Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės, Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui V.M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Atsakovas V.M. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių esmė

6. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovas nėra sumokėjęs ieškovei 368,46 EUR negrąžinto kredito ir 13,77 EUR pelno palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, sprendė, jog yra pagrindas šias sumas priteisti.

7. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad kredito sutartis buvo nutraukta prieš terminą, t. y. 2020 m. gegužės 6 d. ir nuo to momento pasibaigė pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, ieškovės reikalavimas priteisti 12 proc. dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos bei pelno palūkanas, paskaičiuotas nuo 2020 m. gegužės 6 d. iki kreipimosi į teismą dienos, atmestinas.

8. Teismas taip pat pažymėjo, kad, jeigu nustatoma, jog tam tikri mokesčiai atlieka kompensacinę funkciją, jiems taikomi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinti ribojimai. Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio suma be nuolaidos yra 57,57 EUR. Šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokesčiui taikoma 100 procentų nuolaida ir jis skaičiuojamas tik atsakovui netinkamai vykdant sutartį. Dėl to teismas padarė išvadą, kad tarpininkavimo mokestis šiuo atveju atlieka kompensacinę funkciją ir, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, negali būti priteisiamas.

10. Konstatavęs, jog ieškovės reikalavimai tenkinti iš dalies, pažymėjo, kad ieškinys tenkintas 88 procentais, todėl jos naudai priteisė 105,60 EUR bylinėjimosi išlaidų.

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas skundo ribų.

20. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektu yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo už akių dalis, kurioje pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinio netenkino - atmetė ieškinio reikalavimą priteisti mokėjimo (pelno) funkciją atliekančias palūkanas, skaičiuojamas nuo vartojimo kredito sutarties su atsakovu nutraukimo, taip pat tarpininkavimo mokestį ir atitinkamai dalį bylinėjimosi išlaidų.

21. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino situaciją pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020, sukurtą precedentą, neatsižvelgdamas į šio precedento sukūrimo laiką, ieškinio pateikimo laiką, vartojimo kredito sutarties sudarymo laiką, precedento argumentaciją bei iki šio precedento galiojusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, o taip pat nepagrįstai sprendė, kad tarpininkavimo mokestis šiuo atveju atlieka kompensacinę funkciją ir, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, negali būti priteisiamas. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.

22. Nagrinėjamu atveju aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 yra išaiškinta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (Civilinio kodekso 6.2, 6.221 straipsniai).

23. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje nutartyje išaiškino, kad minimalius nuostolius po paskolos (kreditavimo) sutarties nutraukimo gali atlyginti kompensacinės palūkanos, o visa kita, kas viršija jų dydį, gali būti reikalaujama civilinės atsakomybės forma kaip negautos pajamos. Taigi, nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo.

24. Tokiu atveju, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus išplėstinei teisėjų kolegijai 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pakeitus ankstesnę praktiką, kurioje buvo teigiama, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui, priimant sprendimą už akių, pagrįstai vadovautasi pateiktu išaiškinimu, jog kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl jis negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, nes tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu.

25. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateiktų paaiškinimų dėl ginčo atveju aktualių CK 6.221 straipsnio 1, 3 dalių, CK 6.872 straipsnio 2 dalies ir 6.874 straipsnio 1 dalies normų prasmės taikymui, priešingai negu teigia ieškovė, neturi įtakos precedento sukūrimo, ieškinio pateikimo, sutarties sudarymo laikas bei iki šio precedento galiojusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisiniams santykiams, atsiradusiems iki sprendimo už akių priėmimo, išaiškintas normas turint taikyti taip, kaip jos turėjo būti suprantamos nuo įsigaliojimo momento.

26. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagal nusistovėjusią praktika? Europos Sąjungos teisės normos išaiškinimas, kuri? pateikia Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, įgyvendinimas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu jam suteikta? kompetencija?, paaiškina ir patikslina šios normos prasme? ir apimti?, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo įsigaliojimo momento. Remiantis tuo darytina išvada, kad taip išaiškintą norma? teismas gali ir turi taikyti teisiniams santykiams, kurie atsirado ir kurie buvo nustatyti prieš priimant sprendimą dėl prašymo išaiškinti, jei, be to, įvykdytos sąlygos, leidžiančios kompetentinguose teismuose pareikšti ieškinį dėl šios normos taikymo (1980 m. kovo 27 d. sprendimo Denkavit italiana Sri., 61/79, EU:C:1980:100, 16 punktas, 2000 m. vasario 10 d. sprendimo Deutsche Telekom, C‑50/96, EU:C:2000:72, 43 punktą; 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Gmina Wrocław, C-276/14, EU:C:2015:635, 44 punktas).

27. Pažymėtina, kad analogiškos principinės pozicijos laikomasi ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje bei teisės doktrinoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K- 3- 279-690/2017; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3109-340/2019, 2020 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1067-232/2020, 2020 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1089-232/2020; Brazdeikis, A. Teismo precedento galia: retrospektyvumo problema. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo leidinys „Dabarties iššūkiai teismams, užtikrinant žmogaus teises“, 2018, 9-12 punktai), nurodant, kad teisės normos išaiškinimą, paaiškinantį ir patikslinantį šios normos prasmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo jos įsigaliojimo momento, teismas gali ir turi taikyti teisiniams santykiams, atsiradusiems ir susidariusiems iki sprendimo priėmimo; tokiu būdu teismo sprendime pateiktas išaiškinimas taikytinas tiek į ateitį, tiek retrospektyviai, t. y. faktams, kurie įvyko, ar kitoms byloms, kurios buvo pradėtos, iki naujo išaiškinimo.

28. Pagal bylos duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta 2020 m. gegužės 6 d., tačiau, remiantis byloje pateiktu 2020 m. gegužės 6 d. pranešimu dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo, sutartis buvo nutraukta 2020 m. gegužės 12 d. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pelno palūkanas ieškovui turėjo priteisti ne už laikotarpį iki 2020 m. gegužės 6 d., tačiau už laikotarpį iki 2020 m. gegužės 12 d. Savo ruožtu, apskaičiavus mokėtinas pelno palūkanas pagal ginčo sutartį už 190 dienų, pelno palūkanų suma iki sutarties nutraukimo 2020 m. gegužės 12 d. sudaro iš viso 14,09 EUR. Dėl to iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais ir patikslintina pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria buvo priteista ieškovės naudai 13,77 EUR pelno palūkanų iki sutarties nutraukimo, nurodant, kad priteisiama ieškovės naudai 14,09 EUR pelno palūkanų iki sutarties nutraukimo (2020 m. gegužės 12 d.).

29. Taigi, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas ginčo atveju nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl po 2020 m. gegužės 12 d. (vartojimo kredito sutarties nutraukimo) paskaičiuotų palūkanų ir 12 procentų dydžio mokėjimo palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos priteisimo, kadangi tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota aktualia teismų praktika.

30. Pažymėtina ir tai, kad ieškinio dalyko ir pagrindo nustatymas yra pačios ieškovės pareiga, o teismo vaidmuo tokio pobūdžio bylose nėra aktyvus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo pagal ieškovės pareikštus reikalavimus, įskaitant reikalavimą priteisti 12 procentų mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, t. y. nesiūlydamas tikslinti ieškinio reikalavimų pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateiktus išaiškinimus bei neperkvalifikuodamas savo iniciatyva pareikštų ieškinio reikalavimų.

31. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovė jame, prašydama priteisti 12 procentų dydžio negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2020 m. lapkričio 5 d.), bei 12 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 368,46 EUR nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2020 m. lapkričio 5 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, iš esmės kelia kokybiškai naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti ir nagrinėjami pirmosios instancijos teisme. Todėl, remdamasi CPK 312 straipsniu, teisėjų kolegija šių reikalavimų (ne)pagrįstumo neanalizuoja ir nevertina.

32. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį, kurioje teismas ieškinio reikalavimą dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo atmetė visa apimtimi, nors ginčo šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 1.28 punkte numatyta, kad tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį vartojimo kredito gavėjas moka bendrovei. Nagrinėjamu atveju sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokestis su nuolaida – 33,69 EUR, tarpininkavimo mokesčio suma be nuolaidos yra 57,57 EUR.

33. Pagal sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punktą vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant sutartį, vartojimo kredito gavėjas priskiriamas įprastos rizikos asmenų grupei, o bendrovė nevykdo aktyvių veiksmų, susijusių su nuolatine vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl šalys susitaria, kad sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai yra taikoma 100 proc. nuolaida. Vartojimo kredito gavėjui netinkamai vykdant sutartį, t. y. vėluojant apmokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, toks asmuo priskiriamas padidintos rizikos asmenų grupei. Kadangi sutarties 5.3.2 punkte nurodyta tarpininkavimo mokesčio sudedamoji dalis nėra naudojama skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirta bendrovės patiriamoms išlaidoms susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole, todėl visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui, sutarties 5.3.2 punkte nurodytai tarpininkavimo mokesčio sudedamajai daliai nuolaida nebetaikoma ir vadovaujamasi sutarties 5.11 punktu.

34. Taigi, pagal sutarties bendrųjų sąlygų nuostatas bet kokios nuolaidos, susijusios su vartojimo kredito gavėjo išlaidomis (įskaitant, bet neapsiribojant nuolaidomis palūkanoms, tarpininkavimui mokesčiui ir kitiems mokesčiams), kurios yra taikomos tik apibrėžtu laikotarpiu (t. y. kaip išskirtiniai riboto galiojimo pasiūlymai bendrovės klientams), taikomos tik vartojimo kredito gavėjui tinkamai vykdant įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį. Jei vartojimo kredito gavėjas netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį, t. y. vėluoja mokėti bent vieną mėnesinę įmoką daugiau nei 30 dienų, nuo 31 vėlavimo dienos nuolaidos netaikomos visam tolimesniam vartojimo kredito sutarties laikotarpiui.

35. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 7 punktą vartojimo kredito sutartyje turi būti aiškiai nurodyta bendra vartojimo kredito gavėjo mokama suma. Į šią sumą įeina visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui (Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

36. Ieškovė apeliaciniame skunde pažymi, kad vartojimo kredito gavėjas gavo visą reikalingą informaciją (sutarties bendrąsias, specialiąsias sąlygas), kad galėtų priimti pagrįstą sprendimą, o pateikta informacija buvo aiški, suprantama, išsami; visa tai buvo aptarta individualiai. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos apeliacinio skundo poziciją, jog su atsakovu buvo sulygta ne tik dėl konkrečios 33,69 EUR dydžio tarpininkavimo mokesčio sumos, bet ir individualiai aptartos sutarties 5.3.1, 5.3.2 punktuose vartojimo kredito gavėjo nustatytos tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo taisyklės, skirtingų taisyklių taikymo pagrindai.

37. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išaiškino, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos, kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Taigi, jeigu prievolės įvykdymo termino praleidimo atveju šalys susitaria ir dėl netesybų, ir dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant jas pagal tokius reikalavimus, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-916/2016).

38. Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, kad tarpininkavimo mokesčio suma be nuolaidos yra 57,57 EUR. Šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte nustatyta, kad tarpininkavimo mokesčiui taikoma 100 procentų nuolaida ir jis skaičiuojamas tik atsakovui netinkamai vykdant sutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tarpininkavimo mokestis šiuo atveju atlieka kompensacinę funkciją ir, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, negali būti priteisiamas. Pažymėtina, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų.

39. Kadangi skundžiamas teismo sprendimas už akių iš esmės paliktinas nepakeistu, pirmosios instancijos teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnis).

40. Kadangi apeliacinis skundas iš esmės netenkinamas, ieškovei apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos taip pat neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą už akių palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį ir nurodant, kad priteisiama ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ naudai iš atsakovo V.M. 14,09 EUR (vietoj 13,77 EUR) mokėjimo (pelno) palūkanų. Kitos sprendimu už akių iš atsakovo ieškovo naudai priteistos sumos lieka tos pačios.