- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-20
- Bylos Nr.
- I-1648-394/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02876-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. (D. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. V. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (12-15 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 8400 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2017-11-13 iki 2018-08-01, pažeidžiant kalinimo sąlygas, leistina kamerose laikomų asmenų norma buvo viršyta daugelį kartų, iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą ir jį padalinus iš visų kameroje kalėjusių asmenų skaičiaus, teko mažiau negu 3,6 kv. m., todėl beveik neturėjo laisvos vietos judėti, be to, kameros užstatytos baldais, jose įrengti sanitariniai mazgai. Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinta suimtųjų/nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, kultūros, sporto, kūrybos ir kt. renginių organizavimas, judėjimo laisvė rėžiminio sektoriaus teritorijoje, neturėjo galimybės užsiimti leistina veikla. Nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, šilumos ir oro. Kamerose Nr. 46 ir 29 lovų galuose nebuvo atramų pagalvei, o tai neleisdavo tinkamai išsimiegoti, nes pagalvė nukrisdavo ant žemės. Nei vienoje iš kamerų ant lovų nebuvo kopetėlių, todėl buvo sunku užlipti į antrą lovos aukštą, o tai sukeldavo didelių nepatogumų, kildavo konfliktinės situacijos. Gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą tekdavo daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Šiaulių TI kamerose ventiliacija neveikia, tokios nėra visai, vėdinama tik per langą, kamerose drėgna ir tamsu, langus uždengdavo dviejų-keturių eilių grotos, kurios stipriai ribojo tiek vėjo, tiek natūralios šviesos patekimą, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Nebuvo užtikrintas tinkamas patalpos apšvietimas, dirbtinė apšvieta labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą, nes lempos buvo be apsauginių gaubtų, be to, taip įrengtos lempos nuo durų trankymo iškrenta ir dūžta. Kamerose nebuvo užtikrinta tinkama temperatūra, žiemą nebuvo tinkamai šildoma, temperatūra siekė nuo 16 iki 18°C. Kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu, drėgna. Nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais, visose kamerose unitazas yra gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas sienele ir užuolaidėle, t. y., vietoje durų pakabinta plastmasinė plėvelė, ne kartą, jam naudojantis unitazu, pareigūnai, įskaitant ir moteris, neįspėję atidarydavo duris ir matydavo jį tualete. Kameroje Nr. 46 kabėjo paprasta dušo užuolaidėlė, kuri tiesiog plazdėdavo dėl kamerų vėdinimo ir dėl to, kad kamerose judėjo kiti asmenys, todėl buvo matomas kitų asmenų, o tai labai trikdė ir žeidė. Nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kamerose dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Tualetai seno tipo, įmontuoti grindyse, neuždengiami. Tas pats pasakytina apie laikino sulaikymo patalpas, esančias rėžiminio korpuso rūsyje ir administracinio pastato rūsyje, tualetai atitverti tik dalinai, t. y., pertvara be jokios kabinos, užuolaidos. Šiaulių TI turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja CPT nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą.
Pareiškėjui apie teismo posėdį pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (15, 164, 169 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie bylos nagrinėjimo vietą bei laiką pranešta tinkamai (164 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (21-29 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktas nustato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2017-12-14 iki 2018-07-24 skirtingose kamerose vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,67 iki 22,6 kv. m. Nacionalinis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, mūrinės sienelės ar OSB plokštės atskyrimas yra nuo 2,13 iki 2,30 m. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą kalinčių asmenų privatumą.
Atsakovas nurodo, kad Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, natūralaus apšvietimo koeficientas susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams, natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma, nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma teikiama iš miesto tinklų, pati įstaiga šildymo parametrų nereguliuoja, todėl negali būti atsakinga už tariamą nepakankamą šildymą kamerose.
Atsakovas nurodo, kad visos Šiaulių TI kameros įrengtos ir aprūpintos baldais pagal teisės aktų reikalavimus, jokie teisės aktai neįpareigoja kalintiems asmenims nurodyti, kuriame aukšte jie turi miegoti bei fiksuoti, kuriame gulto aukšte jie miega, todėl atsakovas negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad vienu ar kitu pareiškėjo kalinimo laikotarpiu jis miegojo pirmame ar antrame gulto aukšte. Taip pat pažymi, kad jokie teisės aktai neįtvirtina, jog dviaukščiai gultai turi būti su kopetėlėmis, todėl šiuo atveju joks teisės aktas nėra pažeidžiamas. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso, nes reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI kiekvienoje kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas patalpų pagrindinis valymas. Esant reikalui administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui.
Atsakovas nurodo, kad Šiaulių TI direktoriaus 2011-03-31 įsakymu Nr. 1/08-22 patvirtinta „Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa“. Viena iš pagrindinių užimtumo formų yra kultūros, sporto ir kiti renginiai, kurie įtraukiami į įstaigos metinius bei Socialinės reabilitacijos skyriaus pusmečio planus. Šiaulių TI informacija apie vykdomus fizinio aktyvumo skatinimo renginius iškabinama kamerose, visi norintys dalyvauti šiuose renginiuose kreipiasi į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio informacija. Pareiškėjui D. V. bylai aktualiu laikotarpiu buvo sudaryta galimybė išeiti į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę ar užimtumo kambarį. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.
Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. V. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 8 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2017-11-13 iki 2018-08-01, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad laikymo sąlygos neatitiko įstatymuose numatytų reikalavimų kamerų plotui, higienos normos reikalavimų, netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, kamerose nėra iškvietimo mygtukų, netinkamai organizuojamas Šiaulių TI laikomų asmenų užimtumas, kameros aprūpintos netinkamais baldais, per trumpa organizuojamų pasivaikščiojimų gryname ore trukmė.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Iš byloje esančios 2018-12-17 pažymos Nr. 60/09-45492 (31-32 b. l.) matyti, kad pareiškėjas D. V. Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas nuo 2017-12-14 iki 2018-07-24, viso 52 dienas, gyvenamosiose kamerose Nr. 65, 75, 29 ir 46 vienas arba su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 3,66 iki 22,6 kv. m., taigi visas laikymo dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose nagrinėjamu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydžius (31-32 b. l.), sanitarinių mazgų užimamą plotą (33-34 b. l.) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (1-5), nustatė, kad kameroje Nr. 46, kai joje buvo laikomi daugiausia 5 asmenys, iš kameros ploto (18,03 kv. m) atėmus sanitarinio mazgo plotą (1,632 kv. m) pareiškėjui teko 3,34 kv. m, t. y. mažiau kaip 3,6 kv. m., bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų (1-4), taip pat kamerose Nr. 65, 75 ir 29, net ir atėmus sanitarinių mazgų užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pateiktos pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (35-38 b. l.) bei apžiūrėjus kamerų fotonuotraukas (56-67 b. l.) matosi, kad perteklinių gultų kamerose nėra, taigi nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų buvo itin suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, ventiliacija neveikia, tokios nėra visai, vėdinama tik per langą, drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrintas tinkamas patalpos apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į patalpas, o dirbtinė apšvieta labai stipri, nes lempos buvo be apsauginių gaubtų, nebuvo užtikrinta tinkama patalpų temperatūra, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios vizualiai matomu pelėsiu.
Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus, iš kurių matosi, kad 2017 m. liepos 19 d. patikrinimo metu buvo patikrinta ir pareiškėjo laikymo kamera Nr. 65, nustatyta, jog vizualiai matomų pelėsių šioje kameroje nėra, kiti mikroklimato parametrai nebuvo tikrinami (45-46 b. l.). 2018 m. vasario 13 d. patikrinta kamera Nr. 29, dirbtinė apšvieta kameroje išmatuota 100±16 lx (veikė tik 2 lempos iš keturių) neatitiko nustatyto ribinio dydžio 200 lx (pažeidžiamas higienos normos HN 134:2015 14 punktas), oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, tačiau nustatyta, kad dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, suraišiotos raiščiais, prie sanitarinio mazgo sienos išdužusi plytelių danga (pažeidžiamas higienos normos HN 134:2015 12 punktas) (47-49 b. l.). 2018 m. gegužės 10 d. operatyviosios kontrolės metu kameroje Nr. 46 atlikti dirbtinės apšvietos matavimai, nustatyta dirbtinė apšvieta atitiko higienos normos reikalavimus (252 lx), tačiau lempos naudojamos be gaubtų (pažeidžiamas higienos normos HN 134:2015 12 punktas), vizualiai matomų pelėsių nėra (51-53 b. l.). Iš byloje esančios Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2017 metais atliktus remonto darbus (39-41 b. l.) matosi, kad 2017 metais pareiškėjo laikymo kameros nebuvo remontuojamos. Dirbtinės apšvietos, t.y. higienos normos HN 134:2015 14 p. pažeidimas bei 12 punkto pažeidimas (lempos be gaubtų) kameroje Nr. 29 nustatyti 2018 m. vasario 13 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2018-02-14 iki 2018-03-07, todėl laikytina, kad pažeidimai buvo pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas (lempos be gaubtų) kameroje Nr. 46 nustatytas 2018 m. gegužės 10 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2018 m. balandžio ir liepos mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad nustatyto pažeidimo nebuvo pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu, todėl laikytina, kad jis buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje laikotarpiais. Atsakovo pateikti duomenys paneigė pareiškėjo teiginius dėl pelėsio buvimo kamerose Nr. 65, 29 ir 46, netinkamos oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės kameroje Nr. 29, tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę kamerose Nr. 65 ir 46, duomenų apie kameros Nr. 75 atitikimą higienos normos reikalavimams, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kamerose Nr. 29 ir 46 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkto, reglamentuojančio, kad laisvės atėmimo vietų patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, reikalavimus, kameroje Nr. 29, pažeidžiant ir higienos normos HN 134:2015 14 punkto, reglamentuojančio dirbtinę patalpų apšvietą, reikalavimus, taip pat kamerose Nr. 65 ir 46, pažeidžiant 16 punkto, reglamentuojančio patalpų temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, reikalavimus, bei kameroje Nr. 75, pažeidžiant higienos normos HN 134:2015 12, 14, 16 ir 39 punkto, numatančio ant patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomo pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val., todėl konstatuoti higienos normos pažeidimo dėl galimai netinkamos natūralios gyvenamųjų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos teismas neturi pagrindo.
Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, visose kamerose unitazas buvo gyvenamojoje patalpoje, nuo kitų esančių kalinių atskirtas sienele ir vietoje durų pakabinta plastmasine plėvele, todėl ne kartą, jam naudojantis unitazu, pareigūnai, įskaitant ir moteris, neįspėję atidarydavo duris ir matydavo jį tualete. Kameroje Nr. 46 kabėjo paprasta dušo užuolaidėlė, kuri tiesiog plazdėdavo dėl kamerų vėdinimo ir dėl to, kad kamerose judėjo kiti asmenys, todėl buvo matomas kitų asmenų, o tai labai trikdė ir žeidė. Nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, laikėsi nemalonus kvapas, tualetai įmontuoti grindyse, neuždengiami. Laikino sulaikymo patalpose tualetai atitverti tik dalinai, t. y., pertvara be jokios kabinos, užuolaidos. Dėl nurodytų priežasčių jis patyrė pažeminimą, jautė diskomfortą.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (33-34 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 2,13 m iki 2,30 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (56-67 b. l.), iš kurių matosi, kad tik kameroje Nr. 46 įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas durimis, kitose kamerose užuolaidos iš plėvelės, unitazų kamerose nėra įrengta, tik sanitariniai įrenginiai grindyse. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, nesuderinami su higienos normos reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018), o tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis ar užuolaidomis, paprastai pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad įėjimai į sanitarinius mazgus kamerose Nr. 29, 65 ir 75 atitverti tik užuolaidomis, laikytina, jog privatumas pareiškėjui šiose kamerose nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose Nr. 29 ir 46 buvo laikoma ir po 4-5 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, tuo labiau, kad kamerose įrengti tik sanitariniai įrenginiai grindyse, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI laikino sulaikymo patalpose tualetai atitverti tik dalinai, t. y., pertvara be jokios kabinos ar užuolaidos. Atsakovas atsiliepime dėl sanitarinių mazgų atitvėrimo laikymo sulaikymo kamerose nepasisakė visiškai, jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, nepateikė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas yra konstatavęs, kad Šiaulių TI turėjo pareigą užtikrinti pareiškėjo privatumą naudojantis tualetu ne tik gyvenamosiose kamerose, bet ir trumpalaikio laikymo bei karantino kamerose, tačiau to nepadarė (2017 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į šias aplinkybes laikytina, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, buvo talpinamas į trumpalaikio laikymo kameras (LSP-4 ir TLK-4), kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, t.y., neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinta suimtųjų/nuteistųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, kultūros, sporto, kūrybos ir kt. renginių organizavimas, judėjimo laisvė rėžiminio sektoriaus teritorijoje, neturėjo galimybės užsiimti leistina veikla.
Atsakovas į bylą pateikė Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą (68-72 b. l.) bei Šiaulių TI direktoriaus patvirtintus Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikus (74-142 b. l.), o iš šių dokumentų matosi, kad Šiaulių TI veikia biblioteka, yra užsakomi pagrindiniai Lietuvos dienraščiai, savaitraščiai, izoliatoriuje periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, rengiami religinio pobūdžio renginiai, organizuojami piešinių konkursai, plenerai, suimtiesiems įrengta krepšinio aikštelė, pasivaikščiojimo kiemeliuose – skersiniai ir lygiagretės, rengiamos įvairios sporto varžybos; suimtieji (nuteistieji) kiekvieną savaitę vedami į užimtumo renginius (treniruoklių salę, teniso salę, krepšinio aikštelę, žaidimų kambarį), tame tarpe ir tų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pareiškėjo skundo teiginys dėl netinkamo užimtumo organizavimo abstraktus, nedetalizuotas, pareiškėjas nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, naudotis biblioteka, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą. Šiaulių tardymo izoliatoriuje asmenys laikomi rakinamose kamerose, todėl akivaizdu, kad jame negali būti užtikrinama judėjimo laisvė rėžiminio sektoriaus teritorijoje.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, kiekvieną kartą tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (42 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, jo teiginiai dėl neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku abstraktūs, nesusieti su juo pačiu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose Nr. 46 ir 29 lovų galuose nebuvo atramų pagalvei, o tai neleisdavo tinkamai išsimiegoti, nes pagalvė nukrisdavo ant žemės. Nei vienoje iš kamerų ant lovų nebūdavo kopetėlių, todėl buvo sunku užlipti į antrą lovos aukštą, o tai sukeldavo didelių nepatogumų, kildavo konfliktinės situacijos
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino naujas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių darbužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Taigi aktualus teisinis reglamentavimas nenumato, kad lovos turi būti su kopetėlėmis ir atramomis lovų galuose, pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kokiose kamerose teko gulėti antruose lovų aukštuose, o iš pateiktų fotonuotraukų matosi, kad atramos lovų galuose įrengtos visuose gultuose (56-67 b. l.), todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lovų atmestinos, kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas nurodo, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje.
LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, pasivaikščiojimo kiemų plotas nereglamentuotas.
Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 ir 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsnių nustatyta tvarka (43-44 b. l.). Pareiškėjas skunde nurodo, kad turėjo galimybę vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgus į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasinius pergyvenimus, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Pareiškėjo laikymas kamerose pažeidžiant higienos normos reikalavimus (52 dienos), neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, iš jų nuolat sklindantis nemalonus kvapas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus; kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą – 8400 Eur. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, kalinimo laikotarpiu Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kamerų būklės ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, nesiskundė (73 b. l.), nenurodo, kodėl patirtą neturtinę žalą vertina būtent tokia suma, todėl teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į šiai bylai aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-931-520/2018, 2018-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2613-552/2018, 2019-02-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1080-662/2019 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 250 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 250 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo D. V. (D. V.) skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.