Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

nuteistajam Ž. S. ir jo gynėjui Aivarui Surbliui,

išteisintajam R. U. ir jo gynėjai Jovitai Usonytei,

nukentėjusiosios S. K. įgaliotajam atstovui adv. Romui Kersnauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. S. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. S. nuteistas pagal BK 24 str. 4 d., 5 d. ir 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 ir 9 d. šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008-05-15 nuosprendžiu paskirta bausme, galutinai nubaustas laisvės atėmimu 6 metams. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitytas suėmimo ir pagal ankstesnį nuosprendį atliktos bausmės laikas. Dėl kaltinimų pagal BK 145 str. 2 d., 140 str. 1 d., 21 str. 1 d. ir 135 str. 1 d. Ž. S. išteisintas, nesant jo veikose šių nusikaltimų požymių,

R. U. dėl kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d. ir 135 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Žemesnės instancijos teismas

Ž. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 26 d., turėdamas tikslą susargdinti sunkia nepagydoma liga ŽIV S. K. (G.), organizavo šią nusikalstamą veiklą, parengė ją, suplanavo, parinko šio nusikaltimo padarymui asmenį R. U., kurį įkalbėjo sušvirkšti ŽIV infekuoto kraujo nukentėjusiajai. Siekdamas savo nusikalstamo tikslo, 2007 m. gegužės 26 d. vakare, tikslus laikas nenustatytas, Klaipėdoje, Melnragėje, tikslesnė vieta nenustatyta, iš A. R., sergančio ŽIV, gavo jo kraujo, kurį iki 2007 m. gegužės 28 d., tikslesnis laikas nenustatytas, perdavė R. U., nurodydamas ŽIV infekuotą kraują sušvirkšti S. K.. Pastarasis 2007 m. gegužės 28 d. ryte, tikslesnis laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, sulaukęs iš namo laiptinės išeinančios S. K., nusprendė nusikaltimo atsisakyti ir švirkštą su krauju išmetė į šiukšlių konteinerį.

Ž. S. buvo kaltinamas pagal BK 145 str. 2 d., 140 str. 1 d. tuo, kad jis nuo 2006 m. birželio mėn. pradžios iki 2006 m. lapkričio 13 d. terorizuodamas grasino nužudyti S. K. (G.) bei sunkiai sutrikdyti jos sveikatą ir sistemingai baugino S. K. (G.), naudodamas psichinę prievartą, taip pat ją mušdamas, sukėlė S. K. (G.) fizinį skausmą, o būtent:

2006 m. birželio mėn. pradžioje, tiksli data ir laikas nenustatyti, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sudavė vieną kartą kumščiu S. K. (G.) per galvą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą ir baugino S. K. (G.), grasino nužudyti – papjauti, prieš akis laikydamas peilį.

2006 m. birželio mėn., tiksli data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini) namo kieme, nukentėjusiajai S. K. (G.) pavėlavus išeiti į kiemą, jis sudavė vieną kartą kumščiu S. K. (G.) į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, šiai su sūnumi rankose bėgant, ją pasivijo ir pagrasino nužudyti. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nuvykus į nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrasino S. K. (G.) nužudyti, mojuodamas kumščiais šiai prieš veidą.

2006 m. birželio 21 d. 21 val. ties „K.“ autoservisu, esančiu (duomenys neskelbtini), jėga sugriebęs už plaukų nukentėjusiąją S. K. (G.), ištraukė iš jos automobilio „Opel Calibra“, įsodino į savo automobilį, kurio markė nenustatyta, reikalaudamas iš S. K. (G.) nutraukti santykius su vyru, baugino nukentėjusiąją, rankomis ją smaugdamas, ir tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, grasino jai perpjauti gerklę.

2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, tiksli data nenustatyta, apie 12 val. Klaipėdoje, Rimkų g., automobilyje „Opel Calibra“ grasino S. K. (G.) sunkiai sužaloti, tai yra prieš nukentėjusiosios akis laikydamas skutimosi peiliuką, grasino nupjauti jos krūtis, supjaustyti jos veidą bei grasino išprievartauti, sumušti ir išmesti iš automobilio.

Laikotarpyje nuo 2006 m. lapkričio 10 d. iki 2006 m. lapkričio 13 d. į S. G. mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) siuntė SMS žinutes, kuriomis grasino nukentėjusiąją nužudyti.

Apylinkės teismas Ž. S. dėl šių kaltinimų išteisino motyvuodamas tuo, kad tik pati nukentėjusioji teigia, kad jai buvo grasinama nužudyti bei naudojamas fizinis smurtas jos atžvilgiu, pati nukentėjusioji nei į policiją, nei į medikus nesikreipė, apklausti liudytojai N. K. S., T. R., A. S., kurie yra nukentėjusiosios giminaičiai, parodė, jog S. K. buvo grasinama, kad ji dažnai konfliktuodavo su Ž. S., tačiau nei vienas iš šių liudytojų negalėjo patvirtinti matę, kad Ž. S. S. K. atžvilgiu būtų vartojęs fizinį smurtą. Vien iš SMS žinučių, siųstų S. K. su grasinimais, negalima padaryti išvados, jog tie grasinimai buvo realūs. Baudžiamoji atsakomybė kiltų tik tuo atveju, jeigu būtų pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti. Be to, kaip matyti iš ištirtų duomenų, po grasinimų ir po fizinio smurto panaudojimo nukentėjusioji ir toliau bendravo su kaltinamuoju, pati atsakinėdavo į jo žinutes, iš kurių turinio nematyti, jog ji jas rašo įbauginta Ž. S..

Ž. S. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 21 str. 1 d. ir 135 str. 1 d. tuo, kad 2007-05-28 nepavykus susargdinti S. K. sunkia nepagydoma liga, jis vėl rengėsi įvykdyti šią nusikalstamą veiką - 2007 m. birželio 5 d. apie 17.20 val. telefoninio pokalbio metu su R. U. susitarė vėl paimti iš A. R., sergančio sunkia nepagydoma liga ŽIV, jo infekuoto kraujo, kurį R. U. turėtų sušvirkšti S. K., t. y. rengėsi sunkiai sutrikdyti sveikatą, susargdinant S. K. sunkia nepagydoma liga.

Apylinkės teismas Ž. S. dėl šio kaltinimo išteisino motyvuodamas tuo, kad nors jam buvo kilusi mintis dar kartą pabandyti įkalbėti R. U., kad šis gautų infekuoto kraujo S. K. užkrėtimui ŽIV, tačiau R. U. jam nebepaskambinus, šie Ž. S. ketinimai nebuvo įvykdyti. Vien tik už kaltinamojo mintį įvykdyti nusikaltimą baudžiamoji atsakomybė negali atsirasti.

R. U. buvo kaltinamas pagal BK 22 str. 1 d. ir 135 str. 1 d. tuo, kad jis, sukurstytas Ž. S. sunkiai sutrikdyti sveikatą susargdinant žmogų sunkia nepagydoma liga, iki 2007 m. gegužės 28 d., tikslesnis laikas nenustatytas, iš Ž. S. gavo švirkštą su ŽIV infekuotu krauju, po ko Ž. S. nurodė sušvirkšti ŽIV infekuotą kraują S. K. (G.). 2007 m. gegužės 28 d. ryte, tikslesnis laikas nenustatytas, R. U. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, sulaukęs iš namo laiptinės išeinančios S. K., pasikėsino sušvirkšti jai Ž. S. jam perduotą infekuotą ŽIV kraują, tačiau S. K. pastebėjus link jos einantį R. U., pastaroji išsigando ir įsėdusi į savo automobilį išvažiavo, todėl nusikaltimas nebuvo baigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Tokiu būdu R. U. pasikėsino sunkiai sutrikdyti sveikatą, susargdinant nukentėjusiąją sunkia nepagydoma liga.

Apylinkės teismas R. U. dėl šio kaltinimo išteisino motyvuodamas tuo, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą, nes kaip nustatyta, jis savo noru nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką, nors ir suvokė, kad gali ją pabaigti.

Žemesnės instancijos teismas

Bylos tyrimo metu nustatyta, kad liudytojai N. S., T. R., A. S., D. L., T. K., N. P. ne tik patys girdėjo, kaip Ž. S. necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiąją, bet ir grasino nužudyti bei fiziškai susidoroti, šių liudytojų teigimu, Ž. S. grasinimai buvo realūs. Be to, paminėti nukentėjusios šeimos nariai bijojo, kad Ž. S. tikrai gali susidoroti su S. K.. Nurodyti liudytojai ne tik girdėjo Ž. S. grasinimus, bet ir pati nukentėjusioji jiems apie tai pasakojo, o N. S., T. R., A. S. dar ir nurodė, kad matė nukentėjusiosios paraudusį veidą, kaip jiems paaiškino S. K. - tai Ž. S. smurto prieš ją vartojimo padariniai. Visus šiuos duomenis patvirtina SMS žinutės, siųstos Ž. S. nukentėjusiajai su nedviprasmiškais grasinimais nužudyti. Pati nukentėjusioji taip pat patvirtino, kad Ž. S. dažnai smurtavo prieš ją, o neapsikentusi smurto ji kreipėsi į policiją, kur Ž. S. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tačiau vėliau tyrimas buvo nutrauktas ir Ž. S. didžiuodamasis tuo nurodė, kad nukentėjusioji jam nieko nepadarys. Manydama, kad kreiptis į policiją yra beprasmiška ir stengdamasi nors kiek išvengti Ž. S. smurto ir agresijos jos atžvilgiu, nukentėjusioji vėl ėmė su juo bendrauti ir atsakinėti į jo grasinančias žinutes. Nukentėjusios teigimu, ji su Ž. S. bendravo tik iš baimės dėl savo ir artimųjų gyvybių, priešingu atveju Ž. S. tikrai būtų susidorojęs su ja ir jos artimaisiais. Šie nukentėjusios parodymai sutampa su kitomis byloje nustatytomis ir patvirtintomis aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo netikėti nuketėjusiąja. Tokiu būdu akivaizdu, kad Ž. S. ne tik terorizuodamas grasino nužudyti S. K. bei sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, bet ir sistemingai baugino nukentėjusiąja naudodamas psichinę prievartą, taip pat mušdamas ją, sukėlė jai fizinį skausmą.

Apylinkės teismas R. U. išteisino motyvuodamas tuo, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą, nes, kaip nustatyta, savo noru nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką, nors ir suvokė, kad gali ją pabaigti. Nesutikti su šia apylinkės teismo išvada nėra pagrindo. Tuo tarpu prokuroras, apeliaciniame skunde teigdamas priešingai, t. y. kad pagal nustatytas bylos aplinkybes R. U. pasikėsino įvykdyti nusikaltimą, tačiau jo neįvykdė todėl, kad nukentėjusioji, pamačiusi nepažįstamą asmenį, artėjantį prie jos, išsigando ir sėdusi į automobilį išvažiavo, nepateikė jokių patikimų įrodymų, paneigiančių gynybinę R. U. versiją. Kolegijos nuomone, tokių įrodymų byloje ir nėra.

Nors apylinkės teisme R. U., parodydamas, kad Ž. S. prašė jo tik aptaškyti nukentėjusiosios S. K. (G.) kelnes, iš dalies pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog Ž. S. jo prašė nukentėjusiajai įdurti ir užkrėsti ŽIV, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme vienodai parodė, kad iš Ž. S. paimtą švirkštą išmetė į šiukšlių konteinerį, artėdamas prie nukentėjusiosios. Jis švirkštą išmetė, nes suprato, kad elgiasi blogai ir nutarė nusikaltimo atsisakyti. Pro S. K. (G.) jis praėjo šiaip sau. Nukentėjusioji S. K. (G.) parodė, kad 2007 m. gegužės mėnesį, tikslios datos neprisimena, ji su sūnumi išėjusi iš (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini) pastebėjo, kad prie jos įtartinai artinasi vyras su ištatuiruotom rankom ir raudonais marškinėliais. Iš jo elgesio suprato, kad kažkas ne taip. Kad vaikinas turėtų rankose švirkštą, ji nematė. Ji greitai įsėdo į savo automobilį ir nuvažiavo prie vaikų darželio, kur jos jau laukė Ž. S.. Iš Ž. S. ji sužinojo, kad tas vyras pagal Ž. S. nurodymus turėjo jai sušvirkšti infekuoto kraujo. Iš aptartų parodymų matyti, kad R. U. jokių aktyvių veiksmų, rodančių jo ketinimus įvykdyti Ž. S. nurodymus, kaip antai bandyti nepastebimai prisiartinti prie nukentėjusiosios ir bandyti sušvirkšti jai infekuotą kraują, ar vytis jį pastebėjusią nukentėjusiąją, bandyti atidaryti automobilio dureles ir pan., nesiėmė, švirkšto jo rankose nukentėjusioji nematė, nors tiksliai apibūdino R. U. ir netgi įsidėmėjo jo ištatuiruotas rankas. Prokuroro apeliaciniame skunde minimi apklaustų asmenų parodymais nustatyti objektyvūs R. U. veiksmai, kuriais prokuroras bando įrodinėti R. U. ketinimą įvykdyti nusikaltimą – laukimas išeinančios iš namų nukentėjusiosios ir demonstratyvus artėjimas prie jos – priešingai, gali būti logiškai paaiškinami tuo, kad galimai būdamas priklausomas nuo Ž. S. (be jokių asmeninių ar materialinių paskatų sutikti daryti sunkų nusikaltimą nėra logiška), R. U., vengdamas nepalankios Ž. S. reakcijos, stengėsi veikti taip, kad Ž. S. nekiltų įtarimas, kad jis net nesiruošė vykdyti Ž. S. nurodymų susargdinti S. K. sunkia nepagydoma liga. Tuo būdu byloje surinktais įrodymais R. U. gynybinė versija nėra paneigta, nesutikti su apylinkės teismo išvada, jog R. U. savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą, kolegija neturi pagrindo.

Dėl Ž. S. nuteisimo pagal BK 24 str. 4, 5 d. ir 135 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo Ž. S. versija, jog jis savanoriškai atsisakė pabaigti sumanytą nusikaltimą, kadangi kitą rytą išsiblaivęs suprato, kad klydo, ir iš A. R. paimtą švirkštą su raudonos spalvos skysčiu išmetė, yra paneigta R. U. parodymais, iš kurių matyti, kad iš Ž. S. automobilio jis išlipo ir nuėjo į Ž. S. nurodytą vietą su švirkštu rankoje, kurį pakeliui išmetė. Sugretinus A. R. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, jog jis švirkštą su savo krauju padėjo atgal į automobilio dėtuvę (t. 1, b. l. 157; t. 6, b. l. 163), R. U. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jis švirkštą su raudonu skysčiu paėmė iš Ž. S. automobilio dėtuvės, kai pastarasis ją atidarė (t. 4, b. l. 32), su Ž. S. 2007-05-27 telefoninio pokalbio metu išsakytais žodžiais K. S. apie tai, kad jis labai drebėjo bijodamas net prisiliesti prie švirkšto su A. R. krauju (t. 2, b. l. 99), nekyla abejonių, kad A. R. į dėtuvę įdėtą švirkštą paėmė R. U. matant Ž. S., kuris švirkšto su A. R. krauju pats į rankas neėmė, bijodamas užsikrėsti ŽIV. Paties Ž. S. parodymai apie švirkšto išmetimą yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Jis apylinkės teisme iš pradžių parodė, kad tuo metu, kai Melnragėje susitiko su A. R. ir prašė jo į švirkštą prileisti savo kraujo, buvo girtas, o kitą rytą atsikėlęs suprato, kad daro nesąmones ir švirkštą su A. R. krauju išmetė (t. 6, b. l. 8), tačiau vėliau jau parodė, kad kai iš A. R. paėmė kraują, manė, kad panaudos, bet pakeliui grįždamas švirkštą išmetė pakelėje (t. 6, b. l. 11). Be to, Ž. S. parodė, kad išmetęs švirkštą su ŽIV infekuotu krauju, į kitą švirkštą prileido aviečių sirupo, nuvažiavo pas R. U. ir jo paprašė, kad tą sirupą sušvirkštų ant S. K. kelnių (t. 6, b. l. 8), vėliau, atnaujinus įrodymų tyrimą parodė, kad švirkštą su sirupu parodė R. U., tačiau jį išmetė, nes pamanė, kad sirupas nebėgs (t. 6, b. l. 196). Paminėtina ir tai, kad liudytojas A. R. teisme taip pat pakeitė parodymus ir parodė, kad į Ž. S. duotą švirkštą prileido ne savo kraujo, bet spanguolinės degtinės, kurią tuo metu gėrė su draugais. Šios aplinkybės rodo, kad Ž. S., pasinaudodamas pakeistais R. U. ir A. R. parodymais, ir pats keisdamas savo parodymus, siekė išgalvotomis versijomis, neatitinkančiomis bylos aplinkybių, išvengti baudžiamosios atsakomybės. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ž. S. neigimas, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, vertintinas kaip jo siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, jis savo nusikalstamų kėslų nebuvo atsisakęs ir nusikaltimas nebuvo įvykdytas tik dėl to, kad R. U. jo atsisakė. Tuo būdu nuteistojo Ž. S. kaltė dėl kurstymo S. K. (G.) susargdinti sunkia nepagydoma liga bei šio nusikaltimo organizavimo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas šiame epizode Ž. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Vienok apylinkės teismas, tinkamai išsprendęs Ž. S. kaltės klausimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas Ž. S. veiką pagal BK 24 str. 4 d., 5 d. ir 135 str. 1 d. kaip baigtą nusikaltimą, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas. Kaip jau aptarta, šioje byloje patikimai nustatyta, kad R. U., sulaukęs iš namo laiptinės išeinančios S. K., nusprendė nusikaltimo atsisakyti ir švirkštą su krauju išmetė į šiukšlių konteinerį. Taigi akivaizdu, kad Ž. S. organizuotas nusikaltimas nebuvo baigtas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo Ž. S. valios, kadangi nusikaltimo vykdytojas R. U. savo noru atsisakė pabaigti nusikaltimą.

BK 26 str. 1-3 d. nustatyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Jeigu vykdytojo nusikalstama veika nutrūko rengiantis ar pasikėsinant ją daryti, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako už rengimąsi ar pasikėsinimą bendrininkaujant padaryti nusikalstamą veiką. Jeigu yra vieno iš bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančių, lengvinančių arba sunkinančių aplinkybių, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. Šiose normose įtvirtintos pagrindinės bendrininkų atsakomybės nuostatos: 1) kiekvieno bendrininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas už bendrai daromą nusikalstamą veiką yra tas pats – tai objektyvių ir subjektyvių nusikalstamos veikos požymių visuma jo veikoje; 2) bendrininko veikos kvalifikacijos priklausomybė nuo vykdytojo padarytos veikos pobūdžio bei bendrai daromos nusikalstamos veikos stadijos, kurią pasiekė vykdytojo veika. Tačiau tai, kad bendrininkų veikos įvertinimas priklauso nuo vykdytojo faktiškai padarytos veikos, nereiškia, kad bendrininkų vaidmuo bendroje nusikalstamoje veikoje yra tik pagalbinis, kad bendrininkų atsakomybė visiškai priklauso nuo vykdytojo atsakomybės. Pažymėtina, kad ne tik vykdytojo, bet ir kiekvieno kito bendrininko veika atitinka BK specialioje dalyje numatytos tos pačios nusikalstamos veikos sudėtį, kuri papildoma ir konkrečios bendrininkavimo rūšies, numatytos BK 24 str. 3-6 d., požymiais. Taigi ir vykdytojas, ir kiti bendrininkai atsako ne už kitų, o už pačių asmeniškai padarytą nusikalstamą veiką, todėl nėra ir negali būti visiško bendrininkų atsakomybės priklausymo nuo vykdytojo atsakomybės. Priešingai būtų įmanoma teisine prasme nelogiška ir nepagrįsta situacija, jog nesant galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn vykdytojo todėl, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą, atsakomybės klausimas kitiems bendrininkams, jau atlikusiems savo nusikalstamą vaidmenį, net nebūtų keliamas. Todėl Ž. S., kaip nusikaltimo organizatoriaus, baudžiamosios atsakomybės klausimas sprendžiamas kitaip, nei nusikaltimo vykdytojo R. U. baudžiamosios atsakomybės klausimas.

BK 23 str. 2-3 d. nustatyta, kad asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, pagal šį kodeksą atsako tik tuo atveju, jeigu padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Kai nusikalstamą veiką daro keli asmenys, tai savanoriškai atsisakęs ją pabaigti organizatorius ar kurstytojas pagal šį kodeksą neatsako, jeigu jis ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo ar sukurstė, ir ta veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių. Be to, pagal šį kodeksą neatsako padėjėjas, jeigu jis savo noru atsisakė dalyvauti nusikalstamoje veikoje, apie tai pranešė kitiems bendrininkams ar teisėsaugos institucijoms ir ta veika nebuvo padaryta arba ji padaryta be jo pagalbos. Taigi minėtose teisės normose įtvirtinti atskiri reikalavimai dėl BK 23 str. taikymo vykdytojui, padėjėjui, kurstytojui ir organizatoriui. Pripažįstant savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką organizatoriui, tokiu šioje byloje yra Ž. S., turi būti nustatyta: 1) ar organizatorius ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų nusikalstamos veikos, kurią jis organizavo; 2) veikos nepadarymo ar jos padarinių neatsiradimo faktas. Nors Ž. S. suplanuota veika nebuvo padaryta ir neatsirado jos padarinių, ir antroji būtina sąlyga pripažįstant savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką yra tenkinta, tačiau organizatoriaus savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką galima pripažinti tik tada, kai tarp pirmosios ir antrosios sąlygų nustatomas priežastinis ryšys, t.y. jei veika nebuvo padaryta ar neatsirado jos padarinių dėl to, kad organizatorius ėmėsi visų nuo jo priklausančių priemonių, kad bendrininkai nepadarytų organizuotos nusikalstamos veikos. Kaip jau išsamiai aptarta, R. U. savo noru nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką ir šiam jo sprendimui Ž. S. įtakos neturėjo, todėl šiuo atveju nusikaltimo vykdytojui savanoriškai atsisakius pabaigti nusikaltimą ir neatsiradus nusikaltimo pasekmėms, Ž. S. kaip nusikaltimo organizatoriaus baudžiamoji atsakomybė neišnyksta. Tuo būdu Ž. S. veika perkvalifikuotina pagal BK 22 str. 1 d., 24 str. 4, 5 d. ir 135 str. 1 d. kaip pasikėsinimas kurstyti ir organizuoti susargdinimą sunkia nepagydoma liga.

Dėl Ž. S. išteisinimo BK 145 str. 2 d., 140 str. 1 d.

BK 145 str. 1 d. numatyta atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Toks grasinimas turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Objektyvioji nusikaltimo pusė reiškiasi tam tikra psichine prievarta, kurią kaltininkas naudoja prieš nukentėjusįjį, kad taip jį įbaugintų, atkeršytų ar pan. Grasinimo nužudyti subjektyviosios pusės požymis kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą išsako taip, jog nukentėjusysis tiki, kad tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori. BK 145 str. 2 d. numatyta atsakomybė už sunkesnę nusikalstamą veiką - žmogaus terorizavimą, pasireiškiantį grasinimu susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingu bauginimu naudojant psichinę prievartą. Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia žmogaus bauginimu, subjektyvioji pusė - tiesiogine tyčia. Iš BK 145 str. 1 ir 2 d. dispozicijų formuluočių ir nustatytų sankcijų matyti, kad įstatymų leidėjas abiejose šio straipsnio dalyse esančioms grasinimo, terorizavimo ir bauginimo sąvokoms suteikė nevienodą reikšmę. BK 145 str. 2 d. esanti bauginimo sąvoka yra apibendrinamoji ir vertinamoji. Ši sąvoka sietina su šio straipsnio 2 d. dispozicijoje išvardintais veikos objektyviosios pusės požymiais. Terorizuojant asmenį ar jį sistemingai bauginant nukentėjusysis yra nuolatinėje baimės, netikrumo būsenoje, nes kyla realus pavojus jo gyvybei, sveikatai ar turtui.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji S. K. (G.) parodė, kad su Ž. S. susipažino 2004 m., tačiau daugiau su juo bendrauti pradėjo, jam grįžus iš įkalinimo įstaigos. Jų tarpusavio santykiai artimi. 2006 m. kovo mėn. jos vyrui grįžus iš plaukiojimo jūroje, Ž. S. jos pradėjo reikalauti palikti vyrą, terorizuoti ir grasinti jai. Pirmą kartą Ž. S. sudavė kumščiu jai į galvą 2006 m. birželio mėn. pradžioje jos nuomojamame bute (duomenys neskelbtini), kai ji ruošėsi eiti į klubą ir džiovinosi plaukus, pradėjo jai grasinti, kad ji niekur neis, pagriebė virtuvinį peilį ir laikydamas prieš ją pasakė, kad papjaus.

Antrą kartą Ž. S. sudavė jai kumščiu į galvą 2006 m. birželio mėn., kai Ž. S. atvažiavo jos pasiimti, o ji pavėlavo išeiti iš mamos namų. Norėdama išvengti kitų smūgių, ji su savo vaiku pradėjo bėgti, o Ž. S. ją vijosi ir šaukė, kad nužudys. Kaimynai iškvietė policiją, tada Ž. S. liepė sėsti į automobilį, o policijos pareigūnams pasakė, kad tai šeiminis konfliktas. Ji tada buvo išsigandusi ir nedrįso policijos pareigūnų paprašyti pagalbos. Kai parvažiavo namo į (duomenys neskelbtini), Ž. S. vėl pradėjo ant jos šaukti, grasino ją užmušti, prieš veidą mojavo kumščiais. Tuo metu ji buvo labai išsigandusi, nes žinojo, kad Ž. S. susinervinęs būna nenuspėjamas, jo veidas buvo labai piktas, rėkdamas ant jos jis giliai kvėpavo, ir tokia Ž. S. būsena labai ją gąsdino.

2006-06-21, kai ji pabuvusi prie jūros, važiavo namo Minijos g., ties „Kemi“ autoservisu Ž. S. automobiliu sustojo prieš jos automobilį, išlipęs pribėgo prie jos automobilio, nurodė jai išlipti ir sėsti į jo automobilį. Jai nesutikus lipti, jis sugriebė jai už plaukų ir jėga ją ištraukė iš automobilio. Jos sūnų Ž. S. taip pat persodino į savo automobilį. Tada Ž. S. buvo girtas ir agresyvus. Važiuojant automobilyje, Ž. S. paėmė jos telefoną ir perskaitė jai siųstas žinutes. Viena žinutė buvo nuo jos vyro. Tuomet Ž. S. pradėjo jai priekaištauti ir reikalauti, kad ji nebendrautų su savo buvusiu vyru, jai nesugebėjus jo nuraminti, Ž. S. sustojo kelkraštyje, sugriebė ją už kaklo ir pradėjo smaugti, liepdamas sakyti tiesą. Taip pat grasino perpjauti jai gerklę, jei ji toliau bendraus.

2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje Ž. S. ją nuvežė į Rimkų gyvenvietę, sustabdė automobilį už kiosko ir pradėjo jai priekaištauti dėl to, kad ji vakare buvo susitikusi su savo drauge, nes jis buvo uždraudęs jai bendrauti su bet kuo. Tada iš po liežuvio išsitraukė skutimosi peiliuką ir pagrasino, kad juo supjaustys jai veidą, krūtį, atvažiuos 6 žmonės ir ją išprievartaus bei sumuš. Šie Ž. S. grasinimai buvo realūs, jo žvilgsnis buvo abejingas, todėl jai pasirodė kad šį kartą jis tikrai įvykdys savo ketinimus ją užmušti. Vėliau Ž. S. išlipo iš automobilio, tą patį liepė padaryti ir jai. Ji nepakluso, tada jis jėga ištraukė iš automobilio ir rodė vietą, kur ją sumuš ir prievartaus. Jos kūnas visas drebėjo, ji verkė. Kai Ž. S. nusiramino, jai pasakė, kad tai bus jai pamoka.

Po to Ž. S. išvyko į Norvegiją ir grasinimai baigėsi. Kai jis 2006 m. lapkričio 10 d. grįžo, ji jam pasakė, kad nenori su juo bendrauti, tada Ž. S. jai pasakė, kad jei ji jį paliks, jis jai pepjaus gerklę. Ž. S. jai nurodė 2006-11-10 18 val. ateiti į „Akropolį“ ir šiuos jos žodžius, t. y. kad ji su juo nebenori bendrauti, pasakytų žiūrėdama jam į akis. Kai ji atsisakė susitikti su Ž. S., jis atvažiavo prie jos močiutės N. P. namo, esančio (duomenys neskelbtini) ir parašė jai žinutę „pažiūrėk savo mirčiai į akis“. Kai ji pažiūrėjo pro langą, kieme pamatė Ž. S. automobilį „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) juodos spalvos. Ž. S. tuo metu sėdėjo vairuotojo vietoje. Ji pas Ž. S. į lauką neišėjo. Tuomet Ž. S. nuolatos jai siuntinėjo grasinančio pobūdžio žinutes, t.y. kad ją užmuš, kad pagrobs jos sūnų. Po to ji su mama T. R. ketino važiuoti į parduotuvę. Kai išėjo į lauką, į (duomenys neskelbtini) namo kiemą, Ž. S. stovėjo kieme ir pradėjo ant jos šaukti, vadino prostitute, neleido jai įlipti į savo automobilį, šaukė, kad ją užmuš. Tuomet ją užstojo mama. Jai pavyko įsėsti į savo automobilį, ir ji su mama išvažiavo į parduotuvę. Po to į jos telefoną Ž. S. siuntė grasinančio pobūdžio žinutes, kad ją užmuš. Grasinimus Ž. S. parašydavo perfrazuodamas, tačiau ji šiuos grasinimus suprato kaip ketinimą užmušti ją ir jos sūnų. Apie 18 val. ji su mama, sūnumi ir seserimi nuvažiavo į „Akropolį“ pavakarieniauti. Apie 19 val. Ž. S. atvažiavo į „Akropolį‘ ir nuėjo prie žaidimų kambario, kur tuo metu žaidė jo sūnus. Tuomet jos sesuo N. jos sūnų atvedė prie staliuko, kur jie valgė, o jai iš paskos prie staliuko atsekė ir Ž. S.. Ž. S. pasikvietė ją pasikalbėti, tačiau girdint ir jos mamai Ž. S. pasakė, kad jis taip elgsis tol, kol ji jam atleis ir grįš pas jį, priešingu atveju, jei ji jam nepaklus, jis ją užmuš. Ji Ž. S. pasakė, kad ji su juo bendrauti nenori ir su šeima ėjo link durų. Ž. S. ėjo jiems iš paskos ir visiems girdint šaukė, kad ji yra prostitutė ir kitokiais žodžiais ją įžeidinėjo. Kai ji priėjo prie savo automobilio, Ž. S. ją sugriebė už palto gaubto, neleido lipti į automobilį. Mama, norėdama ją apginti, pradėjo Ž. S. mušti rankine. Tuomet Ž. S. pasakė, kad su ja susidoros kitoje vietoje, o ne čia. Po to Ž. S. jiems važinėjo iš paskos, sekė, kur ji važiuoja ir nuolatos siuntė grasinančio pobūdžio SMS žinutes. Ž. S. veiksmai jos atžvilgiu buvo tikrai realūs, ji bijojo išeiti iš namų, kadangi bet kuriuo momentu ją galėjo pagrobti Ž. S. ir įgyvendinti savo grasinimus, t. y. ją užmušti. Ž. S. veiksmai yra neprognozuojami, jis ne kartą yra pavartojęs smurtą jos atžvilgiu, todėl ji, bijodama dėl savo ir savo šeimos gyvybės, buvo priversta kreiptis į policiją. Ž. S. gera valia palikti jos ramybėje neketino.

Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais nėra jokio pagrindo. Juos patvirtina ne tik liudytojų N. S., A. S., T. R. parodymai, bet ir objektyvūs bylos duomenys.

Liudytoja N. S. (K.) parodė, kad 2006 m. birželio mėn. ji su seserimi (nukentėjusiąja) buvo susitarusios eiti į klubą, tačiau sesuo nėjo, o kitą dieną sesuo jai pasakojo, kad Ž. S. bute (duomenys neskelbtini) ją sumušė, kai ji žnyplėmis sukosi plaukus (t. 5, b. l. 61). Taip pat ji parodė, kad jos sesuo su Ž. S. bendravo tik dėl to, kad jis grasino, šantažavo ir ji jo bijojo, ji bandė nutraukti santykius, melavo, kad negali susitikti, tačiau to jai nepavyko padaryti (t. 5, b. l. 90).

Liudytojas A. S. parodė, kad tuo metu, kai buvo įvykis prie (duomenys neskelbtini) namo, šalia S. K. stovėjo Ž. S., jis buvo susinervinęs ir atrodė agresyviai. Jis su N. K. nuėjo į svečius, o Ž. S. su S. K. liko stovėti. Kai sutiko S. K., jos veidas buvo paraudęs, susidarė toks įspūdis, kad tarp jų įvyko konfliktas ir Ž. S. trenkė S. K., tačiau paklausus S., kas nutiko, ji nieko neatsakė (t. 5, b. l. 145-146).

Liudytoja T. R. parodė, kad 2006 m. lapkričio mėn., kai jie buvo parduotuvėje „Maxima“, atvyko Ž. S. ir nuėjo prie vaikų kambario, tada kilo konfliktas, Ž. S. ją iškoliojo visokiais žodžiais, grasino susidoroti dėl to, kad ji neleido susitikti su dukra. Taip pat ne kartą matė, kad dukra buvo sužalota, tačiau dukra jai ne daug ką pasakodavo, nes bijojo, kad jis jiems ko nors nepadarytų. (t. 5, b. l. 90).

Iš Klaipėdos miesto VPK pateiktos informacijos matyti, kad 2006-11-10 apie 23.00 val. buvo užregistruotas pil. G. skambutis (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)) apie konfliktą šeimoje (duomenys neskelbtini), kuris pasitvirtino, o S. G. nuvežta į 3 PK budėtojų dalį, rašys pareiškimą. Taip pat 2006-11-11 apie 01.30 val. buvo užregistruotas pil. G. skambutis (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)), jog (duomenys neskelbtini) kažkas laužo duris, tačiau nuvažiavus ten nieko nerasta. 2006-11-11 apie 11.46 val. užregistruotas vyro skambutis, kad (duomenys neskelbtini)automobiliu „Opel Omega“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važinėja kaip įtariama neblaivus vyras, atvykstant policijos ekipažui automobilis išvažiavo (t. 2, b. l. 43-45).

SMS žinučių, siųstų nukentėjusiajai 2006 m. lapkričio 10-12 d., intensyvumas ir turinys visiškai patvirtina nukentėjusiosios, o taip pat ir liudytojos T. R. parodymus apie tų dienų Ž. S. nusikalstamus veiksmus prieš S. K.. Nors nuteistasis teigia, neva byloje nėra jokių įrodymų, kad grasinančias SMS žinutes nukentėjusiajai rašė Ž. S., šie teiginiai yra nepagrįsti.

Iš 2006 m. lapkričio 14 d. SMS žinučių apžiūros protokolo (t. 1, b. l. 37-41) matyti, kad į S. G. mobilaus ryšio telefoną gautos grasinančios žinutės buvo siųstos: iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) - 2006 m. lapkričio 10 d. nuo 11.06 val. iki 18.33 val., 2006 m. lapkričio 13 d. nuo 00.02 val. iki 00.32 val.; iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) - 2006 m. lapkričio 10 d. 21.35 val. ir 21.53 val.; iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) - 2006 m. lapkričio 11 d. nuo 17.53 val. iki 19.37 val. ir 23.18 val.; iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) – 2006 m. lapkričio 11 d. 21.01 val. ir 2006 m. lapkričio 12 d. nuo 12.43 val. iki 17.15 val.; iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) - 2006 m. lapkričio 12 d. nuo 23.31 val. iki 23.57 val.

2006-11-15 akistatos su Ž. S. metu S. G. parodė, kad grasinančio pobūdžio žinutes nuo 2006 m. lapkričio 10 d. jai siuntė Ž. S., tai ji nusprendė iš to, kad jos buvo siųstos iš Ž. S. SIM kortelės, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), būtent šis Nr. priklauso Ž. S., nes iš šio Nr. Ž. S. jai ir skambindavo. Žinutės jai buvo rašomos ir iš kitų jai nežinomų numerių, taip pat iš jų buvo ir skambinta, o kai ji atsiliepdavo, su ja kalbėdavo Ž. S. (t. 3, b. l. 95-96). Abejoti šiais nukentėjusiosios parodymais taip pat nėra pagrindo, juos visiškai patvirtina ne tik jau aptartas žinučių turinys, bet ir kiti byloje surinkti duomenys.

Apklausiamas 2006-11-14 nuo 14.15 val. iki 15.05 val. Ž. S. nurodė savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), taip pat parodė, kad šiuo metu naudojasi SIM kortele, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 48-49). 2006-11-15 kratos metu (duomenys neskelbtini) buvo rasta ir paimta „Tele 2 Pildyk“ kortelė be SIM kortelės, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 156). Šios kortelės apžiūros metu nustatyta, kad ant jos nurodytas telefono Nr. (duomenys neskelbtini), PIN 1: (duomenys neskelbtini), PUK 1: (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 159). Be to, iš mobiliojo ryšio operatorių pateiktos informacijos (t. 2, b. l. 53) matyti, kad SIM kortele, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo naudotasi 2006-11-13 įdėjus ją į tą patį mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo naudojosi ir SIM kortelės, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), turėtojas, t. y. Ž. S.. Išdėstytos aplinkybės kartu su nukentėjusiosios parodymais ir pačių žinučių turiniu patvirtina, kad SIM kortele, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. lapkričio 10 d. nuo 11.06 val. iki 18.33 val., 2006 m. lapkričio 13 d. nuo 00.02 val. iki 00.32 val. naudojosi ir grasinančias SMS žinutes siuntė Ž. S..

Minėtos 2006-11-15 kratos metu (duomenys neskelbtini), taip pat buvo rasta ir paimta SIM kortelė, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šios SIM kortelės apžiūros metu ją įdėjus į telefoną, nustatyta, kad PIN kodas yra nereikalaujamas, o peržiūrėjus į šią SIM kortelę gautas žinutes, nustatyta, kad 2006-11-14 16.03 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atsiųsta žinutė „srocno vikinj svoju kartocku“ (t. 3, b. l. 158). Beje, liudytoja I. S. (Ž. S. buvusi žmona) 2006-11-14 apklausos metu parodė, kad Ž. S. šiuo metu naudojasi tik jos telefonu (Nr. (duomenys neskelbtini)), o kartais ir jos dukros telefonu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 126). Liudytoja L. U. 2006-11-30 apklausos metu patvirtino, kad ji naudojosi SIM kortele, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), apie 2 savaites iki to, kol ji buvo paimta kratos metu, 2006 m. lapkričio 10-12 d. šia kortele nesinaudojo, ar ja naudojosi kiti šeimos nariai (I. S. ir Ž. S.) nematė, telefonas gulėjo ant stalo, namuose buvo ir Ž. S. (t. 1, b. l. 150). Šios aplinkybės rodo, kad Ž. S. iškart po apklausos, kurios metu buvo užduodami klausimai ir apie grasinančių SMS žinučių siuntimą S. G., iš savo telefono (Nr. (duomenys neskelbtini)) nusiuntė aiškią žinutę L. U., kuri naudojosi abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini), išmesti šią SIM kortelę, tuo neabejotinai parodydamas, kad žinojo, jog naudojantis šia kortele buvo siunčiamos žinutės S. G.. Tai sugretinus su liudytojų I. S. ir L. U. bei nukentėjusiosios parodymais ir pačių žinučių turiniu, galima teigti, kad žinutes iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) 2006 m. lapkričio 11 d. nuo 17.53 val. iki 19.37 val. ir 23.18 val. siuntė Ž. S..

Iš 2006-11-29 mobiliojo ryšio telefono apžiūros protokolo matyti, kad Ž. S. tyrimui pateikto telefono, kuriame jis išsaugojo S. G. jam siųstas SMS žinutes, neva paneigiančias jos pareiškime išdėstytas aplinkybes, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), į jį įdėta SIM kortelė, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 119). Iš mobiliojo ryšio operatorių pateiktos informacijos (t. 2, b. l. 59) matyti, kad minėtame telefone nuo 2006-11-10 19.40 val. iki 2006-11-20 14.30 val. buvo naudojama SIM kortelė, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), o nuo 2006-11-20 15.00 val. iki 2006-11-30 20.51 val. buvo naudojama SIM kortelė, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad grasinančias žinutes jai naudodamasis SIM kortele, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. lapkričio 10 d. 21.35 val. ir 21.53 val. siuntė Ž. S.. Beje, abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), priskirtas asmeniui „G.“, yra įvestas ir Ž. S. mobilaus ryšio telefono, apžiūrėto 2007-06-15, adresų knygoje (t. 3, b. l. 132), ir I. S. mobilaus ryšio telefono, apžiūrėto 2007-08-22, adresų knygoje (t. 1, b. l. 136), ir K. S. mobilaus ryšio telefono, apžiūrėto 2007-08-22, adresų knygoje (t. 2, b. l. 9). Iš Ž. S. ir K. S. pokalbių turinio matyti, kad asmuo, vardintas „G.“ yra geras jų draugas (t. 2, b. l. 88, 89, 91, 132), tai patvirtina ir 2008-05-15 nuosprendyje užfiksuoti Ž. S. parodymai, beje, iš jų matyti, kad „G.“ yra jo draugas M. M..

Ž. S. mobilaus ryšio telefono, apžiūrėto 2007-06-15 (t. 3, b. l. 132), adresų knygoje taip pat įvestas abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) (priskirtas „L.“). Iš 2007-08-27 Telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolo priedo (t. 3, b. l. 19) matyti, kad I. S. 2007-07-04 skambino savo dukrai L. U. būtent į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės rodo, kad SIM kortele, kurios abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat galėjo pasinaudoti ir Ž. S., kaip artimas L. U. žmogus, o tai sugretinus su nukentėjusiosios parodymais ir pačių žinučių turiniu, galima teigti, kad žinutes iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) 2006 m. lapkričio 11 d. 21.01 val. ir 2006 m. lapkričio 12 d. nuo 12.43 val. iki 17.15 val. siuntė Ž. S..

Ž. S. mobilaus ryšio telefono, apžiūrėto 2007-06-15 (t. 3, b. l. 132), adresų knygoje taip pat įvestas ir abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini) (priskirtas „D.“). Nors byloje nėra duomenų apie Ž. S. ryšius su minėtu asmeniu, tačiau vien ta aplinkybė, kad šis asmuo yra įtrauktas į adresų knygą, rodo, kad jis nėra atsitiktinis Ž. S. aplinkoje ir Ž. S. taip pat galėjo pasinaudoti šiuo abonentiniu numeriu siųsdamas grasinančias SMS žinutes nukentėjusiajai. Tai sugretinus su nukentėjusiosios parodymais ir pačių žinučių turiniu, galima teigti, kad žinutes iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini) 2006 m. lapkričio 12 d. nuo 23.31 val. iki 23.57 val. siuntė Ž. S..

Žemesnės instancijos teismas

2006 m. birželio mėn. pradžioje, tiksli data ir laikas nenustatyti, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sudavė vieną kartą kumščiu S. K. (G.) per galvą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą ir baugino S. K. (G.), grasino nužudyti – papjauti, prieš akis laikydamas peilį.

2006 m. birželio mėn., tiksli data ir laikas nenustatyti, (duomenys neskelbtini) namo kieme, nukentėjusiajai S. K. (G.) pavėlavus išeiti į kiemą, jis sudavė vieną kartą kumščiu S. K. (G.) į veidą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, šiai su sūnumi rankose bėgant, ją pasivijo ir pagrasino nužudyti. Tęsdamas nusikalstamą veiką, nuvykus į nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagrasino S. K. (G.) nužudyti, mojuodamas kumščiais šiai prieš veidą.

2006 m. birželio 21 d. 21 val. ties „K.“ autoservisu, esančiu (duomenys neskelbtini), jėga sugriebęs už plaukų nukentėjusiąją S. K. (G.), ištraukė iš jos automobilio „Opel Calibra“, įsodino į savo automobilį, kurio markė nenustatyta, reikalaudamas iš S. K. (G.) nutraukti santykius su vyru, baugino nukentėjusiąją, rankomis ją smaugdamas, ir tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, grasino jai perpjauti gerklę.

2006 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, tiksli data nenustatyta, apie 12 val. Klaipėdoje, Rimkų g., automobilyje „Opel Calibra“ grasino S. K. (G.) sunkiai sužaloti, tai yra prieš nukentėjusiosios akis laikydamas skutimosi peiliuką, grasino nupjauti jos krūtis, supjaustyti jos veidą bei grasino išprievartauti, sumušti ir išmesti iš automobilio.

Laikotarpyje nuo 2006 m. lapkričio 10 d. iki 2006 m. lapkričio 13 d. į S. K. (G.) mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) siuntė SMS žinutes, kuriomis grasino nukentėjusiąją nužudyti.