Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vitos Valeckaitės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. O. S. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „(duomenys neskelbtini)“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje, apie kurį pranešta tinkamai, nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Turkijos Respublikoje, Pakistano Islamo Respublikai ir Irano Islamo Respublikai 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. TR-2023-404 dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą ir jo sudėtinės dalies – 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. TR-2023-404 „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“ 2023 m. gegužės 22 d. sprendimo „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą arba nacionalinės vizos panaikinimo ar atšaukimo“, teisėtumo ir pagrįstumo bei Ambasados įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

Proceso dalyvių paaiškinimais ir rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 17 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą (toliau – ir Prašymas), kuriame, be kita ko, nurodė, kad: jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gim. (duomenys neskelbtini); nevedęs; turi (duomenys neskelbtini) pasą, išduotą 2022 m. rugpjūčio 19 d., galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 18 d.; dabartinė profesinė veikla – profesionalus sportininkas, priklauso (duomenys neskelbtini) karališkajam futbolo klubui; pagrindinis kelionės tikslas – sportas; numatoma atvykimo data – 2023 m. balandžio 30 d., išvykimo data – 2024 m. balandžio 29 d.; kviečiamos įstaigos pavadinimas – (duomenys neskelbtini); pragyvenimo lėšos – rėmėjo suteikiama gyvenamoji vieta, padengiamos visos išlaidos buvimo metu, iš anksto apmokėtas transportas. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė šiuos dokumentus: pasą, tarpininkavimo raštą, dabartinio futbolo klubo pažymą, rėmėjo įsipareigojimą, sutartį su Lietuvos klubu, sveikatos draudimą, rėmėjo banko sąskaitos išrašą, pažymą dėl teisėtumo, skrydžio rezervaciją.

Sprendime1 konsulinis pareigūnas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas pateikė dokumentus, turinčius klastojimo požymių, interviu metu negalėjo pateikti informacijos apie su darbo sutartimi susijusių detalių, kad pirmą kartą vyksta į Šengeno valstybę, yra aukšta nelegalia migracija pasižyminčios šalies – (duomenys neskelbtini) pilietis, socialiniai ryšiai su kilmės šalimi silpni, konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindžia savo buvimo Lietuvoje sąlygų, o jo vykimo į Lietuvą tikslas gali būti kitoks, nei jis deklaruoja, todėl užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Vizų kodeksas, Šengeno sienų kodeksas, Įstatymo ir Vizų išdavimo tvarkos aprašo nuostatos.

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos.

Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – nagrinėdami prašymą konsulatai arba centrinės valdžios institucijos gali pagrįstais atvejais surengti pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.

Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo 90 dienų per pastarąjį 180 dienų laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimų arba jo ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

Atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai taip pat įtvirtinti ir Įstatymo 19 straipsnyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, taip pat kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis). LVAT išaiškino, kad spręsti dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo – t. y. konstatuoti arba paneigti, jog informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima, galima tik išanalizavus ir įvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų bei kompetentingų institucijų su pareiškėja susijusios turimos informacijos visumą (LVAT administracinė byla Nr. A-4805-756/2017). LVAT praktikoje yra akcentuojama, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikti siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016).

Dokumentų vizai gauti pateikimą, nagrinėjimą ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimą, konsultavimąsi dėl vizų reglamentuoja Aprašas. Pagal Aprašo 4 punktą, dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja Įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai, jie sprendžia ir klausimus, susijusius su konsultacijų vykdymu, vizos išdavimu ar atsisakymu ją išduoti, jos pratęsimu ar atsisakymu ją pratęsti, jos panaikinimu ir atšaukimu, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimu.

Pagal Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, sprendimus dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos panaikinimo ir atšaukimo priima Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės ir konsulinės įstaigos – dėl visų rūšių vizų išdavimo ar atsisakymo jas išduoti, dėl visų rūšių vizų panaikinimo ir atšaukimo.

Vadovaujantis Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalimi, prašymo išduoti vizą nagrinėjimas grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu. Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausia patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Prašymų nagrinėjimo tikslas – nustatyti tuos pareiškėjus, kurie remdamiesi su turizmu, verslo reikalais, mokslu, darbu ar šeimos lankymu susijusiomis priežastimis, siekia imigruoti į valstybes nares ir jose įsikurti. Svarbiausias dėmesys kreipiamas į asmeninį pokalbį su pareiškėju, siekiant nustatyti jo kelionės paskirtį ir vien dokumentų pateikimas nenulemia vizos išdavimo.

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, Ambasada, nagrinėdama pareiškėjo prašymą išduoti vizą, tam, kad galėtų nuspręsti ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte ir Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose numatyti pagrindai atsisakyti išduoti vizą, t. y. ar kyla pagrįstų abejonių dėl jo numatomo buvimo kitoje šalyje tikslo tinkamo pagrindimo, pateiktos informacijos patikimumo, privalo įvertinti pareiškėjo pateiktus duomenis. Teismas taip pat pažymi, jog vien dokumentų Ambasadai pateikimas savaime nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o nagrinėjamu atveju pareiga pateikti visą reikalingą informaciją tenka pareiškėjui.

Pareiškėjas skunde teigia, jog prašymo dėl vizos išdavimo nagrinėjimo metu Ambasadai jis pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau Ambasada, nenurodydama jokio faktinio pagrindo bei argumentų, priėmė neteisėtą sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. balandžio 25 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą tuo pagrindu, kad yra sportininkas, dalyvaujantis aukšto meistriškumo sporte, atvykstantis į Lietuvą užsiimti sporto veikla (Aprašo 70.5 punktas), pridėdamas duomenis, patvirtinančius, kad jis yra sudaręs sportininko kontraktą su (duomenys neskelbtini) futbolo klubu „(duomenys neskelbtini)“. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad vyksta į Lietuvos Respubliką Futbolo akademijos kvietimu pagal pateiktą sportinės veiklos sutartį.

Iš Sprendimo1 turinio nustatyta, kad pareiškėjas su Prašymu pateikė skrydžio rezervaciją su persėdimu Nyderlanduose, kas leido konsuliniam pareigūnui daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjas gali išlipti Amsterdamo oro uoste ir Lietuvos nepasiekti. Be to, konsuliniam pareigūnui sukėlė įtarimų pareiškėjo kontrakto su dabartiniu klubu (duomenys neskelbtini) autentiškumas, kadangi vienoje iš kontrakto sąlygų rašoma, kad „sudaryta ketverių metų sutartis, galiojanti 2020-04-16 - 2025-04-15”. Sprendime1 nurodyta, kad įprastai sporto kontraktai, jei jie pasirašyti ketveriems metams, ir sudaromi ketverių, o ne penkerių metų laikotarpiui. Konsulinis pareigūnas atkreipė dėmesį, kad minėtas kontraktas neturi jokių (duomenys neskelbtini) užsienio reikalų ministerijos brūkšninių kodų ar (duomenys neskelbtini) notarų antspaudų, galinčių patvirtinti dokumentų autentiškumą, o nurodomas (duomenys neskelbtini) futbolo klubo elektroninio pašto adresas baigiasi @gmail.com, kas neprideda minėtam klubui patikimumo. Visa tai konsuliniam pareigūnui leido įtarti, kad kontraktas gali būti neautentiškas. Kaip matyti iš Sprendimo1, šiuos įtarimus sustiprino ir nustatyta aplinkybė, kad įsipareigojimo rašte nurodoma, jog sportininko rėmėjas yra „žaidėjo direktorius“ (veikiausiai agentas), o pateikti banko sąskaitos išrašai priklauso dabartiniam pareiškėjo futbolo klubui iš (duomenys neskelbtini), be to, laikotarpiu nuo 2023 m. sausio 3 d. iki 2023 m. balandžio 8 d. nėra nė vieno klubo pavedimo pareiškėjui, nors, remiantis pateiktu kontraktu, klubas įsipareigojo žaidėjui kas mėnesį mokėti 75 000 (duomenys neskelbtini) narų užmokestį. Sprendime1 pažymėta, kad (duomenys neskelbtini) yra skaitmenizuota šalis ir dauguma atlyginimų mokami banko pavedimais, todėl manytina, kad pareiškėjas realiai nerungtyniauja nurodytame futbolo klube (duomenys neskelbtini). Atkreiptas dėmesys, kad (duomenys neskelbtini) yra žinoma dėl įvairių dokumentų klastojimo, o Ambasada susiduria su itin dideliu kiekiu (duomenys neskelbtini) piliečių dokumentų, kurių autentiškumas kelia abejonių.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad konsulinis pareigūnas, siekdamas išsklaidyti abejones dėl tikrojo kelionės tikslo ir galimos nelegalios migracijos rizikos, pakvietė pareiškėją pokalbiui. Sprendime1 nurodyta, kad interviu metu pareiškėjas negalėjo nurodyti kontrakto su (duomenys neskelbtini) klubu trukmės, taip pat nurodyti, kur apsistos Lietuvoje, kaip jis vyks iš (duomenys neskelbtini) į futbolo klubą Lietuvoje, tikslios gausimos algos, bandomojo laikotarpio trukmės Lietuvos ekipoje, komandos miesto, direktoriaus, Lietuvos ekipos bendraklubių, kelintoje vietoje Futbolo klubas yra. Konsulinis pareigūnas prašymo nagrinėjimo metu taip pat nustatė ir vertino tai, kad pareiškėjas pirmą kartą vyksta į Šengeno erdvę, yra jaunas, nesukūręs šeimos, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su kilmės šalimi silpni, o (duomenys neskelbtini) žinoma kaip valstybė, pasižyminti itin aukšta nelegalia migracija.

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo1, Ambasados konsulinis pareigūnas, įvertinęs su prašymu išduoti vizą pateiktus dokumentus bei užsieniečio interviu metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, kad pareiškėjo vykimas į Lietuvą sporto tikslais tėra priedanga ekonominiais tikslais patekti į Europos Sąjungą, vykimo tikslas nepatikimas, nepagrindžia buvimo tikslo ir sąlygų, kelia nelegalios migracijos grėsmę, abejonių kelia pateiktų dokumentų autentiškumas.

Minėta, kad pareiškėjas Prašyme kaip pagrindinį kelionės tikslą į Lietuvos Respubliką nurodė profesionalaus sportininko veiklą, pateikdamas sportininko kontraktą su (duomenys neskelbtini) futbolo klubu „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Kontraktas).

Aprašo 70.5 punkte nurodyta, kad daugkartinė nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, kuris yra profesionalus sportininkas ar treneris, atvykstantis į Lietuvos Respubliką užsiimti sporto veikla, taip pat kartu vykstančiam šio užsieniečio šeimos nariui. Pareiškėjas nei Ambasadai, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jis yra profesionalus sportininkas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu (ABTĮ 56 straipsnio 7 dalis), byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė buvimo Lietuvoje tikslo, nes byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, kad (duomenys neskelbtini) futbolo klubas „(duomenys neskelbtini)“ yra būtent minėtos kategorijos (profesionalus) sporto klubas, kuriam pareiškėjas galimai priklausė kaip profesionalus sportininkas, taip pat įrodymų, patvirtinančių minėtam futbolo klubui išduotos licencijos išdavimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokios informacijos ir tai patvirtinančių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad minėtos srities sportine veikla pareiškėjas bent jau minimaliai užsiėmė iki minėto Kontrakto sudarymo, ypač atsižvelgiant į tai, kad jį sudarė būdamas vos sulaukęs 16 m. amžiaus, kas taip pat kelia abejonių dėl jo deklaruojamo pasiekto profesionalaus sportininko statuso futbolo srityje. Teismo vertinimu, konsulas iš surinktos informacijos padarė pagrįstą išvadą, kad tikrasis pareiškėjo kelionės tikslas nėra sportas, o tikslas visai kitoks, nei oficialiai deklaruotas, o pareiškėjo pateikti dokumentai bei paaiškinimai konsului sukėlė pagrįstą pagrindą manyti, jog pareiškėjas negali pagrįsti numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo bei kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimo patikimumo ir duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo skundžiamus Sprendimus priėmė kompetentingas subjektas, juos priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimų pagrįstumą, konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo kartu su visa surinkta informacija ir atliktus pareiškėjo interviu-pokalbį, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir jo pareiškimų patikimumo, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Teismo vertinimu, konsului priimant Sprendimus egzistavo objektyvūs duomenys, kuriais yra grindžiama abejonė pareiškėjo pateikta informacija.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad skundžiamas Sprendimas2 neatitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, ginčo santykių pobūdį reglamentuojančius teisės aktus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus. Tenkinti pareiškėjo reikalavimų remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 10 straipsnį yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.).

Paminėtos VAĮ nuostatos imperatyviai nustato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, VAĮ įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2134/2012, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018), visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-46-624/2019). Ar konkretus administracinis aktas atitinka šiuos reikalavimus, kiekvienu atveju nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, vertindamas byloje surinktus įrodymus (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis). Todėl ginčijamo administracinio akto atitiktis VAĮ principinėms nuostatoms kiekvienu atveju yra vertinimo dalykas.

Teismų praktikoje taip pat akcentuota, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; 2022 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4-502/2022; kt.).

Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (38 punktas). Minėtame VI priede nustatytoje standartinėje formoje yra 10 langelių, kuriuos kompetentingos institucijos pažymi pranešdamos prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus (39 punktas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-73/2014 pažymėjo, kad pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai, atitinkantys išvardintus Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ambasada priėmė Sprendimą2 vadovaudamasi UTPĮ bei nustačiusi, jog užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir buvimo sąlygų bei kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo, o duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti nacionalinę vizą, nėra autentiški. Sprendimas dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą yra priimamas pagal standartinę formą, įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis kartu su prašymu, taip pat gautus duomenis atlikus interviu (pokalbį). Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su Sprendimo2 neatitikimu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatoms, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo santykių pobūdį reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus Sprendimus, kurie paliekami nepakeistais. Kadangi pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Sprendimų panaikinimo, netinkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Y. O. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.