Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas M. Striaukas Teisminio proceso Nr. 1-12-1-00157-2013-4

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

2014 m. gruodžio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Rositos Patackienės

asmeniui, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės – G. L., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal G. L. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria G. L. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytos įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir jam pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

M. K. civilinis ieškinys dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, civilinio ieškinio procesas dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo – nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. L., būdamas nepakaltinamu, pažeidė viešąją tvarką, o būtent: jis, 2013-01-14 apie 15 val. 50 min., būdamas viešojoje vietoje - automobilių stovėjimo aikštelėje, Kalvarijų g., prie pastato Nr. 88, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,75 % promilių), įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be priežasties aplinkinių akivaizdoje tyčia apspardė M. K. vairuojamą automobilį AUDI, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) langus ir dureles, nulauždamas vairuotojo pusės šoninio vaizdo veidrodėlį, tokiu būdu sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas skundžiamoje nutartyje, pripažindamas G. L. nepakaltinamu, padarė esminius procedūrinius pažeidimus, kadangi išsprendė klausimą, kuris nebuvo nagrinėjimo dalykas, nes prokuroras pateiktame rašytiniame prašyme šito neprašė. Be to, dėl nurodyto gynyba negalėjo pasirengti ir tinkamai atstovauti G. L. teises ir interesus. Skundžiama teismo nutartis nepagrįsta taip pat ir dėl to, kadangi prokuroro prašymo nagrinėjimo metu nenustatytos aplinkybės, numatytos BK 98 str. 3 d., sudarančios būtinumą stebėti ir gydyti G. L. stacionare.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai ir neteisingai įvertino tiek dabartinę G. L. būklę, tiek jo paties bei jo padarytos veikos pavojingumą visuomenei. Iš ekspertizės akto matyti, kad G. L. užeina depresija, liūdesys, nerimas, mintys apie gyvenimo beprasmybę ir savižudybę, ypatingai pavartojus alkoholį, tačiau pažymi, kad pagal ligos diagnozę šis psichikos sutrikimas yra afektinis ir depresinio tipo, tai yra užeinantis laikas nuo laiko ir pasireiškiantis ne agresyviu, bet būtent pasyviu depresiniu elgesiu. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad G. L. padaryta veika, tai yra išpuolis prieš kito asmens automobilį, yra vienintelis 2013-01-14 agresijos atvejis, nukreiptas prieš turtą. Iš nukentėjusiosios M. K. paaiškinimo teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad minėtas išpuolis yra susijęs su transporto priemonių vairavimu ir įvyko tuomet, kai priekyje važiavusi M. K., nepaisydama iš paskos važiavusio G. L. signalo, nepradėjo vykdyti eismo manevro, neatlaisvino kelio ir nesudarė galimybės G. L. atlikti norimą manevrą, o po to, pastarajam išlipus iš savo automobilio ir priėjus prie M. K. mašinos, siekiant išsiaiškinti aplinkybes, pastaroji užsirakino viduje, nebendravo su G. L.. Atkreipia dėmesį į tai, jog G. L. tą dieną buvo susipykęs su savo mergina, todėl buvo labai sukrėstas ir nesuvaldė emocijų. Byloje nėra jokių duomenų, kad, išskyrus minėtą incidentą tarp eismo dalyvių, G. L. būtų kam nors, kada nors, grasinęs arba smurtavęs. Apelianto teigimu iš esmės galima sutikti su ekspertizės akto ir teismo padaryta išvada, kad šios veikos padarymo metu, tai yra 2013-01-14, G. L. nesuprato savo veiksmų esmės, bet bylos duomenys liudija, kad šiuo metu pagrįstai galima manyti, kad G. L. puikiausiai supranta viską. Minėtas aplinkybes patvirtina byloje pateikti G. L. rašyti laiškai, kuriuose nėra nė vienos gramatinės ar loginės klaidos. Taip pat iš pažymos apie asmens baustumą matyti, kad G. L. anksčiau nėra baustas už pažeidimus, kurie būti priskiriami prie pavojingų visuomenei. Be to, G. L. 2013-01-14 padaryta galimai nusikalstama veika yra kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d., tai yra priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, už kurios padarymą jam neabejotinai nebūtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog eksperto išvada, kaip ir visi kiti įrodymai, turi būti įvertinta teismo ir neturi jokios išankstinės galios ar vertinimo prioritetų ir tėra rekomendacinio pobūdžio, į kurią teismas gali ir neatsižvelgti (Panevėžio apygardos teismo 2014-06-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. lS-551-581/2014). Be to, minėtoje išvadoje nekalbama apie kokį nors G. L. keliamą pavojų visuomenei. Tuo tarpu G. L. motina teismo posėdyje paaiškino, kad paskyrus ambulatorinį gydymą, ji galėtų pasirūpinti ir prižiūrėti savo sūnų bei išvežti jį į Italiją, kur jis galėtų gauti geresnį gydymą ir priežiūrą. Be to, ir ekspertizės akte nurodyta, jog G. L. teigimu, būdamas Italijoje, jis jaučiasi žymiai geriau.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada tiek apie G. L. nesugebėjimą suprasti savo veiksmų esmės šiuo metu, tiek apie jo ar jo padarytos veikos pavojingumą visuomenei yra nepagrįsta. Pažymi, kad pagal BK 98 str. stacionarinis stebėjimas gali būti taikomas ne dėl to, jog G. L. pasigydytų, o tik esant būtinumui dėl jo padarytos veikos ar jo paties keliamo pavojingumo visuomenei. Visos bylos aplinkybės liudija, kad nėra jokių priežasčių ir būtinumo taikyti G. L. priverčiamąsias medicinos priemones stacionarinio stebėjimo sąlygomis, nes tai galima daryti ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalyje dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 284 str. 1 d., neskundžia, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 320 str. 3 d., byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad skundo argumentas, jog teismas skundžiamoje nutartyje, pripažindamas G. L. nepakaltinamu, padarė esminius procedūrinius pažeidimus, kadangi išsprendė klausimą, kuris nebuvo nagrinėjimo dalykas, nes prokuroras pateiktame rašytiniame prašyme šito neprašė, yra atmestinas, kaip nepagrįstas. BK 17 str. numatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo ar valdyti savo veiksmų. Minėto straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką ir jam teismas gali taikyti BK 98 str. numatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Taigi akivaizdu, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo vienas iš pagrindų yra asmens pripažinimas nepakaltinamu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorė 2014-06-30 nutarimu perdavė baudžiamąją bylą Nr. 12-1-00157-13 Vilniaus miesto apylinkės teismui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones G. L.. Šiuo atveju teismas nėra ribojamas minėto prokuroro nutarimo, todėl teigti, kad teismas padarė esminius procedūrinius pažeidimus, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad G. L. jau 4 kartus gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, paskutinį kartą nuo 2012-12-04 iki 2012-12-12. Jam diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipas, taip pat psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, -žalingas vartojimas (b. l. 67).Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įvertinus turimus duomenis apie G. L. sveikatos būklę, jo sveikatos istoriją bei gavus Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus specialisto išvadą (b. l. 79), kuri yra paremta objektyviais byloje esančiais duomenimis, pagrįstai buvo nuspręsta paskirti G. L. stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę. Teismo psichiatrijos ekspertizės 2014 m. vasario 13 d. – 2014 m. kovo 14 d. akto Nr. 75U-II-22/2014 duomenimis, nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2013 m. sausio 14 d., G. L. diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, depresijos tipo, dėl savo psichikos būklės jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Minėtame akte nurodyta, kad šiuo metu G. L. taip pat serga šizoafektiniu sutrikimu, depresijos tipo, dėl savo psichikos būklės jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir teismo posėdyje, būti apklausiamas.

Pažymėtina, jog ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę atliko nepriklausomi ekspertai N. M., A. G., A. G.. 2014 m. rugpjūčio 14 d. teismo posėdžio metu ekspertė N. M. patvirtino išvadoje konstatuotas aplinkybes bei paaiškino, kad G. L. jau seniai turi problemų, dar 2008 m. lankėsi pas psichiatrus, buvo gydytas 9 kartus, būklė bloga, nestabili, vartoja alkoholį ir narkotines medžiagas, elgiasi neadekvačiai, be to, 3 kartus bandė nusižudyti. Ekspertės teigimu, reikalingas ilgas ir kvalifikuotas gydymas, kad žmogus pagytų, nes jis, be to, dar turi potraukį alkoholiui ir narkotinėms medžiagoms, tai lėtinis psichinis sutrikimas.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie keltų pagrįstų abejonių dėl atliktos ekspertizės ar gautų ekspertizės rezultatų teisėtumo. Be to, kaip matyti iš pateiktos medžiagos, G. L. gali kelti pavojų ne tik aplinkiniams, bet ir sau, nes 3 kartus bandė nusižudyti, taip pat yra duomenų, kad jis smurtavo Italijoje, t.y. sumušė tranvestitą ir todėl buvo areštuotas. Atsižvelgiant į tai, gynėjo skundo argumentai dėl to, kad G. L. psichikos sutrikimas yra afektinis ir depresinio tipo, tai yra pasireiškiantis laikas nuo laiko ir ne agresyviu, bet būtent pasyviu depresiniu elgesiu, yra nepagrįsti ir atmestini.

Įvertinęs bylos nagrinėjimo metu surinktus duomenis, teismo psichiatrijos ekspertizės akto duomenis, ekspertės paaiškinimus, skundą nagrinėjantis teismas sutinka su apylinkės teismo nuomone, kuri yra pagrįsta byloje esančiais duomenimis, t. y. kad darydamas baudžiamojo kodekso uždraustą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., G. L. dėl psichikos sutrikimo – lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – šizoafektinio sutrikimo, depresijos tipo, - kuris yra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, buvo nepakaltinamas. Be to, nors gynėjas skunde nurodo, kad G. L. motina teismo posėdyje paaiškino, kad paskyrus ambulatorinį gydymą, ji galėtų pasirūpinti ir prižiūrėti savo sūnų bei išvežti jį į Italiją, kur jis galėtų gauti geresnį gydymą ir priežiūrą, o, paties G. L. teigimu, būdamas Italijoje, jis jaučiasi žymiai geriau, šie argumentai taip pat yra nepagrįsti. Ekspertizės akte nurodyta, jog būdamas Italijoje G. L. lankydavosi klubuose, rūkydavo marihuaną, gausiai vartodavo alkoholį, dėl ko pykdavosi su artimaisiais, įsiveldavo į muštynes, buvo areštuotas. Įvertinus minėtas aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, kad G. L. geresnį gydymą ir priežiūrą gautų Italijoje.

Laikytina, kad apylinkės teismas, vertindamas G. L. asmenybę, teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktą išvadą apie reikalingumą G. L. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, paties asmens požiūrį į veiką ir reikalingumą gydytis, pagrįstai konstatavo, kad G. L. gali būti taikomos Lietuvos Respublikos BK 98 str. numatytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta, naikinti jos gynėjo skunde nurodytais argumentais bei motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. L. gynėjo advokato Juliaus Jasaičio apeliacinį skundą atmesti.