Šiaulių apygardos teismo nutartis

Nuteistojo vertinimu, akivaizdu, jog aptariama teismo išvada yra neteisėta, nes ji šiurkščiai pažeidžia nekaltumo prezumpciją, padaryta nukrypstant nuo rungimosi principo, absoliučiai nemotyvuota, formali ir netgi prieštarauja baudžiamojo proceso metu ištirtiems įrodymams. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato Nutarimo 11 punkte nurodoma, jog „Nukentėjusysis asmuo BK 149 ir 150 straipsnių prasme gali būti ir vyras, ir moteris nepriklausomai nuo jų amžiaus. Jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ar 150 straipsnio 4 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis. Jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu buvo suėję 14 metų, bet dar nebuvo suėję 18 metų, jis laikomas nepilnamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ar 150 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis. Išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 3 ar 4 dalį, o seksualinis prievartavimas pagal 150 straipsnio 3 ar 4 dalį ir tuo atveju, jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ar mažametis asmuo, tačiau teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ar mažametis asmuo. Jei kaltininkas nesuvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis ar mažametis asmuo, ir teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes, ypač nukentėjusiojo fizinius duomenis, taip pat savo asmenines savybes, neturėjo ir negalėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra pilnametis ar mažametis asmuo, BK 149 straipsnio 3 ar 4 dalyje arba 150 straipsnio 3 ar 4 dalyje numatyti kvalifikuojantys požymiai negali būti inkriminuojami“. Taigi, kaip matyti iš cituotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato praktikos, sprendžiant BK 149 straipsnio 3 dalyje ir / ar 150 straipsnio 3 dalyje taikymo klausimą yra būtina nustatyti, ar kaltinamasis suprato ir ar turėjo suprasti, jog nukentėjusysis yra nepilnametis. Šioje baudžiamojoje byloje toks klausimas faktiškai net nebuvo sprendžiamas, t. y. teismo išvada apie tai, jog „byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis nesuprato tikrojo kaltinamosios amžiaus“, yra absoliučiai nemotyvuota, deklaratyvi. Minėtos išvados turinys bei jos pateikimo kontekstas netgi leidžia manyti, jog aptariamojo kvalifikuojančio požymio prokuroras lyg ir neturėjo įrodinėti, jog savo „nekaltumo prezumpciją“ turėjo ginti pats kaltinamasis, o tai yra neteisėta. Baudžiamosios bylos dalyku yra pareikšto kaltinimo pagrįstumo patikrinimas, kuris turi vykti laikantis nekaltumo prezumpcijos principo. Todėl sprendžiant klausimą dėl L. B. atsakomybės pagal BK 149 ir 150 straipsnių 3 dalis, prokuroras turėjo pareigą įrodyti, jog nuteistasis „suprato“ arba „turėjo suprasti“ tai, kad nukentėjusioji 2004 m. rugsėjo 26 d. buvo nepilnametė, bet to nedarė. Bylos nagrinėjimo metu nuteistasis nuosekliai laikėsi pozicijos, jog jis nežinojo, kad S. G. yra nepilnametė, o S. G. niekada neminėjo, jog sakė nuteistajam apie savo amžių, 2013 m. gegužės 29 d. vykusio teismo posėdžio metu ji to irgi neminėjo. Todėl daryti išvadą, jog 2004 m. rugsėjo 26 d. L. B. „suprato“ S. G. esant nepilnametei, nėra jokio pagrindo.

Be to, pasak nuteistojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 2K-59/2013, išaiškinta, jog „Išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį ir tuo atveju, kai kaltininkas aiškina, jog nesuvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, tačiau pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo tai suvokti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą būdą pastangas juos darant, vietą laiką situaciją kuri buvo juos darant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes“. Todėl šioje byloje teismas turėjo neapsiriboti vien formalaus pobūdžio išvada, bet atlikti visapusišką bei išsamų surinktų įrodymų tyrimą ir taip patikrinti, ar kaltinimo dalis dėl „nepilnamečio“ yra pagrįstas. Nuteistojo teigimu, kaip jau buvo minėta, nagrinėjant bylą prokuroras neįrodinėjo, jog 2004 m. rugsėjo 26 d. jis „turėjo suprasti“, kad S. G. dėl vienokių ar kitokių faktinių aplinkybių yra nepilnametė. Tačiau jam net ir bandant tai įrodinėti, teismo išvada apie L. B. „galėjimą žinoti“ nebūtų teisėta, nes byloje surinktų įrodymų visuma rodo priešingai. Kaip buvo nustatyta byloje, 2004 m. rugsėjo 26 d. naktį, tarp 3.00 ir 4.00 val., su nukentėjusiąja jis susitiko pirmą kartą. Todėl, nuteistojo vertinimu, vien faktas, jog jaunas žmogus vaikšto vienas tokiu vėlyvu paros laiku, leidžia manyti jį esant savarankišką, drąsų, suaugusį, ir pilnametį. Visiškai akivaizdu, jog nepilnamečiai ir mokyklas lankantys vaikai tokiu metu ilsisi namuose, o jei ir būna reikalas taip vėlai kur nors eiti, tai juos lydi suaugusieji. Kita aplinkybė, kuri nesudarė pagrindo suabejoti nukentėjusiosios S. G. amžiumi, buvo jos bendravimas su nuteistuoju ją užkalbinus. Ji nevengė kalbėti, nesišalino ir pati sutiko eiti pas jį į svečius, netgi davė panešti krepšį. Jokio smurto ar grasinimų nebuvo, ji pati ėjo su juo. Juo labiau, kad jis buvo labai girtas, svyravo (tai ji nurodė ir pati 2013 m. gegužės 29 d. teismo posėdžio metu), todėl laisvai galėjo nuteistąjį pastumti ir nueiti arba pabėgti, ištrūkti ar pan., bet ji to nedarė. Bute ji irgi elgėsi drąsiai, bendravo su L. B., nesiskundė jo seseriai. S. G. savo noru ėjo į jo kambarį, buvo šiek tiek nedrąsi, bet nesakė, kad nenori su juo lytiškai santykiauti. Pasak nuteistojo, nukentėjusiosios išvaizda, t. y. ūgis, kūno sudėjimas, moteriškos kūno dalys taip pat buvo kaip suaugusio žmogaus. Iš balso taip pat nebuvo galima numanyti, jog ji yra nepilnametė. Juo labiau, kaip paaiškėjo tyrimo metu, ji jau buvo turėjusi lytinių santykių su kitais vyrais, tik nebuvo aiškinamasi, kada tai įvyko pirmą kartą, su kuo, ar ji gyveno sistemingą lytinį gyvenimą, kada ir kur paskutinį kartą turėjo lytinių santykių. Tai savo ruožtu taip pat leidžia teigti, jog mergina ne tik atrodė, bet ir elgėsi kaip suaugusi moteris, gyveno kaip suaugusi moteris.

Nuteistojo nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog 2004 m. rugsėjo 26 d. jis „nesuprato“ ir „negalėjo suprasti“, kad nukentėjusioji S. G. yra nepilnametė, ir tai šalina jo atsakomybę pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį.

Be to, nuteistojo teigimu, kaip matyti iš kaltinamojo akto turinio, jis yra kaltinamas BK 149 bei 150 straipsniuose nurodytas veikas įvykdęs panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą t. y. grasindamas užmušti, jėga laikydamas, stumdydamas, ir tampydamas nukentėjusiąją, suduodamas smūgį ranka į galvą, ranka spausdamas kaklą, taip atimdamas galimybę priešintis. O bylą išnagrinėjęs teismas nustatė psichinio ir fizinio smurto naudojimo faktus. Nuteistojo nuomone, šioje byloje teismas neturėjo pagrindo nustatyti psichinio ir juo labiau fizinio smurto naudojimo fakto, o tai padaręs šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes byloje esantys įrodymai to nepatvirtina. Kalbant apie fizinio smurto naudojimą 2004 m rugsėjo 26 d. reikia pradėti nuo to, kad smurto pasak nukentėjusiosios buvo gana daug. Ji nurodė, jog nuteistasis tampė ją lauke, mušė į veidą namo laiptinėje, stumdė bute, užlaužė rankas, ranka spaudė kaklą, visa tai, logiškai mąstant, turėjo palikti daug smurto žymių. Jeigu ir ne mėlynių, tai bent įbrėžimų, nubrozdinimų, paraudimų odoje ir pan. Tačiau Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto (duomenys neskelbtini) ekspertinio skyriaus 2004 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog S. G. kūne jokių sužalojimų nėra, t. y. vos už kelių valandų po tariamo smurto nukentėjusiąją apžiūrinėjęs teismo ekspertas patyrusia specialisto akimi nenustatė jokių sužalojimų. Pažymi ir tai, jog jokių smaugimo žymių, sumušimų ant nukentėjusiosios kūno, o juo labiau veido, netrukus po įvykio nepastebėjo ir policijos pareigūnai, nukentėjusiosios motina, patėvis ir nuteistojo sesuo. Todėl visiškai akivaizdu, jog objektyviai ir visapusiškai nagrinėdamas byloje esančius įrodymus, teismas turėjo suabejoti nukentėjusiosios duodamų parodymų dėl jos atžvilgiu naudoto fizinio smurto patikimu ir jais nesiremti kaip akivaizdžiai melagingais. Kita, nuteistojo vertinimu, neteisėta teismo išvada yra susijusi su tuo, kad jis grasino nukentėjusiajai ir taip naudojo prieš ją psichinį smurtą. Tai, kad jis kaip nors grasino nukentėjusiajai lauke, nepatvirtina jokia byloje esanti medžiaga. Bute buvę asmenys taip pat negirdėjo, jog jai būtų grasinta, ant jos šaukta ir pan., jie netgi negirdėjo jokio ginčo ar sąmyšio. Be to, byloje surinkta medžiaga neabejotinai patvirtina, jog nukentėjusioji meluoja, neva tai prieš buvo naudota fizinė jėga, jai buvo trenkta ranka į veidą, ji buvo smaugiama, nors jokių sužalojimų dėl to byloje nėra. Todėl visiškai akivaizdu, jog būdamas objektyviu ir nešališku, teismas turėjo nukentėjusiosios teiginius apie psichologinį smurtą pripažinti nepatikimais, neatitinkančiais situacijos ir laikyti melo apie neva naudotą fizinį smurtą tęsiniu. Mąstant logiškai, jei byloje nėra įrodymų apie fizinį smurtą lauke ir laiptinėje, nėra jokių sužalojimų, patirtų dėl žmogaus priverstinio vedimo ar pan., tai kokią prasmę gali turėti žodiniai grasinimai. Argi būtų protinga ir normalu, jeigu nuteistajam pareikalavus eiti kartu, nukentėjusioji būtų ne pabėgusi nuo girto ir svirduliuojančio vyro (pastaba: 2004 m. rugsėjo 26 d. 6.40 val. L. B. buvo nustatytas 1,31 promilės girtumo laipsnis), bet paklususi ir ėjusi kartu. Juk ji ne penkerių metų vaikas ar psichikos ligonis, kuris nei suvokia realybės, nei gali pats ką nors spręsti. Todėl akivaizdu, jog byloje nustatyta faktinė situacija yra labai dviprasmiška, neadekvati realybei ir turėjo būti vertinama jo naudai.

Nuteistojo teigimu, toliau analizuojant nukentėjusiosios elgesį bei jo adekvatumą tariamai buvusiai situacijai, būtina pažymėti ir tai, kad ji visiškai nesiskundė nuteistojo seseriai, nešaukė apie skriaudą laiptinėje, bute buvusiems žmonėms. Argi tai normali žmogaus reakcija į panaudotą smurtą ir tolimesnę riziką ? Nuteistojo manymu, ne. Be to, jo sesuo negirdėjo verkimo, nepastebėjo nei ašarų, nei sumušto veido. Todėl neabejoja, jog nukentėjusiosios elgesys vos įėjus į butą ir susitikus su jo seserimi yra neadekvatus, nelogiškas ir jokiu būdu nepatvirtina fakto, jog ji į butą buvo atsivesta prievarta ir netgi mušta. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, jog jo sesers minėtą nukentėjusiosios „patraukimą nosimi“ teismas prilygino verkimui ir neginčijamu įrodymu fakto, jog ji atėjo verkdama, prieš savo valią, tačiau, nuteistojo manymu, tokia išvada labai paviršutiniška. Visų pirma, pati nukentėjusioji nuteistojo seseriai atsakė, jog viskas gerai, nors ji galėjo pasiskųsti, pravirkti ar bent ir toliau „traukti nosį“, bet taip nebuvo. Antra, kaip nurodė ir pati nukentėjusioji, ta naktis buvo šalta, todėl visiškai galėjo būti, kad eidama į namus ji paprasčiausiai pašalo ir pasilenkusi autis batus „patraukė nosį“. Todėl akivaizdu, jog nukentėjusiosios „patraukimas nosimi“ ir būtent dėl to jo sesers išsakyta pastaba, jog „mergina lyg apsiverkusi“, nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog nukentėjusioji į butą atėjo prieš savo valią ir netgi sumušta.

Nuteistasis mano, kad nagrinėdamas bylą teismas nepagrįstai nusprendė, jog „L. B. iškeltą versiją teismas vertina kritiškai ir laiko ją kaip gynybinę versiją siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės“. Nuteistojo vertinimu, byloje buvo nustatyta gana svarių motyvų, dėl kurių pirminius jo duotus parodymus buvo būtina vertinti kritiškai. Visų pirma, kaip yra pažymėta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus 2005 m. birželio 12 d. teismo psichiatrijos akte Nr. (duomenys neskelbtini), iš karto po 2004 m. rugsėjo 26 d. įvykio asmeniškai nuteistajam tai buvo didžiulis dvasinis sukrėtimas, jam išsivystė laikinas psichikos veiklos sutrikimas. Dėl minimo sutrikimo nuteistasis galėjo valdyti savo veiksmus ir juos suprasti, tačiau jis buvo viskam abejingas, jam niekas neberūpėjo, buvo sunku logiškai mastyti, nuteistąjį buvo lengva paveikti psichologiškai, įteigti ką nors ar primesti savo nuomonę, tuo ir pasinaudojo tyrimą atlikinėję pareigūnai. Nuteistasis pažymi ir tai, jog tyrimo metu jis skundėsi dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, kad jis buvo mušamas, matė ir jo sesuo, tai patvirtino 2013 m. rugpjūčio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu jo duoti parodymai neprieštaravo kitų bute buvusių asmenų parodymams ir pačios nukentėjusiosios išsakytai pozicijai, atmetus jos melą dėl psichinio ir fizinio smurto. Todėl, nuteistojo teigimu, visiškai akivaizdu, jog bylą nagrinėjęs teismas turėjo atmesti jo duotus pirminius parodymus kaip keliančius abejonių dėl jo dvasinės būklės, dėl poveikio nuteistajam darymo ir remtis teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais.

Kaip matyti iš nuosprendžio turinio, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2005 m. vasario 27 d. psichiatrinės-psichologinės ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pripažintas įrodymu to, jog 2004 m. rugsėjo 26 d. prieš nukentėjusiąją buvo naudotas psichinis, fizinis ir seksualinio pobūdžio smurtas, nors minimo tyrimo paskirtis ir esmė buvo visiškai kita. Ekspertizės paskirtis buvo nustatyti, ar nukentėjusioji 2004 m. rugsėjo 26 d. suvokė realybę, ar gali atsiminti įvykio aplinkybes, ar ikiteisminio tyrimo metu dėl savo psichinės būsenos gali duoti objektyvius parodymus, ar dėl 2004 m. rugsėjo 26 d. įvykių ji patyrė kokią nors psichologinio pobūdžio traumą ir, jei tokia trauma buvo, kokio lygio asmens sveiktos sutrikdymo mąstas buvo pasiektas. Tai reiškia, jog atliekant ekspertizę nebuvo tikrinamas 2004 m. rugsėjo 26 d. įvykių buvimo ar nebuvimo faktas, neanalizuotas nukentėjusiosios polinkis meluoti, nevertinta jos psichinė būklė iki 2004 m. rugsėjo 26 d. Be to, ekspertinio tyrimo metu nebuvo sprendžiamas klausimas, kodėl nukentėjusioji melavo dėl lytinio gyvenimo, kokie melo motyvai, ar tai buvo baimė, ar gėda. Nuteistojo teigimu neatmestina, jog ji norėjo nuslėpti nuo savo artimųjų turėjusi lytinių santykių ir būtent dėl to nusprendė melagingai apkaltinti nuteistąjį nurodydama, jog 2004 m. rugsėjo 26 d. jai buvo pirmi lytiniai santykiai. Galbūt prieš pat 2004 m. rugsėjo 26 d. ji turėjo lytinių santykių, kurie jos netenkino, ją užgavo ar įžeidė, galbūt jie buvo prievartiniai, ir jos išgyvenimai yra susiję būtent su jais, o ne su 2004 m. rugsėjo 26 d. įvykiais. Todėl, nuteistojo nuomone, būtina papildomai apklausti ekspertizės aktą surašiusį ir išvadas padariusį teismo psichiatrijos ekspertą A. Š., taip pašalinant akte esančias dviprasmybes bei gaunant atsakymus į nuteistajam iškilusius klausimus. Teismas turėjo skirti papildomą ekspertizę arba remtis tik tomis ekspertizės akto dalimis, kurios yra labai aiškios, nedviprasmiškos ir neginčijamos gynybos.

Nuteistasis nurodo, kad 2013 m. gruodžio 19 d. teismo posėdžio metu buvo apklaustas Gintaras Butkus, kuris 2005 metais dalyvavo tyrime, konsultavo nukentėjusiąją. Beje, minimas asmuo taip pat yra įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, tai daro jo duodamus parodymus turinčiais didesnę įrodomąją galią. Apklausiamas 2013 m. gruodžio 19 d. vykusio teismo pasėdžio G. Butkus nurodė, jog konsultuojant nukentėjusiąją buvo nustatyta psichologinės traumos požymių ir tai vertinant kartu su iš mokyklos gautais duomenimis, charakterizuojančia medžiaga, kad būtent po įvykio pablogėjo ir ugdymo rezultatai, buvo padaryta prielaida apie tai, jog dėl patirtos prievartos ji patyrė psichologinę traumą, kad jų kompetencija yra nustatyti emocinius indikatorius, konjunktyvinius, tai yra atminties, mastymo ypatumus, asmens ypatumus, bruožus. Taip pat gali būti psichologinės traumos indikatoriaus įvertinimas, bet tiesiogiai pačia diagnostika pagal psichikos sutrikimą užsiima psichiatrai ir šiuo atveju A. Š., jo atsakymai yra apie psichologinę traumą, apie jos gebėjimus duoti parodymus pagal jos konjuktyvines galimybes. Konjuktyvinės pripažintinos, ar yra pakankamas mastymas, loginis mastymas, kokia yra mechaninė atmintis, ar ji gali duoti parodymus. Tai reiškia, jog tyrimo metu psichologas vertino nukentėjusiosios patirtos psichologinės traumos egzistavimą, traumos buvimą ir tai, ar dėl savo būsenos bei psichikos ypatumų ji gali duoti parodymus, ar gali atsiminti įvykius. Tačiau jokiu būdu nevertino smurto buvimo ar nebuvimo fakto ir nukentėjusiosios duodamų parodymų patikimumo, o visos išvados yra prielaidų tipo. Nuteistasis pažymi tai, jog atsakinėdamas į jo gynėjo klausimus psichologas nurodė, kad klausimą dėl nukentėjusiosios motinos požiūrio į dukros lytinį gyvenimą ir jos požiūrio įtaką tam, kaip nukentėjusioji pateikė savo lytinius santykius su nuteistuoju, reikėjo spręsti atliekant ekspertizę. Todėl akivaizdu, jog minimo asmens apklausa šioje byloje gali būti naudojama tik sprendžiant klausimą, ar nukentėjusioji galėjo suvokti 2004 m. rugsėjo 26 d. įvykius, ar juos prisimena ir ar gali duoti parodymus.

Nuteistasis teigia, kad jis duodamas paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu prisipažino galėjęs turėti su nukentėjusiąja lytinių santykių vaginaliniu būdu, tačiau absoliučiai jokios prievartos nenaudojo. Taip pat nurodė, jog analinių santykių su nukentėjusiąja neturėjo, oralinių santykių nereikalavo, glamonėti savęs taip pat nereikalavo.

Jis buvo nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 26 d., laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 5.00 val., bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą, t. y. grasindamas užmušti, jėga laikydamas, stumdydamas ir tampydamas nukentėjusiąją, suduodamas smūgį ranka į galvą, ranka spausdamas kaklą, taip atimdamas galimybę priešintis ir pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, prieš nukentėjusiosios valią, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja nepilnamete S. G.. Mano, kad bylą išnagrinėjęs teismas negalėjo jo pripažinti kaltu dėl BK 150 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos įvykdymo pagal pareikštą kaltinimą, nes kaltinimas nebuvo įrodytas. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, jog jis būtų naudojęs nukentėjusiosios atžvilgiu bent vieną iš BK 149 straipsnyje išvardytų alternatyvių prievartos formų, t. y. psichinį smurtą, fizinį smurtą, atėmęs galimybę priešintis ar pasinaudodamas bejėgiška nuketėjusiosios būkle (Nutarimo 8, 9, 10, 11 dalys). Byloje nebuvo įrodyta, jog nuteistasis suprato ar pagal byloje esančius įrodymus turėjo suprasti, jog 2004 m. rugsėjo 26 d. nukentėjusioji buvo nepilnametė. „Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra nusikalstamos veikos tik padarius jas tiesiogine tyčia. Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas suponuoja kaltinamojo suvokimą, kad jis lytiškais santykiauja ar tenkina lytinę aistrą su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui panaudojęs fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešinti arba pasinaudojęs bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių ar lytinės aistros tenkinimo“ (Nutarimo 19 dalis). Nuteistojo teigimu, šiuo atveju akivaizdu, jog nukentėjusioji būtų kaip nors priešinusis lytiniams santykiams, šaukusis pagalbos, rėkusi, verkusi ir pan., t. y. faktiškai nukentėjusioji neišreiškė aiškios savo pozicijos dėl to, kad nesutinka lytiškai su juo santykiauti, be to, ji nesakė esanti nepilnametė. Todėl visiškai akivaizdu, jog nuteistojo kaltė neatitinka tiesioginės tyčios požymių.

Mano, kad buvo netinkamai taikyta BK 149 straipsnio 3 dalis, nes pagal prokuroro pareikštą kaltinimą, išžaginimas buvo atliktas bute, naudojant fizinį smurtą, psichinį smurtą, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios padėtimi ir atimant galimybę priešintis. Nors kaltinime nurodyti konkretūs veiksmai atitinka tik fizinio ir psichinio smurto požymius. Kalbant apie žaginimo veiką (pastaba: kokiu momentu nuteistasis nusprendė turėti lytinių santykių su nukentėjusiąją bylos nagrinėjimo metu net nebuvo nustatinėjama, todėl veikos pradžia lyg ir turėtų būti laikoma jo ir nukentėjusiosios atsiradimas kambaryje) prokuroras turėjo labai tiksliai įvardyti ir įrodyti psichinį ir fizinį smurtą, kuriuo nuteistasis palaužė nukentėjusiosios priešinimąsi. Iš nukentėjusiosios apklausos turinio matyti, jog jos pasipriešinimas buvo palaužtas užlaužiant rankas, parverčiant ir laikant už kaklo, joks psichinis smurtas, kurio pagalba būtų palaužtas jos pasipriešinimas lytiniams santykiams, nėra minimas. Todėl sprendžiant klausimą dėl nuteistojo atsakomybės pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, teismas turėjo neginčijamai nustatyti, jog smurtas buvo.

Jis taip pat nuteistas už tai, kad 2004 m. rugsėjo 26 d., laikotarpiu nuo 3.30 val. iki 5.00 val., bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą, t. y. grasindamas užmušti, jėga laikydamas, stumdydamas ir tampydamas nukentėjusiąją, suduodamas smūgį ranka į galvą, taip atimdamas galimybę priešintis, bei pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, prieš nukentėjusiosios valią, lytiškais santykiavo su nukentėjusiąją nepilnamete S. G. analiniu būdu, reikalavo, kad nukentėjusioji jį patenkintų oraliniu būdu, kad glamonėtų save, taip tenkino savo lytinę aistrą seksualiai prievartaudamas nepilnametę S. G.. Nuteistojo nuomone, bylą išnagrinėjęs teismas negalėjo jo pripažinti kaltu dėl BK 150 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos įvykdymo pagal pareikštą kaltinimą, nes kaltinimas nebuvo įrodytas. BK 150 straipsnyje nurodytos veikos sudėtis yra formalioji: „Išžaginimas ir seksualinis prievartavimas yra baigti nusikaltimai nuo lytinio santykiavimo ar lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą ar patenkino lytinę aistrą“ (Nutarimo 13 dalis). Todėl byloje nesant įrodymų apie tai, jog jis tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja analiniu būdu, kaltinimas turėjo būti atmestas. Reikalavimas tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu taip pat nėra baigta veika BK 150 straipsnio prasme, o reikalavimas save glamonėti net neįeina į BK 150 straipsnio sudėtį. Be to, savęs glamonėjimas, netgi nepatenka į minimoje teisės normoje apibrėžtą sąvoką „ar kitokio fizinio sąlyčio būdu“. Todėl kaltinimas dėl BK 150 straipsnio 3 dalyje įvykdymo reikalaujant tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu ir glamonėti save, turėjo būti atmestas. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, jog nuteistasis būtu naudojęs nukentėjusiosios atžvilgiu bent vieną iš BK 150 straipsnyje išvardytų alternatyvių prievartos formų, t. y. psichinį smurtą fizinį smurtą atėmęs galimybę priešintis ar pasinaudodamas bejėgiška nuketėjusiosios būkle (Nutarimo 8, 9, 10, 11 dalys). Byloje nebuvo įrodyta, jog nuteistasis „suprato“ ar pagal byloje esančius įrodymus „turėjo suprasti“, jog 2004 m. rugsėjo 26 d. nukentėjusioji buvo nepilnametė.

Nuteistojo vertinimu, objektyviai, visapusiškai ir be išankstinio nusistatymo jo, kaip neblaivaus nepilnametės žagintojo ir prievartautojo, atžvilgiu įvertinus surinktus įrodymus, negalima teigti, jog buvo atlikta nusikalstama veika. Akivaizdu, jog nukentėjusioji pas jį į namus atėjo savo noru, nieko nebijodama, neverčiama, nes neabejotinai galėjo pasprukti nuo girto, nekoordinuoto ir netgi svirduliuojančio vyriškio. Mano, kad tokia įvykių seka yra kur kas labiau tikėtina ir pagrįsta bylos medžiaga, nei ta, kad nukentėjusioji negalėjo pasprukti ir buvo atvesta į butą naudojant prievartą. Tai, jog nukentėjusioji sutiko su nuteistuoju pasimylėti, ar bent jau nesipriešino lytiniam aktui, taip duodama jam aiškiai suprasti, jog nenori lytinių santykių, irgi akivaizdu. Iš esmės nukentėjusiosios parodymuose nurodoma daug fizinio smurto, t. y. smūgių, stumdymo, tampymo, vertimo ir netgi smaugimo laikant už kaklo, tačiau bylos medžiaga to nepatvirtina. Jos teiginių apie verkimą ar ašaras, nuteistojo grasinimus nepatvirtina bute buvę žmonės, kurie neabejotinai būtų tai girdėję. Nukentėjusiosios elgesys ir reakcija į smurtą tiek lauke, tiek bute, tiek ir pačiame kambaryje arba bendraujant su jo seserimi, yra visiškai neadekvatūs situacijai, nors ji buvo blaivi, neapsvaigusi, nesumušta galva ir psichiškai sveika. Todėl, nuteistojo nuomone, jos teiginiai apie tai, jog jis naudojo prievartą lytiniams santykiams užmegzti ar tenkinti savo lytinę aistrą, yra nepagrįsti nei bylos medžiaga, nei elementaria logika, nei tikėtini. Iš bylos medžiagos matyti, jog nukentėjusioji gyveno pilnavertį lytinį gyvenimą. Ir nors bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kada ji turėjo pirmus lytinius santykius, kiek ji turėjo partnerių, kada, kur ir kaip paskutinį kartą mylėjosi, tačiau to pakanka manyti, jog ji nebijojo vyrų, buvo drąsi, patyrusi, bet labai bijojo savo motinos. Nukentėjusioji ir jos motina nebuvo artimos, ji nesipasakojo savo motinai esminių savo gyvenimo įvykių. Bijodama savo motinos reakcijos ji netgi melavo ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kad tik motina nesužinotų apie jos aktyvų lytinį gyvenimą. Todėl akivaizdu, jog būdama su juo nukentėjusioji paprasčiausiai nusprendė pasinaudoti dviprasmiška situacija ir apkaltinti išžaginimu, kad jos šeima niekada nesužinotų tiesos apie jos lytinį gyvenimą.

Be to, pažymi, jog negalint apklausti tyrimą atlikusio eksperto, nebuvo galima pašalinti abejonės dėl to, jog psichologinę traumą nukentėjusioji patyrė dar iki 2004 m. rugsėjo 26 d. įvykio. Galbūt ji prieš tai buvo patyrusi seksualinio pobūdžio smurtą arba buvo apgauta, įskaudinta kito vyro. Visa tai turėjo būti analizuojama, jeigu buvo tikslas laikyti ekspertizės aktą įrodymu, jog nukentėjusioji psichologinę traumą patyrė būtent dėl su juo 2004 m. rugsėjo 26 d. naktį turėtų lytinių santykių. Tai rodo, jog šioje byloje įrodymai buvo tiriami ne tik neobjektyviai, nevisapusiškai ir tendencingai, bet nebuvo dedamos pastangos kiek įmanoma maksimaliai pašalinti byloje kilusias abejones.

Nuteistasis nurodo, kad su civiliniu ieškiniu dėl turtinės žalos atlyginimo jis sutinka ne todėl, kad yra ar jaučiasi kaltas, bet dėl to, kad jam labai nesmagu dėl susidariusios situacijos. Jam tikrai nuoširdžiai gaila ir nukentėjusiosios, ir savęs, tačiau atlyginti tariamai patirtą neturtinę žalą nukentėjusiajai ir jos motinai jis kategoriškai nesutinka.

Apibendrindamas nuteisasis teigia, kad visiškai akivaizdu, jog jo ir nukentėjusiosios lytiniai santykiai vyko abipusiu susitarimu, o specialistų išvados apie tai, jog lytinis aktas ir lytinės aistros tenkinimas analiniu būdu turėjo prievartos požymių, nebuvo pateiktos, todėl ir ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo turi būti atmesti.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą teismo sprendimą patikrina patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, neviršydama jo reikalavimų.

Asmens teisė į nešališką teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium, no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).

Pirmiausia teismas turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių (pvz., Micallef v. Malta; Lavents c. Lettonie, no 58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus nešališkumo reikalavimas (Micallef v. Malta).

Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement of 27 February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece, judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon, Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02, judgement of 22 October 2007; Poppe v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88, judgement of 24 February 1993; Vera Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier 2010). Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr. 2K-230/2009; 2K-243/2009, 1A-507-300/2011).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, nors apie teismo tendencingumą ir išankstinį nusistatymą nuteistasis L. B. nurodo savo apeliaciniame skunde. Apelianto manymu, teismo nešališkumas ir tendencingumas pasireiškė būtent tuo, kad nagrinėjant bylą ir vertinant įrodymus buvo pažeisti nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principai, įrodymai buvo tiriami ir vertinami neobjektyviai, su išankstiniu nusistatymu jo atžvilgiu. Apelianto teigimu, teismo šališkumas pasireiškė ir tuo, kad teismas nesilaikė BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui, ir tai negali nekelti abejonių teismo nešališkumu, kadangi dėl to buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis savo argumentus dėl veikų kvalifikavimo, jų juridinio vertinimo grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 49. „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010; 2K-7-301/2011), kad tiesiogiai remtis Senato nutarimų išaiškinimais nėra įstatyme išvardyto pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi teismų sprendimai konkrečiose bylose. Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), pagal kurią „teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Šiuo atveju pažymima, kad apeliaciniame skunde cituojami Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 punktai nėra grindžiami konkrečiomis bylomis, todėl jais remtis nėra teisinio pagrindo.

Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 150 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.

Jeigu išžaginimo ar seksualinio prievartavimo metu nukentėjusiajam nebuvo suėję aštuoniolika metų, jis laikomas nepilnamečiu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 150 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis. Išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį ir tuo atveju, kai kaltininkas aiškina, jog nesuvokė, kad nukentėjusysis yra nepilnametis, tačiau pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo tai suvokti. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai-psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-59/2013).

Iš­ža­gi­ni­mo ir sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo nu­si­kal­ti­mų su­dė­tys yra for­ma­lios. Įsta­ty­mų lei­dė­jas ne­sie­ja pa­da­ry­tos vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mo nei su iš­ža­gi­ni­mo ir sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo veiks­mų pabai­ga, nei su dėl to ki­lu­siais pa­da­ri­niais. Iš­ža­gi­ni­mas ir sek­su­a­li­nis prie­var­ta­vi­mas yra baig­ti nusikal­ti­mai nuo ly­ti­nio san­ty­kia­vi­mo ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mo pra­džios ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar kal­ti­nin­kas pa­bai­gė ly­ti­nį ak­tą, ar pa­ten­ki­no ly­ti­nę aist­rą. Iš­ža­gi­ni­mas ir sek­su­a­li­nis prievartavimas yra nu­si­kals­ta­mos vei­kos tik pa­da­rius jas tiesiogine ty­čia. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad iš­ža­gi­ni­mas ir sek­su­a­li­nis prie­var­ta­vi­mas suponuo­ja kal­ti­nin­ko su­vo­ki­mą, kad jis ly­tiš­kai santy­kiau­ja ar ten­ki­na ly­ti­nę aist­rą su nukentėjusiuo­ju prieš jo va­lią, pa­si­prie­ši­ni­mui įveik­ti panaudo­jęs fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus tuoj pat jį pa­nau­do­ti ar ki­taip at­im­da­mas ga­li­my­bę priešin­tis ar­ba pa­si­nau­do­jęs be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le, ir no­ri to­kių ly­ti­nių san­ty­kių ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia neabejotinai teigti, kad L. B. padarė BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Nuteistojo kaltę patvirtina nukentėjusiųjų S. G., G. G., liudytojų R. K., A. D., V. M., ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, eksperto E. B. pirmosios instancijos teisme duoti paaškinimai, įvykio vietos apžiūros protokole, Lietuvos teisės universiteto teismo medicinos instituto (duomenys neskelbtini) ekspertinio skyriaus 2004 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2005 m. vasario 17 d. psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), 2004 m. rugsėjo 26 d. L. B. asmens apžiūros protokole, 2004 m. spalio 7 d. L. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole, užfiksuotos aplinkybės, taip pat iš dalies paties nuteistojo L. B. ir liudytojų J. M. (B.) bei A. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti (pirmosios instancijos teisme pagarsinti, kadangi apklausti liudytojos A. M. teisme nebuvo galimybių, o L. B. ir J. M. (B.) parodymai prieštaravo anksčiau duotiems parodymams) parodymai, ir kiti ikteisiminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo įrodymais pripažinti duomenys.

Nukentėjusioji S. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2004 m. rugsėjo 26 d., apie 3.00-4.00 val., grįžo iš ekskursijos ir su drauge ėjo namo, su drauge išsiskyrė ir toliau ėjo viena. Prie jos priėjo vyras, kuris grasino, tampė, liepė eiti kartu. Viskas vyko (duomenys neskelbtini) gatvės name. Tiksliai namo ir buto nepamena, tai vyko apie 4.00–5.00 val. Į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje L. B. nutempė grasindamas. Su juo ėjo savo kojomis, bet ne savo noru. Iš pradžių L. B. priėjęs paėmė už rankos, jam sakė, kad šauks, tačiau L. B. sakė: „Tylėk, užmušiu“. Tuo metu L. B. buvo girtas, agresyvus, svyruojantis. Įėjus į namą, kaltinamasis laiptinėje sudavė jai per veidą, daugiau tampė už rankos, stumdė, po to įėjo į butą. Einant į butą pakeliui lyg nieko nesutiko, bet, jei ką ir būtų sutikę, būtų nepastebėjusi, nes buvo labai išsigandusi. Įvykio metu bute buvo kitų asmenų, nes atėjus duris atidarė mergina, o kitų asmenų nematė. Mergina matė, kad ji (S. G.) atėjo verkdama, bet ji nieko nedarė, nieko ir neklausė. Atėjusi į butą, merginai bijojo ką nors sakyti, nes ji pasižiūrėjo į ją ir pati turėjo suprasti, kad nenori čia būti. Įleidusi juos į butą mergina dingo. Bute ją tampė, grasino užmušti, sakė: „Nešauk“. Kambaryje liepė nusirengti, liepė liesti save, t. y. patenkinti save, tačiau to nedarė, prašėsi paleidžiama namo. Verkdama L. B. sakė: „Nenoriu to daryti“. L. B. sakė tenkinti jį oraliniu būdu, pati sėdėjo ir verkė. L. B. nebuvo nugriuvęs. Į virtuvę nėjo ir jokios arbatos negėrė, tokių dalykų nebuvo. Į vonią L. B. buvo nubėgęs trumpam, kad pati nepabėgtų. L. B. su ja per prievartą padarė tai, ką norėjo. L. B. nurengė, užlaužė rankas, parvertė ir tai padarė. L. B. pasimylėjo su ja per prievartą. L. B. su ja pasimylėjo įprastu būdu, tai yra atliko vaginalinį aktą, po to išnaudojo analiniu būdu. Nepamena, kiek tai truko, buvo praradusi laiko nuovoką. Kiek įkišimų į vaginą ir išeinamąją angą buvo, nepamena, bet jų buvo. Prezervatyvą L. B. lyg ir buvo užsidėjęs, tačiau nepamena. L. B. nuolat prašė išleisti namo. Bute pati nešaukė, nes bijojo. Kambaryje sėdėjo ir drebėjo, L. B. bijojo, nes jis sakė: „Niekur neisi, nebandyk šaukti“. Ką L. B. tuo metu galėjo suprasti, pati nežino, tačiau L. B. buvo girtas, o ji pati buvo blaivi. Vėliau prašė į tualetą, ten nuėjusi, užsirakino ir galvojo, kaip iš ten pabėgti. Vėliau grįžo į kambarį, L. B. miegojo. Tada pasiėmė kelis daiktus, savo dokumentus ir ne iki galo apsirengusi išbėgo. Grįžo apsirengusi tik striuke, kelnėmis, be batų. Lauke buvo šalta, bet šalčio nepajuto. Parbėgo namo, tuomet su tėvais nuvyko į policijos komisariatą, parašė pareiškimą. Su pareigūnais nuvyko į tą butą, kurį nurodė iš antro karto. Tame bute rado L. B. miegantį. Bute rado savo daiktus, batus, nes namo išbėgo tik su striuke ir džinsais. Bute buvo likę apatiniai rūbai, batai. Lytinis aktas tuo metu pačiai buvo ne pirmas. Įvykio metu pati buvo nepilnametė – buvo 17 ar 16 metų, turėjo tik žiedą. Ausų tuo metu prasivėrusi nebuvo. Jokių kitų papuošalų neturėjo. Auksinės grandinėlės ir auskarų tą naktį neturėjo. Nukentėjusioji G. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad buvo naktis, laukė, kol dukra grįš iš ekskursijos. Grįžo po 3.00 val., apie 4.00 val., porą valandų vėliau, nei tikėjosi. Grįžusi namo dukra verkė, buvo basa, buvo tik su striuke, kelnėmis, sunku buvo išklausti, kas nutiko. Klausė: „Ar išprievartavo“, atsakė, kad taip, kad ją mušė, tampė, grasino, šaukė, rėkė. Šiaip ne taip susišnekėjus ir išsiaiškinus, kas nutiko, nuvyko į policijos komisariatą, po to į įvykio vietą. Įvykio vietoje buvo vaikinas ir mergina. Brangių papuošalų nei ji, nei dukra niekada neturėjo ir brangiais papuošalais nesipuošia. Liudytojas R. K. parodė, kad buvo namuose su G. G. ir dviem vaikais. Vėlai namo basa grįžo S. G. ir pasakė, kad buvo išprievartauta. Ji galėjo parodyti įvykio vietą, bet negalėjo pasakyti, kas tai padarė. Nuvyko į policiją, po to į tą butą. Į buto vidų įėjęs nebuvo, nes neįleido. S. G. verkė, nieko nepasakojo. Jos psichinė būklė buvo labai prasta. Kiek laiko tokia jos būklė buvo, nepamena. Liudytojas V. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad galima remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad anksčiau dirbo policijos pareigūnu, dabar jau dvejus metus yra pensijoje. Liudytojas V. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2004 m. rugsėjo 26 d., dirbant kartu su A. D. ekipaže „Alksna 22“, apie 6.00 val., gavo pranešimą nuvykti kartu su nukentėjusiąja S. G. į įvykio vietą, kur ji buvo išprievartauta. Tarnybiniu automobiliu kartu su S. G. nuvyko į (duomenys neskelbtini) gatvę, ten kiek paklaidžiojus kiemuose S. G. nurodė namą, pažymėtą numeriu (duomenys neskelbtini). Kartu su S. G. nuėjo į vienos iš laiptinių antrą aukštą, kur S. G. nurodė duris dešinėje pusėje, pažymėtas Nr. (duomenys neskelbtini). Priėjus prie durų pastebėjo, kad jos yra praviros, tačiau paskambino durų skambučiu. Durų niekas nedarė todėl įėjo į vidų, kur S. G. nurodė duris, esančias kairiau. Kambaryje ant lovos gulėjo vaikinas. Vaikiną jie pažadino ir jam išlipant iš lovos, pastebėjo, kad ant lytinio organo yra uždėtas prezervatyvas. S. G. nurodė, kad šis vaikinas ją išžagino. Vaikinas prisistatė kaip L. B.. Būnant bute atėjo mergina, kuri prisistatė, kad yra L. B. sesuo. L. B. pristatytas į komisariatą. S. G. buvo visada kartu su mama bei vyriškiu, kuris prisistatė kaip S. G. patėvis. S. G. buvo nekalbi, apsiverkusi, nenoriai pasakojo, kas įvyko, buvo susijaudinusi. Liudytojas A. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad yra policijos pareigūnas. Kaltinamojo nepamena. Ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais galima remtis. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. D. nurodė tokias pačias aplinkybes, kaip ir liudytojas V. M.. 2004 m. rugsėjo 24 d. įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad bute easnčiame (duomenys neskelbtini), viename iš kambarių buvo rasti: diržas, liemenėlė, mėlynos kelnaitės, juoda palaidinė, kurie buvo apžiūrėti ir paimti kaip daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Lietuvos teisės universiteto Teismo medicinos instituto (duomenys neskelbtini) ekspertinio skyriaus 2004 m. rugsėjo 26 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad S. G. kūne sužalojimų nėra. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2005 m. vasario 17 d. Psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog nukentėjusioji S. G. nusikalstamos veikos padarymo prieš ją metu psichikos liga nesirgo, nebuvo laikino sutrikimo būsenos. Dėl padaryto nusikaltimo jos atžvilgiu, tiesiogiai dėl jo įtakos S. G. sutriko psichinė sveikata. Jai nustatytas psichikos sutrikimas-adaptacijos sutrikimas: užsitęsusi depresinė reakcija. Šiuo metu S. G. serga psichikos sutrikimu – adaptacijos sutrikimas: užsitęsusi depresinė reakcija, kuris vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusioji S. G. ribotai galėjo priešintis įtariamojo veiksmams nusikaltimo padarymo metu, nes jos valinga ir tikslinga veikla iš dalies buvo dezorganizuota dėl subjektyviai išgyvenamo bejėgiškumo jausmo. Nukentėjusioji gali pagal savo psichinę būklę ir psichologinius ypatumus duoti objektyvius ir adekvačius parodymus. Kita vertus, dėl jos psichinės savigynos ypatumų (išstūmimas, vengimas, izoliacija) nukentėjusioji šiuo metu ribotai pajėgi atskleisti detalias įvykio aplinkybes. S. G. pažintinė veikla pakankama tam, kad ji suvoktų ir suprastų su ja atliekamų veiksmų esmę, galėtų atkurti pagrindines nusikaltimo aplinkybes. Nukentėjusioji dėl patirtos prievartos patyrė psichologinę traumą. S. G. dėl turimo psichikos sutrikimo gali būti apklausiama, gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose bei teisme, tačiau yra tikimybė, kad tai gali pabloginti psichinę būseną. Ekspertas Gintaras Butkus pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad surašė 2005 m. vasario 17 d. ekspertizės aktą. Yra teismo psichologas, kartu ekspertizę atliko teismo psichiatras. Teismo psichiatras konstatavo nukentėjusiajai užsitęsusį rotacijos sutrikimą, depresinę reakciją, o pats, kaip psichologas, konsultavo, kad yra psichologinės traumos požymių, tuos pačius požymius praėjus mėnesiui po įvykio konstatavo ir (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centro psichologė, konsultavo PSPC psichiatrė – tai depresinė reakcija. Be to, iš mokyklos gauti duomenys, charakterizuojanti medžiaga rodo, kad būtent po įvykio pablogėjo mergaitės ugdymosi rezultatai, tai leido daryti prielaidą apie tai, kad dėl patirtos prievartos S. G. patyrė psichologinę traumą, jai sukeltos pasekmės sveikatai, tai psichiatras ir įvardijo kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą. Sukelta depresija ir kitos pasekmės, be abejo, susijusios, visada tokiais atvejais turi kažkokią tikėtiną išvadą, sprendžiant apie priežastinį, pasekminį ryšį, bet ekspertizės metu neturėjo kitų duomenų, kad mergina iki tol būtų lankiusis psichikos sveikatos centre, pas specialistus. Be to, S. G. gerai mokėsi, tvarkinga šeima, šeima neįtraukta į socialinės rizikos šeimos grupę. Šiuo atveju tai buvo stebimos emocinės reakcijas, tarp jų jis, kaip teismo psichologas, stebėjo emocinius sunkumus kalbant apie tiriamą įvykį, tie emociniai indikatoriai yra atspindys įvykio metu patirtos psichologinės traumos. Kai bendravo su nukentėjusiaja, ji pasakojo, bet buvo tam tikros emocinio sunkumo reakcijos, kadangi suveikė psichologinės gynybos mechanizmai, apie tokius dalykus yra sunkiau pasakojama, nenorima prie jų grįžti, suveikia išstumimas. S. G. motyvuotai papasakojo, kodėl ji pirmų parodymų metu sakė, kad neturėjusi iki tol lytinių santykių, po to ji parodymus pakeitė, teigė, kad buvo tam tikros gėdos, varžymosi reakcijos, vaikiškai naiviai net nepagalvojusi tai pasakė. Ekspertizė buvo atlikta 2005 m vasario 17 d., t. y. po įvykio praėjus maždaug 7 mėnesiams. 2004 m. rugsėjo 26 d. L. B. asmens apžiūros protokole užfiksuota, jog atlikus L. B. apžiūrą, ant jo varpos rastas ir paimtas geltonos spalvos prezervatyvas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. M. (B.) parodė, kad 2004 m. rugsėjo 26 d., apie 3.10 val., su drauge A. M. ji išėjo į namo kiemą parūkyti ir pamatė pareinanti savo brolį L. B. su kaimyne K.. L. su K. įėjo į laiptinę, o ji su A. M. liko kieme. Po keleto minučių ji kartu su A. grįžinėjo į butą ir pamatė, kad prie buto durų stovi L. su K.. Ji kartu su A. įėjo į butą bei paklausė, ar L. eis į vidų. L. atsakė, kad neis, nes nori pabūti su K. Ji pasakė, kad paliks atrakintas duris, o jis grįžęs užrakins. Maždaug po 10–15 minučių ji nusprendė pažiūrėti kur yra L. ir bedarant duris, priešais save pamatė merginą, kurios ji nepažinojo. Mergina galėjo būti 16 metų amžiaus ir turėjo su savimi kelioninį krepšį. Mergina atsistojo už veidrodžio ir tada įėjo L. bei užrakino duris. Ji matė, kad mergina „trauko nosį“, todėl paklausė, kas jai atsitiko, ji atsakė: „Ne, nieko, man reiks tuoj namo“. Liudytoja A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2004 m. rugsėjo 26 d., apie 3.10 val., ji kartu su J. B. išėjo į kiemą, kur prie laiptinės sutiko J. B. kaimynę su L. B., kurie kalbėjosi. Parūkiusios jos ketino eiti atgal į butą ir J. B. pasakė L. B. eiti kartu, nes jis buvo labai girtas, tačiau L. B. pasiliko kalbėti su kaimyne. Ji kartu su S. M. nuėjo miegoti, o J. B. nuėjo parsivesti L. B.. Netrukus grįžusi pasakė, kad L. B. grįžo su panele, kuri lyg apsiverkusi. Visi nuėjo miegoti. Ryte atsibudusi pamatė policijos pareigūnus, kurie išsivedė L. B. (1 t., 71–72 b. l.). Nuteistasis L. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad išėjęs jis sutiko panelę, kuriai pasiūlė eiti pas jį į namus, ją apsikabino, o ji pasakė, kad nelabai nori eiti ir pasakė, kad skuba. Tai jis ją pasiėmė už rankos ir parsivedė į namo, (duomenys neskelbtini), laiptinę, laiptinėje jie stabtelėjo ir susitumdė bei apsiginčijo. Dėl ko ginčijosi, negali pasakyti. Už rankos pasiėmęs parsivedė merginą į savo butą Nr. (duomenys neskelbtini). Jis neturėjo raktų, todėl paskambino į duris ir jas atidarė J. B.. Įsivedė merginą į koridorių, o paskui į savo kambarį. Merginą pasodino ant lovos ir ėmė kalbinti, kad ji su juo pasimylėtų. Tada jį supykino ir jis ėmė vemti. Po to jis nelabai atsimena, kas vyko, ar jis liepė pakeisti merginai paklodę ar jie santykiavo, tačiau atsimena, kad nurengė merginą, nusirengė pats. Mergina nelabai norėjo mylėtis, nes, kai jis ją nurenginėjo, ji priešinosi. Tada jie mylėjosi natūraliu būdu, o paskui ją apsuko ant pilvo, palenkė, kad ji būtų kniūbsčia ir bandė atlikti lytinį aktą kitokia poza. Ar jam išėjo aktas jis neatsimena, taip pat neatsimena, kad užsidėjo prezervatyvą, tačiau jis buvo ant jo varpos. Po akto jis užmigo. Jam atrodo, kad mergina galėjo būti 20–21 metų amžiaus. Kai jis rengė merginą, ši sakė, kad nenori mylėtis. Smūgius galėjo suduoti merginai netyčia laiptinėje, kai jie susitumdė (1 t. 109–110 b. l.). Tokius savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, kurie užfiksuoti 2004 m. spalio 7 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole, kad L. B. parodė vietą, esančią name, adresu: (duomenys neskelbtini), laiptinėje, kur susistumdė su mergina, kuri neaišku iš kur atsirado, po to paėmęs ją už rankos nusivedė į antrame aukšte esanti butą. Bute pastatė merginą prie veidrodžio, o paskui paėmęs už rankos nusivedė į savo kambarį, esantį tiesiai prieš įėjimo duris ir ją pastatė stovėti ties kanapa, o pats pradėjo vemti. Tada liepė merginai paimti paklodę ir patiesti ant lovos, jai tai padarius, jis ją nurengė ir nusirengė pats. Mergina nurenginėjama priešinosi, nes nenorėjo mylėtis. Tada nurodė, kad su mergina santykiavo natūraliu būdu, o paskui ją apvertė ant nugaros norėdamas pakeisti lytinio akto pozą (1 t., 111–112 b. l.).

Iš pirmiau išdėstytų įrodymų visumos matyti, kad 2004 m. rugsėjo 26 d., apie 3 val., S. G. grįžta po ekskursijos iš (duomenys neskelbtini), yra pavargusi, nuo mokyklos eina kartu su drauge, draugei nuėjus namo toliau eina viena, nešasi kelioninį krepšį, sutinka L. B., kuris ją užkalbina ir jai pasiūlo eiti kartu su juo, S. G. jam atsako, kad eiti su juo nenori ir skuba, L. B. ją paima už rankos, apsikabina, S. G. sako, kad šauks, L. B. jai pasako, kad tada jis ją užmuš, išsako kitus grasinimus ir prieš jos valią vedasi ją pas save į namus, S. G. verkia. Laiptinėje S. G. bando pasipriešinti ir neiti pas L. B. į namus, tačiau L. B. jai suduoda smūgį į veidą, tempia už rankos ir įsiveda į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Bute S. G. pamato J. B.. L. B. įsiveda S. G. į savo kambarį, nuolat grasina ją užmušti, nurodo jai nešaukti ir nebandyti to daryti, liepia jai nusirengti ir liesti save, tačiau S. G. nesirengia, pasako, kad nenori to daryti ir prašosi išleidžiama namo, dreba. L. B. nurodo S. G. patenkinti jį oraliniu būdu. Tada L. B. trumpam nueina į vonią. S. G. bando pabėgti, tačiau durys užrakintos, raktų neranda, balkonas grotuotas. Grįžęs į kambarį L. B. nurengia S. G., užsidėjęs prezervatyvą, užlaužęs S. G. rankas prieš jos valią atlieka vaginalinį lytinį aktą, ją parverčia ant pilvo ir atlieka analinį lytinį aktą. Po to S. G. pasiprašo į tualetą, jame galvoja, kaip pabėgti. Grįžusi į kambarį randa L. B. miegantį, užsivelka kelnes ir striukę, basomis parbėga namo. Namuose G. G. ir R. K. pamato, kad kažkas atsitiko, iš S. G. nurodomų aplinkybių supranta, jog S. G. buvo išžaginta, ir apie 6 val. atvyksta į policijos komisariatą, kuriame parašo pareiškimą dėl išžaginimo. Patruliai V. M. ir A. D. iš policijos komisariato paima S. G., G. G. bei R. K. ir vyksta S. G. nurodytu adresu į butą, kuriame ji buvo išžaginta. S. G. pareigūnams nurodo buto duris, kuriame ji buvo išžaginta. Pareigūnai randa praviras buto duris. Skambina durų skambučiu, tačiau durų niekas neatidaro. Tada pareigūnai įeina į butą, S. G. nurodo kambario duris, kuriame buvo išžaginta, šiame kambaryje randa miegantį L. B.. L. B. miega nuogas, su ant lytinio organo esančiu prezervatyvu. Pareigūnai L. B. prižadina, liepia apsirengti ir pristato į policijos komisariatą.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei prieš nu­ken­tė­ju­sį­jį fi­zi­nis smur­tas panaudojamas ne pa­si­prie­ši­ni­mui įveik­ti, o ki­tiems tikslams (pvz., at­ker­šy­ti dėl as­mens ne­su­ti­ki­mo ly­tiš­kai san­ty­kiau­ti ar dėl ne­pa­si­se­ku­sių ly­ti­nių santy­kių, ar dėl įžei­di­mo), ar­ba fi­zi­nis smur­tas panau­do­ja­mas po ly­ti­nių san­ty­kių ar ly­ti­nės aist­ros ten­ki­ni­mo, fi­zi­nio smur­to pa­nau­do­ji­mas priklauso­mai nuo ki­lu­sių pa­da­ri­nių kva­li­fi­kuo­ja­mas kaip at­ski­ras nu­si­kal­ti­mas pa­gal BK 135, 138 ar 140 straips­nius (kasacinės nutartys Nr. 2K-53/2012; 2K–12/2010). Nagrinėjamu atveju nesunkus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiąjai S. G. buvo padarytas ne siekiant palaužti jos pasipriešinimą siekiant atlikti lytinį aktą, o dėl jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų visumos, dėl to nukentėjusiąjai S. G. buvo padarytas adaptacijos sutrikimas (užsitęsususi depresinė reakcija), tai vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. B. veika dėl nukentėjusiąjai S. G. pdaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo teisėtai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad reikalavimas tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu nėra baigta veika BK 150 straipsnio prasme, o reikalavimas save glamonėti „neįeina“ į BK 150 straipsnio sudėtį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 3 dalį formuluotės, kad L. B. reikalavo, kad nukentėjusioji jį patenkintų oraliniu būdu, kad glamonėtų save, ir tokiu būdu tenkino savo lytinę aistrą, yra perteklinės, ir todėl iš kaltinimo pagal BK 150 straipsnio 3 dalį šalintinos.