Vilniaus regiono apylinkės teismo nutarimas

Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Nijolė Zaleckienė,

sekretoriaujant Ingai Bakšaitei,

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui R. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi R. M., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 131 str. 1 d., 187 str. 2 d. už tai, kad ji 2016-02-15 apie 13 val. 32 min. Vilniaus g., prie namo Nr. 37, Vievyje, vaikščiojo per kelio važiuojamąją dalį iš vienos kelio pusės į kitą tam neskirtoje vietoje, kai matomumo zonoje buvo įrengta pėsčiųjų perėja. Taip pat nevykdė teisėtų policijos pareigūno S. G. reikalavimo nevaikščioti ne per pėsčiųjų perėją ir nepažeidinėti Kelių eismo taisyklių.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo kaltės nepripažino ir prašė bylą nutraukti. Administracinės bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2016-02-15 sužinojo, kad jos sūnus R. M. pateko į eismo įvykį. Nuvykusi į eismo įvykio vietą, esančią Vievyje, Vilniaus g., prie 37 namo pamatė sūnų su antrankiais. Pamačiusi, kad sūnus ją kviečiasi, nes jam nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, jaudinosi dėl jo sveikatos ir todėl stačiu kampu, įsitikinusi, kad netrukdo eismui, kirto kelią, o pakalbėjusi su sūnumi, grįžo į kitą gatvės pusę. Matomoje zonoje pėsčiųjų perėjos nebuvo, vėliau matavo atstumą nuo įvykio vietos iki artimiausios pėsčiųjų perėjos, į vieną pusę buvo apie 130 metrų, o į kitą pusę – 230 metrų. Sūnus buvo su antrankiais ir skundėsi, kad mėlynuoja jo ranka. Atvykus iškviestai greitajai medicinos pagalbai, policijos pareigūnai neleido apžiūrėti sūnaus. R. M. sutinka, kad ėjo ne per perėją, tačiau buvo įsitikinusi, kad galėjo tai daryti, kadangi eismui netrukdė, ėjo per gatvę stačiu kampu. Pareigūnų perspėjimo, kad ji eina ne per pėsčiųjų perėją, įvykio dieną negirdėjo, tačiau peržiūrėdama vaizdo įrašą namuose pripažino, kad lyg ir galima išgirsti, jog pareigūnė E. K. įspėja, jog ji eina ne per pėsčiųjų perėją. Teigia, kad su policijos pareigūnu S. G. teko susidurti ne kartą, jis dažnai stabdo jų šeimai priklausančias transporto priemones, ypatingai, kai vairuoja sūnus.

Liudytojas R. M. teismo posėdžio metu parodė, kad jis pakvietė mamą prieiti prie policijos pareigūnų automobilio, kuriame jis buvo pasodintas. Matė, kad mama prieš eidama per kelią apsidairė. Paaiškino, kad pėsčiųjų perėjos yra, tačiau jos yra toli – viena buvo už maždaug 130 metrų nuo įvykio vietos, kita – už 230 metrų. Kad pareigūnai būtų nurodę motinai nevaikščioti per kelią – negirdėjo.

Liudytojas Š. M. teismo posėdžio metu parodė, kad jo motina R. M. ėjo ne per pėsčiųjų perėją, kadangi jos buvo labai toli. Girdėjo, kai pareigūnas S. G. nurodė nevaikščioti per kelią.

Liudytoja E. K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2016-02-15 atvyko į eismo įvykio vietą, kadangi automobilių vairuotojai negalėjo išsiaiškinti, kuris iš jų yra kaltas. Vėliau atvyko vairuotojo R. M. mama, kuri keletą kartų perėjo per gatvę. Pareigūnas S. G. nurodė, kad R. M. nepažeidinėtų KET taisyklių ir nevaikščiotų per kelią.

Liudytojas S. G. teismo posėdžio metu parodė, kad buvo gautas iškvietimas, jog vairuotojai nesutaria, kuris kaltas dėl eismo įvykio. Atvykus į įvykio vietą, vieno iš automobilių, dalyvavusių autoįvyke, vairuotojas R. M. buvo pasodintas į policijos tarnybinį automobilį. Į įvykio vietą atvykus R. M. motinai R. M., ji automobilį pastatė priešingoje kelio pusėje, todėl norėdama prieiti prie policijos tarnybinio automobilio, perėjo iš vienos kelio pusės į kitą kelio pusę, nors pėsčiųjų perėja buvo matomumo zonoje, apie 25-30 metrus. Šią moterį policijos pareigūnas keletą kartų įspėjo nevaikščioti per kelią, tačiau šių nurodymų ji nepaisė, per kelią perėjo tris ar keturis kartus.

ATPK 131 str. 1 d. numato atsakomybę pėsčiajam, kuris pereina važiuojamąją kelio dalį ten, kur draudžiama. Šią teisės normą detalizuoja Kelių eismo taisyklių 42 punktas, kuriame numatyta, jog „į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virš kelio) perėjomis, o kur jų nėra, – sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. <...> Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.“

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pripažino, kad ėjo ne per pėsčiųjų perėją, tačiau nurodė, kad pėsčiųjų perėjos arti nebuvo, todėl apsidariusi, įsitikinusi, kad netrukdys eismui, stačiu kampu perėjo per kelią. Šie R. M. parodymai patvirtinti ir byloje esančia vaizdo medžiagoje, iš kurios matyti, kad ji, prieš eidama prie policijos pareigūnų automobilio, kuriame sėdėjo jos sūnus, apsidairo, stačiu kampu kerta važiuojamąją kelio dalį. R. M. ir liudytojai R. M. ir Š. M. parodė, kad artimiausia perėja buvo už 130 metrų. Policijos pareigūnas S. G. su tokiais parodymais nesutiko ir nurodė, kad pėsčiųjų perėja buvo matomumo zonoje, maždaug 30 metrų atstumu.

Taigi, šioje byloje esminis spręstinas klausimas, norint patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, ar pėsčiųjų perėja buvo R. M. matomumo zonoje.

Naudojantis viešai prieinama objektyvia medžiaga (www.maps.lt, maps.google.lt) nustatyta, kad eismo įvykio vieta yra Vilniaus g. 47, Vievis. Artimiausia pėsčiųjų perėja, kuria galima pereiti į kitą gatvės pusę, yra sankryžoje, esančioje prie 27 namo, Vilniaus g., Vievyje. Atstumas iki šios perėjos yra apie 122 metrus. Nei Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, nei Kelių eismo taisyklės nepateikia definicijos, kas laikytina „matomumo zona“, nenumatytas konkretus atstumas. S. G., duodamas parodymus teisme paaiškino, kad, jo manymu, pėsčiųjų perėja buvo matomumo zonoje, t.y. maždaug 25-30 metrų atstumu. Tokios praktikos laikosi ir LVAT teismas, nagrinėdamas bylą dėl ATPK 131 str. 1 d. pažeidimo. Teismas konstatavo, kad pėsčiųjų perėja, esanti maždaug 30 metrų atstumu, laikyta buvusi matomumo zonoje (LVAT bylos Nr. N-261-1172-10). Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pėsčiųjų perėja, esanti už 122 metrų, yra ne matomumo zonoje, taigi, asmuo turi teisę pereiti važiuojamąją kelio dalį stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.

Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, administracinė teisena R. M. atžvilgiu pagal ATPK 131 str. 1 d. nutrauktina, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Atsakomybė pagal ATPK 187 str. 2 d. atsiranda tuomet, kai nevykdomi teisėti policijos pareigūnų nurodymai. Protokole nurodyta, kad R. M. nepakluso policijos pareigūno nurodymui nepažeisti KET ir eiti per kelią tam skirtoje vietoje. Atsižvelgiant į tai, kad teismui pripažinus, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo per kelią turėjo teisę eiti, policijos pareigūnas negalėjo nurodyti, kad R. M. neitų per kelią, toks policijos pareigūno nurodymas laikytinas neteisėtu ATPK 187 str. 2 d. prasme. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, administracinė teisena R. M. atžvilgiu pagal ATPK 187 str. 2 d. nutrauktina, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų konstatuota ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo (teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymas) sudėtis, būtina nustatyti, ar patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens veikoje yra administracinio teisės pažeidimo sudėtis, susidedanti iš keturių elementų. Pirmiausia, kaltininkas turi kėsintis pažeisti nustatytą valdymo tvarką ir, antra, kad atsirastų administracinė atsakomybė, policijos pareigūnas turi vykdyti pareigas ir jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte (2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-841/2006, 2010-05-14 LVAT nutarimas Nr. N-62-636-10). Taigi , ATPK 187 str. 2 d. skirtas reguliuoti tuos atvejus, kai policijos pareigūnas duoda nurodymus, kuriuos duoti įgalina kiti teisės aktai, pavyzdžiui, Policijos veiklos instrukcija. Šiuo atveju, asmuo buvo kaltinamas perėjęs gatvę neleistinoje vietoje. Taigi, jo padarytas administracinis teisės pažeidimas yra kvalifikuojamas pagal specialų ATPK tam skirtą straipsnį – 131 str. 1 d. Policijos pareigūnas nėra tas asmuo, kuris gali nurodyti, kaip turi elgtis asmuo, kadangi pats asmuo renkasi elgesio modelį. O policijos pareigūno pareiga - fiksuoti administracinį tiesės pažeidimą ir rinkti teisės pažeidimą įrodančią medžiagą (pareiškimas, liudytojų parodymai ir kt.) ir įstatymo numatytais atvejais teisės pažeidėją su surinkta medžiaga pristatyti į policijos įstaigą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

administracinio teisės pažeidimo bylą pagal LR ATPK 131 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d. R. M. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas per 20 dienų nuo nutarimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.