- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-12-09
- Bylos Nr.
- eI2-16655-952/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05479-2024-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Deimantė Andrulytė, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- M. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas M. K. (M. K.) skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 24S213879 (toliau – ir Sprendimas); taip pat priteisti iš atsakovo visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr.760333520, galiojantį 2026 m. vasario 13 d. Sprendimu atsakovas nurodė, leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui yra panaikinamas, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateike? nore?damas gauti leidima? laikinai gyventi, neatitinka tikrove?s; asmuo neturi pakankamai le?šu? ir (ar) negauna reguliariu? pajamu?, kuriu? pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Priimdamas Sprendimą atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesudarė jam tinkamų sąlygų pasisakyti, t. y. nesuteikė galimybės per tinkamą terminą nurodyti faktus, pateikti šiuos faktus patvirtinančius įrodymus ir savo argumentus, dėl ko buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą. Atkreipia dėmesį į tai, kad gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taip pat taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. Pažymi bylai reikšmingas šias aplinkybes, kad pareiškėjas apie tai, jog yra atleistas iš darbo, kaip kad nurodė darbdavys, pareiškėjo prašymu, sužinojo tik po to, kai gavo šį skundžiamą Sprendimą, taip pat jam tapo staigmena nurodant, kad pareiškėjas neva tai nedirbo ir neturėjo pragyvenimui skirtų lėšų. Pažymi, kad sužinojus šias aplinkybes yra ruošiamas skundas Darbo ginčų komisijai dėl neteisėto atleidimo ir pareiškėjui priklausančio darbo užmokesčio priteisimo, tačiau dėl laiko stokos šis skundas dar nebuvo pateiktas Darbo ginčų komisijai, kadangi su pareiškėją atstovaujančiu teisininku sudaryta sutartis tik 2024 m. spalio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad reiškiamas skundas Darbo ginčų komisijai dėl aukščiau nurodytų aplinkybių yra ypatingai svarbus šios bylos kontekste, pareiškėjas įsipareigoja pateikus skundą ir gavus patvirtinimą apie jo priėmimą nagrinėjimui pateikti tai patvirtinančius įrodymus ir šioje byloje. Pareiškėjui pateikus skundą Darbo ginčų komisijoje šioje administracinėje byloje bus priversti teikti prašymą dėl bylos sustabdymo, kol nebus išnagrinėta darbo ginčo byla. Atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas išskirtinai tik užsieniečio atleidimu iš darbo ir netinkamai jam mokamo darbo užmokesčio. Pareiškėjas būtent dėl šių priežasčių ir kreipsis į Darbo ginčų komisiją, todėl akivaizdu, kad tai turi tiesioginį ryšį su šia nagrinėjama administracine byla. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas prieš priimdamas skundžiamą Sprendimą privalėjo apklausti pareiškėją bei suteikti galimybę pateikti paaiškinimus, kuriuos priėmus atsakovui būtų aišku, kad pareiškėjas dirba ir gauna darbo užmokestį ir kad nėra pagrindo naikinti leidimą laikinai gyventi. Akivaizdu, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą pažeidė viešojo administravimo subjektui keliamus principus, pasielgė netinkamai, ko pasėkoje dabar pareiškėjas privalo gintis nuo neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų kreipiantis į teismą.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2024 m. vasario 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti asmeniui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). 2024 m. vasario 13 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760260118, galiojantis iki 2026 m. vasario 13 d. Duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - SODRA) informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. rugsėjo 17 d. Per darbo Bendrovėje laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo jam tik 2 kartus buvo išmokėtas pareiškėjo prašyme nurodytas ir Bendrovės tarpininkavimo rašte įsipareigotas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 EUR. Nustatyta, kad pareiškėjui 2024 m. gegužės ir rugsėjo mėn. (iš viso 2 mėn.) buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą pareiškėjo prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte (924 EUR), 2024 m. kovo, balandžio, liepos ir rugpjūčio mėn. (iš viso 4 mėn.) – ženkliai mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA) (138,60–602,61 EUR), o 2024 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas atleistas ir išmokėta 503,89 EUR išmoka. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2024 m. rugsėjo 10 d. užsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą. Atsižvelgiant į tai, kad, pagal SODROS informacinės sistemos duomenis, pareiškėjas įsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą, kad jam per visą įdarbinimo laikotarpį Bendrovėje tik 2 kartus buvo mokamas darbo užmokestis, nurodytas prašyme ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte, ir 2024 m. rugsėjo 17 d. jis nutraukė darbo sutartį, yra pagrindas konstatuoti, kad asmens deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės. Vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad pareiškėjui 2022 m sausio 28 d. buvo išduotas pirmas leidimas laikinai gyventi, 2024 m. vasario 13 d. išduotas šiuo metu turimas leidimas laikinai gyventi, SODROS informacinės sistemos duomenimis, asmuo nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. lapkričio 30 d. buvo įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2022 m. gegužės 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 27 d., bet faktiškai per darbo joje laikotarpį nedirbo joje 4 mėn., nes jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. rugsėjo 17 d. buvo įdarbintas Bendrovėje, nuo 2022 m. spalio 10 d. iki 2023 m. lapkričio 9 d. vykdė individualią veiklą ir nuo 2024 m. rugsėjo 10 d. vėl vykdo individualią veiklą. Tai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, pareiškėjo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse duomenų nėra. Nurodo, kad pareiškėjas skunde neneigia, kad jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte sutartas atlyginimas, taigi, dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą aiškintis aplinkybes dėl pareiškėjo nemokamo darbo užmokesčio ar darbo sutarties nutraukimo. Pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją dėl paaiškinimų atmestini, kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992- 858/2016; 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317-415/2017), be to, gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Be kita ko, ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, o surinkti duomenys iš kompetentingos institucijos vertintini kaip nedviprasmiški ir pakankami Sprendimui priimti. Pažymi, kad panašaus pobūdžio bylose LVAT yra suformavęs aiškia teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymi, kad pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA) ir nutraukus darbo sutartį, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Mano, kad ginčijamas Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 5 d. pateikė teismui prašymą dėl administracinės bylos sustabdymo. Nurodo, kad pareiškėjas dėl neteisėto atleidimo iš darbo bei darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi į Darbo ginčų komisiją. Akivaizdu, kad Darbo ginčų komisijai pripažinus neteisėtu pareiškėjo atleidimą iš darbo ir priteisus jam priklausantį darbo užmokestį, tai turės tiesioginės įtakos šios administracinės bylos nagrinėjimui dėl atsakovo priimto Sprendimo, kuris yra priimtas dėl to, jog pareiškėjui nebuvo tinkamai išmokėtas darbo užmokestis ir pareiškėjas buvo atleistas iš darbo. Taigi, duomenims pasikeitus, neginčijamai pasikeistų ir esminės aplinkybės, turėjusios reikšmės šioje byloje ginčijamo Sprendimo priėmimui.
Migracijos departamentas 2024 m. lapkričio 7 d. pateikė teismui nuomonę dėl prašymo sustabdyti administracinę bylą. Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas 2024 m. rugsėjo 20 d. t. y. po to, kai patikrinus SODROS informacinės sistemos duomenis paaiškėjo, kad 2024 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nutraukta darbo sutartis ir tik 2 mėnesius iš 6, buvo mokėtas tarpininkavimo rašte, o kitus 4 mėnesius, ženkliai mažesnis negu MMA (138,60–602,61 EUR) darbo užmokestis. Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus, imperatyvius leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Darbo ginčų komisijos sprendimas neturės įtakos šiai bylai. Pažymi, kad ginčijamas Sprendimas priimtas tuo metu turimais duomenimis, o net ir pareiškėjui sulaukus teigiamo sprendimo tai nepakeistų fakto, jog tuos 4 mėnesius jis negavo pakankamai reguliariai gaunamų pajamų, kurių užtektų pragyventi ar, kad su juo buvo nutraukta darbo sutartis. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į tuo metų turėtus duomenis, vadovaujantis Įstatymo nuostatomis (50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir stabdyti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgtina į tai, kad Migracijos departamento Sprendimo priėmimo metu darbo sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, pareiškėjas nurodytu laikotarpiu negavo pakankamų pajamų, tai yra buvo vertinami duomenys, kurie buvo Sprendimo priėmimo metu, todėl nepriklausomai nuo to kaip baigsis pareiškėjo ginčas su darbdaviu bei koks bus Darbo ginčų komisijos sprendimas, tai nėra pagrindas stabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. lapkričio 14 d. kreipėsi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi (ketinu dirbti pagal darbo sutartį, mano profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir man nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams). Duomenys apie darbdavį – UAB „(duomenys neskelbtini)“; darbo užmokestis – 850 EUR per mėnesį.
Migracijos departamentui buvo pateiktas tarpininkavimo raštas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo. Kvietėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“; užsienietis (-ė) ketina dirbti (dirba) pagal darbo sutartį, jo (jos) profesija yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir jam (jai) nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas; darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoja mokėti 850 EUR darbo užmokestį per mėnesį.
2024 m. vasario 12 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. 2024 m. vasario 13 d. išduotas leidimas laikinai gyventi, pareiškėjui įteiktas – 2024 m. vasario 21 d.
SODROS duomenimis pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. rugsėjo 17 d.
Atsakovas priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760333520, galiojantį iki 2026 m. vasario 13 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 6 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu.
6. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu Sprendimu, skundžia jį teismui.
7. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, kai nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas) 8.3 papunktyje nustatyta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti šių dokumentų skaitmenines kopijas: dokumentus, patvirtinančius, kad užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams. Kai užsienietis prašo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu arba, kai užsienietis prašo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi 46 straipsnio 1 dalies 1 ar 3 punkte nurodytu pagrindu ir savanoriškos veiklos organizatoriaus ar Lietuvos mokslo ir studijos institucijos (toliau – mokslo ir studijų institucija) tarpininkavimo rašte nėra patvirtinta, kad jis turi pakankamai lėšų studijoms, stažuotės ar savanoriškos veiklos laikotarpiui ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti, jis turi papildomai pridėti dokumentą, patvirtinantį, kad turi pakankamai lėšų studijoms, stažuotės ar savanoriškos veiklos laikotarpiui ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (pavyzdžiui, banko pažyma).
Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 papunktį, pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 MMA.
8. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje. Taip pat byloje nustatyta, kad 2024 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas buvo atleistas iš Bendrovės. Tiek pareiškėjas prašyme, tiek Bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, kad pareiškėjo darbo užmokestis 850 EUR per mėnesį. Atsakovas spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvoje vertino SODROS duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjui per darbo Bendrovėje laikotarpį tik du kartus buvo išmokėtas ne mažesnis nei pareiškėjo prašyme ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (2024 m. gegužės ir birželio mėn. – 924 EUR), kitus mėnesius išmokėtas ženkliai mažesnis darbo užmokestis (2024 m. kovo, balandžio, liepos ir rugpjūčio mėn. mokėtas darbo užmokestis nuo 138,60–602,61 EUR); 2024 m. rugsėjo mėn. pareiškėjui išmokėta 503,89 EUR išmoka. Pareiškėjas nuo 2024 m. rugsėjo 10 d. užsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą.
Sutiktina su atsakovo padaryta išvada, kad atsižvelgiant į tai, kad, pagal SODROS duomenis, pareiškėjas įsiregistravo kaip vykdantis individualią veiklą, kad jam per visą įdarbinimo laikotarpį Bendrovėje tik 2 kartus buvo mokamas darbo užmokestis, nurodytas prašyme ir Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte, ir kad 2024 m. rugsėjo 17 d. jis nutraukė darbo sutartį, yra pagrindas konstatuoti, kad asmens deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės.
LVAT savo praktikoje, vertindamas pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-789/2024; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024).
Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas priimdamas Sprendimą vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 6 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 5 punktu. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, kaip teisingai pažymi atsakovas, pareiškėjui leidimas gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas būtent šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 MMA) ir nutrūkus darbo sutarčiai, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014; 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1165-415/2024). Iš Įstatymo nuostatų matyti, kad pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas vadovaujantis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, o tokiais veiksmas Migracijos departamentas nepažeidė pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
9. Pareiškėjas savo skunde nurodo, kad priimdamas Sprendimą atsakovas pažeidė gero administravimo principą, nesudarė jam tinkamų sąlygų pasisakyti, t. y. nesuteikė galimybės per tinkamą terminą nurodyti faktus, pateikti šiuos faktus patvirtinančius įrodymus ir savo argumentus, dėl ko buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą.
Teismas pažymi, kad Įstatyme nenustatyta konkreti užsieniečio išklausymo prieš priimant sprendimą panaikinti leidimą gyventi Lietuvoje, išduotą darbo pagrindu, procedūra. Ir nors pagal LVAT praktiką teisės būti išklausytam turi būti paisoma, net jei taikytinuose teisės aktuose tokia procedūra aiškiai nėra numatyta (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010), tačiau, nagrinėjamu atveju, kaip ir panašaus pobūdžio bylose nurodo LVAT, faktas, jog užsienietis negauna pajamų, pagal įstatymą privalomų leidimui gauti, yra įstatymo nustatytas pagrindas naikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiomis aplinkybėmis, t. y. nesant jokių pareiškėjo situaciją individualizuojančių aplinkybių, pareiga jį išklausyti prieš priimant šį sprendimą beprasmiškai pailgintų administracinę procedūrą ir nepadidintų pareiškėjo teisinės apsaugos (žr. LVAT 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024). Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pats skunde nurodė, kad neprieštarauja, jog skundas būtų nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka, tai yra net bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nepasinaudojo galimybe papildomai išdėstyti savo argumentus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skunde pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie galėtų įtakoti priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad pareiškėjas apie tai, jog yra atleistas iš darbo, kaip kad nurodė darbdavys, pareiškėjo prašymu, sužinojo tik po to, kai gavo skundžiamą Sprendimą, taip pat jam tapo staigmena nurodant, kad pareiškėjas neva tai nedirbo ir neturėjo pragyvenimui skirtų lėšų, vertintini kritiškai. Aplinkybės dėl pareiškėjo gautų lėšų yra patvirtintos SODROS duomenimis.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, atsakovas veikė savo kompetencijos ribose, taip pat nepažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų.
11. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
12. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pažymėtina, kad nors pareiškėjas skundu prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, papildomai teismui nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas teikdamas teismui skundą sumokėjo 22,50 EUR žyminį mokestį, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas yra atmestas, tad jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas duomenų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų priteisimo klausimas nesvarstytinas (ABTĮ 40, 41 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo M. K. (M. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.