Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-03-20 · Administracinė byla Nr. I-1610-815/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-03-20
Bylos Nr.
I-1610-815/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00263-2018-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1610-815/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00263-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 20 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 12) (toliau – skundas), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 m. sausio 4 d. buvo etapuotas iš Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN) į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI). 2017 m. sausio 10 d. buvo etapuotas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL) į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K), kur prabuvo iki 2017 m. sausio 13 d., ir iš čia buvo etapuotas į Alytaus PN.

3. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 62 straipsnio 1 dalimi, 69 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, jog LAVL neturėjo teisinio pagrindo etapuoti pareiškėją į Lukiškių TI-K, jis turėjo būti etapuotas tiesiai į Alytaus PN. Etapavus pareiškėją į Lukiškių TI-K, čia buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, nes šioje įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas kamerų tipo patalpose. Jis negalėjo lankyti pataisos namuose vykusių užsiėmimų, buvo suvaržytas jo bendravimas, nes Lukiškių TI-K buvo laikomas kameroje vienas. Jautėsi pažemintas, buvo pažemintas pareiškėjo orumas.

4. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš Tarnybos, planavusios maršrutą, veiksmų perkelti pareiškėją į Kauno TI ir į Lukiškių TI-K, o ne tiesiai į LAVL ir iš jos – tiesiai į Alytaus PN. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais Tarnybos pareigūnai sudarė prielaidas pakeisti pareiškėjo teisinę padėtį, atsirado papildomos kratos, pažeminimas, negalėjimas žiūrėti televizoriaus bei didesni laisvės atėmimo bausmės apribojimai.

5. Nurodo, jog Tarnyba, tvirtindama planinio konvojaus maršrutus, galėjo ir privalėjo numatyti tiesioginį planinį konvojaus maršrutą iš LAVL į Alytaus PN. Dėl tiesioginio planinio konvojaus maršruto nenumatymo, pareiškėjui paskirtą bausmę keturias paras atliko Lukiškių TI-K, t. y. griežtesnėmis sąlygomis, nei būtų atlikęs Alytaus PN.

6. Dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, tvirtinant planinius konvojaus maršrutus, pareiškėjas patyrė laisvės atėmimo bausmės suvaržymus, t. y. papildomas kratas, judėjimo laisvės suvaržymus, didesnius laisvės atėmimo bausmės ribojimus, papildomus neigiamus išgyvenimus ir fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. nepažeidžiant teismo paskirtos bausmės atlikimo sąlygų ir režimo. Tarnybos neveikimas taip, kaip turėjo veikti, t. y. tiesioginių planinių konvojaus maršrutų iš LAVL į Alytaus PN neužtikrinimas yra neteisėti veiksmai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, kurie sukėlė pareiškėjui neigiamas pasekmes, patenkančias į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį, kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovės atstovės veiksmais.

7. Pasak pareiškėjo, buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą. Jeigu Tarnybos pareigūnai būtų veikę taip, kaip reglamentuoja įstatymai, pareiškėjui nebūtų tekę patirti didžiulio psichologinio sukrėtimo, nebūtų pablogėjusi savijauta, nekiltų emocinė depresija, nebūtų iškilusių kitų problemų.

8. Atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę, šio pažeidimo pasekmes, mano, kad būtų teisinga dėl Tarnybos pareigūnų veiksmų iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisti pareiškėjui 500 Eur neturtinę žalą.

II

1. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba pateikė atsiliepimą (b. l. 23–31), kuriame su skundu nesutinka, mano, kad skundas turi būti paliktas nenagrinėtu, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

1.1. Pareiškėjo laikinas perkėlimas iš Alytaus PN į LAVL yra susijęs su jam teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis, o asmens sveikatos priežiūra yra civilinės teisės reguliavimo dalykas, nepatenkantis į viešojo administravimo sritį ir teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimas kyla ne iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje, skundas galimai turėtų būti paliktas nenagrinėtu.

1.2. Pareiškėjas nebuvo perkeltas tęsti laisvės atėmimo bausmės atlikimo į kitą įstaigą, nes toliau bausmę atliko Alytaus PN ir nebuvo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus sprendimo dėl pareiškėjo. Todėl laikinas perkėlimas į LAVL negali būti traktuojamas kaip nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą.

1.3. Šioje administracinėje byloje susiklostė tokia teisinė situacija, jog nėra jokio faktinio pagrindo ginti pareiškėjo teises skunde nurodytu būdu, t. y. administracinėje byloje nėra ginčo dalyko. Pareiškėjo skundo nagrinėjimas teisme nebeatitinka asmenų pažeistų teisių gynimo teisme paskirties, taigi pareiškėjas negali būti laikomas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies prasme suinteresuotu asmeniu.

1.4. Tarnyba pareiškėjo atžvilgiu nepriėmė individualaus administracinio akto, taip pat nepriėmė individualaus pobūdžio sprendimo dėl pareiškėjo lydėjimo konkrečią dieną, konkrečiu konvojumi į konkrečius paskirties punktus, todėl jai negali būti taikytina teisinė atsakomybė už galimai nepagrįstus bausmės ar suėmimo vykdymo sąlygų pasikeitimus ar šių sąlygų neužtikrinimą pareiškėjui bausmes vykdančioje institucijoje, kuri ir yra minėtos atsakomybės subjektas.

1.5. Pareiškėjo skundas surašytas abstrakčiai, yra nekonkretaus pobūdžio. Įvertinus skundo turinį, akivaizdu, kad pareiškėjas nesiėmė visų jam prieinamų, įmanomų priemonių ginant savo teises, tinkamai suformuojant ir patikslinant savo procesinį dokumentų, tinkamai suformuojant ginčo dalyką ir skundo teisminio nagrinėjimo ribas.

Šalies argumentai

2. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų priešingai, Tarnyba nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Tarnyba taip pat konvojavo pareiškėją į paskirties punktus, nurodytus konvojavimo dokumentuose: 2016 m. lapkričio 16 d. iš Kauno TI į Alytaus PN; 2016 m. lapkričio 22 d. iš Alytaus PN išvyko į Lukiškių TI-K; 2016 m. lapkričio 25 d. iš Lukiškių TI-K išvyko į Alytaus PN. Pareiškėjas dėl šių konvojavimo pretenzijų ar skundų nereiškė.

2.2. Tarnybos pareigūnai veikė teisėtai, vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais, pagal gautus sprendimus iš Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų, konvojavo pareiškėją planiniais konvojais: 2017 m. sausio 4 d. į Alytaus PN nurodytą paskirties punktą – Kauno TI, pagal Alytaus PN 2017 m. sausio 3 d. konvojavimo paraišką Nr. 8-52; 2017 m. sausio 11 d. į LAVL nurodytą paskirties punktą – Lukiškių TI-K, pagal LAVL 2017 m. sausio 10 d. konvojavimo paraišką Nr. S-142; 2017 m. sausio 13 d. iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN. Pretenzijų ar skundų dėl šių konvojavimų iš pareiškėjo negauta. Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos priėmė sprendimus dėl asmens pristatymo į paskirties punktas: kada, kokiu būdu ir į kokius paskirties punktus konvojuoti pareiškėją, užtikrinant apsaugą. Tarnyba, gavusi paraišką konvojuoti pareiškėją planiniu konvojumi, privalėjo vykdyti Alytaus PN bei LAVL priimtus sprendimus.

2.3. Tarnybos pareigūnai, konvojuodami pareiškėją, vadovavosi Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų konvojavimo paraiškomis ir Tarnybos vado 2016 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu Nr. 47V-712 patvirtintasis planinių konvojų maršrutais. Tarnybos vado įsakymas dėl planinio konvojaus maršrutų skirtas Tarnybos pareigūnams ir jie privalo juo vadovautis vykdydami planinį konvojų.

2.4. Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos neinformavo bei Tarnybai nebuvo žinomi nauji poreikiai konvojuoti asmenis tiesiogiai į (iš) LAVL. LAVL 2016 m. rugpjūčio 3 d. buvo perkelta iš Vilniaus į Pravieniškes, tačiau nei Kalėjimų departamentas, nei LAVL neinformavo Tarnybos apie naujus asmenų konvojavimo poreikius, apie būtinybę koreguoti planinių konvojaus maršrutus, nors prieš tvirtinant Tarnybos vadui 2016 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu Nr. 47V-712 naujus maršrutus, paminėtoms institucijoms buvo žinoma apie numatomus patvirtinti konvojavimo maršrutus ir jų periodiškumą. Tarnybai iki 2017 m. kovo 10 d. nebuvo žinomi nauji poreikiai tiesiogiai konvojuoti asmenis į (iš) LAVL planiniais konvojais. Taip pat nebuvo žinoma, kad Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos, organizuodamos ir vykdydamos laisvės atėmimo bausmę, naudodamos Lukiškių TI-K bei Kauno TI kaip tarpinius punktus, galimai neužtikrins bausmių vykdymo teisės aktų reikalavimų. Tarnyba aktyviai derino planinių konvojų maršrutus su Kalėjimų departamentu. Tarnybos vykdomų planinių maršrutų sistema yra daugiaplanė ir sudėtinė, susijusi su daugelio institucijų veikla, todėl planinių konvojų maršrutų derinimas negali būti skubus, atliktas per kelias dienas.

2.5. Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos yra bausmės bei suėmimo vykdymo subjektai. Tarnyba nėra bausmės bei suėmimo vykdymo subjektas. Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos priima sprendimą konvojuoti asmenį, tinkamai parengia dokumentus konvojavimui ir pateikia paraišką Tarnybai. Tai yra teisinis pagrindas konvojuoti asmenį į paskirties punktą. Tarnyba privalo ir negali keisti ar nevykdyti bausmės ar suėmimo vykdymo subjekto priimto sprendimo ar jį keisti nesant teisės aktuose nustatytų išimčių. Tarnybos pareigūnai tik organizuoja ir vykdo patį konvojavimą (lydi su apsauga į paskirties punktą), vadovaudamiesi Viešojo saugumo tarnybos įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1109 ir Konvojavimo taisyklėmis.

2.6. Vadovaujantis BVK, tardymo izoliatoriuose yra organizuojamas ir atliekamas laisvės atėmimo bausmės vykdymas, suponuojantis minėtiems subjektams galimybes sudaryti tinkamas laikymo sąlygas ir pareiškėjui, tačiau Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos šios savo pareigos nevykdė. LAVL iki 2017 m. sausio 11 d. galėjo priimti įvairius sprendimus dėl pareiškėjo konvojavimo, kad galimai nebūtų pažeistos jo teisės: konvojuoti pareiškėją panaudojant savo įstaigos resursus (specialius automobilius ir pareigūnus); konvojuoti pareiškėją per Kauno TI; konvojuoti pareiškėją tiesiogiai į Alytaus PN, pateikiant neplaninio konvojavimo paraišką Tarnybai.

2.7. Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos, priėmusios sprendimus dėl asmens konvojavimo ir įforminusios nustatytus dokumentus, pateikia Tarnybai konvojavimo paraišką, kurioje nurodyta asmens konvojavimo data, asmens buvimo vieta ir siunčianti įstaiga, paskirties punktas ir konvojaus rūšis. Kalėjimų departamentui pavaldi įstaiga (siunčianti įstaiga) nustato, kokiu konvojumi (planiniu ar neplaniniu), kada ir kur bus konvojuojamas asmuo, nurodo asmens konvojavimo datą. Byloje nėra duomenų, dėl kokių priežasčių laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga priėmė sprendimą tokiu būdu perkelti pareiškėją į LAVL.

2.8. Tarnybos pareigūnai priėmė pareiškėją konvojuoti, remdamiesi pataisos įstaigos užpildytais dokumentais, kuriuose buvo aiškiai ir imperatyviai nurodyta, kad pareiškėjas turi būti konvojuotas planiniu konvojumi į nustatytą paskirties punktą, gali vykti dėl savo sveikatos būklės. Duomenų, kad pareiškėjas dėl savo sveikatos būklės negalėjo būti konvojuotas planiniu konvojumi, ar būtų pareiškęs pageidavimus ar pretenzijas prieš konvojavimą, konvojavimo metu ar atvykęs į paskirties punktą perdavimo metu, nėra. Tarnyba, gavusi tinkamai užpildytus pareiškėjo konvojavimo dokumentus ir neturėdama sveikatos priežiūros specialisto išvados, kad pareiškėjas negali būti konvojuojamas planine tvarka, neturėjo teisės atsisakyti konvojuoti pareiškėją iš LAVL į Lukiškių TI-K, o iš Lukiškių TI-K – į Alytaus PN bei iš Alytaus PN – į Kauno TI. Duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs jo nekonvojuoti planiniu konvojumi, o Tarnyba būtų nepagrįstai atsisakiusi tai daryti, pareiškėjas nepateikė.

2.9. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir tuo pačiu jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis dėl konvojavimo sąlygų teikė skundus raštu ar žodžiu. Po konvojavimo pareiškėjas galėjo raštu kreiptis į Tarnybą su skundu, nurodydamas konkrečius galimus pažeidimus, tačiau to nepadarė.

2.10. Pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatyta:

1.1. Remiantis Tarnybos pateiktais kelionės žiniaraščiais, pareiškėjas J. M. buvo konvojuojamas: 2017 m. sausio 4 d. iš Alytaus PN į Kauno TI (žiniaraščio kopija (b. l. 61–62); konvojuojamųjų sąrašas (b. l. 63); konvojavimo paraiška ir konvojuojamųjų sąrašas (b. l. 72–73)); 2017 m. sausio 11 d. iš LAVL į Lukiškių TI-K (žiniaraščio kopija (b. l. 64–65); konvojuojamųjų sąrašas (b. l. 66); konvojavimo paraiška (b. l. 70)); 2017 m. sausio 13 d. iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN (žiniaraščio kopija (b. l. 67–68); konvojuojamųjų sąrašas (b. l. 69).

1.2. Remiantis konvojaus kelionės žiniaraščių kopijomis (b. l. 61–62, 64–65, 67–68), pareiškėjas pretenzijų ar skundų konvojaus viršininkui neteikė. Taip pat pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su pretenzijomis ar skundais dėl aptariamų konvojavimų.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo skundas remiasi ta aplinkybe, kad LAVL 2016 m. rugpjūčio 3 d. buvo perkelta iš Vilniaus į Pravieniškes, tačiau pareiškėjas, kuris turėjo būti vežamas į LAVL, bereikalingai 2017 m. sausio mėn. buvo vežamas į Vilnių, į Lukiškių TI-K, ir ten keturias paras, pasak pareiškėjo, nepagrįstai buvo kalinamas. Pareiškėjo manymu, jis būdamas Lukiškių TI-K ir kalinamas kamerų tipo patalpose, nors bausmę turi atlikti Alytaus PN, dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų patyrė neturtinę žalą. Pabrėžtina, kad Tarnyba atsiliepime į skundą neneigia, kad dėl išankstinių konvojavimo planų sudarymo pareiškėjo vežimas į Vilnių galimai buvo iracionalus, tačiau nurodo, kad tik vykdė Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų (LAVL ir Alytaus PN) paraiškas konvojuoti.

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

4. Pabrėžtina, kad pareiškėjas neturtinę žalą sieja su tuo, kad būdamas Lukiškių TI-K ir kalinamas kamerų tipo patalpose, nors bausmę turi atlikti Alytaus PN, dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų patyrė neturtinę žalą. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiame 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4714-790/2017 nusprendė priteisti J. M. 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K, be kita ko, ir už laikotarpį iki 2017 m. sausio 13 d. Vadinasi, pareiškėjas visiškai nepagrindė neturtinės žalos fakto, padaryto būtent dėl Tarnybos veiksmų. Todėl, nesant būtinajai viešosios civilinės atsakomybės sąlygai, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

5. Teismas sutinka su pareiškėjo pozicija, kad dėl tos aplinkybės, jog LAVL 2016 m. rugpjūčio 3 d. buvo perkelta iš Vilniaus į Pravieniškes, pareiškėjas, kuris turėjo būti vežamas į LAVL, bereikalingai 2017 m. sausio mėn. buvo vežamas į Vilnių, į Lukiškių TI-K (to neneigė ir atsakovė). Tačiau vien toks pareiškėjo konvojavimo iracionalumas, kuomet pareiškėjas skundą teismui pateikė po metų nuo paminėtų veiksmų atlikimo, be to, nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl Tarnybos veiksmų savalaikiai reiškė nusiskundimus (Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje, tačiau dokumentacijoje konvojuojamojo J. M. nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas privalėjo pretenzijas reikšti, nes šiuo atveju jis nepateikė žalos įrodymų.), nesudaro nei prielaidų, nei sąlygų tenkinti pareiškėjo skundo ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis