Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Reginos Gaudutienės, Rūtos Mickevičienės,

nuteistiesiems D. S. (D. S.), D. D. (D. D.), asmenims, prieš kuriuos byla nutraukta, E. P., V. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro (toliau – ir prokuroras) ir nuteistojo D. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 2 metų laisvės apribojimo bausme; vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1–2 ir 5 punktais D. S. įpareigotas visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., per 1 metus ir 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti M. P. padarytą visą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos – 1 000 Eur ir per 1 metus 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą – 1 metų laisvės apribojimo bausme; vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1 ir 5 punktais D. S. įpareigotas visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., per 1 metus neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 6 mėnesių laisvės apribojimu, įpareigojant D. S. nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimą ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 metų laisvės apribojimas, įpareigojant jį visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. (išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu, apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą), per 1 metus ir 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti M. P. padarytą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos –1 000 Eur, taip pat per 1 metus 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

– pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, – 2 metų laisvės apribojimo bausme; vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 1–2 ir 5 punktais, D. D. įpareigotas visą laisvės apribojimo laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. (išskyrus, jei tai susiję su mokslu ar darbu, apie tai iš anksto informuojant šios priemonės vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovą), per 1 metus ir 6 mėnesius atlyginti M. P. padarytą visą turtinę žalą ir dalį neturtinės žalos – 1 000 Eur bei per 1 metus 6 mėnesius neatlygintinai išdirbti 150 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš D. S. ir D. D. solidariai priteista 2 948,10 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti už M. P. gydymą.

Iš D. S. priteista 1 156,46 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai turtinei žalai atlyginti už A. B. gydymą.

Iš D. S. ir D. D. solidariai priteista 3 201,88 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui turtinei žalai atlyginti.

Iš D. S. ir D. D. priteista solidariai 9 132,76 Eur M. P. neturtinei žalai atlyginti.

Iš D. S. ir D. D. priteista solidariai 954,92 Eur M. P. turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu E. P. (E. P.), E. M. (E. M.), V. K. (V. K.) dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir byla nutraukta, tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. D. ir D. S. 2015-01-31, apie 4.47 val., veikdami kartu, viešoje vietoje – prie įėjimo į restoraną „(duomenys neskelbtini)“, esantį (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimą, grubiai pažeisdami visuomenėje priimtas tarpusavio bendravimo taisykles ir elgdamiesi ypatingai įžūliai, dėl chuliganiškų paskatų, be priežasties, D. S. prie restorano durų tyčia ranka sudavus nukentėjusiajam M. P. ne mažiau kaip 1 smūgį į galvą, D. D. po to tyčia sudavė nukentėjusiajam M. P. ne mažiau kaip 1 smūgį ranka į galvą, tokiais veiksmais – nuo suduotų smūgių į galvą visumos – nukentėjusiajam buvo padarytas dešinės pusės kaktikaulio, momenkaulio įspaustinis lūžis, galvos smegenų sumušimas, išsiliejo kraujas virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje, po kietuoju dangalu kairėje, išsiliejo kraujas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kietojo galvos smegenų dangalo plyšimas, t. y. buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo M. P. sveikata.D. S., E. P., V. K. ir E. M. 2015-01-31, apie 4.47 val., būdami apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje – restorane „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. D. S. smogus ranka A. B. į veido sritį, dėl to jam nukritus ant minkštasuolio, sudavus rankomis ne mažiau 3 smūgius į veido sritį R. J. ir spyrus jam su koja ne mažiau 2 kartus į pilvo sritį ir koją, E. M., matant pašaliniams asmenims, tyčia sudavė ne mažiau 1 smūgį ranka A. B. į galvos-krūtinės sritį, E. P. sudavė ne mažiau 3 smūgius rankomis A. B. į galvos-krūtinės sritį, ne mažiau 3 smūgius rankomis R. J. į galvos-krūtinės sritį, 1 smūgį ranka A. S. į veido sritį, o V. K., matant pašaliniams asmenims, tyčia sudavė 1 smūgį ranka A. B. į veido sritį ir kelis smūgius rankomis ir į kitas įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais jie sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Be to, D. S. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, t. y. veikdamas kartu su bendrininkų grupe – su E. M., E. P. ir V. K. viešoje vietoje sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarų moralės bei elgesio normų niekinimą, grubiai pažeisdamas visuomenėje priimtas tarpusavio bendravimo taisykles ir elgdamasis ypatingai įžūliai dėl chuliganiškų paskatų, be priežasties, paėmęs ant restorano grindų prie įėjimo į tualeto patalpą gulinčią metalinę drabužių kabyklą, įėjęs į patalpos vidų, užsimojęs sudavė metaline drabužių kabykla A. B. į veido sritį, padarydamas jam žaizdą nosies dešinėje pusėje su viršutinio žandikaulio priekinės sienos, viršutinio žandikaulio kaktinės ataugos ir apatinio akiduobės krašto lūžiais ir tokiu būdu nesunkiai sutrikdė A. B. sveikatą. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį, panaikinant nuosprendžio dalį, kurioje D. D. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė, ir paskirti jam sankcijoje numatytą 5 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose; taip pat panaikinant nuosprendžio dalį, kurioje D. S. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė, ir paskirti jam sankcijoje numatytą 6 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 str. 1–2 dalimis, 5 dalies 1–2 punktais, apėmimu būdu šią bausmę subendrinti su bausmėmis, paskirtomis už nusikalstamas veikas, įtvirtintas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam galutinę subendrintą 6 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir mano, jog nuteistiesiems D. D. ir D. S. paskyrė neteisingas, aiškiai per švelnias bausmes. Apeliantas nurodo, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesne bausme remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje įtvirtintą bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui.Anot prokuroro, apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad taikyti D. D. ir D. S. BK 62 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo, t. y. nėra tam būtinų sąlygų. Tačiau, apeliantas pažymi, kad bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina per tam tikrų tikslų visumą, t. y. kaltininkui turi būti skiriama tokia bausmė, kuri ne tik užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą, bet ir geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Vienas iš bausmės skyrimo tikslų yra asmenų sulaikymas nuo nusikaltimo padarymo – bendroji prevencija. Bendroji prevencija iš esmės yra kitų asmenų įspėjimo, informavimo, bauginimo, kad jie nepadarytų nusikalstamos veikos, priemonė.Prokuroro vertinimu, aptariamu atveju akivaizdu, kad švelnesnės negu numatyta sankcijoje bausmės rūšies paskyrimas už sunkų asmens sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų D. S., kuris be šios nusikalstamos veikos padarė dar 2 nusikaltimus (nesunkų ir apysunkį), ir D. D., kuris padarė sunkų asmens sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, ne tik kad neturi jokio prevencinio poveikio, bet, priešingai, sudaro nebaudžiamumo įvaizdį, neužkerta kelio panašaus pobūdžio nusikalstamoms veikoms daryti.Apeliantas tvirtina ir tai, kad teismas neteisingai konstatavo, jog baudžiamojo įstatymo (BK 135 straipsnio) sankcijoje nustatytų realių laisvės atėmimo bausmių paskyrimas D. D. ir D. S. prieštarautų teisingumo principui. Pasak prokuroro, byloje nėra išimtinių aplinkybių, suteikiančių pagrindą daryti tokią išvadą bei taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas nepagrįstai išimtinėmis aplinkybėmis pripažino tai, kad kaltinamieji buvo neteisti, teisiami pirmą kartą, jauno amžiaus, neturintys gyvenimiškos patirties, jų panaudoto smurto mastą (sudavė po 1 smūgį nukentėjusiajam), jų veiksmai nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių nukentėjusiojo sveikatai, jų asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, jų padaryta veika ir jos pavojingumas, atsižvelgiant į veikos padarymo aplinkybes, yra mažesnis, nei rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas. Apeliantas akcentuoja, kad paklusnumas įstatymams, jų laikymasis yra kiekvieno visuomenės nario pareiga, elgesio norma, o ne išimtinė aplinkybė, teigiamai apibūdinanti nusikaltimą padariusį asmenį ir leidžianti taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Nuteistųjų nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičius, panaudoto smurto mastas, taip pat ir niekuo nepagrįsta teismo išvada, kad nukentėjusysis ateityje nejaus patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo padarinių, apelianto įsitikinimu, taip pat negali būti laikoma išimtine aplinkybe, leidžiančia pagrįstai manyti, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Byloje nustatytos aplinkybės, nusikaltimo pobūdis (teistieji buvo apsvaigę nuo alkoholio), būdami jauno amžiaus, tačiau pilnamečiai, suvokdami savo smūgio jėgą, veikdami kaip bendrininkai, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) miesto centre – (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į restoraną „(duomenys neskelbtini)“, elgdamiesi ypatingai įžūliai, matant pašalinimas asmenims, be jokios priežasties sumušė nukentėjusįjį M. P., o D. S. restorano viduje ir nukentėjusįjį A. B., t. y. jiems nepažįstamus asmenis, padarydami nukentėjusiems kūno sužalojimus, rodo, kad jie yra linkę naudoti smurtą, visiškai ignoruoja visuomenei priimtas elgesio normas, taigi, yra pakankamai pavojingi visuomenei. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistieji yra nepakankamai subrendę, jog dėl savo jauno amžiaus negalėjo suprasti, kad negalima be priežasties mušti žmogaus, suduoti jam stiprius smūgius į gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, jog būtent jaunas amžius, auklėjimo ar kitos jų gyvenimo sąlygos būtų padarę įtaką nusikalstamiems veiksmams atlikti.Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, prokuroras daro išvadą, kad teismas nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, neatsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos pavojingumą bei į kitas aplinkybes. Todėl apskųstasis nuosprendis keistinas ir nuteistiesiems skirtinos valstybinį kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikiusio prokuroro siūlytos realios, sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės.Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos (klaidingai nurodo Vilniaus miesto apylinkės) teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį ir priimti naują sprendimą – jį pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti.Apeliantas tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo padaryta esminių BPK pažeidimų renkant įrodymus ikiteisminio tyrimo metu, todėl vadovaujantis neteisėtai surinktais įrodymais pagrįstas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu, jis pažeidžia nuteistojo konstitucines teises.Nuteistasis nurodo, kad jis savo kaltę pripažino iš dalies, t. y. pripažino pažeidęs viešąją tvarką ir mušęs A. B., kurio atsiprašė ir atlygino žalą. Tačiau apeliantas nesutiko ir nesutinka, kad jis prie restorano durų tyčia ranka sudavė nukentėjusiajam M. P.. Teismas, pagrįsdamas apelianto kaltę, rėmėsi byloje esančiu vaizdo įrašu, kuris buvo aprašytas 2015-06-05 apžiūros protokole ir peržiūrėtas teismo posėdyje. Iš šio vaizdo įrašo trečio failo (5 min.) matyti, kad nukentėjusiajam M. P. dar nespėjus pasitraukti nuo durų, išeidamas į lauką ir pro jį eidamas D. S. suduoda M. P. smūgį. Iš paskos eina D. D.. Nors teisiamajame posėdyje liudytoja G. V. negalėjo tiksliai pasakyti, kad D. S. sudavė M. P., nurodydama, jog „kiek prisimena Matas laikė duris, vėliau kažkurie vaikinai nustūmė jį nuo durų ir jam trenkė“. Anot nuteistojo, apygardos teismas nepagrįstai nurodė, kad „nors realiai žiūrint vaizdo įrašą laikas kiek skiriasi nuo aprašyto, tačiau eiga užfiksuota teisingai“. Peržiūrėtas vaizdo įrašas visiškai neatitinka vaizdo įrašo 2015-06-05 apžiūros protokolo. Šiame vaizdo įraše visiškai nesimato, kaip apeliantas suduoda smūgį M. P..Apeliantas taip pat mano, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia pripažino aplinkybę, jog nuteistasis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nuteistasis teigia, kad jis tą vakarą buvo išgėręs, tačiau toks jo apsvaigimas nuo alkoholio nedarė jokios įtakos nusikalstamiems veiksmams. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad apelianto girtumas išvis buvo nustatytas, išskyrus jo parodymus.Pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę pagrindęs tikėtinais įrodymais, padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas dėl apelianto kaltės. Byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę. Todėl apskųstasis nuosprendis naikintinas ir nuteistasis pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintinas.Teismo posėdyje prokuroras prašė: nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti, prokuroro apeliacinį skundą tenkinti; nuteistasis D. S. ir jo gynėjas prašė: tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroro apeliacinį skundą atmesti; nuteistasis D. D. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti; nukentėjusysis M. P. prašė: tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestinas, prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nuteistojo D. S. apeliacinio skundo

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis dėl ištirtų byloje įrodymų (vaizdo įrašo apžiūros protokolo ir liudytojos G. V. parodymų) įvertinimo. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir pašalinti nuteistojo D. S. apeliaciniame skunde išdėstytas abejones bei prieštaravimus dėl vaizdo įrašo, pateikto iš restorano „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), apžiūros protokolo turinio, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą: ištyrė apeliaciniame skunde ginčijamą aplinkybę (perskaitė vaizdo įrašo apžiūros protokolo turinį ir peržiūrėjo vaizdo įrašą, apklausė nukentėjusįjį ir nuteistuosius). Sugretinus vaizdo įrašą su šio vaizdo įrašo apžiūros protokolu, kuriame nurodyta: „04.47.48 val. į restoraną vėl įbėga nukentėjusysis M. P., tačiau apsisukęs vėl išeina į lauką, matyti, kad išeidamas skambina, nes prie ausies laiko telefoną. Jam iš paskos eina įtariamieji D. S. ir D. D.. Nukentėjusiajam M. P. dar nespėjus pasitraukti nuo durų, išeidamas ir pro jį eidamas įtariamasis D. S. 04.47.56 val. suduoda jam smūgį. Iš paskos įtariamojo D. S. išeina įtariamasis D. D., tačiau jam išėjus durys užsidaro ir kas vyksta lauke nebesimato“ (t. 3, b. l. 2), nustatytas vaizdo įrašo aprašymo netikslumas – iš apeliacinės instancijos teisme peržiūrėto vaizdo įrašo nesimato kaip 04.47.56 val. D. S. suduoda smūgį M. P.. Kita informacija protokole pateikta teisingai.Vis dėlto, iš nuosprendyje padarytos įrodymų analizės ir teismo išvadų galima spręsti, kad vaizdo įrašo apžiūros protokolas nėra vienintelis ir lemiamas įrodymas nagrinėjamoje situacijoje prieš apeliantą. Kitaip įvertinti apskųsto nuosprendžio įrodymus (išskyrus vaizdo įrašo apžiūros protokolą dėl jo turinyje netiksliai atskleistos minėtos aplinkybės) apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.Apeliantas skunde vienpusiškai vertina įvykio aplinkybes, ištraukdamas iš konteksto liudytojos G. V. parodymus teisiamajame posėdyje ir lygindamas šios liudytojos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nežymius neatitikimus jos parodymuose vertina kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis nepagrįstai siūlo daryti kitas išvadas, negu padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. jį išteisinti.Apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei nurodo apeliantas skunde, laiko, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad minėtos liudytojos parodymai bylos proceso metu yra nuoseklūs. Paaiškinimų neatitikimai, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti liudytojos parodymus, nes savaime suprantama, kad stresinės aplinkybės turėjo įtakos įvykio eigai fiksuoti bei įsiminti. Įvykį stebėjusios G. V. parodymai nuoseklūs, išsamūs, iš esmės sutampantys tiek tarpusavyje, tiek su kita bylos įrodomąją medžiaga.Iš šios skundžiamos teismo nuosprendžio dalies dėl D. S. nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, matyti, kad aprašomojoje dalyje yra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl D. S. kaltės padarius šią jam inkriminuotą veiką, motyvai, paaiškinantys, kodėl teismas vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė, taip pat nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad teismo išvados grindžiamos prielaidomis ir abejonėmis. Priešingai, apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas įrodymais, patvirtinančiais jo kaltę. Byloje esančių faktinių duomenų pakanka D. S. kaltei įrodyti. Šie duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Įrodymai įvertinti, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus (nuteistojo D. D., nukentėjusiojo M. P., liudytojos G. V. parodymus, specialisto išvadas ir specialisto A. K. B. paaiškinimus teisme, ikiteisminio tyrimo veiksmų (parodymų patikrinimo vietoje, liudytojo apklausos, atpažinimo pagal nuotraukas, vaizdo įrašo apžiūros ir kt.) protokolus ir pagrįstai padarė vienareikšmišką išvadą, kad D. S. kartu su nuteistuoju D. D. tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam M. P. sveikatą.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė D. S. parodymus, kuriais jis tvirtino, kad nukentėjusiajam M. P. nė vieno smūgio jis nesudavė, atidaręs restorano duris jis praėjo pro nukentėjusįjį laikantį rankoje mobiliojo ryšio telefoną, jis išėjo pirmas, matė kaip D. D., kuris išėjo paskui jį, nukentėjusiajam smogė 1 kartą į veidą, po šio smūgio nukentėjusysis krito, galva atsitrenkdamas į šaligatvį, krisdamas išmetė iš rankų telefoną, ir nurodė išsamius atmetimo motyvus.Teismas neturėjo priežasties nesiremti nukentėjusiojo M. P. parodymais, kad jam sudavė smūgį kumščiu į galvos dešinę pusę D. S. ir po jo suduoto smūgio nukentėjusiajam iškrito telefonas (t. 6, b. l. 156), atpažinimo iš nuotraukų protokolu ir jo priedais (fotolentelėmis), kurie patvirtino faktą, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu atpažino D. S. kaip tą patį asmenį, sudavusį jam smūgį kumščiu į galvos dešinę pusę, todėl jam iš rankų iškrito telefonas (t. 1, b. l. 62–63, 64–66). Pats nuteistasis D. S. neneigė, kad iš restorano jis išėjo pirmas, o iš paskos jo išėjo D. D. (t. 6, b. l. 75). Šie duomenys iš esmės sutampa su vaizdo įrašo apžiūros protokolu, prie jo pridėtais priedais (nuotraukomis) (t. 3, b. l. 2) ir nuteistųjų E. P., V. K. ir E. M. parodymais, kad jie išėjo trise ir pamatė lauke gulintį nukentėjusįjį, kur tuo metu buvo D. S. ir D. D., jie nežino (t. 5, b. l. 154–155, 183, 184). Faktą, kad smūgį nukentėjusiajam M. P. į veidą kumščiu restorano tarpduryje sudavė ir D. S., patvirtino ir teismo išsamiai ištirti liudytojos G. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir įstatymo nustatyta tvarka perskaityti teisme (t. 2, b. l. 114, 116–118; t. 6, b. l. 45–46). Liudytoja nurodė, kad vaikinas, kuris tarpduryje smogė nukentėjusiajam ir todėl nukentėjusiajam iš rankų iškrito telefonas, vilkėjo juodą (panašią į odinę) striukę, po kuria matėsi šviesus megztinis, o tai iš esmės atitiko D. S. aprangą. Šį vaikiną liudytoja apibūdino kaip patį aktyviausią muštynių metu. Liudytojos parodymai iš esmės sutapo su nukentėjusiojo M. P. parodymais ir patvirtino faktą, kad po D. S. suduoto smūgio nukentėjusiajam iš rankų iškrito telefonas. Kaip matyti iš liudytojos parodymų, paskui D. S. į lauką išėjo D. D.. Jį liudytoja apibūdino kaip vilkintį striuke su ištrauktu šviesios spalvos kapišonu, tai atitiko D. D. drabužių ypatybes. Nors liudytoja ir negalėjo patvirtinti kuris iš jų sudavė antrą smūgį nukentėjusiajam, po kurio jis krito, tačiau ji tvirtino, kad smūgius nukentėjusiajam galėjo suduoti tie du vaikinai, kuriuos ji įvardijusi kaip „aršiausias“ ir „su kapišonu“. Tai atitiko D. S. elgesio įvykio vietoje ypatybes bei D. D. vilkėtus įvykio metu drabužius (t. 6, b. l. 81). Taip pat nors D. D. ir tvirtino, kad jis nematė, ar D. S. sudavė nukentėjusiajam, tačiau nurodė šias reikšmingas bylai aplinkybes: jam išeinant prieš jį ėjo D. S.; nukentėjusysis tuo metu laikė užrėmęs duris ir nenorėjo jų išleisti; prisipažino, jog nukentėjusiajam prie restorano durų jis 1 kartą dešinės rankos kumščiu smogė į galvą (t. 6, b. l. 76–77). Tai, kad jie abu sudavė smūgius nukentėjusiajam ir pabėgo iš įvykio vietos, suimtas D. D. nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjui, kai šis jį apklausė dėl suėmimo pagrįstumo (t. 3, b. l. 106). Pagal teismo medicinos specialisto išvadas ir paaiškinimus teisme, nukentėjusiajam M. P. buvo suduotas smūgis į momens sritį dešinėje, tai neabejotinai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimas virš ausies ir skruostikaulio dešinėje galėjo būti padaryti 1 smūgiu, tai galėjo sukelti galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu. Sužalojimai galėjo būti padaryti kumščiu, o tai iš esmės patvirtino nuteistojo D. D. parodymus, kad jis smogė 1 kartą kumščiu į galvos sritį, todėl nukentėjusysis nukrito, nukentėjusiojo parodymus, jog jam smūgius į dešinę galvos pusę sudavė nuteistieji D. S. ir D. D., kuriuos jis atpažino kaip asmenis jam sudavusius smūgius, kad smūgiai jam suduoti į tą pačią galvos pusę. Iš teismo medicinos specialisto paaiškinimų teisme matyti, kad visi smūgiai į galvą lėmė ir turėjo įtakos sunkiam sveikatos sutrikdymui (t. 5, b. l. 177–178).Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog būtent nuteistojo D. S. ir D. D. sąmoningai padaryta veika (smūgiai rankomis į galvą), o ne kokios nors kitos atsitiktinės aplinkybės, sunkiai sutrikdė nukentėjusiajam sveikatą. Normalios psichikos žmogus, suduodamas smūgį ranka į galvos sritį, paprastai suvokia savo veiksmų pavojingumą sveikatai. Taigi, galima daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis D. S., suduodamas smūgį ranka nukentėjusiajam į galvą, suvokė, jog tokia veika kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai. Tai suvokdamas, D. S. numatė, kad gali padaryti savo veiksmais nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymą. Kaip nustatyta specialisto išvadoje, nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Bet koks, ir sunkus sveikatos sutrikdymas, yra dėsningas smūgio ranka į galvos sritį sudavimo padarinys, todėl nuteistajam šis padarinys pagrįstai inkriminuotas, kaip esant tyčinei kaltei. Juolab, kad nuteistojo tyčia buvo neapibrėžta, nes jis duodamas parodymus neprisipažino ir negalėjo detalizuoti, kokį sveikatos sutrikdymą norėjo padaryti. Šiuo atveju, kai nuteistasis nesakė tiesos apie realų psichinį santykį su veika, savo poelgio tikslus ir motyvus, subjektyviesiems veikos sudėties požymiams nustatyti pagrįstai teismas savo išvadose rėmėsi kitais byloje surinktais įrodymais, bylos faktinių aplinkybių analize ir tai leido teismui padaryti pagrįstą išvadą apie neapibrėžtos tyčios buvimą. Teismas rėmėsi leistinais ir patikimais bylos įrodymais. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Teismo išvada dėl D. S. kaltės tyčia M. P. padarius sunkų sveikatos sutrikdymą yra pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių ištyrimu. Byloje nustatyta, kad D. S. ir D. D. nukentėjusiajam sunkiai sutrikdė sveikatą sąmoningai suduodami smūgius į galvą rankomis, be to, sužalotam nesuteikė net minimalios pagalbos, parodė visišką abejingumą jo likimui, skubiai pasišalino iš įvykio vietos. Tokios aplinkybės neleidžia daryti kitų išvadų, nei padarė teismas dėl D. S. kaltės.Laikoma, kad nusikaltimas yra įvykdytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinė nutartis Nr. 2K-99/2007). Teismo nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji veikė dėl chuliganiškų paskatų: nukentėjusysis M. P. restorano viduje skyrė konfliktuojančius asmenis, nepavykus, bandė iškviesti policiją, jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tuo tarpu, nuteistieji, bandydami išeiti, sudavė jam smūgius į galvą ir sunkiai sutrikdė sveikatą. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams dėl mažareikšmės dingsties sužalojo nukentėjusįjį. Taip parodydami aiškų asmens negerbimą, elementarių elgesio normų niekinimą, savęs priešpastatymą aplinkiniams. Teismas pagrįstai konstatavo, kad įvykį lėmė chuliganiškas motyvas, kuris pasireiškė noru pademonstruoti savo viršenybę prieš konkretų asmenį, tiek prieš visuomenę apskritai. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų dėl nuteistojo D. S. tyčiniais veiksmais padaryto nusikaltimo, numatyto BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Apeliacinio skundo argumentai taip pat nepaneigia ir teismo išvados dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nustatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, buvimo. Teismas pagrįstai pripažino, kad visas veikas (ne tik ginčijamą skunde), D. S. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamoms veikoms padaryti. Tokią teismo išvadą patvirtina bylos įrodymai: nuteistojo D. S. parodymai („šventėme E. M. gimtadienį“, „įvykio metu buvau truputį išgėręs, bet nestipriai“) (t. 6, b. l. 75), nuteistojo D. D. parodymai („įvykio metu buvau truputį išgėręs“) (t. 6, b. l. 76), nuteistojo E. P. parodymai („buvome neblaivūs“, „aš buvau išgėręs 2 alaus bokalus, jaučiausi apsvaigęs“) (t. 5, b. l. 154, 155), nuteistojo E. M. parodymai („tą dieną buvo mano gimtadienis“, „buvome išgėrę, bet supratome, kas vyksta“) (t. 5, b. l. 183). Taigi, apeliantas neteisus teigdamas, kad išskyrus jo parodymus byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog jis buvo neblaivus. Byloje surinktais įrodymais patikimai teismo nustatyta, kad nusikaltimus nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jo padarytos nusikalstamos veikos yra susijusios su neblaivumu. Tai yra aplinkybė, apibūdinanti jį kaip nusikalstamos veikos subjektą ir tas priežastis, dėl kurių jis padarė nusikalstamą veiką. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį dėl D. S. neteisėtų veiksmų, nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą pakankama (reikiama) apimtimi, nuosprendyje pateikė jų viseto išsamią analizę, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę, apkaltinamąjį nuosprendį grindė teismo posėdyje išnagrinėtais įrodymais ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, teismo nustatytas aplinkybes bei įrodymus, kurie buvo pagrindas D. S. ir D. D. pripažinti kaltais dėl M. P. sunkaus sveikatos sutrikdymo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą motyvus ir išvadas. Teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų įvertinimo motyvai ir išvados dėl nuteistųjų kaltės prokuroro apeliaciniame neginčijamos. Teisėjų kolegijai abejonių taip pat nekilo. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrė nuteistiesiems aiškiai per švelnią, straipsnio sankcijoje nenumatytą bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-603/2010). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota sunkaus sveikatos sutrikdymo sudėtis. Sveikatos sutrikdymą įstatymų leidėjas laiko sunkiu tuomet, jei kaltininko veikoje yra nors vienas iš šioje dalyje įtvirtintame baigtiniame sąraše esančių požymių. Sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuoja tie patys požymiai kaip ir nužudymą. Taigi, sveikatos sutrikdymas pagal BK 11 straipsnio 6 dalį pripažįstamas labai sunkiu nusikaltimu ir baudžiamas griežčiau, jeigu kaltininko veikoje nustatomas bent 1 požymis iš 12 kvalifikuojančių požymių baigtinio sąrašo, įtvirtinto BK 135 straipsnio 2 dalyje. Konkrečiu atveju, sužalojimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų kvalifikuojamas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Kaip minėta 23 punkte, BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija nustato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo 2 iki 12 metų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. S. ir D. D. reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir kaltininkų asmenybės, prieštarauja teisingumo principui, todėl vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, D. S. ir D. D. paskyrė kitą sankcijoje už nusikaltimą, kvalifikuotą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nenustatytą bausmę – kiekvienam po 2 metus laisvės apribojimo.Teismas nuosprendyje nurodė, kad skiriant bausmę D. S. atsižvelgiama į tai, kad vykusiose muštynėse jis buvo vienas aktyviausių (pagrindinių) dalyvių, jis ne tik pažeidė viešąją tvarką, bet ir sužalojo 2 žmones (A. B. nesunkiai, M. P. sunkiai), jis tą naktį, muštynių metu padarė 3 atskiras nusikalstamas veikas, tačiau jas jungė vieninga tyčia, labai trumpas laikas. Dėl dviejų nusikalstamų veikų kaltę pripažino ir gailisi (smurto vartojimą prieš A. B. bei viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymą), A. B. iš dalies atlygino padarytą žalą. Teismas nenustatė D. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. D. S. atsakomybę sunkinančiomis pripažino 2 aplinkybes: 1) tai, kad nusikalstamas veikas padarė kartu su bendrininkų grupe; 2) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (šią aplinkybę jis pats pripažino). Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės akivaizdžiai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (dėl menkos dingsties buvo ieškoma konflikto, vartojamas smurtas). Jis įvykdė 3 – nesunkų (BK 284 straipsnio 1 dalis), apysunkį (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir labai sunkų (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas ) nusikaltimus. D. S. teisiamas pirmą kartą (t. 4, b. l. 6), administracine tvarka baustas (t. 4, b. l. 3-5), psichiatrinėje ligoninėje negydytas (t. 4, b. l. 10), į narkologinę įskaitą neįrašytas (t. 4, b. l. 11). Taip pat teismas nurodė, kad nėra BK 62 straipsnyje nurodytų sąlygų (nepripažįsta nusikalstamos veikos prieš M. P., neatlygino jam net dalies padarytos žalos, nenustatyta bent viena iš alternatyvių sąlygų, numatytų BK 62 straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose). Teismas nusprendė, kad yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį: 1) dėl nuteistojo asmenybės ( „itin jauno amžiaus“, gyvenimiškos patirties stoka, pirmą kartą teisiamas); 2) padaryta veika ir jos pavojingumas, atsižvelgiant į veikos padarymo aplinkybes, yra mažesnis, negu rūšinis šios nusikalstamos veikos pavojingumas (nuteistasis sudavė 1 smūgį, nukentėjusiojo patirtas sužalojimas nesukėlė ilgalaikių ir nepataisomų padarinių nukentėjusiojo sveikatai, specialistas nurodė, kad nors sveikata 100 proc. nebus kokia buvo, prognozė dėl M. P. sužalojimo padarinių palyginus nebloga, dėl ateities pasakyti negali, bet jam suteikta kvalifikuota pagalba (t. 5, b. 178), šiuo metu teismas neturi duomenų (gydytojų išvadų) apie esminius sužalojimų liekamuosius padarinius; byloje nenustatyta, kad M. P. turės būti atliekamos intervencijos ar daromas kitoks jo kūnui poveikis, siekiant pašalinti neigiamas pasekmes (pavyzdžiui, operacijos, specialios procedūros ir kt.).Teismas nuosprendyje nurodė, kad skirdamas bausmę D. D., atsižvelgia į tai, jog jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 148–151), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir VŠĮ Vilniaus miesto Psichikos sveikatos centre negydytas (t. 3, b. l. 155–156), į narkologinę įskaitą neįrašytas (t. 3, b. l. 157), veikos padarymo metu buvo pakankamai jauno amžiaus, mokosi profesinėje mokykloje, dirba. Iš pateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ charakteristikos (t. 6, b. l. 73) nustatyta, kad charakterizuojamas teigiamai, pasižymi darbštumu, drausmingumu, nepriekaištingu ir mandagiu elgesiu. Teismas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nustatė tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šią aplinkybę pripažino jis pats. Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (dėl menkos dingsties (jo vertinimu, nukentėjusysis neleido išeiti pro duris)). Byloje nenustatyta sąlygų, leidžiančių taikyti BK 62 straipsnį, tačiau, teismo nuomone, švelnesnės negu įstatymas numato bausmės paskyrimas galimas taikant BK 54 straipsnio 3 dalį: 1) D. D. padarytos labai sunkios nusikalstamos veikos pavojingumas yra mažesnis, negu rūšinis šios veikos pavojingumas, D. D. nukentėjusįjį sužalojo veikdamas neapibrėžta tyčia, sudavė vieną vienintelį smūgį, kuris buvo lemtingas, nors iš viso nukentėjusiajam buvo suduoti 5 smūgiai, 3 iš jų į galvą; 2) D. D. asmenybę apibūdinantys duomenys leidžia teigti, kad jo nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, viskas įvyko spontaniškai. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertindamas nuteistųjų asmenybes, teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, jog skirti laisvės atėmimo bausmę už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisinga. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad nuteistųjų „itin jauną amžių“ aplinkybių visete teismas laiko iš esmės reikšmingiausia bausmei skirti aplinkybe. Tačiau, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatymo leidėjas (BK 11 straipsnio 2 dalis) pripažįsta, jog nuo 14 metų asmuo jau geba suvokti nusikalstamos veikos (sunkaus sveikatos sutrikdymo), numatytos BK 135 straipsnyje, pavojingumą bei galimų jam taikyti baudžiamojo pobūdžio suvaržymų reikšmę. Nuteistųjų padaryta nusikalstama veika yra sunkus nusikaltimas žmogaus sveikatai, t. y. bene didžiausią socialinę reikšmę turinčiam gėriui. Jie nusikalto beveik 20 metų amžiaus, t. y. pakankamai subrendę, jų asmenybes apibūdina ne vien teigiami ar neutralūs požymiai, bet ir nepriimtinos gyvenimo būdo apraiškos (daro administracinius teisės pažeidimus, vartoja alkoholį, yra agresyvūs). Nagrinėjamos bylos kontekste ši aplinkybė („itin jaunas amžius“) pati savaime neteikia pagrindo skirti neteisiesiems straipsnio sankcijoje nenustatytą bausmę. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Teismas turi aiškiai nurodyti, kokiomis aplinkybėmis remdamasis jis padarė išvadą, kad įstatymo sankcijoje įtvirtintos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokią išvadą turi būti padaryti įvertinęs padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išreiškė nuomonę apie padarytą veiką, kaltuosius asmenis ir nukentėjusįjį, tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies skyrimo nepateisino jokiomis išimtinėmis aplinkybėmis. Nusikalstamos veikos darymo būdas ir nuteistųjų veiksmų išraiška nelemia mažesnio nusikaltimo pavojingumo, palyginti su rūšiniu šios nusikalstamos veikos pavojingumu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teismo nuosprendyje išsamiai aptartas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes bei vadovaudamasi bausmių individualizavimo principu, sprendžia, kad nuteistiesiems skirtinos straipsnio sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės: D. S. – artimesnė straipsnio sankcijoje numatytai minimaliai bausmei, D. D. – minimali. Panaikintinos nuosprendžio dalys dėl bausmių subendrinimo nuteistiesiems D. D. ir D. S.. Taip pat panaikintina nuosprendžio dalis dėl D. D. sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiko įskaitymo į bausmės laiką. BK 66 straipsnio 1, 2 dalyje nustatyta tvarka kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 2015-02-05 iki 2015-02-13 įskaitytinas į nuteistajam D. D. paskirtą bausmę, 1 kardomojo sulaikymo (suėmimo) dieną prilyginant 1 laisvės atėmimo parai.Todėl remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestinas, o prokuroro tenkintinas iš dalies dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1, 2 punktai).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nuosprendį pakeisti:

Nuteistajam D. S. (D. S.) pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių, paskirtų D. S., subendrinimo pagal BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1, 2 punktus.

Bausmes, paskirtas nuteistajam D. S. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, subendrinti bausmių apėmimo būdu – griežtesne apimant švelnesnę, ir jam paskirti galutinę subendrintą bausmę – 3 metų laisvės atėmimą. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Nuteistajam D. D. (D. D.) pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl D. D. sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiko įskaitymo į bausmės laiką.

Kardomąjį kalinimą (suėmimą) nuo 2015-02-05 iki 2015-02-13 įskaityti į nuteistajam D. D. paskirtą bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.