Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Rimas Švirinas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento (Institucija) apeliacinį skundą dėl 2016-03-14 Kauno apylinkės teismo nutarties R. A. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus 2015-09-10 nutarimu R. A. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 87 str. 6 d, ir paskirta 410 EUR bauda bei konfiskuota dviejų dalių spininginė meškerė.

Nesutikdamas su šiuo nutarimu R. A. pateikė skundą Kauno apylinkės teismui, nurodydamas, kad jam paskirta bauda yra per didelė, žala padaryta aplinkai paskaičiuota neteisingai. Teisme R. A. nurodė, kad nubaustas nepagrįstai, nes žuvies tą dieną nepagavo ir prašė bylą nutraukti.

Skunde teigiama, kad Kauno apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų V. T., Ž. Ž., T. Ž., T. M. parodymais, o T. B. paaiškinimų visiškai nevertino. V. T. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys vieni kitiems. 2015 m. rugsėjo 1 d. paaiškinime V. T. parašė, jog žuvies nepagavo. Tą patį patvirtino reido metu GAAI vedėjui T. B.. Teisme duodamas parodymus teigė, kad sugavo lašišą apie vieno metro ilgio. Institucija atkreipia dėmesį, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties požymius, remtis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais, nėra teisinga, kadangi natūralu, jog žinodamas apie jo atžvilgiu gresiančią administracinę atsakomybę bei siekdamas išvengti su jos taikymu susijusių pasekmių, jis neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo teisės pažeidimo aplinkybių. Todėl esant esminiams prieštaravimams administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymuose bei siekiant juos pašalinti, ypatingą reikšmę įgyja kitų nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje apklaustų liudytojų parodymai bei rašytinė administracinio teisės pažeidimo medžiaga, galinti patvirtinti ar paneigti teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi V. T. parodymais, nes jie nenuoseklūs. GGAI vedėjas T. B. nuosekliai tvirtino ir teismo posėdžio metu paliudijo, jog tikrai matė, kaip lašišą traukia vienas iš žvejų, kurį jis lengvai apibūdino inspektoriui T. K., sakė, kad žvejį buvo galima lengvai atpažinti, nes jis vilkėjo šortus ir buvo iki pusės nusirengęs, o kiti žvejai buvo su žvejybiniais rūbais. Inspektoriams priėjus prie R. A., šis pasakė, kad lašišą pagavo kaimynas, tačiau šalia esantis žvejas taip pat sakė, kad žuvis ne jo ir pas jį nebuvo nuplėšta licencija. Apelianto teigimu, objektyviai įvertinus visą bylos medžiagą, darytina išvada, jog R. A., V. T., Ž. Ž., T. Ž., T. M. parodymai laikytini gynybine pozicija. Teigia, kad teismui nebuvo pagrindo netikėti GGA1 vedėjo T. B. duotais parodymais teisme, nes jie nuoseklūs ir juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, nėra jokių duomenų, kad GGAI inspektoriai ir vedėjas T. B. galėtų būti suinteresuoti šios bylos baigtimi ar dėl kitų priežasčių teiktų neteisingus paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais.

Institucijos apeliacinis skundas netenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tik tokiu atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio normos taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliaciniame skunde Institucija akcentavo, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktą medžiagą, nepagrįstai vienų liudytojų parodymais tikėjo, o kitų ne, ir dėl to padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nebuvo surinkta pakankamai patikimų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog R. A. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 87 straipsnio 6 dalyje Tokius apeliacinio skundo teiginius visiškai paneigia byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Įvertinus skundžiamos teismo nutarties turinį matyti, kad apylinkės teismas, priimdamas sprendimą administracinio teisė pažeidimo teiseną R. A. nutraukti, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išanalizavo bylos medžiagą, apklausė administracinėn atsakomybės traukiamą asmenį, liudytojus, skundžiamoje nutartyje aiškiai ir nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados.

Bylos duomenimis nustatyta ir nekyla ginčo dėl to, kad 2015-09-10 įvykio vietoje R. A. buvo ir žvejojo, tačiau ginčas kyla dėl to, ar jis pagavo lašišą ir nenuplėšęs tam skiros licencijoje nurodytos dalies, padarė administracinį teisės pažeidimą. R. A. ir kiti asmenys, buvę įvykio vietoje ir apklausti liudytojais byloje, nurodė, kad lašišą pagavo ne R. A., o V. T.. Liudytojais apklausti GGAI vedėjas T. B. ir inspektoriai T. K. ir M. D. nurodė, kad lašišą pagavo R. A..

Kai byloje liudytojų parodymai pasiskirsto į priešingas grupes, teismas privalo juos įvertinti kitų bylos įrodymų visete ir nustatyti, kuriuos iš jų patvirtina faktinė bylos medžiaga ir kurie gali būti laikomi patikimais ir teisingais. R. A. nuo bylos tyrimo pradžios nepripažino pagavęs lašišą ir teigė, kad ją pagavo šalia jo žvejojęs V. T.. Kad ne jis pagavo žuvį, R. A. nurodė įvykio vietoje, prie jų priėjusiems GGAI pareigūnams. Kai šie tvirtino, kad lašišą pagavo jis ir liepė rašyti paaiškinimą, jis atsisakė rašyti paaiškinimą. Tai, kad R. A. kaltę neigė ir nurodė, jog žuvį pagavo V. T., patvirtino ir įvykio vietoje buvę Institucijos atstovai. Apeliaciniame skunde Institucija nurodo, kad remtis vien patraukto administracinėn atsakomybės asmens parodymais nėra teisinga, nes jis, siekdamas išvengti nubaudimo, gali neatskleisti visų pažeidimo aplinkybių. Tačiau šiuo atveju teismas savo išvadas grindė ne tik R. A. parodymais, bet ir kitais duomenimis, patvirtinančiais jo nurodytą versiją.

R. A. parodymus patvirtino teisme apklausti liudytojai Ž. Ž., T. Ž. T. M. ir V. T., kurie analogiškai parodė, kad visi žvejojo tą dieną, netoli jų žvejojo ir iš matymo pažįstamas R. A.. Institucijos skunde nurodyta, kad V. T. parodymai nenuoseklūs, todėl jais tikėti negalima. Tačiau kaip matyti iš šio liudytojo teisme duotų parodymų, jis paaiškino, kodėl reido metu nurodė, kad lašišą pagavo ne jis – bijojo nepaklusti pareigūnams, nes šie grasino atimsiantys žūklės priemones, be to, ji žinojo, kad jei su jais nesutinki, pradeda kabinėtis, atlieka kratas ir pan. Kaip matyti iš jo paaiškinimo, V. T. nenurodė jokių aplinkybių, parašė tik du žodžius „Žuvies nepagavau“. Liudytojai T. M., Ž. Ž. ir T. Ž. patvirtino, kad matė, kaip V. T. pagavo žuvį, kad pats ją ištraukė ir numetė į krūmus pavėsyje. T. M. tvirtino girdėjęs, kaip V. T. gamtos inspektoriams sakė, kad jis pagavo žuvį, tačiau jie sakė, kad jis meluoja ir jei meluos, atims jo žvejybos įrankius. Liudytojas Ž. Ž. parodė, kad matė, kaip tikrino gamtos apsauga, vėliau prie jo priėjęs V. T. pasakė, kad inspektoriai jam liepė rašyti, kad ne jis pagavo žuvį. Visų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, atitinka detalėse tiek tarpusavyje, tiek ir su V. T., tiek su R. A. parodymais. Kaip matyti iš šių liudytojų parodymų, T. M., Ž. Ž. ir T. Ž. kartu žvejoja su V. T., jie yra geri pažįstami, o R. A. jie žino tik iš matymo, kaip taip pat kartais kartu netoli žvejojantį asmenį, todėl jeigu iš tiesų lašišą būtų pagavęs R. A., o ne V. T., būtų nelogiška manyti, kad jie tyčia apkaltintų draugą, siekdami padėti išvengti atsakomybės tik iš matymo pažįstamam asmeniui. Taigi, įvertinus aptartas aplinkybes, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad aukščiau nurodytų liudytojų parodymai yra teisingi, o V. T. paaiškinime nurodyta aplinkybė, kad žuvies jis nepagavo, neatitinka tikrovės ir yra surašytas jo nurodytomis aplinkybėmis.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis byloje Nr. N575-2791/2009).

Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, galinčių neginčijamai patvirtinti, kad ATPK 87 straipsnio 6 dalyje nurodytą administracinio teisės pažeidimą padarė R. A., todėl administracinio teisės pažeidimo bylos teisena jo atžvilgiu nutraukta teisėtai ir pagrįstai.

Aukštesnysis teismas be kita ko pažymi, kad vien tai, jog byloje esantys duomenys teismo buvo įvertinti Institucijos, surašiusios administracinuio teisės pažeidimo protokolą ir priėmusios nutarimą nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti Institucijos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Kauno apylinkės teismo 2016-03-14 nutarimas paliekama nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016-03-14 nutartį palikti nepakeistą ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.