Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas: Dmitrijus Korsakovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-619-582-2013;

Teisėjas: Laimondas Noreika Teisminio proceso Nr. 1-28-3-00003-2013-3;

2013 m. spalio 29 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Reginos Majauskienės, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant nuteistajam V. A. M., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Kalinauskui, nukentėjusiajam R. Š.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. M. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, uždraudžiant bausmės atlikimo metu prisiartinti prie nukentėjusiojo R. Š..

Tuo pačiu nuosprendžiu iš V. A. M. priteista nukentėjusiajam R. Š. 1800 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 240 Lt nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. M. pagal LR BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad 2012-10-12 apie 18 val., ginčytinos nuosavybės teritorijoje, kuri yra prie namų valdos, esančios prie namo Nr. 6, (duomenys neskelbtini), nenustatytu pailgos formos daiktu sudavė smūgį į galvą R. Š., padarydamas muštinę žaizdą viršugalvio srityje, dėl ko nukentėjusiajam buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis pareiškė, kad gailisi padaręs nusikalstamą veiką, prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistojo gynėjas advokatas K. Kalinauskas prašė nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Nukentėjusysis R. Š. prašė nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą neatleisti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. A. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas skunde akcentuoja, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Šis apelianto skundo argumentas atmestinas, nes apylinkės teismo nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kaip reikalaujama LR BPK 301 str. 1 d., yra tinkamai motyvuotas, argumentuotas. Įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, kadangi teismas savo išvadas grindė įrodymais įvertintais LR BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis nuostatomis, įpareigojančiomis teismą vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pagrindo abejoti, kad bylos įrodymus vertinusio teisėjo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kolegija nemato. Nėra ir objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teismo šališkumą, buvo laikomasi ir reikšmingos įrodymų vertinimo sąlygos – reikalavimo vadovautis įstatymu. Byloje surinkti įrodymai atitinka reikalavimus, nustatytus LR BPK 20 str. 3 ir 4 d. d. Faktiniai bylos duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Priešingai nei teigia nuteistasis V. A. M., buvo išanalizuoti ne tik jį kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai, dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta.

V. A. M. kaltę dėl jo padarytos nusikalstamos veikos patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo R. Š., liudytojų L. M. Š., A. Č., M. Č. parodymai bei kiti bylos duomenys.

Nukentėjusiojo R. Š. parodymais nustatyta, kad 2012-10-12 apie 18 val. tvarkant tvorą, kuri skiria jo sklypą nuo nuteistojo V. A. M. sklypo, pajuto smūgį į galvą. Nuteistasis smūgį sudavė metaliniu pailgu daiktu, kurį po smūgio sudavimo V. A. M. nusinešė. Po šio įvykio iškvietė policiją ir kreipėsi į medikus. Kolegijos nuomone, nukentėjusiojo R. Š. parodymai yra nuoseklūs, nors tarp jo ir nuteistojo vyksta ginčas dėl žemės ribų, tačiau ši aplinkybė neleidžia konstatuoti, kad nukentėjusysis R. Š. apkalba nuteistąjį. Be to, aukščiau aptartus nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojų L.M. Š., A. Č., M. Č. parodymai.

Kolegija pažymi, kad nuteistojo kaltę patvirtina net jo apeliaciniame skunde nurodyti paaiškinimai, kad jis labai susinervino, todėl nesusivaldė ir greta pūstuvo ant žemės buvusia lazda nieko blogo negalvodamas sudavė nukentėjusiajam. Taikėsi suduoti į nugarą, tačiau tupintis R. Š. kėlėsi ir todėl netyčia pataikė į galvą. Tada numetė lazdą ir nuėjo į namus. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, rėmėsi patikimais ir leistinais įrodymais, kruopščiai juos įvertino. Išvados dėl V. A. M. kaltumo padarius LR BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų įvertinimu, teisėjų kolegija nenustatė.

Apeliaciniame skunde kaltę V. A. M. pripažino ir prašė atlesti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad ir pirmosios instancijos teismas sprendė klausimą dėl nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai argumentavo kodėl nuteistojo neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka.

LR BK 40 str. numato galimybę asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra visuma šio straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką, net ir esant visoms LR BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Tik įvertinęs visas bylos aplinkybes teismas sprendžia, ar yra pagrindas taikyti kaltininkui BK 40 straipsnio nuostatas. Kiekvienu atveju, kai baudžiamojoje byloje teismas realizuoja įstatymo jam suteiktą galimybę apsispręsti, taip pat ir asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimu, turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos aplinkybes.

LR BK 40 str. 2 d. 2 p. sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Šios sąlygos konstatavimas reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien nuoširdžiais apgailestavimo pareiškimais ar atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda aiškintis bylai svarbias aplinkybes ir pan. Kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šios sąlygos konstatuoti negalima. Nors nuteistasis atlygino dalį - 200 Lt nusikaltimu padarytos neturtinės žalos, tačiau toks jo elgesys yra sąlygotas ne nuoširdaus gailėjimosi, o siekimo būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš byloje esančių nuteistojo parodymų ir apeliacinio skundo argumentų matyti, jog nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies. Duodamas parodymus nuteistasis menkino savo veiksmų pavojingumą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad iš nuteistojo elgesio, teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų akivaizdu, kad kaltės pripažinimas ir minimalaus dydžio žalos atlyginimas yra ne nuoširdūs veiksmai, bet apgalvota gynybinės taktikos dalis, kuria buvo siekiama bent minimaliai įvykdyti visas būtinas sąlygas atleidimui nuo atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks nuteistojo dalinis kaltės pripažinimas ir galėjimasis negali būti laikomas savanorišku ir nuoširdžiu. Taigi pagal byloje nustatytas faktines aplinkybės nagrinėjamu atveju nėra LR BK 40 str. 2 d. 2 p. įtvirtintos sąlygos, būtinos atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepatvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino LR BK 40 str. nuostatas bei neįvertino visų šio klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, taigi nėra jokio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nutraukti šią baudžiamąją bylą LR BK 40 straipsnio pagrindu.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, buvo gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajam R. Š.. Minėtoje pažymoje nurodoma, kad valstybės patirtos išlaidos už antrinės pagalbos teikimą iki 2013-09-19 sudaro 160 Lt, t.y. už apeliacinio skundo parengimą – 80 Lt ir už advokatės atstovavimą apeliacinės instancijos teisme – 80 Lt. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis R. Š. šioje byloje apeliacinio skundo neteikė. Apeliacine tvarka nuosprendį skundė tik nuteistasis V. A. M.. Taip pat Kauno valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnybos sprendimu nukentėjusiajam R. Š. paskirta advokatė V. Jurčikonienė nedalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo minėtų išlaidų pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo V.A. M..

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistojo V. A. M. apeliacinį skundą atmesti.