Panevėžio apygardos teismo sprendimas, 2A-396-755/2014

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Data: 2014-10-07
Bylos Nr.: 2A-396-755/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-14-3-00140-2013-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Eigirdas Činka (pran.), Zina Mickevičiutė, Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas: V. J., K. J., V. G., S. M.
Atsakovas: A. R., R. J.
Trečiasis asmuo: B. V., Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro
Advokatai: Danutė Puzirauskienė, Ingrida Krolienė

Kategorijos

128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-396-755/2014 Vitalija Ragauskienė Teism. proceso Nr. 2-14-3-00140-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija:128.2; 121.21 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

SPrendimaS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 7 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Nijolės Danguolės Smetonienės,

sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,

dalyvaujant ieškovams V. J., K. J., V. G., jų ir ieškovės S. M. atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei,

atsakovei A. R., atsakovių R. J. ir A. R. atstovei advokatei Ingridai Krolienei,trečiajam asmeniui B. V.,

nedalyvaujant ieškovei S. M., atsakovei R. J., tretiesiems asmenims Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarei R. B., V. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų S. M., V. J., K. J., V. G. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4-786/2014 pagal ieškovų S. M., V. J., K. J., V. G. ieškinį atsakovams R. J., A. R., tretiesiems asmenims Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarei R. B., V. M., B. V. dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai S. M., V. J., K. J., V. G., ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Anykščių rajono notarės R. B. 1992 m. sausio 29 d. R. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, reg.Nr.1-29; pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento Anykščių rajono notarės R. B. 1993 m. vasario 9 d. R. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą, reg.Nr.1-191; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento Anykščių rajono notarės R. B. 2012 m. rugpjūčio 3 d. R. J. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr.1-2047 dalį, kuria (duomenys neskelbtini) esančius pastatą- gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą- ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą- ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą-pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą- ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po R. J. mirties paveldėjo atsakovė R. J.; pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. sausio 15 d. dovanojimo sutartį Nr. DM-153, kuria atsakovė R. J. ginčo turtą neatlygintinai perleido A. R.; pripažinti jog J. E., Juozo, mirusios 1991 m. kovo 3 d., palikimą priėmė ieškovai kartu su R. J., J. J. ir E. M., faktiškai pradėdami paveldimą turtą valdyti. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė,jog jie yra E. J.,mirusios 1991 m. kovo 3 d., vaikaičiai. Teisę paveldėti turtą po E. J. mirties turėjo jos vaikai – sūnus R. J. ir dukros J. J. ir E. M. bei vaikaičiai, mirusio sūnaus V. J. vaikai - S. M. ir K. J. bei mirusio sūnaus A. J. vaikai – V. G. ir V. J.. Po E. J. mirties visi paveldėtojai sutarė, jog likusį turtą po E. J. mirties valdys bendrai, turtu jie naudojosi kaip savo, nuolatos atvykdavo į namus, tvarkydavo juos, remontavo. Nors visus mokesčius formaliai mokėjo R. J., kiti įpėdiniai vienodai prisidėjo prie šio turto tvarkymo, perduodavo R. J. kiekvienam iš jų tenkančią mokesčių dalį. Po dėdės atsakovės R. J. sutuoktinio R. J. mirties sužinojo, jog jų močiutei E. J. priklausantį turtą paveldėjo vienas R. J. ir testamentu visą savo turtą paliko atsakovei R. J.. Atsakovė R. J. uždraudė jiems naudotis minėtu turtu, nors jie visą laiką manė, jog valdo minėtą turtą kaip savo. Mano, kad paveldėjimo teisės liudijimai pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai bei gerai moralei, kadangi R. J., kreipdamasis į notarų biurą nuo notaro nuslėpė aplinkybę, kad visi turto paveldėtojai yra įgyvendinę savo teisę priimti E. J. palikimą pradėję šį turtą faktiškai valdyti, taip pat 1992-01-29 bei 1993-02-09 paveldėjimo liudijimai išduoti praleidus 1964 m. CK 587 str. numatytą 6 mėnesių terminą. Minėtus paveldėjimo liudijimus pripažinus negaliojančiais, tuo pačiu pagrindu negaliojančiu pripažintinas ir 2012-09-03 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas dalyje, kuria R. J. paveldėjo E. J. priklausiusį turtą bei 2013-01-15 dovanojimo sutartis.Po E. J. mirties visi turto paveldėtojai paliktą turtą valdė ir naudojo kaip savą, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovai palikimą priėmė faktiškai jį pradėdami valdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Anykščių rajono apylinkės teismas 2014-02-04 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš S. M., V. J., K. J., V. G. solidariai R. J. ir A. R. 2540 Lt teisinės pagalbos išlaidų, taip pat po 25,47 Lt iš kiekvieno teismo turėtų pašto išlaidų, valstybei, panaikino 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nustatė, kad 1991 m. kovo 3d. mirė E. J., gyvenusi (duomenys neskelbtini). E. J. mirties dieną gyvi buvo trys jos vaikai, tai E. M., J. J. ir R. J.. Du vaikai- V. J., ieškovų S. M. ir K. J. tėvas, bei A. J., ieškovų V. G. ir V. J. tėvas, buvo mirę. Nurodė, kad pagal 1964 metų Civilinio kodekso 587 straipsnio nuostatas, įpėdiniams atsiranda teisė priimti palikimą bei laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Pripažino, kad po E. J. mirties likusį turtą paveldėjo sūnus R. J., ką patvirtina išduoti paveldėjimo teisės liudijimai (b.t.2, l. 153—154), tuo tarpu E. M., trečiųjų asmenų B. V. ir V. M. motina, bei J. J. pareiškimu besąlygiškai atsisakė nuo priklausančios paliko dalies R. J. naudai (b.t.2, l. 163,165). Tai, kad R. J. priėmė palikimą (dėl ko byloje nebuvo ginčo) ir juo toliau rūpinosi patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų A. M., O. M., J. K., V. V., H. P., J. K. parodymai. Teismas įvertino, kad ieškovai, tretysis asmuo B. V., liudytoja J. S. paaiškino, jog pasiėmė E. J. daiktus, tai laikrodį, servizą, atvažiavę remontavo stogą, statė pavėsinę, dažė namo vidų, tačiau atsižvelgė į tai, kad liudytoja S. J. ir patys ieškovai paaiškino, jog darbus jie atliko jau praėjus kuriam laikui po E. J. mirties. Atsakovė R. J. neneigė, jog ieškovai kartais atvažiuodavo į svečius pas R. J. ir kartais padėdavo kažką padaryti. Apklaustos liudytojos O. M., V. V., J. J., A. J., J. J. parodė, jog ieškovai atvažiuodavo į sodybą vasarą. Liudytoja J. J., ieškovo V. J. sutuoktinė, paaiškino, jog negalėjo važiuoti po E. J. mirties, nes buvo sava šeima, maži vaikai. Teismas nurodė, kad ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis juo laikomas palikimo priėmimu. Sprendė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, kurių pagrindu ieškovų veiksmus būtų galima vertinti kaip paveldėto turto savininko elgesį. Kadangi palikimas dėl kurio vyksta ginčas byloje, atsirado 1991 m. kovo 3 d., tai, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino ir jo pradžios, taikė bendrąjį 1964 m. CK 84 str.1 dalyje įtvirtintą trejų metų ieškinio senaties terminą, skaičiuotiną nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 str. 1 dalis). Nors ieškovai teigė, jog apie tai, kad R. J. vienas paveldėjo mirusios E. J. turtą ir namai registruoti R. J. vardu sužinojo tik po jo mirties 2012-04-28, teismas darė išvadą, kad ieškovai apie savo teisių pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) daug anksčiau, t.y. ieškovams apie namų priklausymą R. J. jau buvo žinoma (turėjo būti žinoma) tuojau po E. J. mirties, ką patvirtina ir ieškovų paaiškinimai, jog likusiais namais rūpinosi R. J., E. M. ir J. J.. Atsakovių prašymu teismas taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė. Remiantis CPK 93 str. 1 dalimi, atsakovių turėtas bylinėjimosi išlaidas, kurias pripažino pagrįstomis, teismas priteisė iš ieškovų, kaip ir išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad teismas klaidingai nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes, padarė byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančias išvadas, tinkamai neatskleidė bylos esmės, visapusiškai neįvertino byloje surinktų įrodymų, o taip pat neteisingai aiškino ir taikė ginčo santykiams reikšmingas materialinės teisės nuostatas, reglamentuojančias palikimo priėmimą. Teismas apsiribojo atsakovių, kurios nežinojo ir negalėjo žinoti apie aplinkybes, susijusias su palikimo priėmimu, atsiliepime nurodytų motyvų atkartojimu ir visiškai nepagrįstai neanalizavo ieškovų nurodytų aplinkybių, kurios patvirtina ieškovų reikalavimų pagrįstumą. Atsakovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. J., siekdamas priimti E. J. palikimą, per įstatyme nurodytą terminą būtų atlikęs kokius nors kitus veiksmus nei ieškovai, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad jis buvo vienintelis asmuo, priėmęs E. J. palikimą. Atsakovės bylos nagrinėjimo metu teigė, kad nei vienas iš ieškovų po E. J. mirties ginčo turtu nesirūpino ir patvirtino, jog (duomenys neskelbtini) esančią sodybą prižiūrėjo vienas R. J., nors atsakovės negali žinoti šiai bylai reikšmingų aplinkybių, kadangi atsakovė R. J. su R. J. susituokė tik 1993 m. balandžio 15 d., (duomenys neskelbtini) apsigyveno tik apie 1996 m. Teismas nepagrįstai neįvertino trečiojo asmens B. V. paaiškinimų, kad jos motina po E. J. mirties gavo pietų servizą, dažnai važiuodavo į namus, Julija duodavo R. J. pinigų už elektrą; A. J., J. J. parodymų, kad jos važiuodavo į sodybą, ieškovų paaiškinimų. Tiek per įstatyme nustatytą šešių mėnesių terminą po E. J. mirties, tiek ir vėliau ieškovų atlikti veiksmai neginčijamai patvirtina tai, kad jie priėmė E. J. palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti. Paveldėjimo teisės liudijimas R. J. išduotas, neatsižvelgiant į tai, kad jis praleido šešių mėnesių terminą kreiptis į notarą ir nesikreipė į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Išduodamas ginčijamus liudijimus, notaras nagrinėjamu atveju iš esmės atliko teismo vaidmenį, tokiu būdu pažeidė imperatyvias įstatymo normas ir taip sudarė sąlygas R. J. vienam įregistruoti nuosavybės teises į ginčo turtą, nors visi ieškovai su R. J. priėmė E. J. palikimą faktiškai pradėdami jį valdyti. 1992-01-29 bei 1993-02-09 paveldėjimo liudijimus pripažinus negaliojančiais, tuo pačiu pagrindu negaliojančiu pripažintinas ir 2012-09-03 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas dalyje, kuria R. J. paveldėjo E. J. priklausiusį turtą bei 2013-01-15 dovanojimo sutartis, kuria paveldėtas turtas perleistas. Nurodo, kad tarp šalių kilęs ginčas kvalifikuotinas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomas bendrasis, t. y. 10 metų, ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovai apie savo teisių pažeidimą žinojo dar prieš R. J. mirtį, tą paneigia notarės paaiškinimai, kad ieškovas K. J. kreipėsi į ją tik po R. J. mirties ir tik tada sužinojo apie jo vardu įregistruotą turtą, iki to laiko R. J. elgesys neleido ieškovams abejoti, kad jie yra ginčo turto bendrasavininkiai, iki tol, kol atsakovė R. J. neuždraudė ieškovams lankyti sodyboje, jie neturėjo pagrindo manyti, kad turtas buvo registruotas R. J. vardu. Teismo posėdžio metu ieškovai K. J., V. J., V. G. patvirtino pirmosios instancijos teismui duotus parodymus, prašė ieškovų skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės A. R. ir R. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo išvados yra padarytos remiantis visų byloje esančių įrodymų visuma, o ne vien atsakovių paaiškinimais. Argumentai, kad neva R. J. tai pat neatliko jokių veiksmų neturi teisinio reikšmingumo sprendžiant ieškovų reikalavimo pagrįstumo klausimą, nes sprendžiamas ginčas dėl to, ar jie priėmė palikimą faktiniu valdymu, ir šią aplinkybė turi įrodyti kiekvienas iš ieškovų asmeniškai, nurodant, kokius veiksmus kiekvienas jų atliko per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, o ne preziumuoti tokio valdymo faktą pagal kito asmens, kurio atžvilgiu palikimo priėmimo fakto neginčija, atliktus veiksmus. Aplinkybę, kad po E. J. mirties R. J., jo tuo metu gyvos seserys E. M. ir J. J. bei apeliantai susirinko mirusiosios namuose ir nusprendė, kas bendrai valdys po mirties likusį turtą, paneigia faktas, kad E. M. ir J. J. atsisakė teisės į palikimą, taip pat ieškovai nesugebėjo atskleisti tokio susitarimo turinio.Ieškovų paaiškinimai,jų pakviestų liudytojų J. J., S. J., kurios suinteresuotos bylos baigtimi, A. J., parodymai prieštaringi, jie tik patvirtina faktą, kad ieškovai palikimo nepriėmė. Ieškovai patvirtino, kad nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, sodybos nuosavybės dokumentų netvarkė ir nesidomėjo teisine statinių registracija, namų valdos formavimo klausimais, kas patvirtina, jog ieškovai nepriėmė ginčijamo turto faktiniu valdymu, nes visiškai juo nesirūpino. Aplinkybė, kad viena iš E. J. dukterų po jos mirties paėmė pietų servizą, kad teta Julija gyveno vasarą sodyboje nepatvirtina aplinkybės, kad visi E. J. įpėdiniai po jos mirties priėmė palikimą faktiniu valdymu, ką paneigia faktas, jog abi seserys raštiškai atsisakė nuo palikimo, be to, konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu. Neturintys jokio suinteresuotumo bylos baigtimi liudytojai A. M., O. M., V. V., H. P. paaiškino, kad tik R. J. priėmė palikimą ir valdė sodybą kaip savo, o ieškovai neatliko veiksmų palikimui priimti, atvažiuodavo retai. Liudytoja J. K. paaiškino, kad jai žinoma, jog tik R. J. kreipėsi į Svėdasų agrarinę tarnybą ir rūpinosi sodybos namų valdos suformavimu, kad sodybos klausimais daugiau niekas nesikreipė. Ieškovai, netapę asmenimis, priėmusiais palikimą, negali kaip asmenys, neįgiję palikimo, ginčyti kitų įpėdinių palikimo priėmimo teisėtumo, kadangi jie nebeturi jokio teisinio suinteresuotumo ginčyti ir R. J. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. R. J. pateikus seniūno pažymas ir kitus dokumentus, nekilo abejonių dėl palikimo priėmimo. Be to, ieškovai neginčija, kad R. J. faktiniu valdymu priėmė palikimą, ir jie pretenduoja tik į jų mirusiems tėvams priklausiusias palikimo dalis, iš viso į 2/5 dalis, todėl nėra ir pagrindo ginčyti paveldėjimo teisės liudijimų, kaip ir dovanojimo sutarties visa apimtimi. Spręsdamas ginčą teismas turėjo taikyti 1964 m. CK nuostatas, reguliuojančias paveldėjimo teisinius santykius, taikyti bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą paveldėjimo teisės liudijimų nuginčijimui, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1993 m. vasario 10 d., kai R. J. įregistravo viešame registre paveldėtus nekilnojamuosius daiktus. Teismo posėdyje atsakovė A. R., jos bei R. J. atstovė prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti.

Tretysis asmuo B. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nurodo, kad su ieškovų prašymu sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Kolegija bylą nagrinėja neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2d.).

Žemesnės instancijos teismas

Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.).

Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas apsiribojo atsakovių argumentų atkartojimu ir visiškai neanalizavo ieškovų nurodytų aplinkybių, visapusiškai neįvertino byloje esančių įrodymų. Mano, kad jų nurodyti argumentai nebuvo teismo vertinami.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento. Anykščių rajono apylinkės teismo sprendimo aprašomojoje dalyje yra aprašyti ieškovų ieškinyje išdėstyti argumentai, jų duoti paaiškinimai teismo posėdžių metu, motyvuojamoje dalyje analizuojami šalių, liudytojų duoti parodymai, aptarti ir įvertinti byloje pateikti rašytiniai įrodymai, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal E. J. palikimo atsiradimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1964 metų civilinio kodekso 587 str.1 ir 2 dalis laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą per Civilinio kodekso 587 str.3 dalyje nustatytą šešių mėnesių terminą. Palikimas atsiranda palikėjui mirus arba paskelbus jį mirusiu, ir palikimo atsiradimo momentu laikomas palikėjo mirties momentas (1964 m. CK 568 str., 569 str. 1 dalis). Apeliantų pareiga buvo įrodyti, kad E. J. palikimą jie priėmė pradėdami jį faktiškai valdyti per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Ieškovai minėtas aplinkybes įrodinėjo savo, trečiųjų asmenų B. V., V. M. paaiškinimais, liudytojų S. J., J. J., A. J., J. J. parodymais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl ieškovų reiškiamo reikalavimo pripažinti, jog jie po E. J. mirties palikimą priėmė kartu su R. J., J. J. ir E. M., ieškovai neturi teisinio suinteresuotumo reikšti prašymo nustatyti fakto, kad R. J., J. J. ir E. M. faktiškai pradėdami valdyti po mamos mirties atsiradusį palikimą jį priėmė, nes jie nėra šių asmenų įpėdiniai, toks jų reikalavimas negali būti tenkinamas. Iš ieškovų, trečiųjų asmenų, liudytojų paaiškinimų byloje nustatyta, kad po E. J. mirties gyvi buvo trys jos vaikai, tai E. M. (trečiųjų asmenų V. M., B. V. mama), J. J. (neturėjusi vaikų) ir R. J., du vaikai - V. J.( ieškovų S. M. ir K. J. tėvas) bei A. J., (ieškovų V. G. ir V. J. tėvas) palikimo atsiradimo metu buvo mirę. E. M. ir J. J. šiuo metu taip pat yra mirusios. Byloje nėra duomenų, kad po jų mirties ieškovų naudai būtų surašyti testamentai. Pagal 2000 m. CK 5.11 str. paveldint pagal įstatymą pirmos eilės paveldėtojais yra vaikai. Kaip jau minėta, E. M. buvo trečiųjų asmenų V. M., B. V. mama, todėl jie turėtų suinteresuotumą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų mama faktiškai pradėdama valdyti po E. J. mirties atsiradusį palikimą jį tokiu būdu priėmė, o ne ieškovai. Tuo tarpu po J. J., kuri neturėjo vaikų, mirties pagal CK 5.11 str. 1 d. 4 p. ketvirtosios eilės paveldėtojais buvo mirusiosios brolis ir sesuo (tuo metu gyvi E. M. ir R. J.). Pagal CK 5.12 str. tik palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos ir antros eilės įpėdiniais, jeigu palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis, todėl palikėjos sūnėnai ir dukterėčios (ieškovai) neturėtų teisės paveldėti tos dalies, kuri būtų priklausiusi mirusiems jų tėvams V. J. ir A. J.. Todėl fakto, kad J. J. priėmė palikimą po mamos mirties faktiškai pradėdama jį valdyti, nustatymas ieškovams nesukeltų juridinių pasekmių. R. J. testamentu savo palikimą yra palikęs atsakovei R. J., testamentas nenuginčytas, todėl fakto nustatymas taip pat ieškovams nesukeltų jokių pasekmių. Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas, kad R. J., J. J. ir E. M. faktiškai pradėdami valdyti po mamos mirties atsiradusį palikimą jį priėmė, negalėtų duoti teismui pagrindo spręsti, kad tokius veiksmus atitinkamai atliko ir ieškovai. Todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl palikimo priėmimo ieškovams faktiškai pradėjus jį valdyti nėra reikšminga nustatyti, kokius veiksmus atliko R. J., J. J. ir E. M. per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šių asmenų atlikti veiksmai vertintini ne atskirai, o tik visų kitų aplinkybių kontekste bei sprendžiant dėl ieškovų elgesio su palikėjos turtu.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovų, trečiojo asmens B. V. paaiškinimus, liudytojos S. J. parodymus apie tai, kad ieškovai pasiėmė E. J. daiktus sprendė, kad palikėjo asmeninių daiktų, šeimos relikvijų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu nelaikomas palikimo priėmimu. Su minėta išvada apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką faktišku pradėjimu valdyti paveldimą turtą pripažįstami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės; gyvenimas paveldimame name po palikėjo mirties, gyvenamosios patalpos remontas ir kitokia jos priežiūra paprastai yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad įpėdinis faktiškai pradėjo valdyti palikimą, taigi ir priėmė jį. Ne kiekvienu atveju kokio nors daikto paėmimas reiškia palikimo priėmimą. Palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitiems įpėdiniams sutikus, jiems leidus, kaip mirusiojo atminimą ir toks daiktų paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nesirūpino palikimu, jo netvarkė, neprižiūrėjo, nemokėjo mokesčių, nedalyvavo kartu su kitais įpėdiniais disponuojant daiktais, įeinančiais į palikimo sudėtį. Paveldėjimo teisėje konkretaus daikto paėmimas nelaikomas palikimo priėmimu, jeigu įpėdinis nevykdė paveldėto turto savininko (bendraturčio) pareigų ir neįgyvendino teisių į tą turtą ilgą laiko tarpą po palikimo atsiradimo. Tais atvejais, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.). Todėl nebūtų pagrindo pripažinti, kad ieškovai vien tik paimdami kelis asmeninius E. J. daiktus, tokiu būdu priėmė palikimą. Kaip jau minėta aukščiau, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl palikimo priėmimo ieškovams faktiškai pradėjus jį valdyti nėra reikšminga nustatyti, kokius veiksmus atliko J. J., E. M. per 6 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, todėl liudytojos B. V. parodymai, kad jos mama E. M. priėmė palikimą, paveldėjo didžiulį pietų servizą, važiuodavo į sodybą po E. J. mirties, liudytojos J. J. parodymai, ieškovų V. J. paaiškinimai, kad J. J. po E. J. mirties gyveno sodyboje, neįrodo fakto, kad ir ieškovai priėmė po močiutės mirties atsiradusį palikimą.

Sprendžiant dėl palikimo faktinio priėmimo atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovai nurodė faktą, jog po močiutės laidotuvių jie dalyvaujant ir R. J. susirinko aptarti klausimą dėl tolimesnio sodybos likimo, jos naudojimo tvarkos, išlaikymo, buvo padalinti močiutės turėti grynieji pinigai, dalis jų skirta būsimoms namo išlaikymo išlaidoms. Šio susitarimo fakto ir turinio dalyvaujantys byloje asmenys neginčijo, kolegijos vertinimu priežasčių dėl kurių tokius paaiškinimus reiktų laikyti nepatikimais nenustatyta. Nors atsakovės teigė, kad nėra aiškus tokio susitarimo turinys, nes vėliau E. M. ir J. J. atsisakė teisės į palikimą, kas paneigia jų valią turtą valdyti bendrai, pastebėtina, kad atsakovės nedalyvavo E. J. laidotuvėse, minėtame pokalbyje( R. J. su R. J. susituokė 1993 metais, R. J. patvirtino, kad su R. J. pradėjo draugauti tik po E. J. laidotuvių (t.2, b.l.83), todėl atsakovėms negali būti žinomos susitarimo aplinkybės.Faktas, kad E. M. ir J. J. praėjus beveik metams nuo susitarimo dienos pareiškimais atsisakė nuo joms priklausančios palikimo dalies R. J. naudai (b. l. 48,49, t.1), nepaneigia to, jog 1991 m. buvo tariamasi dėl turto ( sodybos) naudojimosi. Iš trečiojo asmens V. M. paaiškinimų nustatyta, kad susitarimo metu jo mama E. M., pas kurią gyveno iki mirties E. J., padalino visiems mirusių brolių vaikams močiutės turėtus asmeninius pinigus, o dalis jų buvo skirta vienkiemio, kuriuo sutarta naudotis bendrai, išlaikymui, šių pinigų disponavimu užsiėmė jo mama. Aplinkybę, kad po E. J. mirties vyko artimųjų susitikimas dėl naudojimosi sodyba patvirtino ir liudytoja A. J.. Iš liudytojos S. J. parodymų nustatyta, kad susitikimo metu E. M. padalino visiems mirusiosios daiktus, turėtus pinigus (doleriais), dalis pinigų buvo skirta namo priežiūrai, iš šių pinigų E. M. yra kažkiek davusi jos vyrui K. J., jie iki 2000 metų atveždavo į namus dujų balionus. Iš ieškovų V. J., K. J., V. G. paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme nustatyta, kad po laidotuvių E. M. buvo padalinta po 100 iš turėtų 1000 dolerių anūkams. Teisėjų kolegijos nuomone, namo išlaikymui galėjo būti palikta apie 600 dolerių, kas laikytina didele suma, įvertinus faktą, jog buvo mokama tik už tiekiamą į namą elektrą, atskirai perkami dujų balionai maisto gamybai. Iš ieškovės S. M. paaiškinimų nustatyta, kad po močiutės mirties buvo mokami mokesčiai už elektrą ir iš pinigų, kuriuos tetai buvo palikusi močiutė, teta pinigus atiduodavusi R. J., kad šis sumokėtų mokesčius (t. 2, b.l. 55). Ieškovas V. J. paaiškino, kad už elektrą mokėjo visi močiutės vardu, J. J. paduodavo pinigus kam nors sumokėti, sakydama, kad ji dažniau būnanti, dėl to sumokanti (t.2, b.l. 56). Ieškovė V. G. paaiškino, kad 1991 metais ji buvo studentė, tuo metu buvo susieta su mama, todėl negali teigti, kad mokėjo mokesčius, nurodė, kad juos mokėdavo tie, kad daugiau pasinaudodavo, jei mama pasilikdavo su brolio vaikais, stengdavosi susimokėti, būdavo teta, dėdė Rimantas, buvo galima susitarti, kas užmokės, kas kam pinigus atiduos. Ieškovas K. J. paaiškino, kad mokant mokesčius už elektrą nereikėdavo nurodyti, kieno vardu mokama, rašyti ant kvito pavardės, abonentinis numeris buvo močiutės vardu (t.2, b.l. 56). Iš liudytojos B. V. parodymų nustatyta, kad J. J. duodavo R. J. sumas, mokėtinas už elektrą ir niekas nesigilino, visi buvo ramūs, kad sumokėta (t.2, b.l. 86). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors patys ieškovai iš dalies sutinka, jog mokesčius už elektrą reguliariai mokėdavo ne jie, o jų teta J. arba R. J., galimai ieškovės V. G., kuri tuo metu jau buvo pilnametė, mama, kiti asmenys, pasinaudoję elektra, jokių rašytinių įrodymų, kad jie yra atlikę mokėjimus už elektrą, byloje nėra, labiau tikėtina, kad už elektrą buvo apmokėta ir iš namo išlaikymui skirtų pinigų, kurie liko po močiutės mirties arba mokama tų asmenų, kurie tuo metu paslaugomis naudojosi. Pripažinus, kad po močiutės laidotuvių įvykusio susitarimo metu dalis E. J. pinigų nebuvo padalinta tarp vaikų bei anūkų, nutarta juos naudoti bendroms namo reikmėms, laikytina, kad tokiu būdu ieškovai jiems turėjusiomis tekti pinigų sumomis prisidėjo prie gyvenamojo namo, likusio po E. J. mirties, išlaikymo, tvarkė namą , jį prižiūrėjo ir taip ėmė elgtis kaip turto bendraturčiai .

Pirmosios instancijos teismas vertino ieškovų, liudytojų paaiškinimus, kad ieškovai atliko tam tikrus darbus sodyboje, t.y. atvažiavę remontavo stogą, statė pavėsinę, dažė namo vidų ir pan. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į liudytojos S. J., ieškovų paaiškinimus bei sprendė, kad daugumą darbų ieškovai atliko jau praėjus kuriam laikui po E. J. mirties. Pastebėtina, kad byloje nebuvo ginčo, jog ieškovai atvažiuodavo į sodybą bei padėdavo nudirbti tam tikrus darbus. Iš apeliacinės instancijos teismui apeliantų pateiktų nuotraukų matyti, kad laikotarpyje nuo 1991 iki 2004 metų sodyboje lankydavosi, šventes švęsdavo, vasarodavo V. J., K. J., V. G., S. M. su šeimomis, buvo tvarkoma aplinka (kertami krūmai, pjaunama žolė), prižiūrimos bitės, K. J. sodyboje laikė savo katerį. Ieškovai, liudytojos A. J., S. J. paaiškino, kad buvo pasiskirstyta kambariais, kiekvienas, atvažiavęs savaitgaliui ar atostogų praleidimui, juose tvarkėsi kaip šeimininkas, naudojosi po močiutės mirties likusiais baldais. Ieškovė S. M. paaiškino, kad po močiutės mirties ji tvarkė kambarius, valė langus, tvarkė sodą, atliko ūkio darbus (t. 2, b.l. 55). Ieškovė V. G. teigė, kad ji palikimą priėmė naudodamasi namais, atvykusi į sodybą atlikdama buitinius darbus, kasdienę namų priežiūrą, jos vyras buvo ne kartą įtrauktas į talką, kadangi sudėtingesnius darbus dirbo vyrai (t.2, b.l. 82, 83). Ieškovas K. J. 2013-10-01 teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis valė šulinį, keičiant stogą kalė čerpes, mūrijo kaminus, skardino, betonavo gonkelį (t.2, b.l. 56, 57), V. J. nurodė, kad perkalinėjo šiferinius stogus, perrinkinėjo čerpes, statė pavėsinę, su R. J. tvarkė pirtį, išpjovė slenksčius, kad galėtų pravažiuoti su invalido vežimėliu teta Julija (t.2, b.l. 55, 56). Iš atsakovių R. J., A. R. paaiškinimų nustatyta, kad stogo tvarkymo darbai buvo atliekami po 2000 metų, prie jų prisidėjo ieškovas V. J., R. J. žentai, kaimynas (t.2, b.l. 83-85), slenksčiai išpjauti po 1993 metų. Liudytoja O. M. parodė, kad R. J. tvarkė gonkelį, taip pat stogą dengė, jam padėjo R. J. žentas D., liudytojos sūnus (t.2, b.l. 88). Ieškovė V. G. paaiškino, kad stogo darbai buvo atliekami laikotarpyje tarp 1991-1999 metų (t.2, b.l. 83). Liudytoja S. J. parodė, kad pavėsinę statė V. J. gal po dviejų metų nuo močiutės mirties. Esant nurodytoms aplinkybėms, labiau tikėtina, kad ieškovai didesnės apimties, svarbesnius darbus nudirbo ar prisidėjo prie darbų atlikimo praėjus daugiau nei 6 mėnesiams nuo E. J. mirties, tačiau sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, gali būti reikšmingi asmens veiksmai atlikti ir po šešių mėnesių nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą. Dėl to palikimo po močiutės mirties priėmimo faktą ieškovai galėjo įrodinėti remdamiesi, be kita ko, ir savo veiksmais, atliktais po įstatymo nustatyto termino palikimui priimti pasibaigimo. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybės, kad ieškovai po močiutės mirties dažnai lankydavosi sodyboje, atlikdavo tuo metu reikalingus smulkius namo remonto, priežiūros, tvarkymo darbus, rūpinosi bitėmis, sodyboje atostogaudavo ne tik patys ieškovai, bet taip pat jų artimi šeimos nariai, kurie, tikėtina, sumokėdavo už sunaudotą elektrą, dujas, patvirtina, ieškovų veiksmų nuolatinį pobūdį priimant po močiutės mirties atsiradusį palikimą, kas leidžia spręsti, kad ieškovai išreiškė savo kaip įpėdinių valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo. Greta to pastebima, jog sutinkamai su 1964 m. CK 588 str.1 d., net praleidus palikimo priėmimo terminą, palikimas galėjo būti priimamas ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti palikimą priėmė įpėdiniai( analogiška taisyklė nustatyta ir CK 5.57 str.).Tad net jeigu ieškovai kaip įstatyminiai įpėdiniai ir nebūtų laiku priėmė palikimo ir tą atlikęs tik R. J., vėlesni ieškovų kaip savininkų veiksmai tvarkantis turtu (jis prižiūrėtas, remontuotas, nustatyta faktinė naudojimosi juo tvarka ir jos laikytasi) ir R. J. neprieštaravimas tokiam jų elgesiui, kolegijos vertinimu patvirtina, jog įpėdiniai susitarė naudotis turtu kaip bendraturčiai, R. J. neprieštaravo dėl ieškovų kaip bendraturčių elgesio.Tokia teisinė situacija reiškia tinkamą palikimo priėmimą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas vertino liudytojų A. M., O. M., V. V., H. P. paaiškinimus, jog po E. J. mirties sodyba rūpinosi R. J., liudytojų O. M., V. V. parodymus, jog ieškovai atvažiuodavo pailsėti prie upės vasarą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėti liudytojai galėjo nežinoti apie giminaičių susitarimus dėl turto likimo po E. J. mirties, nebuvo artimi kaimynai, gyveno 0,5-1 km. atstumu nuo vienkiemio, todėl negalėjo visada žinoti kas lankėsi sodyboje ir kaip dažnai, kokie darbai buvo dirbami.Be to, liudytojų parodymai patvirtina, kad R. J. jau susituokęs su R. J., persikėlęs gyventi į sodybą (duomenys neskelbtini), t.y. 1993-1996 metais, rūpinosi namais, atliko didesnius namų tvarkymo, remonto darbus, o iki tol jo apsilankymai sodyboje būdavo reti. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad liudytojų parodymai paneigia ieškovų įrodinėjamas aplinkybes, kad jie lankėsi sodyboje bei ja rūpinosi praėjus jau trumpam laikui po močiutės mirties.

Nurodytos aplinkybės kolegijos vertinimu patvirtina, kad ieškovai atliko aktyvius veiksmus priimdami palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti per 1964 m. CK 587 str.3 dalyje nustatytą terminą bei paveldėjo močiutės palikimą, pradėdami jį faktiškai valdyti (1964 m. CK 587 str. 1, 2 d.). Kadangi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, spręsdama tarp šalių kilusį ginčą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir šalių pateiktus argumentus, daro priešingas išvadas, lyginant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tai apskųstasis teismo sprendimas naikinamas ir dėl šios ieškinio reikalavimo dalies priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinio reikalavimas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo tenkinamas iš dalies – pripažintina, jog J. E., J., mirusios 1991 m. kovo 3 d., palikimą faktiškai pradėdami paveldimą turtą valdyti priėmė S. M., V. J., K. J. ir V. G. (1964 m. CK 587 str., CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ta aplinkybė, jog vienas įpėdinis pradėjo paveldimą turtą valdyti, nepašalina kito įpėdinio teisės tokiu pat ar kitu būdu priimti palikimo. Jeigu vienas įpėdinis kreipiasi į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo, o kitas pradeda turtą valdyti, tai reiškia, kad palikimas yra priimtas kelių įpėdinių skirtingais būdais. Įpėdinio nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas yra sandoris – palikimo priėmimas. Įstatyme nenustatyta, kad palikimo priėmimo pagrindu atsirandančios įpėdinio nuosavybės teisės perėjimo momentas priklausytų nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ar jo teisinės registracijos. 1964 m. CK 587 str.5 dalyje nuosavybės teisės į palikimą įpėdiniui atsiradimo momentas nustatytas kaip palikimo atsiradimo, o ne jo įforminimo ar išviešinimo per registrą momentas. Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. J. pasirinkto palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas nepanaikino kitų įpėdinių (apeliantų) teisių priimti palikimą pradedant faktiškai valdyti turtą. Paveldėjimo teisės liudijimo teisinė reikšmė teismų praktikoje vertinama tik kaip įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties. Įstatymas laiko atžvilgiu neriboja įpėdinio teisės prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą (LAT 2008-04-18 nutartis Nr. 3K-3-240/2008, 2008-12-22 nutartis Nr. 3K-3-627/2008). Taigi, esant nustatytoms aplinkybėms ir nurodytam teisiniam reglamentavimui, galima daryti išvadą, kad ieškovai po savo močiutės mirties paveldėjo kiekvienas po 1/10 dalį jos palikimą sudarančio turto, todėl neatitinka įstatymo reikalavimų R. J. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas visam E. J. palikimui. Ieškovai yra mirusiosios E. J. vaikaičiai, paveldintys tą dalį, kuri būtų priklausiusi mirusiems jų tėvams, pirmos eilės įpėdiniams paveldint pagal įstatymus, ir paveldi su pirmos eilės įpėdiniu R. J., kurio naudai seserys yra atsisakiusios palikimo (1964 m. CK 573 str.) Kaip jau minėta, įstatyme nenustatyta termino, per kurį ieškovai, konstatavus jų, kaip tos pačios eilės įstatyminių įpėdinių palikimo priėmimo faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti, faktą, gali, bet neprivalo prašyti notaro išduoti paveldėjimo teisės liudijimus į jiems pagal įstatymą priklausančias ir priimtas palikimą sudarančio turto dalis. Ieškovai teisės kreiptis į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo į jiems tenkančią palikimo dalį nėra įgyvendinę. Tam, kad šia teise ieškovai galėtų nekliudomai pasinaudoti, būtina pripažinti negaliojančiomis R. J. išduotų paveldėjimo teisės liudijimų dalis, kuriomis patvirtinta jo nuosavybės teisė į ieškovams priklausančią paveldėto turto dalį.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovai neginčija fakto, jog R. J. yra priėmęs po E. J. mirties atsiradusį palikimą, priešingai, jie prašydami pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento Anykščių rajono notarės R. B. 1992-01-29 ir 1993-02-09 išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, reiškia prašymą nustatyti faktą, kad R. J. kartu su jais bei E. M., J. J. ir kitais priėmė palikimą faktiniu valdymu. Akivaizdu, kad ieškovų noras yra gauti paveldėjimo teisės liudijimus į jiems tenkančią paveldėto turto dalį, todėl nėra pagrindo naikinti paveldėjimo teisės liudijimus visa apimtimi. Pagal paveldėjimo liudijimų išdavimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, asmuo, priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, ir norėdamas gauti jo nuosavybės teisę patvirtinantį dokumentą – paveldėjimo teisės liudijimą, privalėjo kreiptis į notarą ir pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad palikimas priimtas valdyti. Tokiais įrodymais galėjo būti: namų valdybos pažymėjimas, vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pažymėjimas, kad įpėdinis gyveno kartu su palikėju arba kad įpėdinis priėmė palikėjo turtą, finansų organo pažymėjimas, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo mokėjo gyvenamojo namo mokesčius, arba mokesčių mokėjimo kvitai, įsigaliojusio teismo sprendimo, nustatančio faktą, jog palikimas buvo laiku priimtas, nuorašas bei kitokie dokumentai, patvirtinantys faktą, kad įpėdinis pradėjo valdyti palikėjo turtą (teisingumo ministro 1975 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 8 patvirtintos Notarinių veiksmų atlikimo Lietuvos TSR valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punkto 2 dalis). Taigi teismo sprendimas, kuriuo buvo nustatomas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, buvo vienas iš įrodymų, bet ne vienintelis palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinti, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantų teiginiu, kad Anykščių rajono savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė R. B. neturėjo teisės išduoti R. J. paveldėjimo teisės liudijimų dėl tos priežasties, kad jo buvo praleistas 6 mėnesių terminas kreipimuisi su pareiškimu į notarą. Pažymėtina, kad reikalavimas priimti palikimą per šešis mėnesius nuo palikėjo mirties palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti turtą, atveju yra taikytinas tuo aspektu, jog asmuo per nustatytą terminą turi atlikti aktyvius veiksmus, patvirtinančius jo siekį įgyti turtą nuosavybėn, teisiniam tokio palikimo priėmimo įforminimui šis terminas netaikytinas, t. y. šios teisės įgyvendinimas laiko atžvilgiu yra neribojamas. R. J. Anykščių valstybinei notarinei kontorai pateikė Anykščių rajono Svėdasų apylinkės viršaičio 1992-01-11 išduotas pažymas Nr. 16 ir 17, kuriose nurodoma, kad E. J. vardu įregistruotam namui, klojimui, daržinei, tvartui, klėčiai, pirčiai, kalvei, esantiems (duomenys neskelbtini), areštas neuždėtas, visi mokesčiai sumokėti, o mirusiosios sūnus R. J. palikimą yra priėmęs ir jį tvarko (t.2, b.l. 36,37). Byloje nustatyta, kad R. J. mokėjo mokesčius, 1991-10-25 kreipėsi į Anykščių rajono Svėdasų agrarinės reformos tarnybą, kad (duomenys neskelbtini) jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į tėvo valdytą žemę, į Ukmergės techninės inventorizacijos biurą (1992-05-25 Užsakymas Nr. 979), kad jo sąskaita būtų padaryti po E. J. mirties likusių statinių kadastriniai matavimai ir atlikta jų teisinė registracija bei suformuota namų valdos techninė byla, atlikęs būtinus teisinius veiksmus nuosavybei į žemę atkurti kaip savininkas disponavo šiuo turtu – nuo 1996 metų gyveno paveldėtuose namuose, ūkininkavo, augino gyvulius, rūpinosi likusiu turtu, tvarkė namus, žemę. Kadangi ieškovai neginčija, kad R. J. faktiškai pradėjo valdyti po mamos mirties atsiradusį palikimą, nėra pagrindo spręsti, kad notarė neturėjo teisinio pagrindo išduoti R. J. paveldėjimo teisės liudijimų.

Paveldėjimo teisės liudijimų į ieškovams priklausančias paveldėto turto dalis išdavimas R. J. yra ieškovų turtinių teisių pažeidimas, atsakovės prašo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl sprendžiant dėl ieškovų teisių gynimo turi būti nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas, t. y. kada ieškovai sužinojo arba turėjo sužinoti apie įvykusį teisių pažeidimą. Palikimo po E. J. mirties atsiradimo metu galiojusio CK 86 straipsnis nustatė, kaip ir šiuo metu galiojančio CK 1.127 str., kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kai asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena nustatoma pagal to asmens nurodymą. Ieškovai teigė, kad jiems apie jų teisių į visą palikimą pažeidimą tapo žinoma tik po R. J. mirties, kada ieškovas K. J. kreipėsi į notarą. Iš trečiojo asmens notarės R. B. paaiškinimų nustatyta, kad K. J. kreipėsi į ją dėl konsultacijos, norėjo sužinoti, ar tikrai R. J. priėmė po E. J. atsiradusį palikimą, ar R. J. yra susitvarkiusi dokumentus dėl palikimo priėmimo po R. J. mirties. Byloje nustatyta, kad R. J. mirė 2012-04-28, todėl tikėtina, kad po jo laidotuvių ieškovai buvo informuoti apie tai, kad jie neturi teisių į po močiutės mirties atsiradusį turtą. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovams apie savo teisės pažeidimą turėjo būti žinoma anksčiau nei jie kreipėsi į teismą, kadangi namais rūpinosi R. J., E. M. ir J. J., teisėjų kolegija daro priešingas išvadas dėl šio fakto nustatymo bei pripažįsta, kad ir ieškovai paveldimu turtu naudojosi, palikimą priėmė faktiniu valdymu, todėl esant šeimos narių susitarimui dėl bendro naudojimosi turtu ir jo laikantis, ieškovai turėjo pagrindą manyti, kad ir jie yra teisėti namo dalies savininkai. Pirmosios instancijos teismas vertino atsakovės R. J. paaiškinimus, kad ieškovams buvo žinoma apie tai, jog namai yra registruoti R. J. vardu, nes K. J. prašė R. J. parduoti jam sodybą, tačiau ieškovas K. J. apeliacinės instancijos teismui( kaip ir pirmos instancijos teisme) teigė, kad siūlėsi išpirkti tik R. J. priklausančią dalį ( atsakovai teigia, jog norėjo nupirkti visą sodybą) . Teisėjų kolegija sprendžia, kad iki kreipimosi į notarą dėl informacijos pateikimo dienos ieškovai laikė save visų ginčo pastatų teisėtais savininkais, nes niekas pretenzijų į turtą jiems nereiškė, jų teisių nepažeidinėjo, netrukdė ginčo turtu naudotis savo nuožiūra( K. J. teigia iki šiol turįs sodybos raktą, jį teikė apžiūrai), tad jiems nebuvo pagrindo suvokti esant teisių pažeidimus ir nuo to momento skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Atmestini atsakovių atstovės aiškinimai, kad ieškovai galėjo sužinoti apie savo pažeistas teises nuo nekilnojamo daikto įregistravimo registre, kadangi ieškovams iki dėdės R. J. mirties (2012-04-28) nebuvo trukdoma naudotis palikimu, faktiškai jį priėmus ir valdant, taigi nebuvo ir pagrindo tikrinti duomenis nekilnojamo turto registre. Ieškovų reikalavimus patenkinus bei nustačius faktą, jog ieškovai palikimą priėmė pradėję paveldimą turtą faktiškai valdyti, šalių ginčas dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais kvalifikuotinas kaip ginčas tarp bendraturčių, kuriam taikomas bendrasis, t.y. 10 (2000 m. CK 1.125 str.1 dalis), o ne 1964 m. CK 84 straipsnyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Ieškinys teismui pareikštas 2013-02-21, t.y. praėjus maždaug 10 mėnesių nuo sužinojimo apie teisės pažeidimą dienos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei nepagrįstai sprendė, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei R. J. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo naujai priimamu sprendimu ieškovų reikalavimas pripažinti 1992-01-29 ir 1993-02-09 išduotus paveldėjimo teisės liudijimus, pagal kuriuos visą mirusiosios turtą paveldėjo tik R. J., negaliojančiais, tenkintinas iš dalies. Tokia išvada daroma dėl to, kad tiek ieškovai, tiek R. J. yra paveldėtojais pagal įstatymą, todėl ginčijami paveldėjimo teisės liudijimai, kurie išduoti R. J. į visą mirusiajai priklausiusį turtą, o ne į jo dalį, prieštarauja 1964 m. CK 573 str. įtvirtintai imperatyviai įstatymo nuostatai (CK 1.80 str. 1 d.). Sprendimu naikintinas Anykščių rajono notarės R. B. 1992-01-29 R. J. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą reg. Nr. I-29 dalyje dėl 2/5 dalių vienkartinės valstybinės išmokos ir indėlių kompensacijos, esančios Lietuvos banko Senamiesčio skyriuje Nr. 6762/068, taip pat naikintinas Anykščių rajono notarės R. B. 1993-02-09 R. J. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą reg. Nr. I-191 dalyje dėl 2/5 dalių gyvenamojo namo, 1A1/m, 2/5 dalių ūkio pastatų 2J1/b, 3J1/h, 4J1/h, 5J1/m, 6J1/m, 7J1/m, 8J1/m, 9J1/m, 10J1/m, 11J1/m, 12j1/m, 13J1/m ir 2/5 dalių kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini). Pripažinus paveldėjimo teisės liudijimus iš dalies negaliojančiais, atitinkamai negaliojančiu pripažintinas ir Anykščių rajono notarės R. B. išduotas R. J. 2012-08-03 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas dalyje dėl 2/5 dalių šio turto: (duomenys neskelbtini) esančių pastato- gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Panaikinus dalį R. J. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo, spręstinas klausimas dėl vėliau su palikimą sudarančiu turtu sudaryto dovanojimo sandorio galiojimo. Ieškovai priimdami palikimą įgijo į jo atitinkamas dalis nuosavybės teises ( CK 4.47 str.2 p.). CK 4.93 str. draudžia paimti iš savininko nuosavybę prievarta, prieš jo valią neatlygintinai. Savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 str.). Vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, tai yra jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Toks reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, tai yra tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Įstatymas nustato, kad jeigu nekilnojamasis ar kilnojamasis daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais (CK 4.96 str. 3 d.). Pažeistos savininko teisės gali būti ginamos įstatymų nustatytais būdais (CK 1.138 str.), tarp kurių numatyti galimybė nutraukti ar pakeisti teisinį santykį, atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, pripažįstant teises. Kadangi negaliojančiu pripažintas Anykščių rajono notarės R. B. išduotas R. J. 2012-08-03 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas dalyje dėl 2/5 ginčo turto, pripažintina, kad R. J. neturėjo teisės perleisti atsakovei A. R. šios turto dalies. 2013-01-15 dovanojimo sutartis, kuria padovanojo (neatlygintinai perleido) atsakovei A. R. žemės sklypą ir pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), dėl turto dalies, priklausančios ieškovams (jiems priklausanti statinių nuosavybės dalis nustatyta patvirtinus palikimo priėmimo faktą), pripažintina negaliojančia, 2/5 dalys aukščiau minėto (duomenys neskelbtini) esančio nekilnojamojo turto grąžintinos į po E. J. mirties atsiradusio paveldimo turto masę.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, teismas neteisingai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai sprendė, kad ieškovai yra praleidę ieškinio senaties terminą ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei R. J. išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Anykščių rajono apylinkės teismo 2014-02-04 sprendimas naikintinas bei priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies.

Kadangi tiek ieškinys, tiek ieškovų apeliacinis skundas tenkinami iš dalies (42 proc.), proporcingai patenkintiems bei atmestiems reikalavimams paskirstytinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Teismas, paskirstydamas tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, vadovaujasi CPK 98 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio vadovaujamasi taikant CPK 98 str. 2 d., kartu su 93 str. 1 d.

Ieškovas V. J. pirmosios instancijos teisme turėjo šias bylinėjimosi išlaidas: sumokėjo 533 Lt žyminį mokestį, 220 Lt teismo nutarties vykdymo išlaidų ( b.l.12,t.2), taip pat patyrė 800 Lt išlaidas advokato pagalbai „už dokumento surašymą“ apmokėti. Pinigų priėmimo kvite nenurodyta už kokio dokumento parengimą yra sumokėta, todėl pagal procesinių veiksmų laiką tikėtina, jog tai ieškinys. Atsakovė A. R. už atsiliepimo į ieškinį bei patikslintą ieškinį surašymą turėjo 1250 Lt, o už atstovavimą teisme – 1290 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme laikytinos pagrįstomis.

Ieškovas K. J. apeliacinį skundą apmokėjo 533 Lt žyminiu mokesčiu, taip pat patyrė 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai „ už dokumento surašymą“ apmokėti( b.l.144, t.2). Pinigų priėmimo kvite nenurodyta už kokio dokumento parengimą yra sumokėta, todėl pagal procesinių veiksmų laiką tikėtina, jog tai apeliacinis skundas.

Atsakovė A. R. jos ir R. J. atstovei advokatei sumokėjo 900 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą bei 500 Lt už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdis apeliaciniame teisme truko 2 val. 23 min., todėl pagal minėtų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) patvirtintų maksimalių dydžių, nuostatas pagrįstomis atstovavimo teisme išlaidomis pripažintina 300 Lt. Viso 1200 Lt.

Kadangi ieškinys patenkintas maždaug 42 proc., iš atsakovių lygiomis dalimis priteistina 223,86 Lt žyminio mokesčio bei 336 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmos instancijos teisme apmokėti V. J..

Proporcingai atmestiems ieškinio reikalavimams iš ieškovų lygiomis dalimis A. R. priteistina 1473,20 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmos instancijos teisme apmokėti.

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, iš atsakovių lygiomis dalimis K. J. priteistina 223,86 Lt žyminio mokesčio bei 840 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos procese apmokėti, taip pat iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovei A. R. priteistina 696 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Viso iš ieškovų lygiomis dalimis A. R. priteistina 2169,20 Lt išlaidų advokato pagalbai pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose apmokėti, t.y. po 542,30 Lt iš kiekvieno.

Proporcingai patenkintiems ir atmestiems ieškinio reikalavimams iš šalių priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, valstybei.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 2 d. 2 punktu,

nusprendžia:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad S. M., a.k. (duomenys neskelbtini)V. J., a.k. (duomenys neskelbtini) K. J., a.k. (duomenys neskelbtini)V. G., a.k. (duomenys neskelbtini) faktiškai pradėdami valdyti priėmė po E. J. mirties 1991-03-03 atsiradusį palikimą.

Pripažinti negaliojančiais: Anykščių rajono notarės R. B. 1992-01-29 R. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą reg. Nr. I-29 dalyje dėl 2/5 dalių vienkartinės valstybinės išmokos ir indėlių kompensacijos, esančios Lietuvos banko Senamiesčio skyriuje Nr. 6762/068; Anykščių rajono notarės R. B. 1993-02-09 R. J. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą reg. Nr. I-191 dalyje dėl 2/5 dalių gyvenamojo namo, 2/5 dalių ūkio pastatų ir 2/5 dalių kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini); Anykščių rajono notarės R. B. išduotą R. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 2012-08-03 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą dalyje dėl 2/5 dalių šio turto: (duomenys neskelbtini) esančių pastato- gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pripažinti negaliojančia Anykščių rajono notarės R. B. patvirtintą 2013-01-15 žemės sklypų (miškų) ir pastatų dovanojimo sutartį Nr. DM-153 dalyje, kuria R. J. padovanojo A. R., a.k. (duomenys neskelbtini) dėl 2/5 dalių šio turto: (duomenys neskelbtini) esančių pastato- gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato-pirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato- ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Iš R. J. ir A. R. V. J. priteisti po 111,93 Lt žyminio mokesčio bei po 168 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš kiekvienos.

Iš R. J. ir A. R. K. J. priteisti po 111,93 Lt žyminio mokesčio bei 420 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš kiekvienos.

Priteisti iš S. M., V. J., K. J., V. G., po 542,30 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš kiekvieno, atsakovės A. R., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš R. J. ir A. R. po 21,40 Lt( 6,2 euro), iš S. M., V. J., K. J., V. G., po 14,77 Lt ( 4,05 euro) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 banke ,,Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Teisėjai Eigirdas ČinkaZina MickevičiutėNijolė Danguolė Smetonienė