Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus, Dariaus Prankos ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios O. V. gynėjo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. buvo pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir O. V. paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir keturiems mėnesiams.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendis buvo priimtas ir S. F., tačiau dėl šio nuteistojo joks apeliacinis skundas nebuvo paduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. O. V. nuteista už tai, kad ji neteisėtai, turėdama tikslą parduoti ar kitaip platinti, įgijusi 57,42 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir 3,4563 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, dalį laikė iki 2023 m. kovo 4 d., kai apie 18.20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), į skolą už 40 Eur psichotropinę medžiagą – amfetaminą (0,354 g) išplatino S. F., o kitą dalį – 0,0443 g psichotropinės medžiagos – amfetamino laikė bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bei dalį – 3,058 g psichotropinės medžiagos – amfetamino ir 57,42 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) laikė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagalbinėse patalpose, kol bute ir pagalbinėse patalpose nuo 2023 m. kovo 5 d. 21.30 val. iki 2023 m. kovo 6 d. 00.50 val. kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė. Šiais savo veiksmais O. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios gynėjo advokato skundas atmestinas.

10. Nuteistosios O. V. gynėjo apeliaciniame skunde nėra ginčijamos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendyje nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, taip pat nėra ginčijama nuteistosios kaltė padarius nusikalstamą veiką. Apeliaciniame skunde yra tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajai paskyrė per griežtą bausmę, taip pat tikinama, jog laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajai privalėjo būti atidėtas. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bylą patikrina tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. dėl O. V. paskirtos bausmės ir jos vykdymo atidėjimo.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas O. V. bausmę už jos padarytą nusikaltimą, BK 41, 54 straipsnių nuostatų nepažeidė. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tvirtinti, kad nuteistajai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta bei neteisinga.

12. Pirmosios instancijos teismas nenustatė O. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką bei dėl jos padarymo gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dar kartą atsižvelgti į nustatytą O. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir dar labiau švelninti jai paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, buvo viena iš sąlygų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir mažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu.

13. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimo pavojingumą nulemia du kriterijai – pavojingumo pobūdis ir pavojingumo laipsnis. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Pavojingumo pobūdis paprastai priklauso nuo nusikaltimo objekto, t. y. nuo saugomų teisinių gėrių, į kuriuos kėsinamasi, vertingumo. Pavojingumo laipsnį lemia nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, 2K-230-697/2017, 2K-7-57-489/2020).

14. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad O. V. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama sunkių nusikaltimų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir jų platinimu, įprastai lemia įvairių problemų, kurias bendriausia prasme galima skirstyti į socialines, medicinines, teisines, ekonomines ir politines, kilimą. Su šių problemų sprendimu susiduria tiek atskiri privatūs asmenys, tiek visa visuomenė, tiek valstybės institucijos, jų išsprendimui yra naudojami įvairūs ištekliai (pavyzdžiui, žmogiškieji, finansiniai ir kt.), kurie iš tikrųjų galėtų būti panaudoti individo, šeimos, bendruomenės ir t. t. raidai skatinti, gerovei užtikrinti. Apie nuteistosios padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį galima spręsti ir iš to, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta vienintelė bausmės rūšis, t. y. laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. Nuteistosios padaryto nusikaltimo pavojingumas atitinka rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį.

15. Nuteistoji O. V. darydama nusikaltimą veikė tiesiogine tyčia. Iš tikrųjų baudžiamojoje byloje yra nustatytas tik vienas psichotropinės medžiagos išplatinimo faktas, tačiau iš nuteistojo S. F. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad jis žinojo, jog iš O. V. galima įsigyti psichotropinės medžiagos, nes buvo pasklidusi kalba, kad ji gali padėti (t. 4, b. l. 14), kas rodo, jog nusikalstami nuteistosios veiksmai nevertintini kaip atsitiktinio pobūdžio ar pavieniai. Be to, iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole-suvestinėje užfiksuotų duomenų matyti, kad nuteistoji pokalbių, su pas ją ketinančiais atvykti asmenimis (taip pat ir S. F.), metu savo gyvenamąją vietą įvardina kaip ofisą (ofisas yra patalpa, kurioje yra vykdoma profesinė veika, šiuo atveju teigtina, kad ofisu buvo įvardinama vieta, kurioje bus perduota draudžiama medžiaga), po to, kai ji sužinojo, jog S. F. galimai buvo sulaikytas, jai skambinusiam ir prie jos namų buvusiam asmeniui nurodė pasižiūrėti, ar niekas nestebi aplinkos (t. 1, b. l. 52-63). Šios aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad O. V. nusikalstami veiksmai nebuvo atsitiktinio pobūdžio, nuteistoji suvokė savo nusikalstamų veiksmų pobūdį ir jai galinčias kilti pasekmes. Šiuo atveju, nusikalstami nuteistosios veiksmai nesukėlė akivaizdžių neigiamų padarinių (psichotropinę medžiagą įsigijęs asmuo buvo sulaikytas), tačiau jie potencialiai sudarė prielaidas tokiems padariniams kilti. Įvertintina ir tai, kad O. V. anksčiau buvo pripažinta kalta ir nubausta už labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 3 dalyje, bei sunkaus nusikaltimo, numatytos BK 199 straipsnio 2 dalyje, padarymą (skiriant bausmes jai buvo taikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos) ir nors naujos nusikalstamos veikos padarymo metu teistumas buvo išnykęs, tačiau ankstesnės kriminalinė patirtis neigiamai apibūdina nuteistąją. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, visiškai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad, vykstant šiam baudžiamajam procesui, nuteistoji padarė naują nesunkų nusikaltimą, susijusį su neteisėtu disponavimu psichotropine medžiaga, ji yra bausta administracine tvarka, niekur nedirba nuo 2021 m. gruodžio 2 d., registruojasi Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Atsižvelgtina ir į tai, kad O. V. yra brandaus amžiaus asmenybė, be jokių abejonių, jos gyvenimiška patirtis leido įvertinti savo elgesio pavojingumą bei priešingumą teisei, ji aiškiai suprato, kokia gali būti valstybės reakcija į jos nusikalstamus veiksmus, tačiau vis tiek pasirinko nusikalstamą elgesio variantą. Jokių objektyvių aplinkybių, kurios būtų esmingai paveikusios nuteistosios valią pasirenkant neteisėtą veikimo būdą, pateisintų jos nusikalstamus veiksmus, nėra nustatyta.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šio procesinio sprendimo 12, 14-15 pastraipose aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai O. V. paskyrė vienintelę BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, t. y. laisvės atėmimą, ir nustatė minimalų šios bausmės dydį, kuris, kaip jau buvo minėta, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažintas vienu trečdaliu. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, tokia bausmė yra tinkama įgyvendinti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus (bendroji prevencija, nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas ir kt.). Aplinkybės, kad O. V. veikė viena, psichotropinę medžiagą įsigijęs asmuo su ja neatsiskaitė, ji yra išklausiusi kursus apie narkotikų žalą (tokio amžiaus asmeniui, kokio yra nuteistoji, narkotinių bei psichotropinių medžiagų daroma žala bent jau bendrais bruožais ir taip turi būti suprantama), nėra pagrindas švelninti nuteistajai paskirtą bausmę.

17. BK 62 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Aptartos baudžiamojo įstatymo nuostatos gali būti taikomos tik nustačius nurodytų sąlygų visumą. Šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kad O. V. būtų pati savo noru atvykusi į atitinkamą valstybės instituciją ar pranešusi apie savo padarytą nusikalstamą veiką. Faktas, kad O. V. padarė nusikalstamą veiką, buvo nustatytas teisėsaugos institucijų atstovų. Taigi šiuo atveju nėra visų būtinų sąlygų, kurios leistų svarstyti klausimą dėl BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuteistajai.

18. BK 62 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir nustatoma bent viena šios normos 1-6 punktuose numatyta aplinkybė. Taigi, sprendžiant dėl galimybės taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta tik viena O. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Dėl šios priežasties teigtina, kad nėra vienos pirminės būtinos sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas – dviejų nuteistosios baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta ir nei viena iš BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose nustatytų aplinkybių.

19. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad tuo atveju, jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei nurodyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-942/2015, 2K-209-222/2018). Apeliacinės instancijos teismas kaip ir pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo O. V. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir konstatuoja, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos realios minimalaus dydžio laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajai aiškiai neprieštarauja teisingumo principui. Šioje baudžiamojoje byloje nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų daryti išvadą apie mažesnį nuteistosios asmenybės ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, taip pat nėra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Iš esmės tokių aplinkybių nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde.

20. Atkreiptinas nuteistosios gynėjo dėmesys į tai, kad šiuo metu nėra įsigaliojusios BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios numato galimybę, nustačius, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, vadovaujantis bausmės paskirtimi, motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Kita vertus, kaip jau buvo aptarta šio procesinio sprendimo 19 pastraipoje, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tvirtinti, jog O. V. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė prieštarauja teisingumo principui.

21. Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad O. V. turi nepilnametį vaiką, kuriam 2025 metų pradžioje sueis šešiolika. Iš ugdymo įstaigos pateiktos informacijos matyti, kad nuteistoji palaiko ryšį su vaiko ugdymo įstaiga, domisi vaiko pasiekimais, tikrina elektroninį dienyną, reaguoja į mokytojų pranešimus ir skambučius, dalyvauja tėvų susirinkimuose, vaikas visuomet tvarkingai ir švariai apsirengęs, turi visas mokymuisi reikalingas priemones. Nuteistosios vaikas ugdymo įstaigoje charakterizuojamas teigiamai. Aptarti duomenys leidžia teigti, kad O. V. pagal sugebėjimus rūpinasi vaiku. Tuo pačiu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad gyvenamoji vieta, kurioje yra laikomos draudžiamos medžiagos, lankosi tokias medžiagas pageidaujantys įsigyti asmenys, negali būti vertinama kaip saugi ir tinkama aplinka nepilnamečiam asmeniui. Skunde tvirtinama, kad tuo atveju, jeigu O. V. atliks realią laisvės atėmimo bausmę, nebus kam pasirūpinti jos nepilnamečiu vaiku, nes nuteistosios tėvai yra garbaus amžiaus ir turi sveikatos problemų, o vaiko tėvas juo visai nesirūpina. Vis tik apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo daryti išvados, kad O. V. tėvai patys ar su kitų asmenų pagalba neturės galimybės pasirūpinti vaiku, kuris charakterizuojamas teigiamai ir dėl jo elgesio didesnių problemų nekyla, tuo metu, kai nuteistoji atliks laisvės atėmimo bausmę. Kita vertus tuo atveju, jeigu vaiku negalės pasirūpinti jo artimieji, vaiku teisės aktuose nustatyta tvarka privalės pasirūpinti valstybė.

22. Įvertinus teigiamai nuteistąją apibūdinančių aplinkybių visumą, nėra pagrindo daryti išvados, kad jai paskirtoji bausmė nėra tinkama priemonė siekiamiems tikslams, numatytiems BK 41 straipsnyje, įgyvendinti, šių tikslų galima pasiekti švelnesne bausme, aptariamos bausmės taikymas darys daugiau žalos nuteistajai, nei to reikalauja siekiami tikslai, jų pobūdis. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. liepos 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios O. V. gynėjo advokato apeliacinį skundą atmesti.