Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos G. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-180-79/2012 pagal pareiškėjos G. Ž. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. Ž., Šiaulių miesto savivaldybei dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja nurodė, kad jos seneliui A. Ž. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-09-05 įsakymu Nr. A-1049 buvo išnuomotos gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), o 2005-09-23 tarp šalių sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 82-1221. Nurodė, kad gyvenamoji patalpa buvo išnuomota A. Ž. be šeimos narių. Teigia, kad sulaukusi pilnametystės ji apsigyvenusi pas senelį ir A. Ž. išnuomotas butas ketveri metai yra jos faktinė gyvenamoji vieta. Prašė teismą tikslu sudaryti socialinio būsto gyvenamosios nuomos sutartį nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji yra A. Ž., gyvenančio (duomenys neskelbtini), šeimos narė.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškimą atmetė. Teismas konstatavo, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad su A. Ž. ne mažiau kaip vienerius metus tvarkė bendrą ūkį, o minėtai aplinkybei įrodyti nepakanka liudytojų parodymų. Pažymėjo, kad parama, pagalba seneliui A. Ž. atitinka visiems priimtinas moralės normas bei darė išvadą, kad pareiškėjos nurodyta teisinė pasekmė – gyvenamosios patalpos nuomos sudarymas negalimas, nes savininkas turėtų pakeisti sutartį ir pagrindinį nuomininką, o tai prieštarautų įstatymui bei laisvės sudaryti sutartį principams (CK 6.156 str.).

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir pareiškimą tenkinti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė liudytojų parodymus ir tai sudaro pagrindą sprendimą panaikinti (CPK 329 str.). Teigia, jog teismas nepagrįstai ir neteisėtai nurodė, jog liudytojų parodymais patvirtintos aplinkybės, nesant rašytinių įrodymų, negali būti laikomos įrodytomis. Be to, nurodo, kad ne tik liudytojų, bet ir paties suinteresuoto asmens A. Ž. parodymai įrodo, jog ji su A. Ž. veda bendrą ūkį ilgiau ne vienerius metus. Teigia, jog paramą socialiai remtiniems asmenims reglamentuoja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas, kuris nereglamentuoja teismo sprendime nurodytų socialinio būsto nuomos sąlygų ir tvarkos, o priešingai, pripažinimą nuomininko šeimos nariu jau egzistuojančiuose nuomos santykiuose reglamentuoja CK normos. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareiškėjos nurodyta teisinė pasekmė negalima. Be to, teigia, kad teismas nesivadovavo suinteresuoto asmens Šiaulių miesto savivaldybės atstovo paaiškinimais, jog, teismui pripažinus

pareiškėją šeimos nare, bus pagrindas sudaryti nuomos sutartį. Teigia, jog ji atitinka visas sąlygas dėl asmens pripažinimo šeimos nare.

Suinteresuotas asmuo A. Ž. prisidėjimo prie apeliacinio skundo pareiškimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino jo ir liudytojų paaiškinimų, netinkamai aiškino nuomos santykius reglamentuojančias normas, tuo pažeisdamas procesinės ir materialinės teisės normas bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių miesto savivaldybė prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad pareiškėjos deklaruota ir pačios pareiškėjos teigimu, faktinė G. Ž. gyvenamoji vieta yra gretimos gyvenamosios patalpos, kas leidžia realiai rūpintis A. Ž.. Nurodo, kad pagalbos A. Ž. reikalingumas nesukuria prielaidų pripažinti asmenį šeimos nariu tikslu sudaryti nuomos sutartį su Šiaulių miesto savivaldybe. Teigia, jog byloje apklaustų liudytojų parodymai vertinti kritiškai, nes gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra gretimi butai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja gyvena būtent pas A. Ž., (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad nuomos santykių tarp savininkams grąžintų gyvenamųjų namų patalpų nuomininkų ir savivaldybių klausimas yra išspręstas tiek LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, tiek LR Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“. Teigia, jog teise naudotis nuomininkui suteikta garantija turi tik tie asmenys, kurie buvo nurodyti valstybės garantijoje kaip nuomininko šeimos nariai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu savininkams grąžinus gyvenamąsias patalpas, A. Ž. buvo suteikta gyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini) ir su juo 2005-09-05 sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (b.l. 9-11). Iš minėtos sutarties matyti, kad gyvenamosios patalpos buvo suteiktos vienam nuomininkui A. Ž. (sutarties 3 p.). Pareiškėja G. Ž., kuri yra A. Ž. anūkė, tikslu sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, prašė teismą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji yra A. Ž. šeimos narė. Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.588 straipsnio 1 dalį nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pilnamečiai vaikai, jų sutuoktiniai (sugyventiniai) ir nuomininko vaikaičiai priskiriami prie šeimos narių, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį. CK 6.588 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. Tai reiškia, kad ieškovė, kaip nuomininko A. Ž. vaikaitė, prašydama pripažinti ją A. Ž. šeimos nare, turėjo įrodyti, o teismas turėjo nustatyti tokias faktines aplinkybes: kad pareiškėja nuomininko sutikimu buvo apgyvendinta nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, toje patalpoje gyveno kartu su nuomininku ne mažiau kaip vienerius metus ir turėjo su juo bendrą ūkį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėja yra buto nuomininko A. Ž. šeimos nare, nes tam nėra visų įstatyme nustatytų sąlygų, t.y., pareiškėja, turėdama įstatyme įtvirtintą pareigą pateikti nustatinėtiną faktą patvirtinančius įrodymus (Civilinio proceso kodekso 178 str., 447 str. 3 p.), neįrodė, kad ji, būdama A. Ž. vaikaite, kartu su buto nuomininku A. Ž. veda bendrą ūkį. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja gyvena gretimame bute su tėvais ir jos gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini) (b. l. 15). Neginčijamų duomenų, kad ji gyvena viename bute su A. Ž., turi bendrą ūkį, teismui nepateikta. Tai, jog liudytojos A. R., R. R., kurios yra kaimynės ir gyvena gretimuose butuose, teismui patvirtino, jog pareiškėja G. Ž. rūpinasi A. Ž., perka jam maistą, moka mokesčius, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog G. Ž. yra A. Ž. šeimos narė. Kaip nurodyta aukščiau, tiek A. Ž., tiek ir G. Ž. tėvai gyvena gretimuose butuose, todėl dažnas pareiškėjos buvimas pas senelį, jo lankymas ir pagalba jam nėra pakankama vada išvadai, jog pareiškėja gyvena senelio bute, yra jo šeimos narė. Pareiškėja jokių kitų įrodymų, patvirtinančių tiek jos pačios, tiek artimųjų, tame tarpe ir A. Ž., kurie yra suinteresuoti bylos baigtimi, paaiškinimus nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė (CPK 178 str.). G. Ž. nurodomos aplinkybės, kad ji rūpinosi seneliu, butu, bendrai moka mokesčius, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ji veda bendrą ūkį su buto nuomininku A. Ž., nes tokią paramą teikti artimam giminaičiui ji gali ir gyvendama gretimame bute. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad teikti pagalbą bei paramą artimam asmeniui yra moralinė norma, todėl G. Ž. elgesys nesukuria prielaidų pripažinti ją A. Ž. šeimos nariu.

Vienas iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos pripažinimo nuomininko šeimos nare pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismas šiuos teiginius vertina kritiškai, nes reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėja grindė tik liudytojų parodymais. Teismas vertino minėtus parodymus ir sprendime konstatavo, jog liudytojų parodymai nėra pakankami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Teismų praktikoje nurodyta, kad išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-48/2005; 2010-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010). Byloje apklaustos liudytojos patvirtino, jog pareiškėja gyvena kartu su A. Ž.. CK 2.17 straipsnyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai, t. y. nustatant asmens gyvenamąją vietą atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 str. 1 d.). Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kurio pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta tol, kol šie duomenys yra nepaneigti kitų įrodymų. Byloje nustatyta, kad pagal Šiaulių miesto savivaldybės administracijos duomenis G. Ž. deklaruotos gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini) (b. l. 16). Ši pažyma yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), tačiau ji vertintina kartu su kitais įrodymais ir jos įrodomoji galia gali būti paneigta kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006). Ta aplinkybė, jog pareiškėja deklaravo vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai turi reikšti, kad ji ten gyvena, tačiau šiuo konkrečiu atveju G. Ž. nepateikė jokių patikimų, objektyvių ir pakankamų įrodymų ir kriterijų apie tai, kad jos gyvenamoji vieta yra kitu adresu.

Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties 19 p. nustato, kad sutartis gali būti pakeista CK 6.599-6.603 str. pagrindais, todėl patenkinus G. Ž. pareiškimą, pareiškėja įgytų teisę sudaryti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nustatytas juridinis faktas pareiškėjai nesukeltą teisinių pasekmių, nesudaro pagrindo naikinti pagrįstą sprendimą.

Dėl paminėtų motyvų naikinti ar keisti sprendimą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.