Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovams Edgarui Tomui Paberaliui, Laurynui Lipskiui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, nedirbantis, pensininkas, gyvenantis (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), administracine tvarka už KET baustas, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent tuo, kad:

jis, 2014-02-09 apie 19.03 val., Vilniuje, Gelvonų gatvėje ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį CHEVROLET SPARK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768 (red., galiojusi veikos padarymo metu) 14 punkto reikalavimą, numatantį, kad „Draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės“, 37 punkto reikalavimą numatantį, kad „Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąįį“, 133 punkto reikalavimą „Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas“, o būtent, vairuodamas automobilį neturint tam teisės, važiuodamas Gelvonų gatve ir artėdamas prie nereguliuojamosios pėsčiųjų perėjos ties Gelvonų gatvės pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatsargus bei neatidus, važiuodamas nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo bei meteorologines sąlygas, važiuojant tamsiu paros metu esant šlapiai kelio dangai, artėdamas prie nereguliuojamosios pėsčiųjų perėjos nesulėtino važiavimo greičio ir atsiradus kliūčiai kelyje, t. y. šalia pėsčiųjų perėjos per kelio važiuojamąją dalį ėjusiam pėsčiajam, savalaikiai nestabdė savo vairuojamojo automobilio, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir kliudė pėsčiąjį J. S. (J. S.), gim. 1941 m., dėl ko pastarajam dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata bei apgadintas vairuojamas automobilis.

Šiais savo veiksmais A. S. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d.

Apklaustas teisme A. S. kaltės nepripažino ir parodė, kad 2014-02-09 automobiliu „Chevrolet Spark“ jis kartu su žmona R. S. važiavo Gelvonų g. nuo Akropolio link Fabijoniškių, važiavo dešine eismo juosta. Priekyje jo ir už jo važiavo automobiliai. Artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kurią gerai žino, matydamas perėjos ženklą, jis pažvelgė į dešinę pusę, šaligatvis buvo tuščias, einančio pėsčiojo jis nematė, pažvelgė į kairę, kurioje taip pat priešinga kryptimi vienas po kito nesustodami važiavo automobiliai, po ko atsisuko į priekį. Galimai jam žiūrint į kairę pusę tuo momentu ir galėjo atsirasti nukentėjusysis. Priešais važiuojančių automobilių šviesos jam netrukdė matomumui. Kur jo žvilgsnis buvo kontakto metu, nurodyti negali. Automobiliui visais ratais pravažiavus pėsčiųjų perėją (zebrą), jis pajuto smūgį, po smūgio iš karto sustabdė automobilį. Nuo smūgio sudužo jo automobilio dešinės pusės stiklas, įlinko variklio dangtis dešinėje pusėje. Po smūgio jo automobilis į priekį pavažiavo apie metrą. Iš kur atsirado pėsčiasis jis nežino, jam įvažiuojant į perėją pėsčiųjų nebuvo. Po smūgio pėsčiasis nukrito šalia, todėl jam teko pavažiuoti atgal. Jis pavažiavo atgal per to žmogaus ūgį, apie 2 metrus. Jo greitis buvo nedidelis, apie 20 km/h, tačiau šone buvo pristatytų automobilių dėl to galimai jam buvo užstotas matomumas. Mano, jog dėl kilusių pasekmių kaltas nukentėjusysis, kuris buvo išėjęs į gatvę, kuomet važiavo kolona automobilių, nurodydamas, kad prieš jį 4-6 metrų atstumu taip pat važiavo automobilis. Kadangi toje gatvėje buvo šviesoforų, todėl jo važiavimo greitis buvo nedidelis. Tyrimo metu apie stovinčius automobilius Gelvonų g. jis nieko neminėjo, nes toks klausimas nebuvo užduotas, tačiau nurodė, kad buvo blogas matomumas, nes švietė ne visi gatvės apšvietimo žibintai. Taip pat paaiškino, jog automobilį jis vairavo kuomet teisė vairuoti transporto priemones jam buvo atimta už vairavimą neblaiviam, nevairavo automobilio pusė metų, tačiau sėdo už vairo, nes sirgo žmona, įgūdžių vairavimo nebuvo praradęs. Šiuo metu teisė vairuoti transporto priemones jam yra grąžinta, kitų KET pažeidimų nėra padaręs.

Iš esmės analogiškus aplinkybes A. S. nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, papildomai nurodydamas, kad įvykio metu prie perėjos buvo blogas matomumas, jo važiavimo kryptimi už perėjos neveikė gatvės apšvietimo žibintas, pėsčiasis buvo tamsiai apsirengęs, be jokių atšvaitų ir neblaivus. Iki smūgio pėsčiojo nematė. Kadangi iš kairės pėsčiųjų nebuvo, teigia, kad nukentėjusysis išėjo jam iš dešinės, iš už priparkuoto automobilio, dėl to jo ir nepastebėjo, pėsčiasis iki partrenkimo buvo įvažiavimo viduryje ir iš ten kirto kelią. Taip pat nurodė, kad jis važiavo saugiu greičiu ir jeigu nukentėjęs būtų matomas, būtų galėjęs sustabdyti. Jis nukentėjusiojo nematė ir negalėjo matyti. Perėjoje ir šalia perėjos nukentėjusiojo nebuvo (T. 1, b. l. 83-84, 97).

A. S. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, kad 2014-02- 09 vairavo automobilį, važiavo Gelvonų gatve nuo „Akropolio“. Važiuojant kolonoje, pristabdė ties šviesoforu, daugmaž apie 110 m atstumu iki perėjos. Važiuojant, kai jo automobilio galinė dalis buvo apie 12.65 m už perėjos pajuto smūgį. Iš karto pradėjo stabdyti, sustojo po smūgio pavažiavęs apie 1.30 m atstumą. Kadangi šalia automobilio gulėjo žmogus pavažiavo atgal ir po to automobilio nejudino iki policijos pareigūnų atvykimo. Įvykio metu neveikė vienas iš žibintų, ar prieš perėją ar už jos tiksliai neprisimena. Už perėjos apie 1.5 m atstumu prie įvažiavimo krašto stovėjo priparkuotas automobilis, tai buvo kraštinio automobilio galinė dalis ir automobilis buvo pirmas ištisinėje priparkuotų automobilių eilėje (T. 1, b. I. 89- 93).

2014-02-10 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. S. kraujyje etilo alkoholio nerasta (T. 1, b. l. 99-100).

Teisme apklausta liudytoja R. S., patvirtindama ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b.l. 33-34) bei kaltinamojo A. S. parodymus, paaiškino, kad įvykio dieną ji kartu su vyru A. S. važiavo automobiliu CHEVROLET, sėdėjo šalia vairuotojo, keleivio pusėje. Tuo metu buvo tamsu, dargana, gatvės apšvietimas buvo įjungtas. Jų važiavimo kryptimi važiavo daug automobilių, važiavo automobilių kolonoje, ne didesniu greičiu kaip visa kolona. Iš priekio taip pat važiavo automobiliai, kad šie apakintų A. S., ji to nepastebėjo. Artėjant prie pėsčiųjų perėjos, nei ant šaligatvio, nei ant važiuojamosios dalies pėsčiųjų nematė, priešingoje pusėje tai pat prieš perėją sustojusių automobilių nebuvo, iš kurios pusės ėjo nukentėjusysis nurodyti negali. Pravažiavus pėsčiųjų perėjos žymėjimą, išgirdo smūgį iš dešinės pusės, pamatė šešėlį, nesuprasdama kas tai galėtų būti. Vyras iš karto sustojo, ji atidariusi dureles ir pastačiusi koją pajuto kažką minkšto ir išgirdo, kad iš dešinės pusės važiavęs iš paskos vyras šaukė, patraukti automobilį atgal. Vyras automobilį patraukė taip, kad atsisėdusi ji galėjo matyti gulintį žmogų, vyras automobilį patraukė apie 2 metrus. Nukentėjusysis gulėjo automobilio atžvilgiu iš dešinės pusės, kontaktas buvo dešine puse, dešiniu kampu. Jų automobiliui buvo apgadintas dešinės pusės priekinio stiklo kampas ir priekinis sparnas. Po susidūrimo vyro reakcija buvo siaubinga.

Motyvuojamoji dalis

Transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros protokole užfiksuota, kad transporto priemonei CHEVROLET SPARK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) po eismo įvykio apgadintas priekinis stiklas, variklio dangtis dešinės pusės, priekinio bamperio dešinė pusė (T. 1, b. l. 13-14).

Atlikus byloje eismo įvykio autotechninį tyrimą, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) atlikus paskaičiavimus (T.1, b. l. 67-73), kuriuos posėdžio metu patvirtino ekspertas L. A., nurodyta, kad šio eismo įvykio mechanizmas, tikėtina, buvo toks: automobilis „Chevrolet Spark“, vairuojamas A. S., važiuodamas Vilniuje, Gelvonų g., ties (duomenys neskelbtini) namu, priekinės dalies dešine puse, apie 1,5 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto partrenkė pėsčiųjų perėjoje ar šalia jos buvusį pėsčiąjį J. S.. Po smūgio pėsčiasis buvo nublokštas į priekį ir į dešinę automobilio važiavimo kryptimi. Automobilis „Chevrolet Spark“ po partrenkimo sustojo taip kaip užfiksuota eismo įvykio vietoje.

Tikėtina, kad automobilis „Chevrolet Spark“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkimo metu važiavo ne mažesniu nei 40 km/h greičiu.

Pėsčiajam J. S. įžengus į važiuojamąją kelio dalį tiek iš kairės, tiek ir iš dešinės automobilio „Chevrolet Spark“ vairuotojas A. S., važiuodamas 40 km/h greičiu bei laiku stabdydamas savo vairuojamą transporto priemonę, turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo.

Pėsčiajam J. S. įžengus į važiuojamąją kelio dalį tiek iš kairės, tiek ir iš dešinės automobilio „Chevrolet Spark“ vairuotojas A. S., važiuodamas ir maksimaliu leistinu 50 km/h greičiu bei laiku stabdydamas savo vairuojamą transporto priemonę, turėtų techninę galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo.

Tikėtina, kad automobilis „Chevrolet Spark“, vairuojamas A. S., pėsčiąjį J. S. partrenkė pėsčiųjų perėjos ribose arba šalia jos, apie 2,0 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.

Jeigu pėsčiasis J. S. įžengė į važiuojamąją kelio dalį automobiliui iš kairės, tai techniniu požiūriu šio eismo įvykio pagrindinė sąlyga buvo automobilio „Chevrolet Spark“ vairuotojo A. S. veiksmai, - artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas A. S. nesulėtino greičio arba nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja", nepraleido perėjoje įėjusio pėsčiojo J. S. ir jį partrenkė.

Jeigu pėsčiasis J. S., įžengė į važiuojamąją kelio dalį automobiliui iš dešinės, tai techniniu požiūriu šio eismo įvykio pagrindinė sąlyga buvo automobilio „Chevrolet Spark“ vairuotojo A. S. veiksmai, - artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas A. S. nesulėtino greičio arba nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, nepraleido perėjoje įėjusio pėsčiojo J. S. ir jį partrenkė.

Į kitą važiuojamosios dalies pusę pėsčiasis J. S. privalėjo eiti tik nereguliuojama pėsčiųjų perėja prieš tai tinkamai įsitikinęs, kad eiti saugu.

Taip pat ekspertas įvertinęs tai, jog eismo įvykio vietoje neišliko (neužfiksuota) automobilio ratų pėdsakų (stabdymo pėdsakų, šoninio slydimo ar kt. pėdsakų), automobilio vairuotojo A. S. parodymus, kad jis prieš pėsčiojo partrenkimą važiavo apie 20 km/h greičiu bei po eismo įvykio automobiliui padarytus sugadinimus (sulankstytas variklio dangtis ir sudaužytas priekinis stiklas vidurinėje dalyje) pagal ekspertinę praktiką nustatė, kad tokie sugadinimai atsiranda partrenkus pėsčiąjį automobiliui judant apie 40 km/h greičiu, todėl vairuotojo nurodomo važiavimo greičio – 20 km/h, negalima pagrįsti.

Tokiu būdu kaltinamojo A. S. kaltė įrodyta pilnai, jo veiksmai yra teisingai kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 3 d., kadangi jis vairuodamas automobilį neturint tam teisės, važiuodamas Gelvonų gatve ir artėdamas prie nereguliuojamosios pėsčiųjų perėjos ties Gelvonų gatvės pastatu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neatsargus bei neatidus, važiuodamas nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į važiavimo bei meteorologines sąlygas, važiuojant tamsiu paros metu esant šlapiai kelio dangai, artėdamas prie nereguliuojamosios pėsčiųjų perėjos nesulėtino važiavimo greičio ir atsiradus kliūčiai kelyje, t. y. šalia pėsčiųjų perėjos per kelio važiuojamąją dalį ėjusiam pėsčiajam, savalaikiai nestabdė savo vairuojamojo automobilio, įvažiavo į pėsčiųjų perėją ir kliudė pėsčiąjį J. S. (J. S.), dėl ko pastarajam dėl patirtų sužalojimų buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Nors tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymų bei kiekvieno jų pusės liudytojų parodymai dėl nukentėjusiojo ėjimo krypties bei jo partrenkimo vietos prieštaringi ir prieštaravimų jų parodymuose pašalinti nepavyko, liudytojo J. K. parodymais, kurie buvo nuoseklūs ir neprieštaravo byloje surinktiems ir virš aptartiems įrodymams, nustatyta, kad nukentėjusysis pradėjo eiti nuo šaligatvio šiek tiek toliau nuo pėsčiųjų perėjos, tačiau kontakto (nukentėjusiojo partrenkimo metu) J. S. spėjo įžengti į perėjos ribas. Netikėti šio liudytojo parodymais, kurie sutapo su byloje esančiais įrodymais, nėra pagrindo, jis nėra suinteresuotos bylos baigtimi ir tokių aplinkybių nagrinėjant bylą teisme nenustatyta. Nors dėl nukentėjusiojo ėjimo krypties, jo partrenkimo vietos, važiavimo greičio nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymai nesutapo, netgi sutinkant su jų pateiktomis versijomis, kuomet kaltinamasis netikėtai pamatė pėsčiąjį jo automobilio galinei daliai esant už perėjos, o nukentėjusiajam einant iš kairės pusės, bet kuriuo atveju galima tvirtinti, kad pėsčiasis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos zonoje. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET ir ko šiuo atveju nepadarė kaltinamasis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2005, 2K-202/2009, 2K-31/2013). Vertinant kaltinamojo galimybę išvengti pėsčiojo partrenkimo, eismo įvykio kilimui didelės reikšmės turėjo įvykio metu vairavimo sąlygos (važiavimas tamsiu paros metas, esant šlapiai kelio dangai ir dirbtinam apšvietimui), dėl ko kaltinamasis privalėjo būti itin atsargus, atidus bei važiuodamas pasirinkti saugų greitį. Vienas iš KET 133 p, kurio pažeidimas inkriminuotas A. S., reikalavimų numato, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, net neviršijantį maksimalų leistiną (kaltinamasis teigė, kad važiavo apie 20 km/h greičiu ir šis greitis, be kita ko, buvo vertinamas eksperto pateikta išvada) vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, o taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Šiuo atveju, esant ribotam matomumui bei tokioms blogoms važiavimo sąlygoms ypač, artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ties kurios bet kuria vieta, bet kuriuo momentu į važiuojamąją dalį gali įeiti pėstieji, kaltinamasis A. S., vykdydamas KET 133 p. reikalavimus, privalėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kuris pėsčiojo įžengimu į važiuojamąją dalį ar kitos kliūties atsiradimo kelyje atveju, užtikrintų jam galimybę saugiai ir savalaikiai sustabdyti vairuojamą automobilį. Esant nustatytoms aplinkybėms, jei kaltinamasis būtų buvęs pakankamai atidus ir būtų pasirinkęs atitinkamą greitį, jis galimai turėjo galimybę matyti pėsčiąjį, o artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, turėjo ir galėjo suvokti bei numatyti, kad perėjos zonoje gali būti pėsčiasis. Kadangi kaltinamasis tinkamai neįvertino susidariusios eismo situacijos (savalaikiais veiksmais, t.y. važiavimo greičio mažinimu ar automobilio sustabdymu), į ją nereagavo ir nepaisydamas blogo matomumo tęsė važiavimą, dėl to perėjos zonoje partrenkė per vėlai pastebėtą nukentėjusįjį J. S.. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pagal teismų praktiką eismo įvykių bylose vertinant KET nuostatas, vis tik pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems (kasacinės nutartys Nr. 2K-655/2007, 2K-196/2009, 2K-202/2009, 2K-195/2011, 2K-402/2012). Be to nors kaltinamasis tvirtina, kad nukentėjusysis staiga atsidūrė jo automobilio važiuojamoje kelio dalyje, kad jis neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su juo, tačiau tai, kad važiuodamas pasirinktu nesaugiu greičiu pėsčiųjų perėjos zonoje, neatleidžia nuteistojo nuo kaltės, o tik įrodo, kad buvo nesilaikoma saugaus eismo taisyklių.

Aplinkybių, lengvinančių ar sunkinančių kaltinamojo atsakomybę, nenustatyta.

Teismas, skirdamas A. S. bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – jis padarė apysunkį nusikaltimą, jo veika padaryta dėl neatsargumo. Teismas įvertina ir kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. kad darydamas nusikalstamą veiką nebuvo teistas, baustas administracine tvarka už KET pažeidimus (2004-12-22 pagal LR ATPK 127 str. 1 d., 2012-03-22 pagal LR ATPK 124 str. 2 d., 2013-09-10 pagal LR ATPK 126 str. 1 d.) (T. 1, b. l. 101), eismo įvykį sukėlė neturint teisės vairuoti transporto priemones, kuomet ši teisė jam buvo atimta, VšĮ „Vilniaus priklausomybės ligų centre“, VšĮ „Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre“ ir VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje į įskaitas neįrašytas (T. 1, b. l. 103-105). Taip pat atsižvelgiama į atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, į kaltinamojo turtinę padėtį (nedirbantis, pensininkas) bei priteistinos žalos dydį ir draudikui įstatymu suteiktą teisę reikalauti sumokėtas sumas gražinti iš atsakingo už žalą asmens. Teismas, įvertinęs bausmės rūšies ir dydžio parinkimui reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus kaltinamajam laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas mažesnis, nei BK 281 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, vertina visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su kaltinamojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, kaltinamojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Taigi teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo amžių, jam yra 71 metai, neteistas, nedirbantis, pensininkas, įvertinęs kitas paminėtas aplinkybes, mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant paskirtos bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis) ir skiriant pareigas. Teismo požiūriu, būtent tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus. Kadangi nukentėjusysis buvo sunkiai sužalotas, t.y. kaltinamojo veiksmai sukėlė itin sunkias pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, eismo įvykį jis sukėlė neturint teisės vairuoti transporto priemones, kuomet ši teisė jam buvo atimta, teismas mano tikslinga skirti Lietuvos Respublikos BK 68 str. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise, t.y. uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Byloje nukentėjusysis J. S. pareiškė AB „Lietuvos draudimui“ ir A. S. civilinį ieškinį 1096,50 Lt (317,57 EUR) turtinei žalai ir 30 000 Lt (8688,60 EUR) neturtinei žalai atlyginti (T. 1, b. l. 151-163).

Kadangi A. S. buvo sudaręs su AB „Lietuvos draudimas“ automobilio CHEVROLET SPARK, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įprastinę civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, teismas patraukė šią bendrovę bendraatsakovu. AB „Lietuvos draudimas“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu (toliau – TPVCAPDĮ), sutiko atlyginti 142,92 EUR (493,46 Lt) turtinės ir 2896,20 EUR (10 000 Lt) neturtinės žalos (T.1, b.l. 185-192), pažymėdami, kad pagal įstatymą draudikui tenkanti maksimali pareiga atlyginti dėl eismo įvykio patirtą neturtinę žalą – 5000 EUR (17 264 LT), mokama paprastai tik mirties atveju, o dėl šio įvykio AB „Lietuvos draudimas“ kils pareiga atlyginti žalą ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai (16 543,41 Lt, kas atitinka – 4791,30 EUR) už civiliam ieškovui J. S. suteiktas medicinines paslaugas, apmokėtas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų, informuodami, kad priteistos sumos (draudimo išmokos) iš AB „Lietuvos draudimas“ vėliau bus išieškomos iš kaltinamojo A. S., nes remiantis TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 3 p., kaltinamasis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę, o tai pagal įstatymą suteikia draudikui teisę sumokėjus išmoką, reikalauti, kad sumokėtas sumas grąžintų atsakingas už žalą asmuo.

Ieškinį turtinės žalos atlyginimo dalyje teismas tenkina dalinai, priteisiant žalą iš bendraatsakovo AB „Lietuvos draudimas“ pagal pateiktus kvitus, nes iš šių kvitų matyti, kad J. S. patyrė 201,43 EUR (695,50 Lt), kurią sudaro vaistų ir kitų gydymo, slaugos priemonių įsigijimo išlaidos, išlaidos vykstant į gydymo įstaigas, ryšio paslaugoms, pagerintam maitinimui. Teismas pripažįsta išlaidas 201,43 EUR (695,50 Lt) pagrįstomis, nukentėjusysis pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, pagrindo mažinti ieškinį šioje dalyje nėra, šios išlaidos yra susijusios su eismo įvykio pasekmėmis, todėl 201,43 EUR (695,50 Lt) turtinę žalą teismas priteisia iš bendraatsakovo AB „Lietuvos draudimas“.

Ieškinį dėl 30 000 Lt (8688,60 EUR) neturinės žalos išieškojimo teismas tenkina iš dalies. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nukentėjusiajam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala, jis neabejotinai patyrė dvasinį sukrėtimą, didžiulį fizinį skausmą, nukentėjusiojo patirti sužalojimai, teismo medicinos eksperto atliktos medicininių dokumentų apžiūros duomenimis, kvalifikuoti sunkiu sveikatos sutrikdymu, nukentėjusysis po įvykio buvo hospitalizuotas, gydėsi ligoninėje nuo 2014-02-09 iki 2014-02-28, jam buvo atlikta sudėtinga dubens kaulų operacija, apie 3 mėnesius negalėjo vaikščioti, tęsė gydymą sanatorijoje, jo judėjimas buvo suvaržytas pasitelkiant ramentų, lazdos, invalido vėžimėlio pagalba, dėl eismo įvykio patirtus pergyvenimus, neigiamas sveikatos pasekmes jaučia iki šiol. Įvertinus bylos aplinkybių visumą, kaltinamojo garbų amžių, kuris yra nedirbantis, pensininkas, paties nukentėjusiojo elgesį, kuris būdamas neblaivus į kitą važiuojamosios dalies pusę privalėjo eiti tik nereguliuojama pėsčiųjų perėja prieš tai tinkamai įsitikinęs, kad eiti saugu, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad nukentėjusiajam atlygintina 5000 EUR neturtinė žala. Šioje byloje AB „Lietuvos draudimas“ pareigos atlyginti nukentėjusiajam J. S. padarytą žalą pagrindas yra sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (t. 1, b. l. 17), taip pat TPVCAPDĮ 11 str. 1 d. 3 p. (aktuali red.), pagal kurį draudiko pareiga atlyginti nukentėjusiajam asmeniui patirtą neturtinę žalą ribojama 5000 eurų suma. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų bei draudimo bendrovės atstovo paaiškinimų teisme, AB „Lietuvos draudimas“ nėra išmokėjęs su eismo įvykiu susijusią žalą, todėl ši neviršijanti išmoką suma, t.y. neturtinės žalos atlyginimas, priteistinas iš AB „Lietuvos draudimas“.

Detalizuotomis sąskaitomis už teisines paslaugas, pinigų priėmimo kvitų duomenimis nukentėjusysis J. S. už teisines paslaugas 2014-09-08 (T. 1, b.l. 164) sumokėjo 115,67 EUR (400 Lt); 2014-11-14 (T. 1, b. l. 168) sumokėjo 328,66 EUR (1134,80 Lt); 2014-12-05 (T.2, b. l. 37) sumokėjo 57,82 EUR (200 Lt); 2015-02-24 (T. 2, b. l. 39) sumokėjo 203 EUR, viso 705,15 EUR.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėti, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį (nedirbantis, pensininkas), dokumentais pagrįstų išlaidų dydį bei priteistinos žalos dydį ir draudikui įstatymu suteiktą teisę reikalauti sumokėtas sumas gražinti iš atsakingo už žalą asmens, t.y. kaltinamojo, į tai, jog nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies, į tai, jog nukentėjusiojo atstovė dalyvavo bylą nagrinėjant nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir su bylos medžiaga ir esme buvo susipažinusi, į protingumo kriterijų, išlaidų advokato darbui apmokėti dydį mažina iki 500 EUR ir priteisia iš kaltinamojo.

Kaltinamajam A. S. ikiteisminio tyrimo metu kardomoji priemonė nebuvo paskirta ir iki nuosprendžio įsiteisėjimo neskirtina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-299, 302- 307 str. str., teismas, -

nusprendžia:

A. S. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalį ir skirti jam 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. S. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 68 straipsnio nuostatomis, taikyti A. S. baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti jam vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo momento.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iki įsiteisės nuosprendis kardomosios priemonės A. S. neskirti.

Nukentėjusiojo J. S. (J. S.) civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti jo naudai iš AB „Lietuvos draudimas“ 201,43 EUR (kas atitinka 695,50 Lt) turtinei žalai ir 5000 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d., priteisti iš A. S. 500 Eur nukentėjusiojo J. S. (J. S.) naudai išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.