. S. priklausančiam turtui taikyti išplėstinį turto konfiskavimą ir valstybės naudai konfiskuoti ne mažesnės kaip 47 866 Lt vertės Ž. S. turtą: 1) 36 246 Lt vertės automobilį BMW X5, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu registruotą K. R. vardu; 2) 3 970 Lt vertės automobilį (duomenys neskelbtini) XD, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu registruotą Ž. S. vardu; 3) 1 000 Lt vertės automobilį (duomenys neskelbtini) reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu registruotą Ž. S. vardu; 4) 500 Lt vertės priekabą „Karo 450“, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu registruotą Ž. S. vardu; 6 150 Lt vertės garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), šiuo metu registruotą J. S. ir Ž. S. vardu; arba konfiskuoti išvardinto registruoto turto vertę pinigais.

Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas taikyti nutiestajam Ž. S. išplėstinį turto konfiskavimą, netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis ir dėl to priėmė nepagrįstą, faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujantį sprendimą.

Prokuroras pažymi, jog BK 72³ straipsnis, kuriame išvardintos išplėstinio turto konfiskavimo sąlygos, kaip būtinos šio straipsnio taikymo sąlygos nenumato asmens teistumo. Būtina sąlyga yra asmens pripažinimas kaltu padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, iš kurio jis turėjo turtinės naudos, ką savo nuosprendyje ir pripažino pirmosios instancijos teismas. Egzistuoja ir kitos dvi būtinos išplėstinio turto konfiskavimo sąlygos – nuteistojo turimo turto vertė daugiau nei 32 500 Lt viršija jo teisėtas pajamas, kurių proceso metu jis negalėjo pagrįsti. Prokuroras atkreipia dėmesį ir į tai, kad priešingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodo teismas, byloje yra duomenys apie tai, kad Ž. S. už analogišką nusikalstamą veiką yra baustas Vokietijos Federacinėje Respublikoje.

Prokuroras nesutinka su teismo išvada, jog prokuroras neatliko išsamesnės Ž. S. bei jo šeimos turimo turto įsigijimo teisėtumo ir jo vertės pagrįstumo analizės, o byloje esantys aritmetiniai paskaičiavimai nėra įtikinami ir pakankami. Prokurorui neaišku, ką teismas laiko „išsamesne analize“ ir kodėl nepakanka teismo „aritmetiniais paskaičiavimais“ įvardinto ikiteisminio tyrimo pareigūno atlikto medžiagos (duomenų), gautos iš kompetentingos institucijos, apibendrinimo, kuris koncentruotai ir suprantamai parodo, kad Ž. S. įgytas ir norimas iš jo konfiskuoti turtas teisėtomis pajamomis nepagrįstas. Prokuroras pažymi, jog bemaž trečdalį ikiteisminio tyrimo medžiagos sudaro duomenys iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, Sodros ir kitų valstybės institucijų, dėl kurių, be abstrakčios kritikos, jokių abejonių teismas neišreiškė, skundžiamame nuosprendyje jų neanalizavo.

Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas išplėstinio turto konfiskavimo klausimą, nepakankamai pagrindė savo teiginius, kodėl byloje esantys ir turto konfiskavimą patvirtinantys duomenys yra neįtikinami ir nepakankami, taip pat visiškai nevertino nuteistojo Ž. S. gynėjo pateiktų dokumentų apie jo ginamojo teisėtas pajamas turinio, nors juose esantys duomenys prieštarauja ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantiems duomenims, patvirtindami, jog Ž. S. teisėtu būdu gavo žymiai daugiau pajamų negu apie tai yra žinoma Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šį prieštaravimą, prokuroro įsitikinimu, teismas turėjo aptarti teisiamajame posėdyje ir imtis priemonių jį pašalinti, tačiau to nepadarė, tuo pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Prokuroro vertinimu, įvardintas pažeidimas lėmė baudžiamojo įstatymo, reglamentuojančio išplėstinį turto konfiskavimą, netinkamą pritaikymą. Prokuroras atkreipia dėmesį, jog teismas, pats pripažindamas, kad esantys duomenys nėra pakankami sprendimui priimti, nesiėmė jokių priemonių šiam trūkumui pašalinti.

Gynėja tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jos ginamajam kvalifikavo dviejų nusikaltimų – narkotikų kontrabandos (BK 22 straipsnio 1 dalis, 199 straipsnio 2 dalis) ir disponavimo dideliu kiekiu narkotinių medžiagų (BK 260 straipsnio 3 dalis) – sutaptį ir paskyrė dvi bausmes, todėl skundžiamas teismo nuosprendis turi būti pakeistas dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Gynėjos įsitikinimu, apygardos teismas, už pasikėsinimą padaryti kontrabandą paskirdamas jos ginamajam 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmę, neįvertinęs jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat pažeidė bausmės skyrimo principus.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo gynėja nurodo, kad jos ginamasis visiškai prisipažino ketinęs padaryti kontrabandą, visos bylos baudžiamojo proceso metu davė vienodus parodymus, jog nenustatytų asmenų paprašytas už atlygį jis paslėpė ir gabeno per Lietuvos Respublikos sieną jam perduotą nelegalų krovinį, t.y. jo tiesioginė tyčia apėmė konkrečius veiksmus. Gynėja pažymi, kad jos ginamasis nuosekliai teigė nežinojęs, kas buvo supakuota jam nelegaliai per sieną perduotose gabenti briketuose, ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis būtų apie tai žinojęs, tačiau teismas sprendė, jog Ž. S., daug metų dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, privalėjo domėtis vežamu kroviniu, o to nepadaręs, prisiėmė sau visą riziką ir atsakomybę.

Gynėja tvirtina, jog byloje nustatytų faktinių aplinkybių pakanka Ž. S. veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą padaryti kontrabandą, bet nepakanka disponavimui dideliu kiekiu narkotinių medžiagų kvalifikuoti, nes tai turi būti įrodinėjama atskirai.

Remdamasi kasacinio teismo praktika BK 260 straipsnio taikymo srityje, gynėja teigia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos ginamasis narkotines medžiagas laikė tik tiek, kiek kaip vairuotojas turėjo jas nugabenti iš vienos vietos į kitą, yra taikytina ir gabenimui, nes jis kaip vairuotojas, narkotines medžiagas gabeno tik tiek, kiek reikėjo, kad nugabentų link (iki) Lietuvos Respublikos sienos. Gynėja tvirtina, jog narkotinių medžiagų gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje šiuo atveju yra veika, sudaranti kontrabandos subjektyviuosius požymius – Ž. S. motyvą ir tikslą – gabenti krovinį per Lietuvos Respublikos sieną. Tokia išvada darytina ne tik iš paties Ž. S. parodymų, bet iš visų bylos aplinkybių: nuteistasis yra tolimųjų reisų vairuotojas, įvykio metu vyko į reisą su pieno produktų kroviniu iš Lietuvos į Rusiją, kad nelegalų krovinį slėpė paskubomis, o kai jam perduoti briketai visi netilpo į plastikines kuro talpas, keturi jų padėjo sunkvežimio kabinoje, po keleiviui skirta sėdyne. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad nelegalus krovinys Ž. S. buvo perduotas tik gabenimui per sieną, jokių duomenų, kad jis kaip nors yra susijęs su nenustatytais asmenimis, perdavusiais per sieną gabenti krovinį, byloje nėra.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu gynėja daro išvada, kad Ž. S. vairuojamame vilkike esantis krovinys buvo ten laikomas ir gabenamas siekiant įvykdyti kontrabandą, todėl nei „laikymas“, nei „gabenimas“ šiuo atveju nesudaro atskiro savarankiško nusikaltimo. Byloje nenustačius sąsajų su asmenimis, turėjusiais savo žinioje narkotines medžiagas iki jų perdavimo Ž. S., gynėjos manymu, jis gali būti apkaltintas ir nuteistas tik už pripažintą ir įrodytą veiką – pasikėsinimą padaryti kontrabandą.

Gynėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas už pasikėsinimą padaryti kontrabandą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, Ž. S. paskyrė aiškiai per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dalį gabenamo paslėpto krovinio nuteistasis parodė pats, visiškai pripažino savo kaltę dėl pasikėsinimo padaryti kontrabandą, davė nuoseklius parodymus apie jam žinomas nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat neįvertino jo šeiminių aplinkybių, kad jis yra susituokęs ir turi du mažamečius vaikus bei jų šeimą siejančius tvirtus socialinius ryšius. Gynėja tvirtina, jog apygardos teismas turėjo pripažinti jos ginamojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, o jo padarytas nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir skirti jam trumpesnę laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis Ž. S. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė gynėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šioje byloje buvo paduotas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinis skundas, kurį 2014 m. sausio 21 d. raštu Nr. 17.2-799 „Dėl apeliacinio skundo atšaukimo“ atšaukė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas. Nuteistasis Ž. S. ir jo gynėja dėl prokuroro skundo atšaukimo prieštaravimų nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Ž. S. gynėjos A. Meškaitės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl Ž. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 199 straipsnio 2 dalyje, BK 260 straipsnio 3 dalyje, tačiau netinkamai individualizavo jam paskirtą bausmę. Įvardinta priežastis sudaro pagrindą skundžiamą nuosprendį pakeisti (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl BPK 316 straipsnio taikymo

Lietuvos apeliaciniame teisme gautas 2014 m. sausio 21 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo raštas Nr. 17.2-799 „Dėl apeliacinio skundo atšaukimo“, kuriuo atšaukiamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013 m. gruodžio 5 d. apeliacinis skundas Nr. 8.12-20 dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio.

BPK 316 straipsnio 1 dalis numato apeliantui teisę ir galimybę savo paduotą apeliacinį skundą atšaukti. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, prokuroro paduotą apeliacinį skundą taip pat gali atšaukti aukštesnysis prokuroras. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog prašymai dėl skundų atšaukimo gali būti paduoti iki teismo pranešimo posėdžio salėje apie nuosprendžio ar nutarties paskelbimo laiką ir vietą. Nagrinėjamu atveju pareiškimas dėl apeliacinio skundo atšaukimo imperatyvių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidžia, nes paduotas laiku, tokius įgaliojimus turinčio prokuroro, todėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinis skundas paliekamas nenagrinėtas, o apeliacinis procesas šioje dalyje nutraukiamas.

Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies inkriminavimo

Apeliaciniame skunde gynėja tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasikėsinimą padaryti narkotinių medžiagų kontrabandą kvalifikavo kaip dviejų nusikaltimų sutaptį – pasikėsinimą padaryti narkotinių medžiagų kontrabandą ir disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, ir už pasikėsinimą padaryti vieną nusikalstimą paskyrė dvi bausmes. Gynėjos įsitikinimu šios aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 ir 3 punktai). Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

BK 199 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos uždraustų ar ribotos apyvartos daiktų kontrabandos tiesioginis objektas – uždraustų ar ribotai apyvartoje esančių prekių ir kitų daiktų gabenimo per Lietuvos valstybės sieną tvarka (papildomas objektas – finansų sistema ir visuomenės saugumas), o dalykas – uždrausti ar ribotos apyvartos daiktai, nepriklausomai nuo jų gabenimo masto ir kiekio. Tuo tarpu BK 260 straipsnyje numatyto nusikaltimo tiesioginiu objektu laikytina žmonių sveikata, o šio nusikaltimo dalykas – narkotinės (ar psichotropinės) medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Taigi šiais nusikaltimais yra kėsinamasi į skirtingą rūšinį objektą, todėl ir pagal susiformavusią teismų praktiką narkotinių (ar psichotropinių) medžiagų neteisėtas gaminimas, įgijimas, laikymas, nešiojimas, gabenimas ir jų neteisėtas gabenimas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną (kontrabanda) kvalifikuojami pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir atitinkamai pagal BK 259 ir 260 straipsnius. Atsižvelgiant į tai, gynėjos argumentas, jog ta pati veika – narkotinių medžiagų kontrabanda – pagal nusikaltimų sutaptį nekvalifikuotina, atmetamas kaip prieštaraujantis suformuotai teismų praktikai, juolab kad, toliau apeliaciniame skunde gynėja teigia, jog byloje nustatytų aplinkybių pakanka Ž. S. veiksmus kvalifikuoti tik kaip pasikėsinimą padaryti kontrabandą, bet nepakanka jo veiksmus pagal sutaptį kvalifikuoti kaip disponavimą dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, nors Ž. S. inkriminuotas disponavimas ne dideliu, o labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų. Šis gynėjos argumentas leidžia teigti, kad iš esmės tokiai teismų praktikai, kai narkotinių medžiagų kontrabanda kvalifikuojama pagal BK 199 ir 260 straipsnius kaip šių nusikaltimų sutaptis, gynėja pritaria, tačiau aukščiau įvardintais prieštaringais argumentais ji siekia pagrįsti, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jos ginamojo kaltę gabenus didelį kiekį narkotinių medžiagų.

Apeliaciniame skunde gynėja akcentuoja tai, kad Ž. S. visiškai prisipažino ketinęs padaryti kontrabandą, viso proceso metu davė vienodus parodymus, jog nenustatytų asmenų paprašytas už atlygį jis paslėpė ir gabeno per Lietuvos Respublikos sieną jam perduotą nelegalų krovinį, tačiau nuosekliai tvirtino nežinojęs, kas buvo supakuota jam nelegaliai per sieną perduotuose gabenti briketuose ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad jis būtų apie tai žinojęs. Taigi šiais argumentais gynėja ginčija Ž. S. inkriminuoto BK 260 straipsnio 3 dalies subjektyviąją pusę. Tačiau toliau apeliaciniame skunde tvirtindama, jog narkotinių medžiagų gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje šiuo atveju yra veika, sudaranti kontrabandos subjektyviuosius požymius – Ž. S. motyvą ir tikslą gabenti krovinį per Lietuvos Respublikos sieną, ir vėl patvirtina savo išeitinę poziciją dėl narkotinių medžiagų kontrabandos kvalifikavimo kaip vienos veikos, kurią dar kartą pabrėžia kalbėdama apie Ž. S. paskirtas bausmes.

Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, jog BK 199 straipsnio 2 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis nusikalstamomis veikomis yra kėsinamasi į skirtingus rūšinius objektus, todėl kaltininko veiksmuose nustačius visus šių nusikalstamų veikų kvalifikavimui reikšmingus požymius, jo veika – narkotinių medžiagų kontrabanda – turi būti kvalifikuojama pagal BK 199 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį kaip šių nusikalstamų veikų sutaptis. Įvertinusi visus apeliacinio skundo prieštaravimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo Ž. S. gynėja apeliaciniame skunde ginčija jos ginamajam inkriminuotą disponavimą laibai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, įtvirtintą BK 260 straipsnio 3 dalies, jo objektyviąją ir subjektyviąją puses, ir tai sudaro pagrindą šios nusikalstamos veikos sudėties požymių analizei.

BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos alternatyvios savarankišką teisinę reikšmę turinčios neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis nusikaltimų sudėtys, t. y. minėtų medžiagų gaminimas ir (ar) perdavimas, ir (ar) įgijimas, ir (ar) laikymas, ir (ar) gabenimas, ir (ar) siuntimas, ir (ar) pardavimas, ir (ar) kitoks platinimas. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad BK 260 straipsnio 3 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikaltimų sudėčių visuma ir bet kurios iš nurodytų veikų padarymas gali būti (esant visiems konkrečios sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 260 straipsnio 3 dalį. Tai reiškia, jog nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 260 straipsnio 3 dalį kaip baigta, jeigu nustatomas bent vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių objektyviųjų požymių. Bet kurio kito dispozicijoje nurodyto alternatyvaus veiksmo įvykdymo stadija (baigtumas) ar tai, kad nusikaltimo dalykas nebuvo realizuotas (nepasiekė adresato) dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, neturi įtakos visos nusikalstamos veikos kvalifikavimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-618/2010, 2K-124/2011, 2K-451/2013, 2K-49/2014 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje Ž. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje vilkiku „Volvo FH 12“ su puspriekabe „Schmitz SKO 24“ keliu Nr. 122 Panevėžys – Daugpilis, vairuotojo kabinoje po keleivio sėdyne bei vilkiko puspriekabėje esančioje daiktadėžėje neteisėtai gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 55,47 kg kanapių dervos (t. 1, b.l. 72-73), kurią pasikėsino kontrabanda, neturėdamas leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sienos Obelių pasienio kontrolės postą išgabenti iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką, tačiau kontrabandos nusikaltimo nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes tą pačią dieną kelio Nr. 122 Panevėžys – Daugpilis 108 kilometre buvo sustabdytas patikrinimui, ir narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta.

BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta viena iš alternatyvių neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis nusikaltimų sudėčių – gabenimas – teismų praktikoje aiškinamas kaip labai didelio kiekio narkotinių (psichotropinių) medžiagų perkėlimas bet kuriuo būdu iš vienos vietos į kitą erdvėje. Tuo atveju, jeigu narkotinės (psichotropinės) medžiagos yra gabenamos pervežimo būdu, gabenantis asmuo pats dalyvauja gabenimo procese.

Byloje esančiuose 2013 m. kovo 13 d. nuteistojo Ž. S. vairuoto vilkiko apžiūros protokoluose (t.1, b.l. 12- 23, b.l. 36-45), vilkiko puspriekabės daiktadėžėje rastų plastikinių talpų apžiūros protokole (t. 1, b.l. 46-52), 2013 m. balandžio 25 d. Specialisto išvadoje Nr. 11-1153 (13) (t. 1, b.l.72-73) užfiksuoti objektyvūs duomenys patvirtina, jog kelio Panevėžys – Daugpilis 108 kilometre (Rokiškio raj. Obelių sen. Trumpiškių kaime) apžiūrėjus vilkiką „Volvo FH 12“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir puspriekabę „Schmitz SKO 24“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vilkiko kabinoje rasti 4, o vilkiko daiktadėžėje plastmasinėse talpose, kuriose buvo išpjaustyti dugnai ir sutvirtinti plastikinėmis sąvaržomis, – dar 24, stačiakampiai lipnia juosta apvynioti briketai, kuriuose buvo supakuota narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendras svoris – 55,47 kg. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius toks kanapių dervos kiekis (55,47 kg) yra labai didelis. Nurodytus objektyvius duomenis patvirtina liudytojų – Kauno teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus Panevėžio poskyrio vyriausiųjų inspektorių R. K. ir K. D. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai, kad 2013 m. kovo 12 d. apie 22.00 val. patikrinimui sustabdytame Ž. S. vairuotame vilkike su priekaba rastose plastmasinėse talpose nuo kuro bei salone buvo rasti briketai, kuriuose, kaip paaiškėjo atlikus testą, buvo hašišas. Apklausiami pareigūnai paaiškino, jog Ž. S. iš pradžių sakė, kad talpos nuo kuro yra tuščios, vėliau – kad jose gali būti dyzelino, bei pažymėjo, jog kabinoje buvusius briketus Ž. S. parodė pats.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų įrodymų pakanka Ž. S. veiksmuose konstatuoti esant vieną iš BK 260 straipsnio 3 d. dispozicijoje įtvirtintų objektyviųjų požymių – labai didelio kiekio narkotinės medžiagos (55,47 kg) kanapių dervos gabenimą. Tuo tarpu gynėjos samprotavimai, jog šiuo atveju narkotinių medžiagų gabenimas yra veika, sudaranti kontrabandos subjektyviuosius požymius – Ž. S. motyvą ir tikslą gabenti krovinį per Lietuvos Respublikos sieną, teisėjų kolegijos vertinimu, skirti jos ginamajam inkriminuoto disponavimo labai dideliu kiekiu kanapių dervos subjektyviosios pusės elementui – tyčiai – paneigti, nors byloje pakanka įrodymų konstatuoti, kad Ž. S. žinojo gabenantis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir norėjo taip veikti. Čia pažymėtina ir tai, kad pagal BK 260 straipsnį už jame nurodytų veiksmų padarymą asmuo atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat koks jų kiekis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2012, 2K-458/2013, 2K-43/2014). Tai, kad byloje nėra nustatytos nuteistojo Ž. S. sąsajos su asmenimis, turėjusiais savo žinioje narkotines medžiagas iki jų perdavimo, priešingai nei teigia apeliantė, nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 260 straipsnio 3 dalį reikšmės neturi.

Teisėjų kolegija pažymi, jog bylose dėl narkotinių medžiagų kontrabandos kaltės turinys atskleidžiamas ne tik su tiriama nusikalstama veika tiesiogiai ar netiesiogiai susijusių asmenų ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, bet ir išorinių (objektyviųjų) nusikalstamos veikos požymių analize.

Nuteistojo Ž. S. pirmosios kaip įtariamojo apklausos metu duotus parodymus (t. 1, b.l. 132-133), kuriuos jis patvirtino teisiamajame posėdyje, visų pirma paneigia jo atlikti veiksmai. Nuteistasis Ž. S. teigė, jog nežinodamas ir nesuprasdamas, kas yra briketų viduje, visiškai nepažįstamų asmenų prašymu sutiko už 1 500 eurų atlygį per Lietuvos Respublikos sieną juos pergabenti, nors apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės jam paskyrimo Ž. S. aiškiai nurodė suvokęs, kad gabena draudžiamas pervežti medžiagas (t.1, b.l. 136-139). Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio metu nuteistasis Ž. S. nurodė neprisimenantis, jog teismo posėdyje dėl kardomosios priemonės skyrimo būtų sakęs, kad suvokė gabenantis uždraustas medžiagas.

Teisiamajame posėdyje aiškindamas, kaip rengėsi briketų pervežimui per Lietuvos Respublikos sieną, nuteistasis Ž. S. nurodė, jog briketus Rokiškyje jis susidėjo į plastmasines talpas, kuriose išpjovė dugnus, o supakavęs, sutvirtino talpas plastmasinėmis sąvaržomis. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šie Ž. S. veiksmai parodo, kad vežamus briketus jis slėpė. Prie minėtų apžiūros protokolų pridėtos fotolentelės (t.1, b.l. 12- 23, b.l. 36-45) patvirtina, kad plastikinės talpos su paslėptais briketais buvo padėtos tolimiausioje daiktadėžės vietoje, o salone briketai buvo paslėpti po sėdyne. Beje patikrinimo metu Ž. S. iš karto nepripažino, kas yra talpose, o briketus salone parodė tik po to, kai pareigūnai minėtose plastikinėse talpose nuo kuro surado ne dyzeliną, kaip teigė nuteistasis, o briketus ir nutarė patikrinti automobilio salono vidų. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojai – Kauno teritorinės muitinės Mobiliųjų grupių skyriaus Panevėžio poskyrio vyriausieji inspektoriai R. Kavaliauskas ir K. D..

Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad nuteistasis Ž. S. aiškiai suprato ir suvokė, jog per Lietuvos Respublikos sieną į Latviją jis neteisėtai gabens narkotines medžiagas. Bylos medžiagos duomenys patvirtina, jog daug metų tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis Ž. S., kuris Vokietijoje jau buvo teistas už narkotinių medžiagų gabenimą, paprašytas pervežti 28 (dvidešimt aštuonis) vienodai supakuotus lipnia juosta apvyniotus briketus, nepatikrinęs jam pateikto gabenti krovinio ir, kaip pats teigia, net nepasiteiravęs, ką jis turės gabenti, nedvejodamas sutiko ir pats kruopščiai paslėpė juos tuščiose talpose nuo kuro, kurias pats paruošė kaip slėptuves. Iš nuteistojo Ž. S. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų akivaizdu, kad jis turėjo galimybę atidžiai apžiūrėti slepiamus briketus ir įsitikinti, ar tai nėra narkotinės medžiagos, juolab, kad neigiamos patirties su narkotinių medžiagų gabenimu jis jau turėjo, o už briketų nugabenimą buvo pasiūlyta gana ženkli pinigų suma – 1 500 eurų. Šiame kontekste jo teisiamojo posėdžio metu duotas paaiškinimas, jog narkotikų jis tikrai nebūtų vežęs, teisėjų kolegijos vertinamas kaip visiškai nelogiškas Ž. S. bandymas įtikinti teismą, kad apie vežamo krovinio turinį jis nieko nežinojo.

Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog nuteistasis Ž. S. sąmoningai priėmė pasiūlymą per Lietuvos valstybės sieną į Latviją už atlygį pergabenti labai didelį kiekį narkotinių medžiagų ir, kruopščiai pasirengdamas pergabenimui, siekė įvykdyti prisiimtas neteisėtą įsipareigojimą, t.y. veikė tiesiogine tyčia, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl to, kad patikrinimo metu narkotinės medžiagos buvo rastos ir paimtos, todėl jo veiksmai yra teisingai kvalifikuoti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį ir BK 260 straipsnio 3 dalį.

Dėl paskirtų bausmių

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kaip vientisame baudžiamajame įstatyme (BK 1 straipsnis), yra numatytas visas kompleksas priemonių, sudarančių sistemą pagrindų ir sąlygų individualizuoti bei paskirti bausmę nusikaltimą padariusiam asmeniui.

Iš skundžiamo nuosprendžio bausmių skyrimo motyvų matyti, jog skirdamas nuteistajam Ž. S. bausmes, pirmosios instancijos teismas iš esmės išdėstė BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, šių aplinkybių reikšmės konkrečioms Ž. S. skiriamoms bausmėms neatskleidė ir tinkamai neįvertino. Apygardos teismas lakoniškai įvertinęs Ž. S. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, kaltės formą, jo asmenybę apibūdinančius duomenis ir konstatavęs, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, už abi padarytas nusikalstamas veikas, paskyrė jam per dideles laisvės atėmimo bausmes, kurių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo švelninti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau yra pagrindas sumažinti.

Byloje nustatyta, kad Ž. S. padarė du tyčinius nusikaltimus: visuomenės sveikatai pavojingą nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis), ir pasikėsino padaryti sunkų nusikaltimą ekonomikai ir verslo tvarkai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Ž. S. atsakomybę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra, tačiau neatsižvelgė į tai, kad jis visiškai pripažino savo kaltę dėl pasikėsinimo padaryti kontrabandą, davė nuoseklius parodymus apie šios nusikalstamos veikos aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, yra pakankamas pagrindas šias aplinkybes pripažinti Ž. S. atsakomybę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Mažindama nuteistajam bausmes už abu jam inkriminuotus nusikaltimus teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad Ž. S. neteistas, yra susituokęs, turi du mažamečius veikus, jų šeimą siejančius tvirtus socialinius ryšius, bei į tai, kad iki nusikaltimų padarymo jis dirbo, darbe yra charakterizuojamas gerai, o iš bylos duomenų nėra pagrindo daryti išvados, kad nusikalstamas elgesys yra būdingas Ž. S..

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Ž. S. už nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje, ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės savo dydžiu neatitinka padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybės pavojingumo bei bausmės teisingumo principo, todėl pirmosios instancijos teismo nuteistajam Ž. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu sumažinamos dėl neteisingai paskirtos bausmės – už pasikėsinimą padaryti kontrabandą, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalį, nuteistajam paskirta bausmė mažintina iki 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo, o už disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, – iki 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo. Ž. S. paskirtos bausmės, esant nusikalstamų veikų idealiajai sutapčiai, BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 1 punkto pagrindu bendrinamos bausmių apėmimo.

Dėl BPK 20 straipsnio ir 301 ir 305 straipsnių normų taikymo bei teismo šališkumo

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagos duomenis, nuteistojo Ž. S. gynėjos apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamo sprendimo turinį, neturi teisinio pagrindo sutikti su gynėjos argumentais, jog pripažįstant byloje surinktus duomenis įrodymais ir juos vertinant buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 1–5 dalių nuostatos. Skundžiamas nuosprendis grindžiamas ne prielaidomis, kaip subjektyviai teigia apeliantė, bet teisiamajame posėdyje ištirtais ir patikrintais įrodymais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Vertindamas įrodymus teismas patikrino įrodymų patikimumą, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visetą. Tai, kad apeliantai nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir pateikdamas kitokį jų vertinimą, nesudaro pagrindo teigti apie neišsamų ir neobjektyvų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių ištyrimą. Čia pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 316 straipsnio 5 dalimi,

nusprendė:

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro apeliacinį skundą palikti nenagrinėtą ir teismo procesą šioje dalyje nutraukti.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nuosprendį pakeisti.

Sumažinti Ž. S. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje ir BK 260 straipsnio 3 dalyje, paskirtas bausmes: už BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę – iki 3 (trejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo, už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtą laisvės atėmimo bausmę – iki 10 (dešimties) metų.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę Ž. S. paskirti laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.