Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-564-478/2015;

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00457-2013-6;

NUTARTIS

2015 m. spalio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Olego Šibkovo, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Andrėjui Klimaševskij, nuteistajam E. T., jo gynėjui advokatui Zenonui Žymančiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nuosprendžio, kuriuo

E. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2014 m. rugsėjo 16 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme 6 (šešeriems) metams, dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnę bausmę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 7 (septyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Nukentėjusiojo N. A. civilinis ieškinys patenkintas visiškai. Iš E. T. priteista 3490 Eur (trys tūkstančiai keturi šimtai devyniasdešimt eurų) turtinės ir 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) neturtinės žalos atlyginimo bei 86,90 Eur (aštuoniasdešimt šeši eurai 90 ct) bylos vedimo išlaidų nukentėjusiajam N. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. nuteistas už tai, kad 2013-06-20 apie 15 val. 40 min., juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudodamas fizinį smurtą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui rankomis smaugiant nukentėjusįjį N. A., jis kumščiu smūgiavo N. A. į veidą ir bandė suduoti antrą smūgį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui toliau smaugiant N. A. iš nugaros pusės, jis rankomis smaugė iš priekio, padarydamas N. A. nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. poodines kraujosruvas kaktoje, viršutinėje lūpoje, kairiame žaste, odos nubrozdinimus kairiame petyje ir kairiame nykštyje. Po to jis paleido N. A. kaklą ir nukentėjusiojo raktais atrakino vitriną, iš kurios pagrobė 3 auksines grandinėles ir vieną auksinę apyrankę bendros 9550 Lt vertės. Tokiais savo veiksmais jis padarė N. A. 9550 Lt turtinę žalą, t. y. nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. T. apeliacinis skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-202/2014).

BPK 301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. T. atžvilgiu, pažeidė šią įstatymo nuostatą, nes nuosprendį grindė bylos rašytiniais duomenimis, kurie nebuvo ištirti teisiamajame posėdyje. Tuo pačiu aukštesnysis teismas pažymi, jog šis pažeidimas nėra esminis, dėl kurio reikėtų naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes apeliacinės instancijos teisme šis pažeidimas buvo ištaisytas, atlikus įrodymų tyrimą ir ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus.

Teisėjų kolegija, atlikusi byloje įrodymų tyrimą, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas, jog E. T. padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, pagrindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį kaltinamąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, davusius tiek kaltinimui, tiek ir kaltinamajam palankius parodymus, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas buvo šališkas ir eliminavo nuteistojo galimybę gintis nuo pareikšto kaltinimo. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Priešingai nei tvirtina apeliantas, teismas tyrė tiek jį teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė E. T. duotus parodymus. Tai, kad apelianto duoti parodymai, atsižvelgiant į jo suinteresuotumą bylos baigtimi ir objektyvius įrodymus, buvo įvertinti kritiškai, nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. E. T. kaltė įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje surinkti duomenys buvo vertinami, tikrinami, atliekant baudžiamojo proceso kodekso numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant juos tarpusavyje, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai taip pat nepažeisti.

Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, jog pirmos instancijos teismas nesilaikė BPK 301 straipsnio nuostatų, nes nukentėjusiojo N. A. parodymai dėl jo veikos nebuvo pagrįsti kitais įrodymais, nukentėjusysis jo ikiteisminio tyrimo metu iš fotonuotraukos neatpažino, todėl negalima vadovautis jo atpažinimu teisminio nagrinėjimo metu. Priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusiojo parodymus patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada, liudytojų A. V., A. M., G. G.-V., R. V. parodymai, kiti rašytiniai bylos įrodymai. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis išsamiai paaiškino, kodėl neatpažino nuteistojo iš jam duotų katalogų, taip pat nurodė, jog atpažino E. T. teismo posėdžio metu, kai buvo nagrinėjama byla dėl antrojo jo parduotuvės apiplėšimo. Nukentėjusysis kategoriškai nurodė, kad E. T. gerai įsidėmėjo ir atpažino iš veido bruožų, veido formos, akių, kūno sudėjimo ir judesių, plėšimo metu jį matė iš labai arti, todėl gerai įsidėmėjo jo bruožus. Šias aplinkybes patvirtina ir 2014-06-06 Kauno apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolas bei liudytojo A. M. parodymai, todėl netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo.

Teismas pagrįstai E. T. iškeltą versiją apie tai, kad jis 2013-06-20 apie 15.40 val. buvo kitoje vietoje, t. y. dalyvavo eismo įvykyje, vertino kritiškai, kaip neatitinkančią faktinių aplinkybių, gynybinę versiją. Šią nuteistojo versiją paneigė teismo išreikalauta ir ištirta administracinio teisės pažeidimo medžiaga, kurioje užfiksuota, jog eismo įvykis įvyko 18.00 val. (administracinio teisės pažeidimo byla, b. l. 1). Apelianto versiją taip pat paneigė ir pirmos instancijos teismo posėdžio metu apklausta liudytoja G. G. – V., kuri parodė, jog dalyvavo minėtame eismo įvykyje. Liudytoja negalėjo pasakyti, kada tiksliai įvyko minėtas eismo įvykis, tik nurodė, kad tai įvyko antroje dienos pusėje, 18.00 val. ji paskambino policijai, o tai buvo 40 min. – 1 val. po įvykio (t. 2, b. l. 142-143). Kadangi bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusiojo N. A. turto plėšimas įvykdytas 15.40 val. t. y. daug anksčiau, nei įvyko eismo įvykis, teismas pagrįstai atmetė E. T. parodymus ir jais nesivadovavo.

Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, kad teismas turėjo nesivadovauti A. V. ir A. M. parodymais, kurie buvo nekonkretūs ir prieštaringi, nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais, kad buvo apribota jo teisė gintis nuo kaltinimo. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojas A. V. parodė, jog nieko negali paaiškinti, todėl reikia pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o liudytojas A. M. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu melavo apie E. T., nes buvo su juo susipykęs, todėl apylinkės teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai ir teisėtai esamiems byloje įrodymams patikrinti pagarsino šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas A. V. parodė, kad E. T. sakė, jog reikia apiplėšti juvelyrinių dirbinių parduotuvę, E. T. pasakojo, kad maždaug prieš mėnesį jis pats apiplėšė tą pačią juvelyrinių dirbinių parduotuvę, kad jam gerai pasisekė (t. 1, b. l. 56). Liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog E. T. pasiūlė apiplėšti juvelyrinių dirbinių parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), E. T. pasakojo, kad maždaug prieš mėnesį jis apiplėšė tą pačią juvelyrinių dirbinių parduotuvę, teismo posėdžio metu dėl 2013-07-27 plėšimo iš juvelyrinių dirbinių parduotuvės nukentėjusysis N. A. atpažino E. T. kaip asmenį, mėnesį prieš nagrinėjamą įvykį apiplėšusį jo parduotuvę (t. 1, b. l. 61). Šiuos liudytojų parodymus patvirtina ir 2014-06-06 Kauno apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, kad teismo posėdžio metu nukentėjęs N. A. atpažįsta E. T. ir parodo, kad 2013-06-20 E. T. apiplėšė jo juvelyrinių dirbinių parduotuvę (1 t., b. l. 75). Teisiamojo posėdžio metu taip pat liudytoja buvo apklausta R. V., apklaususi šiuos liudytojus ikiteisminio tyrimo metu, kuri parodė, kad liudytojai A. V. ir A. M. parodymus apie tai, kad E. T. pats pasakojo, kad prieš mėnesį jis su draugu apiplėšė tą pačią parduotuvę, davė gera valia, buvo įspėti dėl melagingų parodymų davimo. Kad tokius pačius parodymus liudytojai A. V. ir A. M. davė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir eisme, nagrinėjant jų padarytą nusikalstamą veiką, patvirtina ne tik jau minėtas teisiamojo posėdžio protokolas, bet ir Kauno apygardos teismo nutartis (b. l. 61, t. 2), kurioje paneigta tiek E. T., tiek A. M. iškelta versija, kad jie buvo susipykę, todėl A. M. apkalbėjo E. T.. Esant visiems šiems įrodymams, netikėti liudytojų A. V. ir A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, teismas neturėjo pagrindo.

Nors apeliantas teigia, kad tarp minėtų liudytojų turėjo būti atlikta akistata, tačiau teismas pažymi, jog akistata nėra privalomas atlikti veiksmas, akistatos darymas yra ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo teisė, o ne pareiga. Akistata tai apklausos rūšis, kai vienu metu apklausiami du asmenys, šio procesinio veiksmo atlikimo taisykles nustato BPK 190 straipsnis. Šiuo atveju, liudytojų parodymai neprieštaravo vieni kitiems, todėl pagrindo atlikti akistatą byloje nebuvo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka. Jeigu asmuo teismo posėdžio metu pakeičia parodymus, ir jie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tuomet parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje tiriami ir vertinami byloje esančių įrodymų visete (kasacinės nutartys Nr. 2K-615/2010, 2K-113/2011). Įvertinus tai, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų A. V. ir A. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog liudytojo apklausą reglamentuoja BPK 183 straipsnis. Ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras privalo imtis priemonių, kad tos pačios bylos liudytojai prieš apklausą ir iki jos pabaigos nesusižinotų vieni su kitais, taip pat su įtariamuoju ar nukentėjusiuoju. Šiuo atveju, apeliacinio skundo argumentas, jog nebuvo užtikrinta šalių lygybė bei teisė į gynybą, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojų apklausoje nedalyvavo nei nuteistasis E. T., nei jo gynėjas yra visiškai nepagrįstas, todėl atmetamas. Pažymėtina, jog nuteistasis turėjo galimybę užduoti klausimus tiek nukentėjusiajam, tiek liudytojams teisiamojo posėdžio metu ir, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, jis ir jo gynėja šia galimybe pasinaudojo.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nebuvo duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas atpažinimas ir parodymų patikrinimas vietoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamajame procese neturi būti įrodinėjama iki begalybės. Byloje turi būti panaudojami visi reikiami duomenų rinkimo būdai, bet nėra būtina atlikti visus įmanomus veiksmus, kurių atlikimas kokybiškai naujų rezultatų duoti negali. BPK neįpareigoja tiriant nusikalstamas veikas tenkinti visus proceso dalyvių prašymus ir atlikti visus jų pageidaujamus duomenų rinkimo veiksmus. Procesiniai duomenų rinkimo veiksmai turi būti atliekami, jei yra tikimybė, kad, juos atlikus, gali būti gauti nauji, padarytos veikos ištyrimui reikšmingi duomenys, ar įrodinėtinos byloje aplinkybės gali būti nustatytos išsamiau. Pareiga išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas įstatymu yra numatyta prokurorui, nes būtent jis organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja ir kontroliuoja ikiteisminio tyrimo pareigūnų proceso veiklą (BPK 164 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 1 dalis), būtent prokuroras sprendžia, ar surinktų duomenų visumos pakanka kaltinamajam aktui surašyti. Esant pakankamai duomenų, pagrindžiančių E. T. kaltę, papildomų proceso veiksmų atlikimas praranda tikslą, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog nebuvo atlikti tam tikri proceso veiksmai, atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliantas skunde taip pat ginčija ir civilinio ieškinio dydį teigdamas, kad civilinio ieškinio dydis yra pagrįstas tik nukentėjusiojo duomenimis, nukentėjusysis teismui nepateikė prekių pirkimo - pardavimo čekio, be to, byloje nėra duomenų, kad pavogti juvelyriniai dirbiniai apskritai buvo pas nukentėjusįjį ir ar jis juos įgijo teisėtai. Taip pat juvelyriniai dirbiniai nebuvo apdrausti, todėl civilinio ieškinio dydis negali būti nustatytas tol, kol nebus juvelyriniu dirbinių vertę patvirtinančių dokumentų.

BPK 115 straipsnio 1 dalis nustato, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta, o BPK 113 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.249 straipsnyje apibrėžta turtinės žalos sąvoka bendrąja prasme, tačiau, atsižvelgiant į tai, kokiam objektui yra padaroma žala, skiriama žala turtui (asmens turto netekimas, sužalojimas, su tuo susijusios išlaidos) ir žala asmeniui (negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų), kitaip tariant, turtinė žala asmeniui. Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pagal CK 6.288 straipsnio 1 dalį, žala atlyginama nuo jos padarymo dienos. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad civilinio ieškinio suma įrodyta nukentėjusiojo N. A. parodymais (t. 2, b. l. 97-98), po apiplėšimo atliktos inventorizacijos metu rastų prekių neatitikimo koregavimo aktu (t. 1, b. l. 34), materialinių atsargų ir gatavos produkcijos apskaitos žiniaraščiu (t. 1, b. l. 35), aktais dėl apiplėšimo metu patirtų nuostolių (t. 1, b. l. 36-37). Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nukentėjusysis yra įregistravęs įmonę ir jam, kaip ir kitiems ūkio subjektams, galioja 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574 nuostatos dėl apskaitos organizavimo, todėl pateikti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai dėl plėšimo metu patirtos žalos yra pakankami pagrįsti patirtos žalos dydį.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma yra pakankamas pagrindas E. T. kaltei dėl nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje pagrįsti, todėl abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, dėl jų atskiras ginčas nekilo, civilinio ieškinio klausimas išspręstas tinkamai, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo E. T. apeliacinį skundą atmesti.