- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-07-09
- Bylos Nr.
- A2-1920-743/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Vailionienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Suinteresuotas asmuo
- L. K., L. N., E. N., E. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos
suinteresuotiems asmenims L. K., suinteresuoto asmens atstovui prokurorui Ernestui Vainui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. K., L. N., E. N., E. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. N. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 2.10 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežerą (civilinė byla Nr. 2-132-05/02, b. l. 4).
Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjos tėvas V. N. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 2,10 ha (duomenys neskelbtini) ežerą. Šį ežerą kartu su 9,54 ha žeme, į kurią nuosavybės teisės atkurtos 1994 m. gruodžio 21 d. sprendimu, paveldėjo po savo tėvo A. N. mirties. V. N. mirė 1985 m. rugsėjo 4 d., todėl atsirado galimybė paveldėti šį turtą. (duomenys neskelbtini) ežeras yra vienoje vietoje su žemės sklypu, į kurį atkurtos nuosavybės teisės, tačiau dokumentai, patvirtinantys, kad V. N. nuosavybės teise valdė šį ežerą neišlikę, todėl ji negali atkurti nuosavybės teisių į šį turtą ir jo paveldėti. Tam, kad galėtų įgyvendinti šias teises, paršo šį juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti teisme. Paaiškino, kad patikslinti, kuriuo laikotarpiu jos tėvas V. N. valdė šį turtą nuosavybės teise, negali, nežino, kokiu pagrindu ir kada nuosavybės teisę į šį turtą buvo įgijęs ir A. N.. Nurodo, kad apie tai, kad (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė jos tėvui V. N. kalbėjo kaimynai, jie visada sakydavo, kad ežeras jos tėvo, kad tėvas jį nuomojo žydui ir iš to gaudavo pajamų.
Suinteresuotas asmuo L. K. su pareiškimu sutinka. Sutikimas grindžiamas šiais argumentais. Ji girdėjo kalbant, kad (duomenys neskelbtini) ežeras nuosavybės teise priklausė V. N., jis jį nuomojo žydui, tačiau konkretaus laikotarpio nurodyti negali, nežino, kokiu pagrindu nuosavybės teisę į šį ežerą buvo įgijęs A. N.. Mano, kad teisinga būtų tokį juridinę reikšmę turintį faktą nustatyti. Ji pati archyvuose dokumentų apie šio ežero priklausomybę V. N. neieškojo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras su pareiškimu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais. Iš byloje esančio Aplinkos agentūros rašto matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra natūralus ežeras, kuris įtrauktas į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą. Būtent šį ežerą nuosavybės teise valdo suinteresuoti asmenys, nes 2002 m. vasario 4 d. sprendimu šio ežero valdymo nuosavybės teise faktas buvo nustatytas pagal pareiškėjos pareiškimą. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad ežeras (duomenys neskelbtini), kuris dar buvo vadinamas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. buvo Lietuvos valstybės nuosavybė. Šį faktą patvirtina Seinų apskrities (duomenys neskelbtini) kaimo ūkininkų 1928 m. rugpjūčio16 d. skundas, 1932 m. kovo 11 d. Seinų urėdijos pateiktas valstybinių ežerų ir upių, esančių Seinų miškų urėdijos ribose sąrašas, 1937 m. birželio 4 d. Seinų miškų urėdijos pateiktas valstybinių vandenų eiguvomis pasiskirstymo sąrašas bei (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo vienkiemiais 1928 m. planas. Šie įrodymai patvirtina, kad šiais laikotarpiais (duomenys neskelbtini) ežeras buvo valstybės nuosavybė. Sugretinus žemėlapio duomenis nekyla abejonių, kad šiandien kadastre įrašytas ežeras (duomenys neskelbtini) yra tas pats ežeras archyviniuose dokumentuose vadinamas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Šie įrodymai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, todėl jie turi didesnę įrodomąją galią. Pareiškėja faktą, kad jos tėvas nuosavybės teise valdė 2,10 ha (duomenys neskelbtini) ežerą įrodinėja savo paaiškinimais bei liudytojų J. B. ir J. S. parodymais, tačiau šių liudytojų patikimumas kelia abejones. J. B. yra gimęs 1925 m., J. S. – 1935 m., todėl 1940 m. nacionalizacijos metu J. B. buvo penkiolikos, o J. S. penkerių metų amžiaus, todėl abejotina, ar jie galėjo patikimai žinoti, kam tuo metu priklausė ginčo ežeras. Pažymi ir tai, kad oficialiųjų rašytinių įrodymų negali nuginčyti liudytojų parodymais. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes prašo pareiškėjos pareiškimą atmesti kaip neįrodytą.
Suinteresuoti asmenys L. N., E. N., E. M., Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo nepateikė, apie posėdį jiems pranešta (t. 1, b. l. 120,123,125,126).
Motyvuojamoji dalis
Byloje nustatyta, kad 2002 m. vasario 4 d. sprendimu Lazdijų rajono apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. N. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 2,10 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežerą. Remiantis šiuo sprendimu, 2003 m. rugpjūčio 14 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu A. K., kartu su kitais įpėdiniais, atkurtos nuosavybės teisės į 2,10 ha vandens telkinį (duomenys neskelbtini) ir jie įgijo nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini) ežerą, esantį (duomenys neskelbtini) 2019 m. kovo 26 d. Alytaus apylinkės teismo nutartimi atnaujintas procesas Lazdijų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-132-05/02 pagal pareiškėjos A. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Išnagrinėjus bylą pakartotinai, nesurinkti pakankami įrodymai, leidžiantys spręsti, kad V. N. valdė 2,10 ha (duomenys neskelbtini) ežerą nuosavybės teise. Šios išvados grindžiamos šiais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas ir žemės sklypo planas patvirtina, kad 2001 m. lapkričio 12 d. Leipalingio apylinkės agrarinės reformos tarnybos vyresnioji specialistė M. M., dalyvaujant pareiškėjai A. K., vietoje apžiūrėjo pareiškėjos nurodytą žemės sklypą – ežerą, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises: (duomenys neskelbtini) ežeras yra (duomenys neskelbtini), 2,10 ha ploto, šiaurėje jis ribojasi su V. N. žeme (civilinė byla Nr. 2-132-05/02, b. l. 5,6). 2001 m. lapkričio 12 d. raštu Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Lazdijų rajono žemėtvarkos skyriaus vyresnioji specialistė M. M. patvirtino, kad 2001 m. lapkričio 12 d. dėl V. N. 2,10 ha (duomenys neskelbtini) ežero kreipėsi A. K., O. N., A. N., A. N.. Archyviniai dokumentai neišlikę, todėl reikalinga nustatyti šio ežero valdymo juridinę reikšmę turintį faktą (civilinė byla Nr. 2-132-05/02, b. l. 5,6). Apklausta liudytoja M. M. patvirtino, kad prisimena pareiškėją A. K.. Ji kreipėsi siekdama atkurti nuosavybės teises į V. N. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini) ežerą. Tuo metu pas juos žemėtvarkos skyriuje buvo iš archyvo išreikalauti tos vietovės archyviniai dokumentai, susiję su Varnėnų kadastro vietovės, į kurią patenka (duomenys neskelbtini), kaimo žemių išskirstymo viensėdžiais planas. Šiuose planuose nebuvo jokių duomenų apie tai, kad šis (duomenys neskelbtini) ežeras būtų kada nors priklausęs V. N., todėl A. K. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą. Archyviniuose dokumentuose buvo tik duomenys apie tai, kad šis ežeras priklausė valstybei. V. N. mirė 1985 m. rugsėjo 4 d. (civilinė byla Nr. 2-132-05/02, b. l. 11). Iš gimimo ir santuokos liudijimų matyti, kad A. K. yra mirusio V. N. dukra (civilinė byla Nr. 2-132-05/02, b. l. 9,10). 2002 m. sausio 11 d. raštu Alytaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Lazdijų rajono žemėtvarkos skyriaus Leipalingio žemėtvarkos tarnyba informavo teismą, kad (duomenys neskelbtini) esančio (duomenys neskelbtini) ežero gretimų žemių savininkai dėl ežero pretenzijų nepareiškė (civilinė byla Nr. 2-132-05/02, b. l. 12). Iš 2002 m. vasario 4 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoju apklaustas J. B. patvirtino, kad žino, kad (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė V. N., pas jį žydas nuomojo ežerą, jame žvejojo, vėžiavo. Anksčiau ežeras priklausė A. N. (civilinė byla Nr. 2-132-05/02, b. l. 21,22). Liudytojas J. S. patvirtino, kad jis gyvena netoli V. N., todėl žino, kad (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė N.: pirmiausia priklausė A. N., vėliau jo sūnui V. N. (civilinė byla Nr. 2-132-05/02, b. l. 5,6). Iš pranešimo matyti, kad liudytojai J. B. ir A. M. yra mirę (t. 1, b. l. 107). 2002 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškėjos A. K. pareiškimas patenkintas, nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. N. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 2,10 ha ploto (duomenys neskelbtini) ežerą (civilinė byla Nr. 2-132-05/02, b. l. 24). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) 2,1000 ha vandens telkinių plotas priklauso A. K., E. M., E. N., L. K. (t. 1, b. l. 9,10). Iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad 1991 m. gruodžio 10 d. prašymu A. K. (iki santuokos – N.) kreipėsi dėl V. N. ir E. N. turėtos žemės grąžinimo (t. 2, b. l. 5). E. N. mirė 1964 m. vasario 2 d. (t. 2, b. l. 13). 2001 m. lapkričio 12 d. A. K. pateikė prašymą grąžinti V. N. turėtą 2,10 ha vandens telkinį (t. 2, b. l. 7). A. K. Leipalingio agrarinei tarnybai pateikė prašymą, kuriame paprašė paruošti medžiagą teismui dėl 2,10 ha ežero valdymo fakto nustatymo (data nenurodyta) (t. 2, b. l. 5). 2003 m. rugsėjo 14 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu A. K. (kartu su kitais bendrasavininkais) atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. N. nuosavybės teise valdytą turtą – 2,10 ha vandens telkinį (t. 2, b. l. 64-67). Iš žemės sklypo abriso matyti, kad vandens telkinys yra 2,10 ha ploto, šiaurinėje jo dalyje jis ribojasi su A. K. ir kitų bendrasavininkų žemės sklypu, vakarinėje pusėje vandens telkinys ribojasi su B. A. žemės sklypu; žemės sklypo Nr. 905 (t. 1, b. l. 16). Aplinkos apsaugos agentūros pranešimas, Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro pažymėjimas ir kadastro žemėlapio ištrauka patvirtina, kad natūralus ežeras (duomenys neskelbtini), esantis Lazdijų r. sav., įtrauktas į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą (t. 1, b. l. 17-19). Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad1928 m. rugpjūčio 16 d. Seinų apskrities Veisiejų valsčiaus ūkininkai kreipėsi į Seinų apskrities Žemės ūkio tvarkytoją prašydami daryti atitinkamus žygius, kad 1927-1928 m. suvalstybintas (duomenys neskelbtini) ežeras būtų grąžintas kaimo nuosavybei (t. 1, b. l. 21), Iš 1932 m. kovo 11 d. Valstybinių ežerų ir upių sąrašo matyti, kad šiuo laikotarpiu ežeras . (3 ha ploto) buvo valstybės (t. 1, b. l. 22,23). 1937 m. birželio 4 d. Miškų departamento Seinų miškų urėdijos Vandenų sąraše ežeras (duomenys neskelbtini), esantis Veisiejų girininkijoje, įtrauktas į valstybinių vandenų sąrašą (t. 1, b. l. 24,25). Žemės sklypo planas patvirtina 2,10 ha vandens telkinio, kurio sklypo Nr. 905, buvimo vietą (t. 1, b. l. 27). Paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimas patvirtina, kad O. N. dukra L. K. paveldėjo jos turtą, tarp kurio ir 53/210 dalys 2,10 ha ploto vandens telkinio, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 44,45). 2012 m. liepos 5 d. dovanojimo sutartimi L. N. padovanojo nekilnojamąjį turtą E. M.; tarp padovanoto turto yra ir 2,1000 ha vandens telkinys (t. 1, b. l. 53-56). 2012 m. gegužės 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas patvirtina, kad mirusio A. N. turtą, tarp kurio ir 2,1000 ha vandens telkinys (duomenys neskelbtini), paveldi E. N. (t. 1, b. l. 57-62). A. N. turtą, tarp kurio ir 2,1000 ha ploto vandens telkinys (duomenys neskelbtini), paveldėjo A. K. (t. 1, b. l. 63-68). 2019 m. kovo 26 d. nutartimi atnaujintas procesas Lazdijų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-132-05/02 dėl (t. 1, b. l. 93-99). 1928 m. Seinų apskrities (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane Z raide pažymėtas ežeras (duomenys neskelbtini) nurodytas kaip priklausantis valstybei (t. 1, Priedas Nr. 1). Liudytojas J. A. patvirtino, kad jam nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) ežeru. Jis nuosavybės teises į šį žemės sklypą įgijo atkurdamas tėvo B. A. nuosavybės teise į šį turtą. Iš tėvo pasakojimų, jo matytų archyvinių dokumentų jis žino, kad (duomenys neskelbtini) ežeras visada buvo valstybės nuosavybės, tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kurį laiką šis ežeras buvo nuomojamas. Prisimena tėvo pasakojimus, kad iki nacionalizacijos ežeras taip pat priklausė valstybei, jį nuomojo žydas, kuris samdydavo žmones vėžiams gaudyti, tačiau niekada nebuvo girdėjęs, kad ežeras nuosavybės teise priklausytų A. N. ar V. N..
Teismas konstatuoja:
Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008).
Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).
Žemės valdymo nuosavybės teise faktas turi juridinę reikšmę, nes jį nustačius suteikiama galimybė atkurti nuosavybės teisės į turėtą nekilnojamąjį turtą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. lapkričio 16 d. raštas (t. 1, b. l. 20) patvirtina, kad be pateikiamų duomenų apie (duomenys neskelbtini) ežerą, daugiau duomenų apie jį archyvo saugomuose fonduose nerasta, todėl pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėtinas teisme (CPK 445 straipsnis).
Kasacinio teismo konstatuota, kad tais atvejais, kai turto valdymo nuosavybės teise juridinį faktą prašoma nustatyti siekiant atkurti nuosavybės teises į buvusio nekilnojamojo turto (šiuo atveju – žemės) savininko nuosavybės teise iki nusavinimo valdytą turtą, teismas vadovaujasi ne tik CPK nustatytomis bylų dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėjimo taisyklėmis, bet ir specialiosiomis normomis – Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010). CPK nustatytas įrodinėjimo priemonių sąrašas yra platesnis, nei nustatytas nagrinėjant prašymus atkurti nuosavybės teises administracine tvarka, ir bendroji taisyklė yra ta, kad asmuo turi teisę visomis šiomis priemonėmis įrodinėti valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, taip pat ir dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuluotos kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso šios kategorijos bylose ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šios kategorijos (dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo) bylose, siekiant protingo įsitikinimo apie faktus, proporcingai įvertintinas laiko veiksnys, nes neprotinga siekiant susiformuoti įsitikinimą apie senokai buvusius faktus visuomet reikalauti tiek įrodymų, kiek reikalaujama dėl ką tik įvykusių faktų, nes jų objektyviai negali būti tiek išlikę. Tačiau bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011). Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialiosios teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2005).
Nagrinėjant bylas dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, būtina nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą (nuosavybės teisės suteikimo aktai, pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų ar kitos sutartys, paveldėjimo teisės aktai, teismo sprendimai ir pan.).
Šioje byloje pareiškėja prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 2,10 ha ežerą, įrodinėja savo ir suinteresuotų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais. Iš pareiškėjos ir suinteresuoto asmens L. K. paaiškinimų matyti, kad jų tvirtinimas, kad (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė V. N. nuosavybės teise grindžiamas tuo, kad jis jį paveldėjo iš savo tėvo A. N., jos girdėjo V. N. kalbant apie tai, kad ežeras buvo išnuomotas žydui, taip pat girdėjo aplinkinius kalbant, kad V. N. šeima gyveno iš nuomos mokesčio, gaunamo iš žydų. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir pareiškėjos nurodyti liudytojai J. B. ir J. S.. Vertinant pareiškėjos, suinteresuoto asmens ir liudytojų parodymus matyti, kad niekas iš šių asmenų negali konkrečiai nurodyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis A. N., įgijo nuosavybės teisę į šį ežerą, kada šią nuosavybę perėmė V. N., nė vienas iš šių asmenų nėra matęs kokių nors šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų. 1940 m. nacionalizacijos metu tiek pareiškėja, tiek apklausti liudytojai buvo labai jauno amžiaus, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar jie tinkamai įvertino esamą situaciją ir ar neklydo dėl (duomenys neskelbtini) ežero priklausomybės. V. N. kalbos apie išnuomotą žydams ežerą ir pajamas iš jo, savaime nereiškia, kad ežeras nuosavybės teise priklausė A. N., o vėliau – V. N., iš kurio ir buvo nacionalizuotas 1940 m. Kaip nurodo liudytojas J. A., ežerą tikrai nuomojo žydai, tačiau ne iš V. N., bet iš tuometinės urėdijos.
Dėl to, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu: jeigu pateikti įrodymai protingo žmogaus požiūriu leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Šiame kontekste vertinant byloje esančius įrodymus, pažymėtina, kad aukščiau aptarti pareiškėjos, suinteresuoto asmens L. K. paaiškinimai, liudytojų J. B. ir J. S. parodymai neleidžia teismui padaryti išvados, kad egzistavo faktas, jog V. N. (duomenys neskelbtini) ežerą valdė nuosavybės teise. Priešingai, byloje pateikti valstybės archyvo dokumentai - 1928 m. rugpjūčio 16 d. Seinų apskrities Veisiejų valsčiaus ūkininkų skundas, 1932 m. kovo 11 d. Valstybinių ežerų ir upių sąrašas bei 1937 m. birželio 4 d. Miškų departamento Seinų miškų urėdijos Vandenų sąrašas, kurie patvirtina, kad šiuo laikotarpiu (duomenys neskelbtini) buvo valstybės nuosavybė ir kurie paneigia pareiškėjos, suinteresuoto asmens ir pareiškėjos nurodytų liudytojų parodymus, kad (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė V. N.. Tai, kad ežeras (duomenys neskelbtini) visada buvo valstybės nuosavybė patvirtino ir liudytojas J. A., kurio, kaip jis nurodė, dėdė A. A. buvo vienas iš ūkininkų, kurie su skundu kreipėsi į Seinų apskrities Žemės ūkio tvarkytoją dėl ežero sugrąžinimo kaimui. Iš 1928 m. rugpjūčio 16 d. Seinų apskrities Veisiejų valsčiaus ūkininkų skundo Seinų apskrities Žemės ūkio tvarkytojui matyti, kad ūkininkai prašė daryti žygius, kad 1927-1928 m. suvalstybintas (duomenys neskelbtini) ežeras būtų grąžintas kaimo nuosavybei. Iš šio skundo galima būtų spręsti, kad iki 1927 m. - 1928 m., kol (duomenys neskelbtini) ežeras buvo suvalstybintas, kaip nurodoma skunde, jis galėjo priklausyti ir ne valstybei, galbūt A. N. ar V. N., tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nėra, o tuo atveju, jeigu jis buvo suvalstybintas jau 1927 m. – 1928 m., jis nebūtų buvęs nacionalizuotas iš V. N.. Įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) ežeras V. N. priklausė po 1937 m. (po paskutinio dokumento, patvirtinančio ežero priklausymą valstybei) iki 1940 m. (kai turtas buvo nacionalizuojamas) nėra.
Nors Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro pažymėjime nurodytas ežero pavadinimas - (duomenys neskelbtini), 1932 m. ir 1937 m. valstybinių ežerų sąrašuose minimas (duomenys neskelbtini), 1928 m. Seinų apskrities (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo plane - ežeras (duomenys neskelbtini), tačiau sugretinus kadastro žemėlapio ištrauką, abrisą bei (duomenys neskelbtini) kaimo žemės vienkiemiais išskirstymo planą matyti, kad kalbama apie tą patį (duomenys neskelbtini) ežerą.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). 2019 m. gegužės 14 d. pareiškėjai pasiūlyta pateikti papildomus įrodymus dėl jos pareiškime nurodomų aplinkybių (t. 1, b. l. 118), tačiau tokių įrodymų ji nepateikė.
Atsižvelgus į aukščiau aptartus argumentus, pripažintina, kad 2002 m. vasario 4 d. sprendimu juridinę reikšmę turintis faktas dėl V. N. žemės valdymo nuosavybės teise nustatytas nesant pakankamai tai patvirtinančių įrodymų, todėl dėl to priimtinas naujas sprendimas. Teismui priėmus naują sprendimą, ankstesnis sprendimas netenka teisinės galios (CPK 371 straipsnio 3 dalis).
Bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, sudaro 24,38 Eur, jos priteistinos iš pareiškėjos, nes pareiškimas atmestinas (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 448 straipsniais,
nusprendžia:
Priimti naują sprendimą.
Pareiškėjos A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą atmesti.
Teismui priėmus naują sprendimą, ankstesnis 2002 m. vasario 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-132-05/02 netenka teisinės galios.
Priteisti iš A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 24,38 Eur (dvidešimt keturis eurus 38 centus) bylinėjimosi išlaidų valstybei sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“ arba Nr. LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filialas, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 ir Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 AB Luminor bank, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ bankas, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, įmokos kodas – 5660. Jas galima sumokėti AB „Lietuvos paštas“ pašto skyriuose; per UAB „EVP“ interneto portalą www.paysera.lt; SOLLO, UAB tarpininko MAXIMA LT, UAB kasose; UAB „Mažeikių butų ūkis“; UAB „Mokėjimo terminalų sistemos“ mokėjimo savitarnos terminaluose FOXBOX; UAB „Perlo paslaugos“ terminaluose; per UAB „Viena Sąskaita“ interneto portalą https://vienasaskaita.lt/; UAB „Virtualių paslaugų operatorius“ spaudos kioskuose.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas paduodant apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.