- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-27
- Bylos Nr.
- eI2-4622-554/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00517-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Algis Markevičius (pirm.), Ramūnas Šarka, Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas
Kauno apygardos administracinio teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovui Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas 2021 m. kovo 1 d. skundu apygardos administracinio teismo prašė:
1) panaikinti 2021 m. vasario 2 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus specialistės sprendimą Nr. 21-IL-20-00301-e ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus‘;
2) įpareigoti atsakovą Kauno apskrities Vyriausiąjį policijos komisariatą S. G. 2021 m. sausio 23 d. prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 21-G-20-00666-e svarstyti iš naujo.
Pareiškėjas skunde nurodė, taip pat jis atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad Sprendime atsakovas nurodė, jog ginklo turėtojo elgesiui yra keliami didesni reikalavimai, pateikti duomenys charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nuolat nepaklūstantį jų reikalavimams ir nepaisant vienkartinių sankcijų, sistemingai pažeidinėjantį teisės normų reikalavimus. Atsakovas priėmė tokią išvadą atsižvelgdamas į tai, jog 2017-11-07 Kauno apskr. VPK Kauno rajono PK buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 str. 1 d. pareiškėjo atžvilgiu, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., 168 str. Be to, atsakovas atsižvelgė į tai, jog administracinių nusižengimų registro duomenimis nuo 2000 m. iki šiol pareiškėjas baustas 17 kartų už įvairius administracinius teisės pažeidimus.
Nurodė, kad atsakovas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikytis (nešiotis) ginklus remiantis LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 17 str. 1 d. 10 punktu, kuriame nurodyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus. Akivaizdu, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas, kuriuo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Atsakovo sprendimo dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pareiškėjui pagrįstumas turi būti vertinamas tuo aspektu, ar pareiškėjas dėl praeityje padarytos nusikalstamos veikos potencialiai gali kelti grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, ar, atsižvelgiant į nutarime nurodytas faktines aplinkybes, galima laikyti, kad jis reabilituotas ir nebekelia grėsmės. Atsakovas sprendime tik išvardijo prieš daugiau nei 3 metus buvusio įvykio aplinkybės, dėl kurių ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau nepateikė jokių argumentų, kaip praeityje buvęs įvykis sąlygoja aplinkybę, jog pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei šiuo metu. Atsakovas neįgyvendino pareigos motyvuoti skundžiamą sprendimą, kadangi jokių argumentų, kurie patvirtintų, kad Pareiškėjas kelia grėsmę visuomenei šiuo metu skundžiamame sprendime nėra pateikta.
Akcentavo, kad atsakovas Sprendime taip pat nurodė pareiškėjo administracinius nusižengimus, tačiau nenurodė, kokiu būdu administraciniai nusižengimai už Kelių eismo taisykles susiję su leidimo laikyti (nešioti) ginklą išdavimu. Skundžiamame Sprendime taip pat nėra nurodyta, kokios nuobaudos už pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus yra galiojančios ir ar apskritai yra tokių galiojančių nuobaudų. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčo Sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Pagal VAĮ 8 straipsnį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 d.); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normų paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga - turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo elgesys praeityje, praėjus daugiau nei 3 metams nuo pažeidimo padarymo, byloja, jog prašymo dėl leidimo ginklui nagrinėjimo metu pareiškėjas nekelia grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai ir neprieštarauja Įstatymo tikslui bei paskirčiai tokiu mastu, kad būtų galima pareiškėjo atžvilgiu taikyti tokią poveikio priemonę - atsisakymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, todėl atsakovo priimtas Sprendimas turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, jog A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, valdytojui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad ginklų, šaudmenų savininkai ir naudotojai privalo užtikrinti, kad ginklai ir šaudmenys būtų saugomi. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. 5-V-180 patvirtintų Ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių laikymo, saugojimo ir laikino saugojimo reikalavimų (toliau - Reikalavimai) VIII sk. 35.2. C kategorijos ginklai ir jų šaudmenys, D kategorijos ginklai ir jų šaudmenys, ginklų priedėliai (išskyrus A kategorijos ginklų priedėlius) turi būti laikomi taip, kad jais negalėtų pasinaudoti pašaliniai asmenys. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6-10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Nurodė, jog surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas, būdamas neblaivus, disponavo ginklais, šaudmenimis, juos demonstravo dukrai, kuri pranešė apie tai policijai, įvardindama pareiškėjo veiksmus kaip pavojingus pačiam pareiškėjui, aplinkiniams, taip pat sudarė sąlygas dukrai paimti jam priklausantį C kategorijos šaunamąjį ginklą ir perduoti policijai. Šie nustatyti faktai neabejotinai įrodo pareiškėjo keliamą grėsmę savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui - ginklo turėtojui. Keliamą grėsmę Įstatymo saugomoms visuotinėms vertybėms įrodo ir užfiksuoti pareiškėjo nustatyto greičio viršijimai, automobilio vairavimas nesegint saugos diržų, naudojantis mobiliuoju telefonu bei kiti skundžiamame sprendime nurodyti teisės pažeidimai, už kuriuos pareiškėjas nubaustas administracine tvarka. Pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, jog 2017 metais policija dėl jo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl jo elgesys nekėlė ir nekelia grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai, visuomenės saugumui ar viešajai tvarkai. Svarbu tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta imperatyvi ir vienareikšmė nuostata, kurios pažeidimas, nepaisant atsiradusių/neatsiradusių pasekmių, iš esmės visais atvejais vertintinas kaip itin šiurkštus ir keliantis grėsmę visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai: A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama ginklą nešiotis, gabenti apsvaigusiam nuo alkoholio (0,4 promilės ir daugiau), narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Taip pat, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavęs, jog aplinkybė, kad ginklai laikomi netinkamai, patvirtina ginklų savininko neatidumą ir nerūpestingumą. Tokio pobūdžio situacijos kelia pavojų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Įstatyme ir jį įgyvendinančiuose Reikalavimuose nurodytas įpareigojimas nustatytu būdu laikyti ginklus yra imperatyvus ir nėra svarbu, ar konkrečioje situacijoje pagrįstai tikėtina reali grėsmė ir faktinės pasekmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1520-662/2020).
Akcentavo, kad pareiškėjo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra jo asmenį charakterizuojanti medžiaga. Be to, nagrinėjamu atveju tai nebuvo lemiamas motyvas, dėl ko pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą. Pirmiau minėtos Įstatymo nuostatos taikymo prasme, vertinant asmens elgesį, nėra nustatyta pareiga vertinti tik konkrečiai su šaunamųjų ginklų apyvarta, naudojimu susijusius teisės pažeidimus ir aplinkybes. Įstatymo 17 str. 1 d. 10 p. bendrai kalbama apie duomenis, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 23 d. atsakovo Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriui pateikė prašymą Nr. 21-G-20-00666-e išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. 2021 m. vasario 2 d. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriaus specialistė priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. 21-IL-20-00301-e ,,Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą, vadovaujantis GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Be to, 2017 m. gegužės 29 Kauno apskrities VPK VTV Licencijavimo skyriuje pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, kuris 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimu, vadovaujantis GŠKĮ 40 str. 1 d. 6 p., buvo panaikintas.
Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno apskrities VPK, atliekant patikrinimą gavus pareiškėjo prašymą, buvo nustatyta, kad 2017-11-07 Kauno apskrities VPK Kauno rajono policijos komisariate pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 str. 1 d., vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 1 p., 168 str. Šiame nutarime ikiteisminio tyrimo pareigūnas konstatavo, kad 2017-10-24 pareiškėjas, būdamas neblaivus (1,74 prom. girtumas), konflikto su dukra metu gyvenamajame name nešiojosi medžioklinį lygiavamzdį šautuvą. Kambaryje atsisėdęs ant lovos, pastatęs šautuvą statmenai į viršų, demonstratyviai savo pasmakrę uždėjo ant šautuvo vamzdžių ir kalbėjosi su dukra, po to su šautuvu išėjo iš kambario. Netrukus dukra iškvietė policijos pareigūnus, o lauke išgirdo šešių šūvių garsus. Po to pareiškėjas atėjo į vonios kambarį, kur buvo dukra, ir pasakė, kad ji eitų miegoti, o rankoje laikytą revolverį padėjo ant lyginimo lentos. Tada dukra pagriebė nuo lyginimo lentos revolverį ir nubėgo į lauką pas atvykusius policijos pareigūnus.
Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Administracinių nusižengimų registre užfiksuota, jog nuo 2000 metų pareiškėjas sistemiškai baudžiamas (nubaustas 17 kartų) administracine tvarka už įvairius administracinius teisės pažeidimus, tame tarpe ir už KET pažeidimus, padarytus vairuojant padidinto pavojaus šaltinį - automobilį.
Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – GŠKĮ)(ginčui aktuali nuo 2020 m. liepos 1 d. iki 2021 m. gegužės 5 d. galiojusi redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktas imperatyviai numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. GŠKĮ normų sisteminė analizė patvirtina išvadą, kad įstatymų leidėjas yra išsamiai diferencijavęs sąlygas bei nustatęs platų ratą atvejų, kada asmeniui gali būti neišduodamas arba panaikintas leidimas nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus bei šaudmenis, o būtent, - yra nustatęs griežtus reikalavimus asmenų elgesiui, įgyjant, laikant bei nešiojant šaunamuosius ginklus bei juos, kaip asmenybes, charakterizuojančioms aplinkybėms. Konstitucinis Teismas dar 2001 m. balandžio 12 d. nutarime akcentavo, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Įstatymų leidėjas nesuteikia diskrecijos teisės viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju – atsakovui), kuriam suteikti įgaliojimai taikyti šią normą, pasirinkti kitokį elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo nešiotis ir laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis neišdavimą.
Be to, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas nuoseklią apygardų administracinių teismų praktiką, dar 2014 m. birželio 3 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. GŠKĮ nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).
Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuri yra privaloma apygardų administraciniams teismas, dėl GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normos aiškinimo, pabrėžia, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelią grėsmę kitų asmenų ir savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Atitinkamai, vertinant pareiškėjo charakteristikas ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikoma, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtų veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo. Vertinant pirmiau nurodytus duomenis, yra reikšmingas ir jų atsiradimo laike aspektas.
Pateikti duomenys duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjas nuo 2000 metų sistemingai daro administracinius teisės pažeidimus, kurių didžioji dauguma tiesiogiai susijusi su padidinto pavojaus šaltinio (automobilio) vairavimu, prieštaraujančiu saugumą užtikrinantiems KET reikalavimams. Po atsisakymo pradėti pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą dėl netinkamo naudojimosi ginklais, apsvaigus nuo alkoholio, kai jo šeimos narys patyrė akivaizdų stresą, buvo priverstas kviesti specialiąsias tarnybas, jis ir toliau sistemingai darė administracinius teisės pažeidimus. Teismas dar kartą pabrėžia, kad didžioji dalis administracinių teisės pažeidimų yra pavojingi aplinkiniams, nes jie padaryti viešo naudojimo keliuose vairuojant padidinto pavojaus šaltinį – automobilį. Tai akivaizdžiai kelia grėsmę kitiems asmenims – eismo dalyviams (pėstiesiems ir kitų transporto priemonių vairuotojams). Nuo paskutinio pažeidimo padarymo dar nėra praėję nei vienerių metų, todėl teismo manymu, negalima teigti, kad visi anksčiau padaryti pažeidimai yra praradę aktualumą GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir atsisakė pareiškėjui suteikti specialią teisę, t. y. netenkino jo prašymo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus, kurie taip pat yra padidinto pavojaus šaltiniai, išdavimo. Administracinėje byloje esantys pareiškėją charakterizuojantys duomenys neabejotinai įrodo, kad pareiškėjas nuolat ir sisteminai kelia grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai akivaizdžiai nesuderinama su GŠKĮ tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Pareiškėjas yra linkęs nuolat daryti teisės pažeidimus, negerbia visuomenėje priimtų elgesio, pavojingai elgiasi su ginklais savo šeimos narių akivaizdoje (ABTĮ 56 str.). Svarbu pažymėti ir tai, kad pareiškėjo teismui pateikti sertifikatai, diplomai, padėkos neeliminuoja jo veiksmų pavojingumo sau ir aplinkiniams.
Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad GŠKĮ nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Tuo tarpu sprendžiant dėl specialios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2833/2012). Pareiškėjo skundo argumentai ir pateikti dokumentai šiuo konkrečiu atveju atsakovo išvadų nepaneigia bei nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti atsakovo sprendimą dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą įsigyti šaunamąjį ginklą. Leidimą atsisakyta išduoti GŠKĮ 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, todėl nepriekaištingos reputacijos buvimas (arba nebuvimas) nėra teisiškai reikšminga aplinkybė šio ginčo kontekste.
Šioje administracinėje byloje ginčijamas 2021 m. vasario 2 d. sprendimas visiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 10 straipsnio principines nuostatas, pagrįstas GŠKĮ normomis, atlikta pakankama faktinių aplinkybių analizė ir ginčo situacijos teisinis vertinimas, todėl laikytinas pagrįstu, teisėtu bei teisingu ir naikinti jį skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo. Taip pat nėra jokio pagrindo tenkinti ir išvestinį patikslinto skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Visus likusius pareiškėjo skundo ir atstovo išsakytus argumentus bei naujai pateiktus duomenis teismas laiko pertekliniais. Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT savo jurisprudencijoje, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.), taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėjęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėjas prašo teismo priteisti jo naudai bylinėjimosi išlaidas.
Šioje administracinėje byloje teismo sprendimas priimamas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.