Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys V. V., A. V. ir Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, jog iš pareiškimo turinio akivaizdu, kad pareiškėjas siekia pakeisti tėvų santuokoje įgyto turto teisinį statusą, tai yra pareiškimas dėl daiktinių teisių. Pareiškėjas aiškiai nurodė, kad prašo teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad visas tėvų santuokoje įgytas turtas yra mirusiojo V. V. asmeninė nuosavybė. Pagal CK 1.71 str. 2 d. sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo motina savo notariškai patvirtintame atsiliepime ir savo elgesiu aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią ir nurodė, kad visas santuokoje įgytas turtas yra mirusiojo V. V. asmeninė nuosavybė, į kurią ji neturi teisės pretenduoti. Todėl Vilniaus rajono apylinkės teismas nepagrįstai ir neargumentuotai nustatė, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą ne su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o su ieškiniu dėl daiktinių teisių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo teismo nustatyti, kad visas tėvų santuokoje įgytas turtas yra (duomenys neskelbtini) mirusiojo V. V. asmeninė nuosavybė ir tai sudarytų pareiškėjui galimybę vėliau kreiptis į teismą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo.Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentu, kad pareiškėjas turi papildomai nurodyti teismui V. V. ir V. V. turto sudėtį, pridėti turto įsigijimo pagrindą patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjo teismui pateiktose VĮ Registrų centras duomenyse nurodytas nekilnojamojo turto įregistravimo pagrindas, o teismas savo duomenų bazėje turi galimybę patikrinti pareiškėjo nurodyto turto įsigijimo pagrindą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui buvo nustatytas terminas pareiškimo trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-09-09 nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, susijusias su vieno iš sutuoktinių turto teisinio statuso nustatymu bei pareiškimo (ieškinio) trūkumų šalinimo institutais, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, jog pareiškėjo tėvai, V. V. ir V. V., 2003-01-09 nutraukė santuoką (b.l. 9). V. V. (duomenys neskelbtini) mirė (b.l. 7). Ieškovas yra jo įpėdinis pagal įstatymą, todėl kreipėsi į notarą dėl paveldėjimo teisės liudijimo (b.l. 12). VĮ “Registrų centras” yra registruotos mirusiojo V. V. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą: butą ir žemės sklypą (b.l. 14-15) bei V. V. nuosavybės teisės į 404/808 dalis žemės sklypo, įgyto pagal paveldėjimo teisės liudijimą ir turto pasidalijimo sutartį (b.l. 16). Pareiškėjas nurodo, jog nutraukus tėvų santuoką, turtas, įgytas santuokoje, nebuvo padalintas, bet bendru sutuoktinių sutarimu liko V. V. asmenine nuosavybe. Šio susitarimo galiojimą notariškai patvirtino buvusi sutuoktinė, V. V.. Notarė nurodė, kad buvusi sutuoktinė negali pareiškimu atsisakyti jai priklausančios nuosavybės, todėl pareiškėjui pasiūlė kreiptis į teismą dėl turto pripažinimo mirusiojo asmenine nuosavybe (b.l. 3-4).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad ieškinį iš esmės sudaro du pagrindiniai elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), bei savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio elementų būtinumą lemia ir jų esmę atskleidžia CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad tik asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Nesant bent vieno iš šių dviejų ieškinio elementų, nėra ir ieškinio, todėl teisminis nagrinėjimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2010; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo pateiktas pareiškimas yra su trūkumais, todėl buvo pagrindas nustatyti terminą jiems pašalinti. Pareiškėjas pateikė teismui pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turto paveldėjimo tikslu. Tačiau pareiškimo turinys ir jame suformuluotas reikalavimas neatitinka CPK 444 ir CPK 445 straispniuose nustatytų sąlygų pareiškimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjas šiuo atveju kreipiasi ne dėl mirusio tėvo palikimo priėmimo fakto nustatymo, tačiau prašo nustatyti, kad visas tėvų santuokoje įgytas turtas yra mirusiojo asmeninė nuosavybė, o tai iš esmės yra reikalavimas padalinti santuokoje įgytą turtą, kuris, kai nėra rašytinio abiejų sutuoktinių susitarimo, gali būti nagrinėjamas tik ginčo teisenos tvarka. Pareiškėjas nepateikė jokio jo tėvų sudaryto rašytinio susitarimo apie santuokoje įgyto turto pasidalinimą. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjui išaiškina, kad jo pateiktas 2012-09-06 V. V. atsiliepimas negali būti prilyginamas sutuoktinių susitarimui dėl turto pasidalinimo, kadangi yra parašytas tik vieno sutuoktinio, kitam sutuoktiniui jau esant mirusiam, taigi netitinka CK 3.51-3.53 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Todėl pareiškėjas privalo pateikti teismui ieškinį dėl daiktinių teisių.

Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Taigi įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų pareiga. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis, 227 straipsnio 2 dalis), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą.

CPK 179 straipsnio 3 dalis nustato, jog teismas įrodinėjimo procese gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina pareiškėjui, jog jo pateiktuose Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose yra tik nurodytas nuosavybės teisės registravimo pagrindas, tačiau nėra to pagrindo turinio, kurio negali patikrinti ir teismas iš jo turimų informacinių sistemų ir registrų. CPK 135 straipsnio 2 dalis, 199 straipsnis nustato, kad bylos šalis, negalinti pateikti tam tikrų įrodymų, gali prašyti teismo juos išreikalauti, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Tačiau pareiškėjas nepasinaudojo šia įstatymo jam suteikta teise, nenurodė, kodėl negali pateikti teismo prašomų įrodymų ir neprašė jų išreikalauti.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.