- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-04-19
- Bylos Nr.
- e2A-747-852/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00589-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Ieškovas
- individualios įmonės „Artomas“
- Atsakovas
- V. G.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.10.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės individualios įmonės „Artomas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės individualios įmonės „Artomas“ ieškinį atsakovui V. G. dėl nuostolių atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė individuali įmonė (toliau – ir IĮ) „Artomas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo V. G.: 1) pažeistos medienos vertę – 60 765 Lt ( 17 598,76 Eur), medynų sutvarkymui reikalingas išlaidas 2,8000 ha ploto teritorijai sutvarkyti, kas sudaro 16 900 Lt (4 894,58 Eur), iš viso – 77 665 Lt (22 493,34 Eur); 2) įpareigoti atsakovą V. G. per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atstatyti į pirminę padėtį, kuri buvo prieš užliejant, sklypo (unikalus (duomenys neskelbtini)) teritoriją – sutvarkyti reikiamus įrenginius (pylimą, atitvarus bei kitus elementus), nusausinti ar kitaip išpumpuoti vandenį iš apsemtos sklypo teritorijos, bei imtis visų teisės aktuose numatytų veiksmų, kad nebūtų daroma ir nekiltų žala sklypui ateityje. Paaiškino, kad ieškovė IĮ „Artomas“ 2012 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 4008 įsigijo 3,96 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), kuris ribojasi su atsakovo žemės sklypu. Įsigijimo metu žemės sklypas nebuvo apsemtas. 2012–2013 m. ieškovė inicijavo miškotvarkos projekto rengimą, kuriuo metu paaiškėjo, kad dalis miško sklypo yra užlieta bei tuo padaryta ir toliau daroma žala sklypui, miško žemei ir medynams sklype. V. Š. įmonė 2014 m. vasario 12 d. nustatė, kad ieškovės miško paskirties žemės sklype apsemta 2,8000 ha ploto sklypo dalis, dėl užsemtos miško teritorijos sugadinta, pažeista ir išdžiūvę 445 ktm medienos, kurių vertė pagal vidutinę rinkos kainą – 17 598,76 Eur. Pagal M. įmonės „Mejota“ 2014 m. balandžio 30 d. komercinį pasiūlymą medynų sutvarkymui numatomos 4 894,58 Eur dydžio išlaidos. Ieškovės įsitikinimu, miško žemės sklypas buvo apsemtas dėl atsakovo vykdomos veiklos, t. y. atsakovas yra greta esančių sklypų ir Šventelės hidroelektrinės savininkas. Dėl hidroelektrinės eksploatavimo yra padaryta žala jam, kaip greta esančio miško savininkui, ir už tai yra atsakingas atsakovas, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas. Ieškovė paaiškino, kad atsakovui, kaip ūkininkui, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. balandžio 22 d. išdavė statybos leidimą Nr. L-51, kuriuo buvo leista žemės sklypuose kadastro (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) statyti hidroelektrinę, stulpinę transformatorinę su įvadu. Iš projektavimo sąlygų sąvado, patvirtinto 2003 m. lapkričio 20 d. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo, aiškinamojo rašto matyti, kad Šventelės hidroelektrinė (HE) buvo projektuojama statyti, užtvenkus upę Šventelė, suformuojant 2,9 ha ploto tvenkinį. Statybos užbaigimo komisija, sudaryta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus skyriaus 2011 m. vasario 15 d. potvarkiu Nr. P3-358, 2011 m. gegužės 13 d. statybos užbaigimo aktu Nr. SUA-889 pripažino, kad statinio – Šventelės hidroelektrinės – statyba yra baigta. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2011 m. gegužės 26 d. išdavė atsakovui leidimą Nr. LG-0226 gaminti elektros energiją. Ieškovė pažymėjo, kad jos žemės sklypas įsigijimo metu (2012 m. lapkričio 9 d.) nebuvo apsemtas. Minėtas žemės sklypas buvo suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2008 m. birželio 4 d. Apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.9-86-11739. Iš byloje esančios žemės sklypo kadastro duomenų bylutės matyti, kad žemės sklypas buvo suprojektuotas sugrąžinti neatlygintinai V. P. nuosavybėn. Kadastro duomenų byloje, V skyriuje „Duomenys apie žemės naudmenų kiekybines charakteristikas ir vertes“ nėra užfiksuota duomenų, kad žemės sklype būtų pelkės ar kad tai drėkinamas žemės plotas, visą žemės sklypą sudaro miško plotas. Ieškovės įsitikinimu, atsakovui taikytina griežtoji civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnį, t. y. atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas V. G. atsiliepime prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad nesutinka su ieškovės teiginiais, jog vandens lygis viršijo leistiną. Byloje nenustatyta, kad dar iki ieškovui įsigyjant sklypą buvo viršytas maksimalus patvankos lygis. Ieškovas nenurodė, kiek vanduo buvo pakilęs, jei buvo, kiek laiko tai truko ar patvenkė visą žemę, ar ne visą žemę. Metų laikai taip pat turi įtakos patvankos lygiui, nes gamtoje būna ir tokių momentų, kai dėl pagausėjusių kritulių pakyla ir nespėja perlaidos praleisti susikaupusio vandens. Kiekvienas sklypas esantis prie vandens telkinio turi vandens apsaugos zoną, t. y. kur žmogaus veikla yra apribota, toje zonoje medžiai gali ir nugriūti, ir išdžiūti ir kt. Maksimalus vandens lygis neviršijo nustatytos ribos, kadangi pati užtvanka yra sukonstruota ir pastatyta taip, kad maksimalus patvankos lygis yra pastatytas ant minimalaus lygio, t. y. jeigu pakils vanduo, jis tiesiog persiverčia per užtvanką ir nuteka upeliu toliau. Nustatytas maksimalus patvankos lygis niekada nebuvo viršytas. Ieškovas žemės sklypą įsigijo gerokai vėliau nei užtvanka ir hidroelektrinė buvo pastatytos. Vandens lygis fiksuojamas nuolat, bet jokio pranešimo dėl lygio viršijimo nėra gauta. Hidroelektrinė pastatyta, buvo skirtas bandomasis 6 mėn. laikotarpis ir pradėta eksploatuoti 2011 m., tada buvo užduotas leidimas gaminti elektros energiją. Tvenkinį įrengti buvo būtina. Paaiškino, kad Šventelės upėje 1907–1908 m., buvo pastatytas vandens malūnas ir buvo tvenkinys, ir pokario metu taip buvo. Siekiant gauti poveikio aplinkai išvadą, buvo apklausiami gyventojai, bet poveikio aplinkai tyrimo nereikėjo atlikti, nes tvenkinys nesiekė tam būtino dydžio. Vandens lygis buvo nustatytas pagal seno malūno užtvankos pamatus. Ir buvo šankeris, nurodantis altitudę, ir pagal tai projektuotojas „prisirišo“ vandens lygį. Vandens lygio uždaras yra užbetonuotas, tam, kad jeigu kartais būtų perviršis vandens, tai vanduo persiristų per užtvanką. Yra vandens lygio matavimo liniuotė kurioje nurodytas NPL, maksimalus lygis ir tą liniuotė sugraduota, ir vedamas vandens lygio matavimo žurnalas ir kiekvieną dieną atliekami matavimai. Matavimus atlieka jis (atsakovas), šiuo metu fiksuojama elektriniu matavimo prietaisu. Byloje apklausti liudytojai yra patvirtinę, kad ieškovės žemės sklypas visada buvo šlapias, alksniai gal ir nuo senumo išdžiūvo. Įrenginys pastatytas, prisiimant deleguotas funkcijas iš valstybės, t. y. hidroelektrinė ir užtvanka pastatyta pagal valstybės nustatytas griežtas taisykles, visi teisės aktuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose reikalavimai buvo išpildyti, buvo atliktas statybos patikrinimas, surašytas statybos patikrinimo aktas, hidroelektrinė pradėta eksploatuoti yra prižiūrima ir eksploatuojama griežtai pagal nustatytas taisykles, nėra nustatyta jokių pažeidimų. Pagal nustatytus aplinkosauginius ir kitus teisės aktų reikalavimus patvankos lygio sumažinti žemiau nustatyto rodiklio negalima. Vandens išteklių departamentas prie aplinkos ministerijos įgyvendino šitą projektą ir jis yra įregistruotas. Tvenkinį ir hidroelektrinę prižiūri tvarkingai, nėra nustatyta jo kitų pažeidimų, nei dėl vandens lygio, nei kitokių pažeidimų. Mano, kad jam negali kilti jokia atsakomybė. Ieškovas, įsigydamas sklypą iš P., nematė ką perka, t. y. ieškovas nebuvo atvykęs į sklypą. Ieškovas nusipirko sklypą, žiūrėdamas tik į žemės naudmenų planą, kuriame nėra nurodyta ar yra bala, ar ji išdžiūvusi. Netiesa, kad sklypas buvo užlietas 2011 m. Teismo posėdyje buvęs sklypo savininkas P. nurodė, kad buvo bala, kai nebuvo užtvankos, kad sklypas buvo pradžiūvęs nuo 1962 m. kai sudegė malūnas, o 1968 m. melioratoriai panaikino užtvankos dalį. Ekspertas D. L. pasisakė, kad tvenkinio kranto linija yra pažeista. Tvenkinys yra 2,60 ha ploto, tvenkinio pietinis šlaitas paslinkęs, ten yra smėlingas šlaitas, kuris gal šiek tiek paplautas, t. y. gal yra kiek paveiktas erozijos, tam įtakos turi tiek smėlingas gruntas, tiek laukiniai gyvūnai prisideda prie to, bet tai neturi jokio poveikio ieškovo sklypui, nes ieškovo sklypas yra lyguma ir pelkėta, ten erozija nevyksta jokia arba minimali. Pagal galimybes tą šlaitelį apsodino, apželdino ir erozija nebevysta, ir ta erozija yra minimali, sklypas, kuriame yra šlaitas priklauso jam, bet vandens lygio svyravimui tai jokios įtakos neturi. Tas šlaitas, t. y. vieta kur vyksta erozija, nesusiekia su ieškovo žemės sklypu. Ieškovė teigia, kad buvo padaryta žala, nepagrindžia, kad už tai yra atsakingas atsakovas. Paaiškino, kad Šventelės hidroelektrinės projektas su projektiniais sprendiniais buvo padarytas, patikrintas eilės kompetentingų institucijų, patvirtintas ir griežtai vadovaujantis to projekto sprendiniais, išlaikant techninius parametrus, buvo įgyvendintas, statinys buvo pripažintas tinkamu ir 2011 m. pradėtas eksploatuoti. Ekspertas D. L., atlikdamas ekspertizę, nebuvo nuvykęs į vietą, tačiau ir apklausiamas teisme nenurodė, kad hidroelektrinė su tvenkiniu yra pastatyta su kažkokiu pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdyje ieškovės atstovas nurodė, kad nepalaiko reikalavimo imtis visų teisės aktuose numatytų veiksmų, kad nebūtų daroma ir nekiltų žala sklypui ateityje.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš IĮ „Artomas“ valstybės naudai 13,02 Eur su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų ir priteisti iš V. G. IĮ „Artomas“ naudai 506 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė IĮ „Artomas“ 2012 m. lapkričio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. 4008 ) įsigijo 3,96 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2013 m. rugpjūčio 1 d. antstolis D. K. faktinių aplinkybių nustatymo protokolu nustatė, kad 2013 m. liepos 31 d. 16.00 val. atvykus į (duomenys neskelbtini), buvo apžiūrėtas II „Artomas“ priklausantis žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), nustatyta, kad didžioji žemės sklypo dalis apsemta vandens. Didelės dalies žemės sklypo ribose esančių medžių viršūnės nudžiūvusios. Anot IĮ „Artomas“ savininko T. K., jo įmonei priklausantis miškas yra apsemtas dėl netoliese esančios elektrinės įrengtos užtvankos. Valstybės įmonės(toliau – ir VĮ) Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, atsakovo V. G. vardu registruotas pastatas – Šventelės hidroelektrinė (unikalus (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), įregistravimo pagrindas – 2011 m. gegužės 13 d. Statybos užbaigimo aktas Nr. SUA-889. Šventelės hidroelektrinė ant Šventelės upės, (duomenys neskelbtini), atstatyta buvusio vandens malūno vietoje suformuojant 3,90 ha ploto tvenkinį, Šventelės hidroelektrinę sudaro tvenkinys, vandens pertekliaus pralaida, hidroelektrinė, žemių užtvanka ir apsauginis pylimas (Šventelės hidroelektrinės techninį projektas, parengtas J. K. įmonės 2002 m.). Šventelės tvenkinys, esantis (duomenys neskelbtini), suformuotas užtvenkus upes Šventelę – Dėmę, 2011 m. gegužės 23 d. įregistruotas Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. kovo 18 d. raštas Nr. (3.8)-A4-2840). Teismas nustatė, kad atsakovas V. G. vykdo ūkinę veiklą – Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2011 m. gegužės 26 d. leidimu Nr. LG-0226 jam leista gaminti elektros energiją (leidimo galiojimo trukmė neribojama).
6. Teismas nurodė, kad ginčas tarp šalių kilo ieškovei teigiant, kad įmonei IĮ „Artomas“ 2012 m. lapkričio 9 d. įsigijus ginčo sklypą, ginčo sklypas nebuvo apsemtas, o 2012–2013 metais rengiant šio sklypo miškotvarkos projektą, paaiškėjo, kad ginčo sklypo dalis – 2,8 ha iš 3,96 ha, yra apsemta atsakovo netinkamai prižiūrimo tvenkinio vandens, dėl ko ieškovas patyrė 22 493,34 Eur žalą, kurią sudaro – 17 598,76 Eur pažeistos medienos vertė, ir 4 894,58 Eur dydžio žemės sklypo sutvarkymo išlaidos, todėl atsakovui, kaip ūkio subjektui, kyla CK 6.270 straipsnyje numatyta civilinė atsakomybė. Bylą nagrinėjant teisme, ieškovo atstovas nepalaikė ieškinio pagrindo dalies, kad Šventelės tvenkinys įrengtas negavus kaimyninių žemės sklypų savininkų sutikimo, šio reikalavimo (argumento) atsisakė.
7. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį, asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Deliktinė atsakomybė kyla, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, išskyrus atvejus, kai įstatyme numatyta atsakomybė be kaltės, tai – vadinamoji griežtoji deliktinė atsakomybė. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje pateikiami išaiškinimai dėl šių griežtosios deliktinės atsakomybės atvejų: statinių savininko (valdytojo) (CK 6.266 straipsnis) atsakomybės, atsakomybės už naminių gyvūnų padarytą žalą (CK 6.267 straipsnis), atsakomybės už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą (CK 6.270 straipsnis), teisėsaugos institucijų atsakomybės (CK 6.272 straipsnis), taip pat dėl atsakomybės už aplinkai padarytą žalą (Aplinkos apsaugos įstatymas). Deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys) griežtosios deliktinės atsakomybės atvejais pasižymi tam tikra specifika. Taikant civilinę atsakomybę pirmiausia nustatomi neteisėti veiksmai, kuriais deliktinės atsakomybės aspektu gali būti pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir nepažeidžia imperatyviųjų teisės normų ir yra formaliai teisėti, tačiau pažeidžia bendrąją rūpestingumo pareigą. Griežtosios deliktinės atsakomybės atveju ieškovas turi įrodyti, kad žala kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos Respublikos Kasacinėje jurisprudencijoje Nr. AC-48-1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2018 m. lapkričio 16 d. Teismų praktika 2018, 48, p. 409-454).
8. Teismas konstatavo, kad byloje yra įrodyta, jog ieškovei priklausančio ginčo sklypo dalis yra patvenkta. Šią aplinkybę patvirtina antstolio D. K. 2013 m. rugpjūčio 1 d. faktinių aplinkybių nustatymo protokolo duomenys, vaizdo įrašai. Tačiau teismas vertino, kad ieškovas neįrodė, jog žemės sklypas nebuvo apsemtas jo įsigijimo metu, t. y. 2012 m. lapkričio 9 d. Teismo įsitikinimu, to neįrodo nekilnojamojo turto registro išrašai, kuriuose nefiksuota, kad sklype yra vandens telkinys (pelkė, drėkinami plotai), taip pat neįrodo J. Sk. duoti parodymai, kad jam, 2007–2008 m. atliekant kadastrinės vietovės žemėtvarkos projektavimo darbus, teritorija nebuvo apsemta. Teismo posėdyje apklaustas ieškovės IĮ „Artomas“ savininkas T. K. ( 2015 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 45:25 min. iki 1:10:42 min. ) paaiškino, kad žemės sklypą įsigijo pagal dokumentus, vadovavosi sklypo planu, kuriame nurodyta, kad žemės sklypo „1-7“ ribojasi su upeliu, dokumentuose buvo nurodyta, jog visas sklypas – 3,96 ha ploto, apaugęs mišku, dokumentuose nebuvo atžymų apie sklype esančius vandens telkinius. Prieš įsigydamas žemės sklypą, apžiūrėjo, matė, kad sklypas ribojasi su upeliu, sklype buvo šlapių vietų, tačiau kokia sklypo dalis apsemta vandens negali pasakyti, apžiūros metu tų sklypo vietų nematavo, labiau dėmesį kreipė tik į tai, ar sklype nėra savavališkų miško kirtimų. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas V. P. (2015 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:16:36 min. iki 1:20:45 min.) paaiškino, kad buvo ginčo žemės sklypo savininkas. Sklypą pardavė T. K. Žemės sklypas upės senvagės vietoje buvo apsemtas dar iki 2008 m. atkuriant jo motinai V. P. nuosavybės teisę į mišką. Motinai tvarkant dokumentus, visur motiną lydėjo ir matė faktinę sklypo padėtį. 2008 metais formuojant žemės sklypą, užtvanka jau buvo, ir žemės sklypas jau tada buvo apsemtas, po motinos mirties 2009 metais paveldėjo žemės sklypą, žemės sklypas buvo apsemtas, vandens lygis žemės sklype nuo 2008 m. iki 2012 m., t. y. iki parduodant žemės sklypą, nesikeitė.
9. Teismas pažymėjo, kad ekspertas D. L. 2018 m. lapkričio 6 d. hidrotechnikos statinio projekto bei hidrotechnikos statinių (statybos bei eksploatavimo) ekspertizės akte Nr. 18/1106 konstatavo, jog Šventelės tvenkinys yra eksploatuojamas nesilaikant Šventelės tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklių 33 punkto reikalavimų ir Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo 14 straipsnio 2 dalies 4 punkto reikalavimų dėl erozijos procesams tvenkinių krantuose mažinti priemonių taikymo ir tvenkinio akvatorijos ir krantų priežiūros, laiku išaiškinant galimus kenksmingus procesus ir taikant reikiamas priemones“ (ekspertizės išvadų 5 p., 16–17 psl.) ir tai, kad „ < ... > Aukščiau nustatyti pažeidimai susiję su SNiP 2.06.01-86 „Hidrotechnikos įrenginiai. Projektavimo nuostatų“ reikalavimų taikomų tvenkinių įrengimui nesilaikymo bei Šventelės tvenkinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų nesilaikymas turi reikšmingos įtakos ieškovės IĮ „Artomas“ priklausančio 3,9600 ha ploto žemės sklypo ((duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), užliejimą.“ (ekspertizės išvadų 6 p., 17 psl.). Teismo posėdyje ekspertas D. L. paaiškino, kad gretimų sklypų savininkai galėjo sutikti / nesutikti su vykdoma ūkine veikla. Pagal poveikio aplinkai įvertinimo įstatymą planuojamos vykdyti ūkinės veiklos viešinimas yra privalomoji procedūra, duomenų apie tokios procedūros atlikimą nėra. Dėl ekspertizės 4 punkte nurodytų išvadų ekspertas paaiškino, kad teigiant, jog kranto linija yra pažeista ir užlietos gretimos teritorijos, vadovavosi byloje esančiais batimetriniais duomenimis ir altitudės yra išdėstytos ir batimetrinis planas – brėžinys, yra duomenys iš statinio techninio projekto dėl sklypų suformavimo ir altitudžių aukščių, leidime yra nurodyti vandens paviršiaus leistini dydžiai, t. t. maksimalus vandens horizontas, darbinis vandens horizontas ir minimalus (apsauginis) vandens horizontas. Iš batimetrinio plano ir iš techninio projekto matyti, kad šlaitas nėra įrengtas, ir tai yra techninio projekto klaida, nes maksimalus galimas užtvindomas vandens lygis ir nurodytas šlaito aukštis skiriasi puse metro. Tai reiškia, kad pripildžius tvenkinį iki maksimalios leistinos altitudės, tvenkinio vanduo veržtųsi į gretimas teritorijas. Pagal statinio projekto sprendinių techninius rodiklius potvynių pralaidos maksimalus slėgio aukštis – 3,20 m, hidroelektrinės statinio projekte nurodomas slėgio aukštis – 3,05 m (eksperto išvados 7 psl.). Šie rodikliai tarpusavyje yra susiję, nes į mažesnės talpos indą nėra galimybės įpilti daugiau vandens negu to indo talpa, t. y. perteklius išsipils. Tai yra projektuotojo klaida, nes tam pačiam projekte nustatyti tvenkinio eksploatacijos parametrai pagal maksimalias ir minimalias ribas, maksimali riba ir yra reikalinga, tam kad ji nebūtų viršijama, ir nebūtų padaroma žala aplinkai, o minimali riba reikalinga, tam kad būtų užtikrinta, jog tvenkinys nenusektų ir būtų išsaugotas gamtosauginis debetas, nes upė teka, ir jeigu bus pilnai užtvenkta (uždaryta) pralaida, tai upė išdžius. Eksploatuojamo tvenkinio altitudės: normaliai patvenktas vandens lygis (NPL) 146,8 m., aukščiausi leistini vandens lygiai – pagrindinis lygis 146,80, kontrolinis – 147, žemiausias vandens lygis (ŽVL) 146,70. Pagal projekto sprendinius šlaitas turėjo būti 146,50 (eksperto 11 psl.). Pagal statinio projekto sprendinius jeigu vandens lygis yra virš 146,50, tai vanduo turėtų prabėgti. Aukščiau virš 147,00 lygio nėra numatyta tvenkinio eksploatavimas. Šitie skaičiai prieštarauja projekto sprendiniams, ir jeigu šlaitai buvo formuojami ties altitude 146,50, tai tokia galimybė žemiausiame taške, kuris yra rytinėje pusėje, yra. Ekspertas nurodė, kad vietoje nebuvo, ekspertizę padarė pagal byloje esančius dokumentus. Išvados 5 p. išvadą, kad tvenkinio kranto linija yra pažeista, gretimos teritorijos, įskaitant ir ginčo objektą yra pažeistos (užlietos) padarė pagal bylos duomenis, barimetrinį planą, sklypo topografinį planą, iš kurių matyti, kad sklypas yra „banguotas“, t. y. sklypo teritorija ėjo upės senvagė, kuri „bangavo“, vėliau numelioravus upės vagą, buvo „ištiesinta“ ir tvenkinys yra aukščiau už greta esantį sklypą.
10. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovas turėjo pareigą inicijuoti galimo hidroelektrinės poveikio aplinkai įvertinimą. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 15 p., statytojas turi pateikti savivaldybės merui arba administracijos subjektui atsakingos institucijos sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos pasirinktoje vietoje leistinumo poveikio aplinkai požiūriu tik tuomet, kai tai privaloma. Iš Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Vandens išteklių departamento 2002 m. vasario 8 d. atrankos išvados Nr. 04-79 „Dėl poveikio aplinkai vertinimo“ matyti, kad dėl užsakovo V. G. planuojamos vykdyti veiklos – numatoma gaminti elektros energiją pastatant mažąją hidroelektrinę ant Šventelės upės buvusio malūno vietoje, bus rekonstruojama dalinai išlikusi malūno užtvanka bei atstatytas buvęs tvenkinys, hidroelektrinė dirbs naudodama laisvą upės nuotėkį ir gamtosauginį debitą (duomenys neskelbtini), vandens išteklių departamentas pateikė 5 pastabas ir pasiūlymus, iš kurių 5.5. punktu nustatė rengiant teritorinio planavimo dokumentus, pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir priimta atrankos išvada, kad poveikio aplinkai vertinimas neprivalomas.
11. Teismas nurodė, kad atmeta ieškovės argumentus, jog atsakovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, pastatė hidroelektrinę. Pažymėjo, kad Šventelės hidroelektrinės techninis projektas, į kurio sprendinius įėjo ir tvenkinio Šventelės upėje atstatymas, buvo suderinti su privalomomis derinti institucijomis, ir šio projekto įgyvendinimui Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2003 m. balandžio 22 d. išdavė statybos leidimą Nr. L-51. Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Statybos užbaigimo komisija 2011 m. gegužės 13 d. statybos užbaigimo aktu Nr. SUA-889, Šventelės hidroelektrinės, kurią, pagal komisijai pateiktą Hidrotechnikos statinių matavimo bylą, sudaro hidrotechnikos statiniai ir jų dalys – hidroelektrinė, užtvanka, šlaitas, – statyba baigta, ir šie objektai įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Pagal Kadastro duomenis prie kadastro objekto – tvenkinio – nurodomi hidrotechnikos statiniai – žemių užtvanka, vandens pertekliaus pralaida ir hidroelektrinė. Šie duomenys Kadastre įregistruoti pagal Aplinkos apsaugos agentūroje tvirtinimui pateiktas Šventelės tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisykles.
12. Taip pat teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas nesilaiko Šventelės tvenkinio naudojimo taisyklių, dėl ko tvenkinio vanduo užtvindė ( užliejo ) ieškovės sklypą ir padarė žalą. Teismas pažymėjo, kad iš vandens lygio tvenkinyje matavimų 2011, 2012 m. žurnalų kopijų matyti, jog atsakovas stebi ir nustatyta tvarka registruoja tvenkinio vandens lygio duomenis, iš 2011 vandens lygio tvenkinyje matavimo žurnalo matyti, kad 146,90 m. riba nebuvo viršyta, iš 2012 m. vandens lygio tvenkinyje matavimo žurnalo matyti, kad: 1) 146,90 m. rodiklis fiksuotas 2012 m. kovo 28, 29 d.; balandžio 3, 4, 18, 19, 28 d.; birželio 5, 6, 7 d.; liepos 3, 13, 14 d.; lapkričio 13, 14, 29 d.; gruodžio 2, 3 d.; 2) 146,91 m. rodiklis fiksuotas 2012 m. kovo 30 d., balandžio 2, 20, 21, 22, 23 d.; liepos 4, 12 d.; lapkričio 8 d.; gruodžio 1 d.; 3) 146,92 m. rodiklis fiksuotas 2012 m. kovo 31 d.; balandžio 1, 24, 26 d.; liepos 7, 8 d., lapkričio 9, 11 d.; 4) 146,93 m rodiklis fiksuotas 2012 m. balandžio 25 d., liepos 5, 6, 9, 10, lapkričio 10 d. Teismo vertinimu, šie vandens lygio tvenkinyje matavimų žurnalo duomenys leidžia daryti išadą, kad vandens lygis tvenkinyje buvo matuojamas kiekvieną mėnesio dieną, vandens lygis aukščiau 146,90 m ribos buvo pakilęs tikėtina dėl klimatinių sąlygų ir toks vandens lygis buvo po vieną dvi dienas, kas leidžia manyti, kad atsakovas ėmėsi priemonių vandens lygiui mažinti. Iš Aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 26 d. patikrinimo akto duomenų matyti, kad atsakingas asmuo, patikrinęs, kaip laikomasi Šventelės tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklių, padarė išvadą, jog eksploatuojant Šventelės tvenkinį Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinių taisyklių ir Šventelės tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklių laikomasi. Pagal šių taisyklių 33 p., tvenkinio krantų erozija, išplauto grunto susiklostymas, akvatorijos uždumblėjimas ir užžėlimas turi būti stebimas 3 kartus per metus < ... >. Išimtinais atvejais ( pavyzdžiui po labai stiprių vėjų ) būtina krantus apžiūrėti papildomai. < ... >. Ekspertizės akte nenurodyta ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas nevykdo taisyklių 33 p. nustatytų reikalavimų stebėti tvenkinio krantų eroziją, išplauto grunto susiklostymą, akvatorijos uždumblėjimą ir užžėlimą, taip pat, kad nevykdo pareigos užtikrinti, kad hidrotechnikos statiniai praleistų vandens ne mažiau už aplinkos ministro nustatyta tvarka apskaičiuotą gamtosauginį debitą ir nesiima priemonių erozijos procesams tvenkinių krantuose mažinti. Teismas pažymėjo, kad ekspertas D. L. į klausimą ar dėl ekspertizės metu nustatytų statinio projektavimo, techninės dokumentacijos parengimo trūkumų, galėjo būti padaryta žala gretimam sklypui, vienareikšmiškai neatsakė, nurodė, kad apie tai, kad tvenkinio krantai paveikti erozijos, teigė teoriškai, į tvenkinio buvimo vietą nuvykęs nebuvo, tiksliau apie tvenkinio krantų eroziją, t. y. erozijos faktinį buvimą / nebuvimą, galima būtų pasisakyti tik atlikus detalius topografinius matavimus, topografiniai matavimai nėra atlikti.
13. Teismas taip vertino, kad ieškovės pateikta V. Š. įmonės 2014 m. vasario 12 d. pažyma nėra tinkamas įrodymas, konstatuoti padarytą žalą miško sklypui. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog Miškotvarkos projekte nurodyti duomenys apie sklype esančio medyno rūšinę sudėtį, vyraujančios medžių rūšies amžių, medžių tūrį, medynų skalsumą bei taksaciniai rodikliai patikrinti, bei duomenų, kad šis Miškotvarkos projektas patvirtintas ir užregistruotas, todėl, teismo vertinimu, nebuvo galima vadovautis projekte esančiais duomenimis.
14. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė ir byloje nėra objektyvių, neginčijamų įrodymų, kad ieškovės žemės sklype esantis vanduo atsirado po to, kai ieškovas šį žemės sklypą įsigijo ( 2012 m. lapkričio 9 d.), antra, nėra duomenų, kad vanduo ieškovo žemės sklype atsirado būtent dėl atsakovo tvenkinio netinkamo naudojimo. Kaip jau minėta, atsakovui priklausantis Šventelės tvenkinys suformuotas pagal Šventelės hidroelektrinės projekte nurodytas techninius rodiklius, byloje nėra duomenų, kad tvenkinį formuojant buvo nukrypta nuo techninio projekto reikalavimų. Iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, kad tvenkinio vandens lygis palaikomas esmingai nenukrypstant nuo nustatytų žemiausio ir aukščiausio leistino tvenkinio vandens lygio ribos (rodiklių). Bylą nagrinėjant teisme apklaustas ekspertizę atlikęs D. L., paaiškino, kad apie Šventelės tvenkinio krantų eroziją pasisakė tik teoriškai. Teismas pažymėjo, kad D. L. nurodyta Šventelės techniniame projekte padaryta klaida – tvenkinio krantai suformuoti žemiau nei tvenkinio vandens lygis, kas gali būti susiję priežastiniu ryšiu su gretimo žemės sklypo įdrėkimu, tačiau teismo vertinimu, šios aplinkybės – tvenkinio krantų suformavimas, tvenkinio užpildymas vandeniu ir galimas vandens patekimas į gretimą sklypą – atsirado iki ieškovui 2012 m. lapkričio 9 d. įsigyjant žemės sklypą. Esant tokioms aplinkybėms teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jai priklausantis žemės sklypas buvo apsemtas ir žala medynams padaryta po to, kai įmonė įsigijo žemės sklypą, todėl ieškinys negali būti patenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Ieškovė IĮ „Artomas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantės įsitikinimu, teismas neteisingai vertino bylos įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas. Teismas, atmesdamas eksperto išvadą, perrašė daugumą ekspertizės teiginių, dėl daugelio iš jų nepasisakydamas, tačiau pasirinktinai kai kuriuos ekspertizės teiginius sukritikavo ir eksperto išvada nesirėmė. Paaiškina, kad teismo ekspertas D. L. 2018 m. lapkričio 6 d. ekspertizės akte Nr. 18/1106 konstatavo, jog tvenkiniai nei miškų ūkio paskirties žemei, nei miško naudmenoms nepriskiriami, todėl užtvenkti upelį ir įrengti tvenkinį miško žemėje nėra leistina. <...> Todėl atsakovas turėjo pareigą užtikrinti nustatytas žemės sklypo ar žemės sklypo dalies pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimo procedūras ir atlikti veiksmus, reikalingus tokių veiksmų įgyvendinimui (ekspertizės akto 9 psl. 3–4 pstr.). Teismas niekaip nepasisakė ir nevertino šio eksperto konstatuoto pažeidimo. Apklaustas 2021 m. spalio 27 d. teismo posėdyje ekspertas D. L. papildė savo ekspertizės teiginius ir paaiškino, kad dėl netinkamai parengto techninio hidroelektrinės eksploatavimo projekto nustatytos tvenkinio altitutės (ŽVL, AVL, NPL) yra aukštesnės už ieškovo sklypą, šlaitas 146,50 m lygyje įrengtas netinkamai, t. y. per žemai, todėl visas tvenkinio vanduo, kuris pakyla virš nurodyto lygio, pagal susiekiančių indų principą suteka į greta esantį žemesnio lygio ieškovo sklypą. Dėl minėtos priežasties teismo pasirėmimas vandens lygio tvenkinyje matavimų duomenimis 2011 m. ir 2012 m., nurodant, jog 146,90 m vandens lygis 2011 m. nebuvo viršytas, o 2012 m. buvo viršytas tik epizodiškai, logikos aspektu yra niekinis, nes vanduo iš atsakovo eksploatuojamo tvenkinio suteka į ieškovės žemės sklypą viršijus ne minėtą ribą, o 146,50 m lygyje esančią kranto liniją. Iš byloje esančio 2012 m. vandens lygio tvenkinyje matavimų žurnalo 10 priedo (prijungtos bylos III t., 7 psl.) matyti, kad visas minėtų metų matavimo dienas vandens lygis viršijo 146,50 m. Analogiški duomenys užfiksuoti ir 2018 m. rugsėjo 2 d. patikrinimo akte Nr. PA-72-101 (prijungtos bylos III t., 2 psl.). Analogiškai pasisakytina ir apie teismo sukritikuotą eksperto teiginį dėl būtinumo atsakovui inicijuoti galimo hidroelektrinės poveikio aplinkai vertinimą ir padarytą išvadą, jog toks teiginys nėra pagrįstas (šio apeliacinio skundo 15 p.). Ekspertas savo išvados 12 psl. nurodė, kad, vadovaujantis SmiP 2.06.01-86 „Hidrotechnikos įrenginiai. Projektavimo nuostatų 11 skyrius“ projektuojant ir sudarant saugyklas, būtina atlikti gaktinės aplinkos pokyčių, įrengus saugyklą, vertinimą, atsižvelgiant į įvairių veiksnių, tarp jų krantų persiformavimo, gruntinių vandenų lygio ir grunto savybių pokyčių prognozes, kurios turi būti numatytos 10 metų ir visam saugyklos naudojimo laikotarpiui. Apeliantė pažymi, kad teismas dėl šių eksperto teiginių pagrįstumo motyvuotai nepasisakė, o teismui nesutinkant su tokiu eksperto vertinimu ir neturint specialių žinių šioje srityje, buvo tikslinga paskirti papildomą ekspertizę. Apeliantė nurodo, kad nesutinka su teismo vertinimu, jog ginčo žemės sklypas buvo apsemtas dar iki ieškovei jį įsigyjant. Teismas skundžiamame sprendime nemotyvavo, dėl kokių priežasčių atmetė apklausto ieškovės atstovo T. K. paaiškinimus, kad, prieš įsigydamas 2012 m. lapkričio 9 d. sklypą, jį apžiūrėjo, matė, kad dalis sklypo ribojasi su upeliu ir yra apsemta, bet tikslaus apsemto sklypo ploto nematavo, medžių būklės nevertino, labiau dėmesį kreipė į tai, ar sklype nėra savavališkų kirtimų, o pasirėmė buvusio sklypo savininko liudytojo V. P. parodymais, kad jam priklausiusi žemės sklypo dalis buvo patvenkta dar 2008 m. Visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, kad trumpalaikis drėgnumas miškui žalos padaryti negalėjo. Natūralu, kad po lietaus miškas ir medynai yra pagirdomi, tačiau medynus laikant apsemtus ilgą laiką, medžių šaknys negauna deguonies, dėl ko įvyksta medžių džiūvimo procesas, ką ir patvirtino V. Š. įmonės 2014 m. vasario 12 d. pažyma dėl ieškovei padarytos žalos. Byloje esantys tvenkinio vandens lygio matavimų duomenys 2011–2015 m. parodo, kad jie pradėti fiksuoti nuo 2011 m. gegužės mėn. Nuo 2012 m. sausio mėn. atsakovas vandens tvenkinyje lygį padidino nuo 146,71 m iki 146,91 m. lygio 2012 m. gruodžio mėn. (prijungtos bylos tomas III, psl. 4, 7). Eksperto D. L. teigimu, iš batimetrinio plano ir techninio projekto matyti, kad šlaitas, apsaugantis nuo perteklinio tvenkinio vandens nubėgimo į gretimus sklypus, nėra įrengtas, ir tai yra techninio projekto klaida, nes techninėje dokumentacijoje nurodytas šlaito aukštis yra 0,5 m žemesnis, nei maksimalus galimas tvenkinio užtvindomas vandens lygis. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas visą laiką teigė, kad hidroelektrinę įrengė ir eksploatavo pagal projektinius dokumentus, todėl yra atsakingas už padarytą žalą. Teismas motyvavo, tačiau visiškai nepagrįstai atmetė Kadastro duomenis ir priešingus, nei liudytojo V. P., liudytojo J. S. paaiškinimus. Kadastro duomenimis, 2008 m. kovo 4 d. ginčo žemės sklype jokių žymų apie jo apsėmimą ar užtvindymą nebuvo. Teismo motyvas, kad faktinė ginčo žemės sklypo situacija nuo preliminariais matavimais nustatytų kadastro duomenų nustatymo 2008 m. kovo 4 d. iki ieškovui jį įsigyjant 2012 m. lapkričio 9 d. per daugiau nei trejus su puse metų galėjo pasikeisti, pagrįstas tik prielaidomis, kurios negali būti teismo išvadų pagrindu. Apeliantė pažymi, kad ekspertas D. L. savo išvadoje nurodė, jog hidroelektrinės statybos užbaigimo aktas buvo išduotas 2011 m. gegužės 13d. (eksperto išvados 8 psl. 3 pastraipa), o hidroelektrinei aptarnauti buvo įrengtas naujas tvenkinys (eksperto išvados 11 psl. 2 pastraipa), kas duoda pagrindą teigti, jog ieškovės įsigyto žemės sklypo apsėmimas sietinas būtent su hidroelektrinės eksploatavimu, o ne su natūraliais procesais. Iš prijungtos bylos topografinių planų (t. III psl. 18–20) matyti, kad ieškovės sklypas nėra apsemtas. Apeliantė paaiškina, kad V. Š. įmonės 2014 m. vasario 12 d. pažymoje nurodyta, jog apsemta 2,8000 ha ploto ieškovei priklausančio sklypo dalis, dėl užsemtos miško teritorijos sugadinta, pažeista ir išdžiūvę 445 ktm medienos, kurių vertė pagal vidutinę rinkos kainą – 17 598,76 Eur; nustatant sugadintos medienos kiekį, vadovautasi 1998 m. parengtais valstybės įmonės „Valstybinio miškotvarkos instituto“ miškotvarkos duomenimis; žalos dydį dėl sugadintos medienos ieškovė grindžia Miškotvarkos projekto, parengto 2012 m., duomenimis. Teismas, paneigdamas nustatytą žalos dydį, nurodė, kad 2012 m. galiojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos įsakymu patvirtintos Miškų tvarkymo schemų ir vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklės, pagal kurias parengti privačių miškų miškotvarkos projektai turėjo būti pateikiami derinimui Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus atitinkamam teritoriniam poskyriui, juos derinant, tikrinami taksaciniai rodikliai, apie taksacinių rodiklių teisingumo patikrinimą užpildant nustatytos formos patikrinimo aktą (taisyklių 28, 30 p.) o priėmus sprendimą patvirtinti tokį projektą, jis turėjo būti grąžinamas rengėjui (taisyklių 35 p.). Teismo teigimu, ieškovė nepateikė įrodymų, kad miškotvarkos projekte nurodyti duomenys apie sklype esančio medyno rūšinę sudėtį, vyraujančios medžių rūšies amžių, medžių tūrį, medynų skalsumą bei taksaciniai rodikliai buvo patikrinti, o pats projektas patvirtintas ir užregistruotas, todėl, nustatant žalos dydį ir faktines aplinkybes, nėra pagrindo vadovautis projekte esančiais duomenimis. Apeliantė pažymi, kad atsakovo atsakomybė už hidroelektrinės eksploatavimo metu padarytą žalą kildintina iš griežtosios deliktinės atsakomybės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. lapkričio 16 d. apžvalgoje Nr. AC- 48-1 Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje (Teismų praktika 2018,48, p. 409–454) yra išaiškinęs, kad civilinė atsakomybė kyla tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė kyla be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir 1.1.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnį pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011). Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Taip pat Miškų įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę.
Atsiliepimas
16. Atsakovas V. G. atsiliepime prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsakovo įsitikinimu, teismas tinkamai vertino bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą. Atsakovas nesutinka su apeliantės argumentais, kad teismas blogai vertino liudytojų parodymus. Pažymi, kad liudytojas Valerijus P. teisme patvirtino, kad jis pardavė sklypą ieškovei ir kad sklypas buvo apsemtas dar 2008 metais. Liudytojas tvirtino, kad pirkėjas turėjo matyti, jog sklype yra upės senvagė. Teismas taip pat teisingai nustatė, kad atsakovas nepažeidė tvenkinio priežiūros taisyklių. Iš vandens lygio tvenkinyje matavimų 2011, 2012 m. žurnalų kopijų matyti, kad atsakovas stebi ir nustatyta tvarka registruoja tvenkinio vandens lygio duomenis, iš 2011 vandens lygio tvenkinyje matavimo žurnalo matyti, kad projektinė 146,90 m. vandens lygio riba nebuvo viršyta. Iš Aplinkos apsaugos departamento prie aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Švenčionių aplinkos apsaugos inspekcijos 2018 m. rugsėjo 26 d. patikrinimo akto duomenų matyti, kad atsakingas asmuo, patikrinęs, kaip laikomasi Šventelės tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklių, padarė išvadą, jog eksploatuojant Šventelės tvenkinį Tvenkinių naudojimo ir priežiūros tipinių taisyklių ir Šventelės tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklių laikomasi. Teismas pagrįstai nesivadovavo ir eksperto išvada, nes teisme apklaustas ekspertizę atlikęs D. L., paaiškino, kad apie Šventelės tvenkinio krantų eroziją pasisakė tik teoriškai, t. y. išnagrinėjęs pateiktą medžiagą Šventelės techniniame projekte nustatė klaidą – tvenkinio krantai suformuoti žemiau nei tvenkinio vandens lygis, dėl to, teoriškai sprendžiant, tvenkinio krantai erozuotų, tačiau ar Šventelės tvenkinio krantai konkrečiai yra paveikti erozijos galima būtų pasisakyti, tik atlikus topografinius matavimus. Tokių matavimų ekspertas neatliko, todėl jo paaiškinimais teismas nesivadovavo. Eksperto D. L. nustatyta klaida Šventelės techniniame projekte – tvenkinio krantai suformuoti žemiau nei tvenkinio vandens lygis, nėra priežastiniame ryšyje su gretimo žemės sklypo įdrėkimu. Šios aplinkybės – tvenkinio krantų suformavimas, tvenkinio užpildymas vandeniu ir galimas vandens patekimas į gretimą sklypą atsirado iki ieškovui 2012 m. lapkričio 9 d. įsigyjant žemės sklypą. Esant tokioms aplinkybėms teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog jai priklausantis žemės sklypas buvo apsemtas ir žala medynams padaryta po to, kai įmonė įsigijo žemės sklypą, todėl ieškinys negali būti patenkintas. Liudytojo J. S. paaiškinimai pagal ilgalaikę teismų praktiką abejotini būtent dėl teismo sprendime įvardintų priežasčių. Jie duoti raštu po aprašomų aplinkybių praėjus 7–8 metams, prieštarauja kitiems bylos duomenims, todėl teismas turėjo pakankamą pagrindą jais nesiremti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas.
17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
18. Byloje yra sprendžiama dėl žemės sklypo ir jame esančių statinių (įrenginių) savininko civilinės deliktinės atsakomybės už gretimo žemės sklypo savininkui padarytą žalą. Ieškovė IĮ „Artomas“ byloje siekė įrodyti, kad atsakovas savo žemės sklype netinkamai įrengdamas ir / ar eksploatuodamas hidroelektrinę, padarė žalą, t. y. užliejo ieškovei priklausantį žemės sklypą vandeniu ir sunaikino sklype augusius medžius (mišką).
19. CK 6.266 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. CK 6.266 straipsnyje yra įtvirtinta viena iš griežtosios civilinės deliktinės atsakomybės formų. Statinio valdytojo civilinės deliktinės atsakomybės ypatumus apsprendžia tai, kad jo atsakomybė kyla be kaltės, o veikos neteisėtumas paprastai būna susijęs su bendrosios atidumo ir rūpestingumo pareigos pažeidimu, o ne su įstatymuose aiškiai apibrėžtais neteisėtais veiksmais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad veiksmų neteisėtumas gali būti suprantamas ne tik kaip sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad neteisėtais deliktinės atsakomybės aspektu gali būti pripažinti veiksmai, kurie nors ir nepažeidžia imperatyviųjų normų ir yra formaliai teisėti, tačiau pažeidžia bendrąją rūpestingumo pareigą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą. Jeigu tokiu elgesiu sukeliama žalos kitam asmeniui, tai yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo. Taikant generalinio delikto taisyklę, iš esmės yra tik trys civilinės atsakomybės sąlygos: asmens kaltė, kuri apima ir neteisėtus veiksmus, taip pat žala bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinis ryšys. Nustačius, kad asmuo pažeidė bendro pobūdžio atsargumo ir rūpestingumo pareigą, to pakanka kaltei ir neteisėtiems veiksmams, kaip civilinės atsakomybės sąlygoms, konstatuoti. Tais atvejais, kai įstatymas nustato griežtąją atsakomybę, t. y. atsakomybę be kaltės, ieškovas turi įrodyti, kad žala kilo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 16 d. apžvalga Nr. AC-48-1 „Atskiri griežtosios deliktinės atsakomybės atvejai Lietuvos kasacinėje jurisprudencijoje“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017 ir kt.).
20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su apeliantės argumentais, kad teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir neteisingai išsprendė atsakovo civilinės atsakomybės klausimą.
21. Kaip minėta, ieškovė atsakovo civilinę atsakomybę siejo su statinio, t. y. hidroelektrinės ir vandens tvenkinio įrengimu ir eksploatavimu.
22. Vilniaus apygardos teismas, 2020 m. balandžio 9 d. nutartimi (e. bylos t. 3, b. l. 107) grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažymėjo, kad byloje atlikus ekspertizę, ekspertas pateikė išvadą, jog atsakovo hidrotechnikos statinys ir tvenkinys su hidrotechnikos įrenginiais pastatyti ir naudojami pažeidžiant SNiP 2.06.01-86 „Hidrotechnikos įrenginiai. Projektavimo nuostatai“ reikalavimus, taikomus tvenkinių įrengimui, naudojimui ir priežiūrai, ir kad šie pažeidimai turi reikšmingos įtakos ieškovei priklausančio žemės sklypo užliejimui. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad savo nesutikimą su eksperto išvada teismas turi motyvuoti, o tam, visų pirma, teismas turėjo apklausti ekspertą dėl kilusių abejonių, ir antra, išsiaiškinti, ar ieškovės žemės sklypas galėjo būti užlietas dėl kitų priežasčių nei nurodė ekspertas, t. y. ekspertizės išvada galėtų būti paneigta nustačius, kad ieškovės sklypas buvo užlietas iki hidrotechnikos įrenginių įrengimo atsakovo sklype.
23. Teisėjų kolegija, patikrinusi šios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme nebuvo surinkta įrodymų, kurie paneigtų ekspertizės akto išvadas. Byloje apklaustas ekspertas D. L. paaiškino, kad iš batimetrinio plano ir techninio projekto matyti, kad šlaitas, apsaugantis nuo perteklinio tvenkinio vandens nubėgimo į gretimus sklypus, nėra įrengtas, ir tai yra techninio projekto klaida, nes techninėje dokumentacijoje nurodytas šlaito aukštis yra 0,5 m. žemesnis, nei maksimalus galimas tvenkinio užtvindomas vandens lygis (2021 m. spalio 27 d. teismo posėdžio garso įrašo laikas 1.29.10 val.). Ekspertas D. L. paaiškino, kad tvenkinys, skirtas hidroelektrinei aptarnauti, buvo įrengtas netinkamai ir tai duoda pagrindą teigti, jog ieškovės įsigyto žemės sklypo apsėmimas sietinas būtent su hidroelektrinės eksploatavimu, o ne su natūraliais procesais. Tokia eksperto išvada yra pateikta Ekspertizės akte atsakant į 6 klausimą (e. bylos t. 2, b.l. 149). Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje ekspertas taip pat yra konstatavęs, kad „Įvertinus Projekto apimtyje pateikiamą brėžinį (Objektas: Švenčionių raj. Šventelės HE, Brėžinys: Tvenkinio planas, Stadija TP, Lapo Nr. 1, Lapų sk. 12) galima teigti, kad Tvenkinio aukštupyje, pietinėje dalyje (pažymėjimas plane pridedamas prieduose) nurodyta Kranto linija formuojama ties altitude 146,50 (pagal brėžinį šioje zonoje vyrauja užpelkėjusi teritorija su altitudėmis 146,03 – 146,19 m, projektiniais sprendiniais šlaitai šioje vietoje numatyti nėra, todėl esant ŽVL (žemiausiam vandens lygiui) – 146,70 m, AVL (aukščiausiam vandens lygiui) – 147,00 ir NPL (normaliai patvenktam vandens lygiui) 146.80 m kranto linija yra patvenkta iki 0,5 m ir vanduo patenka į buvusios senvagės teritoriją. Esant tokiems Projekto sprendiniams, galima daryti išvadą, kad Ginčo teritorija yra užliejama per Tvenkinio nesureguliuotą kranto liniją“ (e. bylos t. 2, b. l. 143). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovo veikos neteisėtumui ir kaltei konstatuoti neturi esminės reikšmės pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės, rodančios, kad hidroelektrinė ir tvenkinys yra įrengti teisėtai, pagal išduotus leidimus ir suderinimus, ar kad atsakovas hidroelektrinę eksploatuoja nepažeisdamas instrukcijų. Šiuo atveju ekspertizės išvados ir eksperto paaiškinimai teisme patvirtina, kad žala yra padaryta dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nurodytų „kitokių statinių trūkumų“, padarytų projektuojant ir įrengiant inžinerinius įrenginius, t. y. kad atsakovas žalą gretimo žemės sklypo savininkui daro (t. y. užlieja gretimą žemės sklypą vandeniu) net ir tada, kai teisėtai įrengti įrenginiai yra eksploatuojami laikantis eksploatavimo instrukcijų. Nepaisant to, toks žalos darymas yra neteisėtas ir pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas sukelia įrenginių savininko (valdytojo) civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su ieškove, kad žalos padarymas yra susijęs su atsakovo veiksmais, pasireiškiančiais inžinerinių įrenginių įrengimu su ir eksploatavimu. Nors, kaip minėta, šiuo atvejų atsakovo veiksmai neturi konkrečių įstatymų pažeidimo požymių, tačiau tokie veiksmai atitinka generalinio delikto sampratą, pagal kurią atsakovas laikytinas pažeidusiu bendro pobūdžio pareigą savo sklype esančius statinius eksploatuoti taip, kad jie nedarytų žalos kitiems asmenims.
24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje yra įrodytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovo vykdomos ūkinės veiklos, t. y. inžinerinių įrenginių įrengimo jam priklausančiame žemės sklype bei šių įrenginių eksploatavimo, ir tokios veiklos žalingo poveikio ieškovės miško sklypui. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos vertinimu, kad ieškovės žemės sklypo užliejimas atsirado dar iki hidroelektrinės eksploatacijos pradžios ar iki tvenkinio įrengimo atsakovės sklype. Visų pirma, tokia atsakovo procesiniuose dokumentuose grindžiama pozicija prieštarauja bendriems logikos ir priežastingumo dėsniams ir byloje nustatytiems faktams, t. y. tam, kad ieškovės miško sklype auga brandus miškas, o medžiai nebūtų užaugę iki brandos stadijos, jei sklypas būtų nuolat dar iki hidroelektrinės eksploatacijos pradžios užliejamas tose teritorijose, kuriose šiuo metu yra fiksuoti nudžiūvę medžiai (e. bylos t. 1, b. l. 88 ir kt.). Be to, byloje yra pateikta istorinė kartografinė medžiaga (e. bylos t. 2, b. l. 161), kuri rodo, jog Šventelės upės senvagė, patenkanti į ieškovės sklypo dalį, buvo numelioruota nuo 1963 metų, dėl ko šioje vietoje ir susiformavo miškas.
25. Ginčydamas priežastinį ryšį, atsakovas taip pat rėmėsi tuo, kad hidroelektrinė buvo pastatyta iki to, kai ieškovė nusipirko miško žemės sklypą. Tačiau teisėjų kolegija, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad tokie argumentai nepanaikina priežastingumo dėl žalos padarymo ir neturi reikšmės atsakovo civilinei atsakomybei. Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog tvenkinio užpildymas vandeniu ir galimas vandens patekimas į gretimą sklypą – atsirado iki ieškovei 2012 m. lapkričio 9 d. įsigyjant žemės sklypą, galėtų būti svarbi, jei byloje būtų nustatyta, kad atsakovas jau yra atlyginęs žalą ankstesniam žemės sklypo savininkui. Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas butų atlyginęs žalą ankstesniam miško sklypo savininkui iki nuosavybės teisės į šį sklypą perleidimo ieškovei.
26. Atsakovas teigia, kad jis nedarė ir negalėjo daryti poveikio ieškovės miško sklypui iki kol nepradėjo naudoti elektrinės ir vandens tvenkinio pagal paskirtį. Atsakovas remiasi tuo, kad hidroelektrinės statybos užbaigimo aktas yra surašytas 2011 m. gegužės 13 d. (e. bylos t. 2, b. l. 178), kad Šventelės tvenkinys Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre įregistruotas 2011 m. gegužės 23 d. (e. bylos t. 1, b. l. 195) ir kad leidimas gaminti elektrą jam išduotas tik 2011 m. gegužės 26 d. Tačiau byloje taip pat nustatyta, kad statybos leidimas atsakovui V. G. buvo išduotas 2003 m. balandžio 22 d. (e. bylos t. 2, b. l. 175), be to, nustatyta, kad Šventelės upės patvankoje V. G. gelžbetoninį tiltą buvo įrengęs dar 2007 metais, tai yra konstatuota Švenčionių rajono apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutarime, kuriame minima, kad statinys yra užfiksuotas 2007 m. rugsėjo 11 d. darytose fotonuotraukose (e. bylos t. 2, b. l. 21–22). Visa tai rodo, kad statybos darbai bei poveikis upės vandens lygiui galėjo būti daromas ir anksčiau nei buvo įregistruotas tvenkinys ar atsakovui išduotas leidimas vykdyti ūkinę veiklą.
27. Teisėjų kolegija, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, vertina, kad liudytojų parodymai šiuo atveju nėra tinkama įrodinėjimo priemonė, siekiant paneigti eksperto konstatuotą priežastinį ryšį tarp hidroelektrinės ir vandens tvenkinio įrengimo bei ieškovės sklypo užliejimo. Liudytojai J. S., V. P. ir ieškovės atstovas (savininkas) T. K. vandens lygį senvagėje ir kitoje ieškovės sklypo dalyje vertino subjektyviai, be to paaiškinimus davė apie skirtingą laikotarpį, kai vandens lygis galėjo būti nevienodas tiek dėl vykdomų statybos darbų, kurie kaip minėta, vyko mažiausiai nuo 2007 metų, tiek dėl gamtinių veiksnių, įtakojančių vandens lygį upėje. Paminėtina, kad eksperto D. L. pateikta istorinė kartografinė medžiaga (e. bylos t. 2, b. l. 161) rodo, kad per ieškovės sklypą einanti Šventelės upės senvagė buvo išdžiūvusi mažiausiai nuo 1963 metų. Liudytojas J. S. paaiškino, kad jis 2007– 2008 m. dalyvavo formuojant 3,96 ha miško sklypą buvusiai savininkei V. P. (šiuo metu ieškovei priklausantį ginčo sklypą), teigė kad į sklypo teritoriją pateko buvusios upės senvagės žymėjimai, tačiau vandens naudmenų plotų jis nežymėjo, nes teritorija tuo metu nebuvo apsemta ir vandens ar panašių naudmenų sklype nebuvo (notariškai patvirtinti paaiškinimai, e. bylos t. 2, b. l. 104–105). Liudytojas V. P. teisme (2015 m. birželio 8 d. teismo posėdyje) teigė, kad jis sklypą galėjo apžiūrėti 2008 metais ir kad tuo metu jis matė upės senvagėje vandenį, tačiau iš V. P. paaiškinimų matyti, kad, jo įsitikinimu, užtvanka ir vandens tvenkinys atsakovo sklype jau buvo įrengti ir faktiškai veikė. Apeliantės IĮ „Artomas“ savininkas T. K. teisme paaiškino, kad 2011 metais rudenį (lapkričio mėnesį), prieš pirkdamas sklypą, jis apžiūrėjo teritoriją, teigė, kad senvagėje buvo vandens, tačiau medžiai nebuvo nudžiūvę ir vandens buvo gal 10 kartų mažesnėje teritorijoje nei 2013 metais, kai buvo fiksuojamos faktinės aplinkybės su antstoliu (2015 m. birželio 8 d. teismo posėdyje 50.00–54.00 min.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paminėti liudytojų parodymai neprieštarauja nei kitiems bylos įrodymams, nei tarpusavyje, o kaip tik rodo, kad vandens lygis ginčo sklype keitėsi ir kad šie pokyčiai, tikėtinai, yra susiję su atsakovo įrengtų hidrotechnikos įrenginių statyba ir eksploatavimu, o būtent tokias išvadas ir pateikė ekspertas D. L. ekspertizės akte. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į eksperto išvadas, ir vandens lygio matavimo tvenkinyje žurnalus, neturi pagrindo nesutikti su apeliantės teiginiais, kad nuo 2011 m. gegužės mėnesio, kai atsakovo teigimu, jis pradėjo eksploatuoti elektrinę ir „pakėlė“ tvenkinio vandens lygį, tvenkinyje palaikomas vandens lygis viršijo 146,50 m. altitudę, t. y. viršijo projekte (e. bylos t. 2, b. l. 163–164) numatytą kranto linijos altitudę aukštupyje (2011 m. lapkričio mėnesį vandens lygis buvo nuo 146,70 m. iki 146,72 m, 2012 metais, vandens lygis siekė 146,92 m. (e. bylos t. 2, b. l. 185, 188), 2013 m. vandens lygis buvo iki 146,89 m. (e. bylos t. 4, b. l. 51) ir t. t.). Šie duomenys taip pat rodo, kad vandens lygis senvagėje (vandens užliejamas plotas) laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2013 m. galėjo ženkliai padidėti ir apsemti ne tik senvagę, bet ir reikšmingą ieškovės miško sklypo dalį, t. y. taip, kaip ir teigia apeliantės IĮ „Artomas“ savininkas T. K.
28. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalies, CK 6.266 straipsnio 1 dalies ir CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatas asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams arba kuris yra statinio ar gyvūno savininkas (valdytojas), privalo atlyginti visą padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šioje byloje tokios aplinkybės, susijusios su nukentėjusiojo kalte, neįrodytos. Atsakovas byloje teigė, kad ieškovė galėjo iškirsti medžius iki jiems nudžiūnant, bet tokie atsakovo argumentai nešalina jo kaltės dėl ieškovės sklypo užliejimo ir dėl to kilusios žalos. Šie atsakovo argumentai nepatvirtina, kad dėl žalos atsiradimo yra kalta pati ieškovė.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje yra nustatyti atsakovo, kaip statinių (inžinerinių įrenginių) savininko civilinės atsakomybės pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatas taikymo pagrindai.
30. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliante dėl to, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškovės pateiktus įrodymus, patvirtinančius žalos dydį. Ieškovė į bylą pateikė V. Š. 2014 m. vasario 12 d. pažymą apie išdžiūvusių medžių kiekį ir jų vertę (e. bylos t. 1, b. l. 74). Pažymoje nurodyta, kad apsemta 2,8000 ha ploto ieškovei priklausančio sklypo dalis, dėl užsemtos miško teritorijos sugadinta, pažeista ir išdžiūvę 445 ktm medienos, kurių vertė pagal vidutinę rinkos kainą – 17 598,76 Eur. Kitokių įrodymų, paneigiančių medžių pažeidimo ir išdžiūvimo priežastis, byloje nepateikta, nors atsakovas, remiantis civiliniame procese galiojančiu rungtyniškumo principu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), nesutikdamas su ieškovės įrodymais apie žalos kiekį ir nuostolių dydį, turėjo pareigą pagrįsti savo teiginius lygiaverčiais įrodymais. Teismas neturi pagrindo nesiremti ieškovės pateiktais įrodymais apie žalos dydį, nurodytą V. Š. pažymoje, nes žalos faktą, t. y. išdžiūvusius ir vandeniu apsemtus medžius, taip pat patvirtina ir kiti bylos įrodymai, įskaitant Antstolio D. K. 2013 m. rugpjūčio 1 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (e. bylos t. 1, b. l. 82), kuriame fiksuoti išdžiūvę medžiai apsemtas plotas (e. bylos t. 1, b. l. 88 ir kt.), o taip pat ieškovės pateiktas fotonuotraukas (e. bylos t. 4, b. l. 76–81), rodančias to paties ieškovei priklausančio miško sklypo būklę 2021 m. spalio 26 d., t. y. patvirtinančios, kad medžiai toliau džiūsta apsemtame miško sklypo plote, vaizdo įrašas. Apie apsemtą sklypo plotą ir išdžiūvusius medžius byloje patvirtino ir apklausti liudytojai. Todėl teismas sutinka su ieškove, kad ieškovės patirta žala yra reali, o ieškovės pateikti įrodymai apie nuostolių dydį nepaneigti.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovas iš esmės neginčijo ir į bylą nepateikė įrodymų, kad medžiai galėjo žūti ne nuo ilgalaikio vandens poveikio, bet dėl kitokių priežasčių.
32. Apeliacinės instancijos teismas taip pat remiasi J. M. įmonės „Mejota“ pateikta ieškovės sklypo sutvarkymo darbų sąmata, pagal kurią sklypo sutvarkymui yra reikalinga 16 900 Lt (4 894,58 Eur) be PVM arba 20449 Lt su PVM (e. bylos t. 1, b. l. 86). Pagal pateiktą komercinį pasiūlymą sutvarkymo darbus sudaro medžių ir medienos valymo darbai (2 800 Lt), želdinimo darbai (11 600 Lt), atliekų išvežimas ir pridavimas (1 500 Lt), kiti darbai (1 000 Lt). Teismas vertina, kad šie darbai yra reikalingi žalai pašalinti ir atkurti miško sklypo naudojimą pagal paskirtį, t. y. šios išlaidos reiškia tiesioginius ieškovės nuostolius (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
33. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą dėl ginčo esmės. Teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl 22 493,34 Eur žalos atlyginimo priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas.
34. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Todėl pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat perskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgiant į šios bylos procesinę baigti, matyti, kad teismo sprendimas yra priimtas ieškovės naudai. Todėl teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas ieškovei, o atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmeta.
- išlaidos už advokato teisinę pagalbą, įskaitant išlaidas apeliacinės instancijos teisme (iš viso 3 736,56 Eur): 1 253,57 Eur (mokėta 896 Lt, 2 300 Lt, 1 132 Lt, e. bylos priedo t. 1, b. l. 122, 125, 127, e. bylos t. 1, b. l. 141 – neskaitmenizuoti dokumentai, pateikti 2014 m. spalio 29 d.), 122,99 Eur (e. bylos t. 1, b. l. 165); 210 Eur (e. bylos t. 2, b. l. 77), 175 Eur (e. bylos t. 2, b. l. 78), 175 Eur (e. bylos t. 3, b. l. 16); 520 Eur (e. bylos t. 3, b. l. 17, apmokėjimo dokumentai e. bylos t. 3, b.l. 26–27); 185 Eur (e. bylos t. 4, b. l. 71–73); 255 Eur (e. bylos t. 4, b. l. 70, 85), 480 Eur (e. bylos t. 4, b. l. 93), 360 Eur (e. bylos t. 4, b. l. 137);
- 30,91 Eur už J. S. notarinį liudijimą (e. bylos t. 2, b. l. 69, 79) mokėjimo pavedimas 415,91 Eur (e. bylos t. 2, b. l. 80);
- 2 150 Eur sumokėtas atlygis ekspertui už ekspertizę (e bylos t. 2, b. l. 171 188), t. y. panaudota suma iš 3 000 Eur sumokėto užstato į teismo depozitinę sąskaitą (e. bylos t. 2, b. l. 77, 98 94, 115), likusi 850 Eur suma skundžiamu teismo sprendimu grąžinta IĮ „Artomas“ iš Vilniaus regiono apylinkės teismo depozitinės sąskaitos;
- 1 515,96 Eur žyminis mokestis, iš kurio 505,96 Eur (1 747 Lt) žyminis mokestis už ieškinį (e. bylos t. 1, b. l. 60); 506 Eur žyminis mokestis už pirmą apeliacinį skundą (e. bylos t. 3, b. l 77 83); 506 Eur žyminis mokestis už antrą apeliacinį skundą (e. bylos t. 4, b. l. 136).
36. Teismas vertina, kad šios ieškovės išlaidos (iš viso 7 433,43 Eur) yra susijusios su byla, buvo būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnio, 6 punktas, 10 punktas.). Teismas, atsižvelgdamas į bylos apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę (byla nagrinėjama beveik 8 metus), advokato suteiktų paslaugų kiekį ir kokybę, taip pat įvertinęs Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų nuostatas, vertina, kad ieškovės išlaidos už advokato pagalbą byloje (3 736,56 Eur) yra pagrįstos, todėl ieškovės prašymą dėl šių išlaidų priteisimo tenkina visiškai.
37. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje valstybės lėšomis buvo apmokėtos 40,35 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos. Šios išlaidos Lietuvos valstybei priteisiamos iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Ieškovės IĮ „Artomas“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:
Ieškinį tenkinti.
Priteisti ieškovei IĮ „Artomas“, juridinio asmens kodas 302493705, iš atsakovo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 22 493,34 Eur (dvidešimt du tūkstančius keturis šimtus devyniasdešimt tris eurus, 34 ct) žalos atlyginimo ir 7 433,43 Eur (septynis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt tris eurus, 43 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti Lietuvos valstybei iš atsakovo V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 40,35 Eur (keturiasdešimt eurų, 35 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (https://www.vmi.lt/evmi/saskaitos-ir-imoku-kodai ) Įmokos kodas 5660. Mokėjimo įrodymą reikia pateikti pirmosios instancijos teismui.
Vilniaus regiono apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo patvarkymą dėl 850 Eur už ekspertizę sumokėto užstato grąžinimo ieškovei palikti nepakeistą.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.