Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019 m. spalio 1 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. S. skundą atsakovei Valstybės garantuojamai teisinės pagalbos tarnybai, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos nuomone skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotai praktikai, Europos Sąjungos chartijai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Nurodo, jog nuo 2000 m. jai yra užkirsta galimybė gauti antrinę teisinę pagalbą ir yra diskriminuojama. 2015 m. pareiškėjos atžvilgiu buvo sufabrikuota administracinė byla, kurioje buvo konstatuoja, kad ji piktnaudžiauja antrine teisine pagalba, kuri jai nebuvo realiai teikiama ir Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) naudai priteista 983,94 Eur suma. Nuodyta skola yra perduota išieškojimui ir tokiu būdu Tarnyba dirbtinai sukūrė priežastį neteikti antrinės teisinės pagalbos. Akcentuoja, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog jos atžvilgiu yra vykdomas organizuotas persekiojimas, nuo kurio neturi galimybės apsiginti.

Klaipėdos skyriuje 2019 m. birželio 21 d. gautas pareiškėjos prašymas reg. Nr. (2.3) KLTP-1330, suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje. Klaipėdos skyriuje 2019 m. liepos 9 d. buvo gautas antstolės L. N. pranešimas, kuriame teigiama, kad išieškojimas iš pareiškėjos pagal vykdomąjį raštą išduotą administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015, dėl 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, nėra baigtas. Klaipėdos skyrius įvertinęs minėtas aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Pabrėžia, kad teisinės pagalbos instituto paskirtis yra ginti teisėtus interesus suteikiant teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji realizuojama Įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Valstybinė garantuojamą antrinę teisinę pagalbą suteikia pati valstybė tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu asmeniui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui. Nurodytas straipsnis aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu asmuo iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Pareiškėja ir Tarnybos atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės nedalyvaujant pareiškėjai ir Tarnybos atstovui.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1330-11654 „Dėl antrinės teisinės pagalbos“ (b. l. 3), kuriuo nutarta atsisakyti pareiškėjai S. S. teikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Pareiškėja skunde prašo teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Įstatymo 11 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012, 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P14-822/2017).

Taigi, ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies taikymui svarbu tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla ar ne pagrįsta teisinė abejonė dėl atitinkamo įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) nesuderinamumo su Konstitucija. Nagrinėjamu atveju teismui jokių pagrįstų abejonių dėl atsakovės nurodytų nuostatų konstitucingumo nekyla, todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai 2019 m. birželio 14 d. Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 30-ANR_P-37422-2019 (b. l. 31). Minėtame protokole teigiama, kad stacionarus greičio matuoklis, esantis adresu (duomenys neskelbtini), užfiksavo, jog pareiškėja vairuodama transporto priemonę, esant nustatytam 50 km/h važiavimo greičiui, važiavo 84 km/h greičiu, taip viršydama nustatytą greitį 34 km/h. Kartu su administracinio nusižengimo protokolu pareiškėjai buvo pateiktas administracinis nurodymas, kuriuo pasiūlyta iki 2019 m. liepos 14 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą sumokėti 60 eurų dydžio baudą.

Pareiškėja nurodo, kad siekdama apskųsti 2019 m. birželio 14 d. administracinio nusižengimo protokolą 2019 m. birželio 21 d. Klaipėdos skyriui pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje reg. Nr. (2.3) KLTP-1-1330 (b. l. 20 – 29). Klaipėdos skyrius įvertinęs pareiškėjos prašymo turinį, skundžiamu sprendimu atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje. Skundžiamame sprendime jo teisiniu pagrindu nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas. Faktinis skundžiamo sprendimo pagrindas – aplinkybė, kad pareiškėja nėra sumokėjusi 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios iš jos buvo priteistos Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2019-01-01 iki 2019-07-27), kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuomet antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, įstatymas numato tam tikrus apribojimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2017 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4273-624/2017).

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte numatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 konstatavo, kad ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Įstatymo 19 straipsnio nuostatomis. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.

Kaip ir anksčiau minėta, skundžiamas sprendimas yra grindžiamas įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. eI-880-243/2015. Vadovaujantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis Klaipėdos apygardos administracinis teismas minėtu sprendimu nusprendė iš pareiškėjos priteisti 983,94 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą pagal Tarnybos 2010 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPD-9-10 ir 2012 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-9-12. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimu, priimtu remiantis Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvia nuostata, jog jeigu antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas dėl šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 ir 9 punktuose nurodytų priežasčių, konstatuota, jog šios teisinės pagalbos išlaidos įstatymų nustatyta tvarka išieškomos iš asmens, kuriam ji buvo teikiama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-1110-556/2015, pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pabrėžtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui įgyja res judicata galią. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Vadovaujantis minėtomis aplinkybes darytina išvada, jog teismo sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu.

Iš antstolės L. N. 2019 m. liepos 2 d. rašto Nr. S-19-65-3528 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 35) turinio nustatyta, kad pareiškėja nėra sumokėjusi 956,45 Eur antrinė teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, todėl akivaizdu, jog 2019 m. birželio 21 d. prašymo nagrinėjimo metu pareiškėja nebuvo padengusi įsiskolinimo valstybei ir Klaipėdos skyrius pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu atsisakė tekinti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 11 straipsnio 11 dalis numato, jog kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.

Vadovaujantis minėtu teisiniu reguliavimu konstatuotina, kad įstatymų leidėjas numatė, kad Tarnyba, atsižvelgdama į asmens individualią situaciją, turi teisę nesiremti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu ir jam teikti antrinę teisinę pagalbą jeigu asmuo iki nustatyto termino nėra apmokėjęs visų ar dalies antrinės teisinės pagalbos išlaidų, tačiau asmuo privalo Tarnybai pateikti motyvuotą rašytinį prašymą bei pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėja būtu pasinaudojusi jai Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje suteikta teise ir būtų pateikusi Klaipėdos skyriui motyvuotą prašymą įvertinti jos turtinę padėtį, galimybę savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos sudėtingumą ir t.t. Tokių aplinkybių skunde nenurodo ir pati pareiškėja. Atsižvelgiant į anksčiau minėtą darytina išvada, kad Klaipėdos skyrius vertindamas 2019 m. birželio 21 d. prašymą neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjos atžvilgiu priimti kitokio sprendimo nei atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktą, o dėl Įstatymo 11 straipsnio 11 dalyje numatytos išimties pareiškėja nesikreipė, todėl pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės dėl jos individualios situacijos nebuvo vertinamos.

Būtina įvertinti ir tai, kad pareiškėja ginčija sprendimą, kuriuo siekė gauti antrinę teisinę pagalbą administracinio nusižengimo byloje, kurios teisena pradėta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. birželio 14 d. administracinio nusižengimo protokolu bei priimtas administracinis nurodymas, taigi iki nutarimo priėmimo.

ANK 610 straipsnio 1 dalis numato, kad Administracinis nurodymas – į administracinio nusižengimo protokolą įrašomas pasiūlymas asmeniui per penkiolika kalendorinių dienų nuo administracinio nusižengimo protokolo įteikimo dienos, o kai administracinio nusižengimo protokolas su administraciniu nurodymu surašomas administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nedalyvaujant, – per trisdešimt kalendorinių dienų nuo administracinio nusižengimo protokolo su administraciniu nurodymu išsiuntimo dienos savo noru sumokėti baudą, lygią pusei minimalios baudos, o jei asmuo padarė pakartotinį administracinį nusižengimą, numatytą šio kodekso 415 straipsnio 1, 2 ir 6 dalyse, 416 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalyse, 417, 418, 419 straipsniuose, 420 straipsnio 1 dalyje, 421 straipsnyje, 432 straipsnio 1 dalyje, 459 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse, 463 straipsnyje, – minimalią baudą, nustatytą šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje (straipsnio dalyje), kuriame (kurioje) nustatyta atsakomybė už asmens padarytą administracinį nusižengimą. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui neįvykdžius administracinio nurodymo, šis nurodymas laikomas negaliojančiu ir ne anksčiau kaip po penkių, bet ne vėliau kaip po dešimt darbo dienų nuo šio kodekso 610 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų pabaigos administracinio nusižengimo protokolas išsiunčiamas teismui ar pateikiamas institucijai, kurios pareigūnas įgaliotas nagrinėti administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka. Protokolas nesiunčiamas teismui ar kitai institucijai, kurios pareigūnas įgaliotas nagrinėti administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, jei asmuo nustatytu laiku įvykdo administracinį nurodymą (ANK 613 straipsnio 1 dalis).

Ne teismo tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, pareigūnas priima nutarimą administracinio nusižengimo byloje (ANK 618 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytame nutarime turi būti: nutarimą priėmusio pareigūno pareigos, vardas, pavardė; administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo data; duomenys apie administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį; duomenys apie kitus administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančius asmenis; išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės; nurodytas šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis, kuriuose nustatyta atsakomybė už asmens padarytą administracinį nusižengimą; nurodytas specialusis įstatymas ar kitas teisės aktas, kurio reikalavimus asmuo pažeidė; administracinio nusižengimo byloje priimtas sprendimas (ANK 618 straipsnio 2 dalis). Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu konstatuotina, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui per nustatytą terminą nesumokėjus administraciniame nurodyme nurodytos baudos, jis tampa negaliojančiu ir administracinio nusižengimo protokolas persiunčiamas nagrinėti teismui ar institucijai, kurios pareigūnai įgalioti nagrinėti administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka. Pareigūnui, ne teismo tvarka išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą, priimamas nutarimas sukeliantis teisines pasekmes administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2019 m. liepos 30 d. pareiškėjos atžvilgiu priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 30-ANR_N-9924-2019 (b. l. 40, 46). Minėtame nutarime konstatuojama, jog pareiškėja įvykdė administracinį nusižengimą numatytą ANK 416 straipsnio 4 dalyje (nustatyto greičio viršijimas) ir jai paskirta administracinė nuobauda – 120 Eur dydžio bauda.

Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. I-9034-386/2019, kurioje ginčijamas 2019 m. rugpjūčio 20 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus sprendimas Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1670-13413 dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą ginčijant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2019 m. liepos 30 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 30-ANR-9924-2019. Taigi pareiškėja į Klaipėdos skyrių dėl 2019 m. birželio 14 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinio nusižengimo protokolo Nr. 30-ANR_P-37422-2019 pagrindu pradėtos administracinio nusižengimo bylos teisenos, prašydama suteikti antrinę teisinę pagalbą, kreipėsi dviem prašymais, pirmuoju prašymu kreipėsi siekdama antrinės teisinės pagalbos 2019 m. liepos 30 d. nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą policijos įstaigoje, ir kitu prašymu siekdama antrinės teisinės pagalbos skundžiant jau 2019 m. liepos 30 d. priimtą nutarimą.

Byloje nustatytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinio nusižengimo protokolu Nr. 30-ANR_P-37422-2019 pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena baigta priėmus 2019 m. liepos 30 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje ir būtent šis nutarimas yra baigiamasis aktas, kuriuo atlikta veikos kvalifikacija ir būtent jis yra skundo į teismą dalyku. Būtent vertinant šio nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą yra vertinama ir tai, ar surašant protokolą pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu yra pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas aktualus tik ginčijant 2019 m. liepos 30 d. nutarimo teisėtumą, o 2019 m. liepos 16 d. Klaipėdos skyriaus sprendimas Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1330-11654 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ įvertinus administracinio nusižengimo bylos proceso eigą iš esmės tampa teisiškai neaktualus, taigi ir atstovavimas tokioje byloje bet kokiu atveju vertinamas kaip neperspektyvus. Šiuo atveju būtent nagrinėjat administracinę bylą Nr. I-9034-386/2019 turi būti vertinama ar yra sąlygos antrinės teisinės pagalbos teikimui administracinio nusižengimo byloje.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog antrinė teisinė pagalba, remiantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, neteikiama, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5213-438/2018). Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3094-502/2019).

ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2019 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 2.3-(NTP-2)-19-NT-1330-11654 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos S. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.