Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-357-761/2012 pagal ieškovės UAB „Žolmedis“ ieškinį atsakovei UAB „Pajūrio komunikacijos“ dėl skolos ir netesybų priteisimo, bei atsakovės apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2012-09-06 sprendimo.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovė ieškiniu teismo prašė jai priteisti iš atsakovės 9 000 Lt skolos, 2 538 Lt delspinigių, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas: 605 Lt teisinės pagalbos išlaidas ir 174 Lt žyminį mokestį. Nurodė, kad 2011-11-02 su atsakove sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 11/02, kuria ieškovė įsipareigojo perduoti nuosavybės teise priklausantį sniego valytuvą ST268EPT atsakovės nuosavybėn, o atsakovė įsipareigojo priimti prekę ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą sutarties nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pagal sutartį sąskaitą–faktūrą atsakovė turėjo apmokėti per 30 darbo dienų, nuo jos išrašymo dienos, tačiau jos neapmokėjo ir prekės – sniego valytuvo ST268EPT – nepriėmė. Vykdydama sutartį ieškovė per tarpininkus Lietuvoje kreipėsi į gamintoją, užsakė sutartyje aptartą prekę, už ją sumokėjo savo lėšomis. Dėl to buvo įšaldytos bendrovės apyvartinės lėšos ir bendrovė negalėdama disponuoti šiomis lėšomis patyrė nuostolių. Atsakovė sutartimi buvo įsipareigojusi laiku nesumokėjus už prekę mokėti 0,2 procento delspinigius nuo mokėtinos sumos už kiekvieną praleistą dieną.

Šilalės rajono apylinkės teismas 2012-05-10 preliminariu sprendimu ieškovė ieškinį tenkino visiškai.

Atsakovė pateikė prieštaravimus, su ieškiniu ir teismo preliminariu sprendimu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė nėra skolininkė, nes nenupirko sniego valytuvo, nes šalys sudarė ne pirkimo–pardavimo, o preliminariąją sutartį. Nė viena iš šalių neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovė neperdavė prekės, o atsakovė už ją nesumokėjo, todėl pirkimas–pardavimas neįvyko. Sutarties sudarymo metu ieškovė net neturėjo parduodamo daikto. Sudarytoje sutartyje nenustatytas terminas, todėl pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminarios sutarties sudarymo. Šis terminas nepasibaigęs, o preliminarios sutarties pagrindu pardavėjui neatsirado teisė reikalauti mokėti už nenupirktą daiktą. Kadangi ieškovė vykdė komercinę veiklą, įsigydamas sniego valytuvą tikėjosi gauti pajamų, jai tenka rizika susijusi su operacijų vykdymu. Išrašydamas sąskaitą daiktui, kurio neturėjo, ieškovė pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymą. Kadangi atsakovė daikto nepirko, ji neprivalo mokėti ir delspinigių. Be to, ir delspinigių suma, ją palyginus su reikalaujama skola, yra nepagrįstai didelė. Ieškovė dėl advokato išlaidų pateikė sąskaitą išrašytą UAB „Creditum Vilnius“. Įstatyme nenumatyta galimybė atlyginti teisines paslaugas teiktas ne advokato ar jo padėjėjo. Todėl ir šios ieškovės išlaidos negali būti priteisiamos.

Šilalės rajono apylinkės teismas 2012-09-06 sprendimu 2012-05-10 preliminarų sprendimą paliko nepakeistą; ieškovei iš atsakovės priteisė 395 Lt išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, ir 242 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Teismas padarė išvadą, kad 2011-11-02 šalių sudaryta sutartis Nr. 11/02 neturi preliminariosios sutarties požymių, nes nenumatyta ateityje sudaryti pagrindinės sutarties, sudarytoje sutartyje jau yra aptartos pagrindinės sutarties sąlygos. Sutartyje aptarta konkreti prekė, jos kaina, atsiskaitymo už prekę terminas, todėl laikytina, kad šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties vykdymo metu (sutartyje aptartu apmokėjimo terminu) ieškovė tapo parduodamo daikto savininke. Sutartis nėra nuginčyta, todėl aplinkybė, kad pardavimo metu ieškovė nebuvo parduodamo daikto savininke, 2011-11-02 pirkimo–pardavimo sutarties nedaro negaliojančia. Netesybų dydis nustatytas šalių susitarimu, sutartis komercinio pobūdžio, prekė vienetinė, specialiai užsakyta atsakovui, ieškovė prekės įgijimui pagal sutartį investavo apyvartines lėšas, todėl patyrė nuostolių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismas padarė išvadą, kad sutartos netesybos nėra neprotingai didelės.

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovė tik 2011-11-08 tapo parduodamo sniego valytuvo savininke, nes įgijo jį pagal sandorį, kuris įformintas 2011-11-08 sąskaita faktūra. Ieškovė yra juridinis asmuo ir jos turtas fiksuojamas Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatytas tvarka. Kadangi šalims sudarant sutartį ieškovė neturėjo perleidžiamo turto, todėl negalėjo juo disponuoti, kaip nurodyta CK 4.37 str. 1 dalyje. Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvių teisės normų galiojimo ir taikymo, tarp jų – CK 4.37 ir 4.47 straipsnių, kurie yra imperatyvaus pobūdžio. įstatyme taip pat yra nustatyta, kad kilnojamojo turto pardavimas yra realinis sandoris, t. y. toks, kuris vyksta perduodant turtą (CK 6.160 str.), o CK 6.321 straipsnis įpareigoja pardavėją patvirtinti daiktų nuosavybės teisę. Teismas nepagrįstai motyvavo, kad šalių sudaryta sutartis nėra atsakovės nuginčyta (CPK 6.307 str. 1 d.), kadangi atsakovė neturėjo pagrindo šios sutarties ginčyti ir laikyti ją negaliojančia, nes laiko šią sutartį preliminariąja, o ne pirkimo–pardavimo sutartimi. Tokią poziciją pagrindžia ir CK 6.307 str. 3 dalies nuostata, kad jeigu sutartis pripažinta negaliojančia šio straipsnio 1 dalies pagrindu, daiktas grąžinamas savininkui. Pagal šios normos tekstą ir esmę, taip pat logiką, pirkėjas gali prašyti sutartį pripažinti negaliojančia tuo atveju, jeigu ji įvykdyta, t. y. daiktas perduotas. Tačiau tokios aplinkybės byloje nėra. Taigi pagal įstatymą ir pagal faktą ieškovė negalėjo parduoti šio daikto atsakovei, t. y. šalys negalėjo 2011-11-02 sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, šalys turėjo galimybę susitarti dėl daikto pardavimo ateityje (tada ir tuo atveju, jeigu ieškovė taps daikto savininke ir galės juo disponuoti). Šalys taip ir padarė, todėl sutartis laikytina preliminariąja, kurios pagrindu neatsirado pareigos sumokėti prekės kainą, o tik nuostolius, tačiau ieškovė to neprašė ir įrodymų dėl nuostolių atsiradimo ir dydžio neteikė. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą apskaitos dokumentai (t. y. PVM sąskaitos faktūros) surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Byloje nagrinėjamu atveju ūkinės operacijos, t. y. daikto perdavimo, neįvyko, todėl ieškovė 2011-11-03 negalėjo išrašyti PVM sąskaitos faktūros KLŽ Nr. 0004588, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ja rėmėsi. Teismas neišaiškino prieštaravimų: kada valytuvas tapo ieškovės nuosavybe, nuo kada jai atsirado teisė ir galimybė disponuoti šiuo turtu, t. y. jį parduoti, ar galima pripažinti, kad juridinis asmuo, tvarkantis savo turto buhalterinę apskaitą, gali sudaryti sandorį dėl jam nepriklausančio turto pardavimo ir iš to gauti pajamų, ar tai neprieštarauja Pelno mokesčio įstatymui. Jei nuosavybė į valytuvą ieškovei atsirado po turto užpajamavimo 2011-11-18 sąskaitos faktūros pagrindu, tai šalių 2011-11-02 sutartis negali būti laikoma pirkimo–pardavimo sutartimi, nes negalima du kartus iš eilės nupirkti tą patį turtą. Teismas nenustatė, kam priklauso valytuvas, nes ieškovė galbūt jį yra perleidusi, todėl priteisus jai daikto kainą, ieškovė nepagrįstai praturtėtų. Kadangi ieškovė neturėjo pagrindo ir teisės išrašyti PVM sąskaitos faktūros KLŽ Nr. 0004588, atsakovei negalėjo atsirasti ir neatsirado prievolė apmokėti neteisėtai išrašytą dokumentą, juo labiau – mokėti delspinigius nurodytu pagrindu. Bet kuriuo atveju, priteistų delspinigių suma, palyginti su priteista skolos suma, yra neprotingai didelė, sudaro vos ne 1/3 priteistos sumos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika rodo, kad 0,2 proc. dydžio delspinigiai pripažintini nepagrįstai dideli, o protinga delspinigių norma pripažintina kelis kartus mažesnė. Teismo išvada, kad ieškovės išlaidos, susijusios su UAB „Creditum Vilnius“ paslaugų apmokėjimu yra būtinos ir pagrįstos, todėl priteistinos CPK 88 str. 1 d. 9 punkto pagrindu. Apelianto nuomone, CPK 88 str. 1 d. 6 punktas yra specialus reglamentuojant, kurios išlaidos teisinei pagalbai apmokėti atlyginamos. Šio straipsnio 9 punkte nurodytos „kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos“ reiškia kitas, nesusijusias su teisine pagalba, išlaidas.

Ieškovė atsiliepime prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovė nereiškė jokių pretenzijų, kad per vėlai turėjo galimybę atsiimti prekę, dėl ko atsisakytų ją pirkti. Priešingai – iki ieškovė kreipimosi į teismą dienos atsakovė visą laiką pripažino prekę pirkusi. Užsakyta prekė yra išskirtinė, netipinė įprastiniam asortimentui, todėl jei atsakovė būtų nepirkusi konkrečiai šios prekės, ieškovė nebūtų jos užsakiusi. Atsakovė 2012-02-22 raštu Nr. 12/02/22-R1 informavo, kad dėl netinkamų oro sąlygų nemato galimybių naudoti sniego valytuvo, taip pat mini, kad sandorio neatsisako, tik pageidauja mokėti pagal grafiką, jokių pretenzijų dėl dabar apeliaciniame skunde akcentuojamo laikotarpio, t. y. 2011-11-02 – 2011-11-08, nereiškė. Atsakovė argumentai dėl nepateiktų duomenų apie dabartinę sniego valytuvo būklę (parduotas, neparduotas, sandėlyje ar pan.) su nagrinėjamu ginču nesusiję. Be to, atsakovei žinoma ir ne kartą pranešta, kad nupirkta prekė yra ieškovės sandėlyje paruošta atsiėmimui (kaip ir buvo visą laiką nuo prekės įsigijimo), kai atsakovė jos net nebando atsiimti. Delspinigiai apskaičiuoti šalių sutarto dydžio, atsižvelgiant į ekonominę situaciją, infliaciją, įstatymo leidėjo numatytą delspinigių kompensacinę funkciją jų dydis yra tinkamas. Apeliantės argumentai dėl išlaidų taip pat nepagrįsti, kadangi ieškovė neturi teisininko pareigybės ar darbuotojo, turinčio teisinį išsilavinimą, todėl tokiu atveju pirkti paslaugas iš tokių paslaugų tiekėjų yra įprasta verslo praktika.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje nustatyta, kad šalys 2011-11-02 sudarė sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo perduoti jai nuosavybės teise priklausančias sutarties 1.2 punkte numatytas prekes (sniego valytuvą ST268EPT) atsakovės nuosavybėn, o atsakovė įsipareigojo priimti prekes ir sumokėti už jas nustatytą pinigų sumą šios sutarties numatytomis sąlygomis ir tvarka (b. l. 12, 13). Sutarta sniego valytuvo kaina su PVM – 9 000 Lt. 2011-11-03 ieškovė surašė ir pateikė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą KLŽ Nr. 0004588 (b. l. 14). Pagal sutarties 4.1 punktą sąskaitą - faktūrą atsakovė turėjo apmokėti per 30 darbo dienų, nuo jos išrašymo dienos, tačiau jos neapmokėjo ir sniego valytuvo nepriėmė. Sutarties 4.2 punktu atsakovė įsipareigojo mokėti 0,2 procentų dydžio delspinigius, skaičiuojamus nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną praleistą apmokėti dieną, todėl šiuo pagrindu atsakovei priskaičiuota 2 538 Lt delspinigių (b. l. 24). Ieškovė sniego valytuvą iš UAB „Husqvarna Lietuva“ užsakė 2011-11-07 (b. l. 15), o pagal sąskaitą faktūrą užsipajamavo 2011-11-08 (b. l. 16, 17). Atsakovė 2012-02-22 raštu nurodė, kad dėl netinkamų oro sąlygų neturi galimybės naudoti sniego valytuvą, dėl to vėluoja jį išpirkti, prašė ieškovės mokėjimą už sniego valytuvą išdėstyti dalimis iki 2012 m. lapkričio mėnesio (b. l. 78). Ieškovė nesutikdama su prašymu ir atsakovei nesumokėjus už prekę 2012-04-18 reikalavimu kreipėsi į atsakovę reikalaudamas sumokėti už prekę (b. l. 18, 19). Atsakovė 2012-04-25 raštu nurodė, kad sniego valytuvas atsakovei nėra perduotas, šiuo metu nereikalingas, todėl atsisako jį perimti (b. l. 66).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino jas patvirtinančius įrodymus, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, teisingai aiškino ir taikė juos reglamentuojančias materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 str. 1 d.). Taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, pirkimo–pardavimo sutartis yra ne realinė, o konsensualinė, t. y. sutarties sudarymas siejamas su momentu, kai šalys susitaria dėl esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 str. 2 d.). Esminė pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra susitarimas dėl sutarties dalyko, t. y. daikto (prekės) perdavimo, ši sąlyga laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 str.). Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių 2011-11-02 sudaryta sutartis yra pirkimo–pardavimo, o ne preliminarioji. Šią išvadą patvirtina ir atsakovės veiksmai po sutarties sudarymo, kurie atskleidžia atsakovės tikruosius ketinimus sudarant sutartį: 2012-02-22 rašte atsakovė pripažįsta savo piniginę prievolę nurodydama, kad vėluoja už daiktą sumokėti ir prašė leisti atsiskaityti dalimis (CK 1.71 str., 6.193 str. 1, 2 d.).

Apeliantė nepagrįstai skunde remiasi daiktinės teisės normomis (CK 4.37, 4.47 str.), nes byloje sprendžiamas ginčas dėl šalių prievolinių teisinių santykių, jokie tretieji asmenys daiktinės teisės pagrindu į ieškovės parduotą daiktą pretenzijų nereiškė ir šiuo pagrindu jos teisės daiktą perleisti neginčijo (CK 6.322, 6.323 str.). Apeliantė taip pat nepagrįstai remiasi CK 6.307 str. 1 ir 3 dalimis, nes to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirkimo–pardavimo sutartis, kuria pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, nėra negaliojanti, jeigu pardavėjas pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo metu tapo parduodamo daikto savininku; pardavėjas privalo patvirtinti parduoto daikto nuosavybės teisę perdavimo pirkėjui momentu (CK 6.321 str.). Ieškovė parduodamo daikto savininke tapo priėmusi šį daiktą iš savo pardavėjo UAB „Husqvarna Lietuva“ 2011-11-08 (CK 6.317 str. 1 d.), pati atsakovė neginčija šios aplinkybės, taigi nuo šios dienos atsakovei neturėjo pagrindo atsisakyti perimti daiktą remdamasi trečiųjų asmenų teisėmis į jį. Ieškovės ir atsakovės sudarytoje sutartyje nebuvo sutarta dėl daikto perdavimo konkretaus momento, tokiu atveju daiktas turi būti perduotas per protingą terminą po sutarties sudarymo (CK 6.319 str. 1 d.), o pirkėjas privalo daiktą priimti (CK 6.346 str. 1 d.). Laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys (CK 6.317 str. 4 d.). Byloje nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovė sudarė kokių nors kliūčių perimti ir valdyti parduotą daiktą, todėl ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovė priimtų daiktą (CK 6.346 str. 3 d.) ir sumokėtų visą kainą, palūkanas (CK 6.314 str. 4, 5 d.) ir netesybas (CK 6.71 str., 6.258 str. 1 d.).

Šalys sutarė, kad atsakovė pirkimo–pardavimo kainą sumokės pavedimu per 30 dienų, nuo sąskaitos išrašymo dienos (sutarties 4.1 p.). Ieškovė PVM sąskaitą faktūrą apmokėjimui pateikė atsakovei 2011-11-03. Buhalterinės apskaitos įstatymas reglamentuoja buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą (įstatymo 1 str.), Pelno mokesčio įstatymas nustato uždirbto pelno ir (arba) gautų pajamų apmokestinimo pelno mokesčiu tvarką (įstatymo 1 str.), šie įstatymai nei daiktinių, nei prievolinių teisinių santykių nereglamentuoja, todėl bet kokie galimi šių įstatymų nuostatų pažeidimai iš šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties kilusioms teisėms ir pareigoms įtakos neturi. Įstatymas nedraudžia susitarti dėl išankstinio mokėjimo už daiktus (CK 6.315 str.), todėl atsakovė negali savo prievolės sumokėti daikto kainą nevykdymo grįsti faktine aplinkybe, kad daikto ji faktiškai neperėmė, juo labiau, kad perimti daiktą nesąžiningai vengė ji pati (CK 1.5 str. 1 d., 6.4, 6.38, 6.158, 6.200 str.).

Atmestini ir apeliantės argumentai dėl sutartinių netesybų dydžio. Šalys delspinigių dydį nustatė bendru sutarimu (sutarties 4.2 p.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad šalių sutartos netesybos laikomos susitarimu dėl minimalių nuostolių atlyginimo, todėl jų dydžio įrodinėti nereikia. Įstatymas numato teismo teisę sumažinti netesybas, jeigu jos aiškiai, neprotingai per didelės arba skolininkas prievolę yra iš (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.). Abi šalys yra verslininkai, akivaizdu, kad ieškovė dėl atsakovės nesąžiningų veiksmų patyrė nuostolių negalėdama disponuoti jai priklausančiomis lėšomis, taip pat dėl parduoto daikto saugojimo, ieškovė apskaičiavo delspinigius tik nuo 2011-12-14 iki 2012-04-16, palyginti su sandorio kaina, didelė galutinė delspinigių suma susidarė dėl pačios atsakovės nesąžiningo vengimo vykdyti savo sutartines prievoles, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti sutartų delspinigių dydžio neprotingai dideliu ir dėl to mažinti priteistinos jų sumos.

Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės argumentai dėl CPK 88 straipsnio nuostatų pažeidimo ieškovei priteisiant bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta (2005-05-02 konsultacija Nr. A3-127), kad tuo atveju, kai procesinius dokumentus teismui rengia asmuo, vykdantis teisėtą veiklą, šalies turėtos išlaidos dėl procesinių dokumentų rengimo gali būti priskiriamos prie kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų. Teismas, nagrinėdamas šių išlaidų priteisimo klausimą, turi įvertinti, ar šios išlaidos yra būtinos ir racionalios, ar jos pagrįstos byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t. y. mokėjimo dokumentais (PVM sąskaitomis-faktūromis, kvitais ir kt.).

Byloje nagrinėjamu atveju šalių sutarties 4.3 punkte buvo numatyta, kad nustatyta tvarka ir terminais atsakovei neatsiskaičius su ieškove, ši dėl susidariusios skolos išieškojimo gali kreiptis į trečiąjį asmenį UAB „Creditum Vilnius“ ir tokiu atveju atsakovė įsipareigoja padengti visas ieškovės įsiskolinimo išieškojimo ne teismo tvarka minėto trečiojo asmens pagalba išlaidas, kas atitinka ir CK 6.249 str. 4 d. 3 punkto nuostatas. Ieškovės patirtos procesinių dokumentų rengimo išlaidos patvirtintos rašytiniais įrodymais (b. l. 22, 23), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias išlaidas priteisė CPK 88 str. 1 d. 9 punkto pagrindu.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 331 str. 6 d.).

Iš atsakovės ieškovei priteistinos pastarosios apeliacinėje instancijoje patirtoss teisinės pagalbos išlaidas (b. l. 108, 109, CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovei UAB „Žolmedis“ iš atsakovės UAB „Pajūrio komunikacijos“ priteisti 200 Lt teisinės pagalbos išlaidų.