Kauno apygardos teismo nutartis

2016-04-08 · Civilinė byla Nr. 2A-616-254/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-08
Bylos Nr.
2A-616-254/2016
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-09621-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Lozoraitytė, Žibutė Budžienė, Dalė Burdulienė
Ieškovas
A. N.
Atsakovas
V. N.
Civilinė byla Nr. 2A-616-254/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09621-2014-5
Procesinio dokumento kategorijos: 30.9.1; 30.10; 3.3.1.14(S)KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Virginijos Lozoraitytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-160-584/2015 pagal ieškovo A. N. ieškinį atsakovei V. N. ir atsakovės V. N. priešieškinį dėl naudojimosi namo dalimi tvarkos pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su patikslintu ieškiniu (I t., b. l. 132‑133), prašydamas pakeisti 2004 m. kovo 5 d. Nekilnojamojo turto pirkimo‑pardavimo sutarties Nr. 2200, patvirtintos Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R. (toliau ‑ sutartis), 12.1 punktą ir nustatyti naudojimosi tvarką bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis 37/100 dalimis namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), patalpomis: atsakovei skirti individualiai naudotis kambarį 1-6/26,05 kv. m bei virtuvę 1-5/19,89 kv. m, sandėliuką 1-4/2,19 kv. m, ieškovui skirti individualiai naudotis kambarį 1-8/17,19 kv. m, patalpą 1-7/1,40 kv. m, garažą G-2 (38,29 kv. m.), naudotis bendrai skirti 1/3 dalį koridoriaus 1-1/9,37 kv. m., koridorių 1-2/5,77 kv. m ir vonia-tualetu 1-3/4,48 kv. m, 1/2 dalimi rūsio patalpos R-l/9,98 kv. m.

Atsakovė priešieškiniu (I t., b. l. 147‑152) su ieškiniu nesutiko ir prašė, pakeitus sutartį, skirti naudotis kambariu 1-6/26,05 kv. m, sandėliuku 1-4/2,19 kv. m bei 7,25 kv. m dalimi patalpų G-2, G-2 rūsio plane pažymėta G-2.2; ieškovui skirti naudotis patalpomis 1-7/1,40 kv. m, 1-8/17,19 kv. m bei 5,50 kv. m ploto dalimi patalpų G-2, G-2 rūsio plane pažymėta G-2.1. ir 25,54 kv. m ploto dalimi patalpų G-2, G-2 rūsio plane pažymėta G-2.3., nustatyti atsakovei teisę naudotis ieškovui priskirta 5,50 kv. m, ploto dalimi patalpų G-2, G-2 rūsio plane pažymėta G-2.1. patekimui į 7,25 kv. m. ploto patalpų G-2 dalį, G-2 rūsio plane pažymėtą G-2.2.,virtuvę 1-5/19,89 kv. m, 1/3 dalį koridoriaus 1-1/9,37 kv. m, koridorių 1-2/5,77 kv. m ir vonią su tualetu 1-3/4,48 kv. m bei ½ dalį rūsio R-l/9,98 kv. m skirti bendram atsakovės ir ieškovo naudojimui.

Byloje nekilo ginčo dėl patalpų-kambario 1-6/26,05 kv. m, sandėliuko 1-4/2,19 kv. m, priskyrimo naudotis atsakovei, kambario 1-8/17,19 kv. m, patalpos 1-7/1,40 kv. m priskyrimo naudotis ieškovui bei šalių valios skirti naudotis bendrai 1/3 dalį koridoriaus 1-1/9,37 kv. m, koridorių 1-2/5,77 kv. m, vonią-tualetą 1-3/4,48 kv. m, 1/2 dalimi rūsio patalpos R-l/9,98 kv. m. Šie šalių reikalavimai buvo patenkinti. Byloje ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad ieškovas nesutinka su (rūsio - garažo) G-2 ir virtuvės 1-5 naudojimusi bendrai. Pagal ieškovą, naudojimosi tvarka turi būti nustatyta pagal ieškinį, priskiriant jam naudojimuisi patalpą G-2 (38,29 kv. m.), o atsakovei priskiriant naudotis virtuve 1-5 (19,89 kv. m.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį, priešieškinį tenkino iš dalies: pakeitė 2004-03-05 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties išsimokėtinai 12.1 punktu nustatytą naudojimosi 37/100 dalių gyvenamojo namo patalpomis, priklausančio šalims bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, tvarką taip: ieškovui skyrė naudotis kambarį 1-8/17,19 kv. m, patalpą 1-7/1,40 kv. m, atsakovei skyrė naudotis kambarį 1-6/26,05 kv. m bei sandėliuką 1-4/2,19 kv. m; šalims naudotis bendrai skyrė: virtuve 1-5/19,89 kv. m, 1/3 dalimi koridoriaus 1-1/9,37 kv. m, koridoriumi 1-2/5,77 kv. m, vonia-tualetu 1-3/4,48 kv. m, 1/2 dalimi rūsio patalpos R-l/9,81 kv. m garažu G-2 /38,29 kv. m; likusias ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimu Nr. 2-551-329/2011 nutraukta šalių santuoka. Padalinta lygiomis dalimis po ½ dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis šalims priklausiusios 37/100 dalys gyvenamojo namo (I t., b. l. l5-17). Šalims priklauso po 37/200 dalis gyvenamojo namo (I t. b. l. 51, 52). Sutarties 12.1 punkte yra nustatyta bendraturčių namo dalimis naudojimosi tvarka (I t., b. l.‑46-50). Teismas iš ieškovo užsakymu atlikto VĮ „Registrų centras“ pastato dalių apskaičiavimo projekto sprendė, kad pagal ieškovo prašomą nustatyti namo dalies naudojimosi tvarką, ieškovui tenkantis jam priskirtinų gyvenamojo namo patalpų plotas 66,02 kv. m, atsakovei – 57,27 kv. m (I t., b. l. 140). Atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų išraše nurodytą namo bendrą plotą bei bendraturčių turimas nuosavybės dalis, jiems priklausytų po 61,645 kv. m. (123,29 kv. m /2).

Teismas, įvertinęs šalių siūlomus naudojimosi patalpomis variantus bei argumentus dėl paminėtų patalpų naudojimosi, nustatė, kad nei vienos šalies variantas neatitinka racionalios daikto naudojimosi tvarkos reikalavimų. Iš atsakovės paaiškinimų teismas nustatė, kad virtuvėje yra vandens apskaitos prietaisai bei dujų katilas, kas pagrindžia būtinybę šia patalpa naudotis bendrai, o garažo patalpa negali būti suskaidyta į atsakovės nurodomas patalpos dalis, nes to nėra numatyta Nekilnojamojo turto kadastro duomenyse, kita vertus, siūlomas atsakovės patekimo į patalpos G-2.2. būdas neatitinka nei vienam iš žinomų svetimo daikto naudojimosi institutų. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, teismas, spręsdamas virtuvės naudojimosi klausimą, tenkino atsakovės priešieškinio dalį ir paskyrė šalims virtuvę 1-5/19,89 kv. m naudotis bendrai, o spręsdamas garažo G-2 naudojimosi klausimą, taip pat paskyrė jį naudotis bendrai. Argumentus dėl garažo priskyrimo naudotis tik ieškovui, teismas atmetė dėl to, kad žymiai padidėtų ieškovo naudojamų patalpų plotas, kita vertus, būtų pažeistos atsakovės teisės sandėliuoti ūkiui būtinus daiktus. Teismas nustatė, kad pakeitus namo dalies naudojimosi tvarką, ieškovui atitenka 56,82 kv. m, atsakovei 66,47 kv. m. ir konstatavo, kad nustatytų naudotis patalpų plotas gali skirtis nuo savininkų turimų nuosavybės dalių, šiuo atveju, nukrypimas laikomas nežymiu, įvertinus, kad su atsakove lieka gyventi šalių nepilnametis sūnus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti visiškai, o priešieškinį atmesti šiais argumentais:

1. Dėl virtuvės. Teismas sprendimą, kad virtuve šalims skiria naudotis bendrai, motyvavo tuo, jog joje yra komunalinių paslaugų apskaitos prietaisai, dujų katilas ir šalys turi rūpintis bendrai jų priežiūra bei remontu. Toks teismo motyvas yra nepagrįstas, nes nei prie vandens apskaitos prietaisų, nei prie dujų katilo šalys liestis negali, nes jų remontui ir priežiūrai reikalingos specialios žinios, kurių šalys neturi. Šalys gali tik iškviesti atitinkamas tarnybas šių apskaitos prietaisų remontui, bet tarnyboms atliekant savo funkcijas, visiškai nebūtina būti virtuvėje. Apeliantas turi teisę naudotis virtuve, bet neprivalo to daryti, o savo teisės naudotis patalpa gali ir atsisakyti, nes negali atsisakyti tik įstatymu nustatytų pareigų vykdymo. Todėl apeliantui atsisakius teisės naudotis virtuve, teismas be pagrindo virtuvę skyrė naudotis bendrai, nors to atsakovė ir prašė, taip, matyt, siekdama sumažinti mokesčius už priskirto naudotis ploto šildymą.

2. Dėl garažo. Teismas, skirdamas šalims bendrai naudotis garažu, peržengė priešieškinio ribas, nes priešieškinį šioje dalyje tenkino kitokiu pagrindu nei prašė atsakovė.

2.1. Atsakovė neprašė jai skirti naudotis bendrai garažą. Atsakovė paruošė netinkamus projektus, ir jais vadovaudamasi, ginčijo apelianto prašymą skirti jam individualiai naudotis garažą. Atsakovės argumentai, kad ji virtuvėje negali laikyti maišų daržovių, dviračių, turėjo būti įvertinti kritiškai, nes jai skirtas naudotis individualiai sandėliukas 1-4/2,19 kv. m ploto, kuriame ji ir turėtų išsitekti, kaip kad šalys išsiteko, gyvendamos santuokoje, bei įsigydamos turtą nutarė, kad ūkinių patalpų yra pakankamai. Atsakovė neįrodinėjo, kad ji neišsitenka sandėliuke. Teismas jos paaiškinimus dėl garažo reikalingumo priėmė kaip įrodymus, be jokių kitokių objektyvių įrodymų. Garažo paskirtis nėra sandėliuoti daiktus. Daiktai garaže niekada nebuvo sandėliuojami.

2.2. Teismas, skirdamas bendrai naudotis garažą, nurodė, kad atmeta atsakovės argumentus, tačiau nemotyvavo, kodėl skiria naudotis garažą bendrai, t. y. atmeta ir apelianto argumentus. Apeliantas mano, kad šioje dalyje teismas savo sprendimo nepagrindė. Atsakovė nuosavybės dalių skaičiavimo nepateikė. Teismas sprendime nurodė, kad pakeitus namo dalies naudojimosi tvarką apeliantui atiteks 56,82 kv. m, atsakovei 66,47 kv. m, tačiau šis nukrypimas nežymus, nes su atsakove likęs gyventi nepilnametis sūnus. Jei teismas laikė, kad atsiranda nežymus nukrypimas, tai turėjo siekti tą nukrypimą, kiek tai galima išlyginti, tačiau apeliantui neskyrė sandėliuko 1-4/2,19 kv. m ploto, kas būtų sumažinęs nukrypimą nuo lygių nuosavybės dalių, ja naudojantis.

3. Apeliantas, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, prašė ieškovei skirti naudotis 9 kv. m ploto didesnį kambarį nei sau. Apeliantas, atsižvelgdamas į ūkinės patalpos reikalingumą, prašė atsakovei skirti naudotis sandėliuką ir atsisakė teisės naudotis beveik 20 kv. m ploto virtuve. Visiems žinomas faktas, kad tai išskirtinai didelė virtuvė. Pagal virtuvės išplanavimą joje galima įrengti sandėliuką, jei tokio atsakovei reikia. Ir šiuos motyvus apeliantas išdėstė bylos nagrinėjimo metu, tačiau teismas dėl jų nepasisakė. Atsakovė aiškino, jog virtuvėje stovi baldai. Virtuvėje vis dar stovi virtuvės komplektas, kurį santuokos nutraukimo byloje teismas skyrė apeliantui, todėl atsakovei grąžinus apeliantui komplektą, ji gali virtuvę perplanuoti (o tam statybos leidimai nereikalingi) ir pasistatyti naujus virtuvės baldus, atsižvelgdama į perplanavimą, tačiau atsakovė to daryti, įdėti pastangų nenori. Atsakovė ir šiandien manipuliuoja sūnumi, kuris prašo apelianto leisti jam gyventi apeliantui skirtame naudotis kambaryje, žinodama, jog vaikui apeliantas yra nepajėgus atsakyti neigiamai. Taigi, sūnui gyvenant apeliantui skirtame kambaryje, atsakovei skirtame gyventi itin dideliame 26 kv. m. kambaryje vėlgi lieka vietos racionaliems rakandų išdėstymo sprendimams.

4. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė aiškino, kad jai patalpos nuosavybėje yra per mažos, reikia ir garažo dalies daiktų sandėliavimui, tačiau toks aiškinimas turėjo būti vertintas kritiškai, nes, kuomet patalpas šalys įsigijo dar turėdami du nepilnamečius vaikus, sandėliavimo patalpų joms netrūko, garaže buvo įsirengęs baldų dirbtuvę. Baldų dirbtuvės įsirengimas apeliantui yra būtinas, nes tai galimybė papildomoms pajamos, kurios jam reikalingos dėl turimų prievolių, kurias net atsakovė negalėjo iki galo suskaičiuoti ir pagrįsti, siūlydama taiką šioje byloje.

5. Teismas konstatuodamas, kad nežymiai nukrypstama nuo nuosavybės dalių, skiriant apeliantui naudotis 56,82 kv. m, atsakovei 66,47 kv. m, vėlgi akcentavo bendrą patalpų plotą nuosavybėje, bet visiškai nevertino patalpų funkcinės paskirties ir funkcinio naudingumo. Negalima sulyginti garažo ir kambario funkcinės paskirties ir naudingumo, nors jų plotai ir panašūs.

6. Apeliantas turi kitą šeimą, kitą gyvenimą ir pagal teismo nustatytą naudojimosi tvarką turi su atsakove sąveikauti maksimaliai, izoliuotai naudodamasis tik kambariu, o apeliantas siekia sąveikauti minimaliai. Todėl visiškai nesvarbus atsakovės motyvas, kad apeliantas pasitaisė, nes pastarasis smurto prieš ją nenaudos. Pagal apelianto prašomą nustatyti naudojimosi tvarką, pagal nuosavybės dalių skaičiavimo pažymą, buvo nukrypta nuo nuosavybės lygių dalių principo 3/100 dalis - 8,75 kv. m ploto apelianto naudai vien tik dėl to, kad jis prašė jam naudotis skirti garažą. Apeliantas neblogino atsakovės gyvenimo ir naudojimosi patalpomis sąlygų, todėl visiškai nesuprantamas teismo motyvas dėl bendraturčio ignoravimo.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Dėl virtuvės. Teismas, priskirdamas virtuvę šalims naudotis bendrai, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, jo priėmimo motyvai taip pat yra pagrįsti, priešingai nei nori įrodyti apeliantas. Virtuvė nėra gyvenamasis kambarys, t. y. bendro naudojimo patalpa, todėl jos naudojimas turi taip pat būti priskirtas bendram naudojimui. Bendro naudojimo patalpoje esantys prietaisai (komunalinių paslaugų apskaitos prietaisai, dujų katilas) yra užtikrinantys visų bendraturčių interesus, todėl jų remontas ir priežiūra yra bendra visų bendraturčių pareiga. Todėl stebėti prietaisų būklę yra ir apelianto pareiga, o pastebėjus tam tikrus neatitikimus, iškviesti atitinkamas tarnybas. Be to, prietaisų stebėjimas yra reikalingas sužinoti ir skaitiklių rodmenis su tikslu atsiskaityti komunalines paslaugas teikiančioms bendrovėms. Kita vertus, apeliantui tai nėra didelė problema, nes pastarasis ir taip nemoka jokių komunalinių mokesčių, nedengia banko paskolos už šalių bendrą turtą, kurio naudojimosi tvarką ir siekia nustatyti, taip pat apeliantas praktiškai neteikia vaikui išlaikymo jau daug laiko (vien vaiko išlaikymui įsiskolinimas viršija 7 000 Eur, jau nekalbant apie kitas skolas). Įrodymai, kad apeliantas nevykdo minėtų prievolių, yra pateikti byloje, kurių pastarasis neginčijo.

Šalies argumentai

1.1. Apeliantas skunde nurodo, kad turi teisę naudotis virtuve, bet neprivalo to daryti, o savo teisės naudotis patalpa gali ir atsisakyti. Pasak apelianto, jis negali atsisakyti įstatymų nustatytų pareigų vykdymo, bet naudojimosi teisės atsisakyti gali, todėl teismas be pagrindo virtuvę skyrė naudotis bendrai. Su tokiu apelianto argumentu nėra pagrindo sutikti. Kaip minėta, virtuvė yra bendro naudojimo patalpa, kuria apeliantas pagal savo pageidavimus gali naudotis ar nesinaudoti. Lygiai tokia pati situacija yra ir dėl rūsio - garažo G-2 patalpų naudojimo. Apeliantas turi teisę naudotis šiomis patalpomis, kaip kad nurodo, lygiai tokią pačią teisę turiu ir atsakovė, tačiau apeliantas teisę naudoti bendro naudojimo rūsio - garažo G-2 patalpas iš apeliantės nori atimti vien tik todėl, kad jis nenori tam tikromis bendro naudojimo patalpomis (šiuo atveju virtuve) naudotis. Toks apelianto siekis skirstyti bendro naudojimo patalpas, atsižvelgiant tik į savo interesus, yra nesąžiningas.

2. Dėl garažo. Apeliantas nurodo, kad teismas, skirdamas šalims bendrai naudotis garažu, peržengė priešieškinio ribas, nes priešieškinį šioje dalyje tenkino kitokiu pagrindu nei atsakovė prašė. Tokie apeliacinio skundo argumentai yra neteisingi bei prieštaraujantys suformuotai teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009; 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 573/2010). Teismas turėjo teisę neatsižvelgti į šalių pareikštus reikalavimus ir taip nustatyti abiem šalims priimtiniausią naudojimosi patalpomis tvarką, ką ir padarė.

2.1. Apeliantas mano, kad atsakovei rūsio - garažo patalpos G-2 nereikalingos, nes jai yra skirtas sandėliukas 1-4/2,19 kv. m., kuriame ji ir turi išsitekti, nepaisant to, kad su atsakove gyvena nepilnametis vaikas. Taip pat apeliantas teigia, kad rūsio - garažo patalpose G-2 daiktai niekada nebuvo sandėliuojami. Atsakovė su tokiais argumentais nesutinka. Šiose patalpose visuomet buvo sandėliuojami daiktai, o rūsio - garažo patalpos G-2 buvo ir šiuo metu atsakovei labai reikalingos tam, kad pasidėti jos ir nepilnamečio vaiko daiktams, todėl apelianto siūlymas gyventi be šių patalpų yra mažų mažiausiai nesąžiningas. Atsakovė nuolat rūpinosi šalių vaikais ir visu šeimos ūkiu, kuomet apeliantas daugiausia žiūrėjo savo asmeninių interesų, todėl galbūt apeliantas ne visuomet pastebėdavo, kaip ir kur būdavo tvarkomas šeimos ūkis. Rūsys - garažas, kurį apeliantas nori prisiskirti individualiam naudojimui, yra vienintelis. Šioje patalpoje yra daug vaiko, taip pat ir atsakovės, mažiau naudojamų daiktų, kurie gyvenant viename kambaryje tiesiog nebetelpa. Garaže yra laikomi dviračiai, daržovės ir kiti daiktai, kurių gyvenamajame kambaryje laikyti negalima, nes tiesiog jie netilptų, ko pasekoje neliktų gyvenamosios erdvės, kas pažeistų ir vaiko interesus. Be to, rūsio - garažo patalpose yra įrengtos lentynos, skirtos daiktams susidėti, kas buvo nurodoma teismui posėdžių metu bei ko apeliantas teismo posėdžio metu ir neneigė. Visa tai patvirtina, kad rūsys - garažas visuomet buvo naudojamas sandėliavimui, tokia buvo jo paskirtis mums kartu gyvenant su apeliantu, priešingai nei pastarasis nurodo skunde. Turint su apeliantu vienintelį rūsį - garažą, atsakovė mano, kad jis taip pat turi būti priskirtas bendram naudojimui, kaip kad ir virtuvė ar kitos bendro naudojimo patalpos.

2.3. Be to, apeliantas nepagrindė būtinybės ir reikalingumo jam vienam naudotis visu rūsiu - garažu, taip iš atsakovės ir nepilnamečio vaiko atimdamas teisę naudotis jiems priklausančiomis bendro naudojimo patalpomis.

2.4. Apeliantas nurodo, kad teismas, skirdamas bendrai naudotis garažą, nemotyvavo, kodėl priėmė tokį sprendimą, todėl laiko, kad šioje dalyje teismas savo sprendimo nepagrindė. Toks apeliacinio skundo argumentas yra neteisingas. Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad apelianto argumentus dėl garažo priskyrimo naudotis tik jam teismas atmeta dėl to, kad žymiai padidėtų apelianto naudojamų patalpų plotas, kita vertus, būtų pažeistos atsakovės ir vaiko teisės sandėliuoti ūkiui būtinus daiktus. Visa tai patvirtina, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, priešingai nei nurodo apeliantas.

3. Apeliantas skundą grindžia taip pat tuo, kad teismas sprendime nurodė, jog pakeitus namo dalies naudojimosi tvarką jam atiteks 56,82 kv. m, o man - 66,47 kv. m, tačiau šis nukrypimas nežymus, nes su atsakove yra likęs gyventi nepilnametis sūnus. Taigi apelianto manymu, jei teismas laikė, kad atsiranda nežymus nukrypimas, tai turėjo siekti tą nukrypimą, kiek tai galima, išlyginti, tačiau jam neskyrė sandėliuko 1-4/2,19 kv. m. ploto, kas būtų sumažinęs nukrypimą nuo lygių nuosavybės dalių, ja naudojantis. Tačiau apeliantas, nurodydamas tokį argumentą, visiškai neanalizavo sprendime nurodyto motyvo, kad nežymus nuokrypis ploto atžvilgiu yra galimas vien dėl to, kad su atsakove gyvena nepilnametis sūnus, ką ir atsakovė įrodinėjo teismo posėdžio metu. Esant tokiai situacijai, atsakovė praktiškai vienodu patalpų plotu naudojasi kartu su nepilnamečiu vaiku, kuriuo ir rūpinasi viena, tiek materialai, tiek nematerialiai. Tuo tarpu, apeliantui praktiškai toks pats patalpų plotas yra skirtas tik jam vienam. Taigi apelianto padėtis yra kur kas geresnė, tačiau šių argumentų pastarasis neakcentuoja. Be to, apeliantas neteisingai nurodo, kad jam skirtame kambaryje 1-8 gyvena nepilnametis sūnus, nes sūnus gyvena kartu su atsakove kambaryje 1-6.

4. Apeliantas nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog nežymiai nukrypstama nuo nuosavybės dalių, skiriant jam naudotis 56,82 kv. m, o atsakovei 66,47 kv. m, vėlgi akcentavo bendrą patalpų plotą nuosavybėje, bet visiškai nevertino patalpų funkcinės paskirties ir funkcinio naudingumo. Pasak apelianto, negalima sulyginti garažo ir kambario funkcinės paskirties ir naudingumo, nors jų plotai ir panašūs. Tokie apelianto argumentai yra neteisingi ir neparemti jokiais įrodymais, nors šių teiginių nepagrindimas apeliantui buvo akcentuojamas ir teismo posėdžių metu. Apeliantas, nepaisant to, neįrodinėjo, kad garažas yra mažesnės vertės nei kad, virtuvės patalpa. Nagrinėjamu atveju, visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad virtuvė nėra kambarys ir gyvenamoji patalpa, todėl nėra tos pačios funkcinės paskirties objektas, jos negalima prilygti kambario vertei. Be to, virtuvę įvertinti kaip atskirą objektą yra neįmanoma, nes ji yra neatsiejama kiekvieno gyvenamojo būsto dalis. Rūsio - garažo patalpa G-2 taip pat yra bendro naudojimo objektas, kaip ir virtuvė. Be to, apeliantas nurodo, kad rūsyje - garaže nori įsirengti baldų dirbtuves, taigi iš esmės pats patvirtina, kad šias patalpas norėtų naudoti kaip komercinės paskirties patalpas, o komercinės paskirties patalpos yra netgi gerokai brangesnės nei virtuvės patalpos. Todėl apelianto argumentai, kad rūsio - garažo patalpos neva yra mažiau vertingesnės, nei kad virtuvės patalpa, yra niekuo neparemti ir neteisingi. Apelianto tikslas įrengti dirbtuves rūsio - garažo patalpose, kurios yra žemiau nepilnamečio vaiko gyvenamųjų patalpų, yra nelabai suprantamas ir pažeidžiantis nepilnamečio vaiko interesus. Tokia veikla yra triukšminga ir teršianti orą, todėl pagal galiojančius įstatymus jos įrengimas gyvenamajame name yra neįmanomas. Tokiai veiklai apeliantas turi gauti kaimynystėje gyvenančių žmonių, įskaitant ir atsakovės, sutikimą, kurio jis negaus, nes niekas tikrai nenorės gyventi virš baldų fabriko, ypatingai kai yra nepilnamečių vaikų.

5. Atsakovė kiek įmanoma šioje byloje stengėsi sudaryti taikos sutartį, ruošė ne vieną projektą ir priešieškinį, taikėsi prie apelianto norų, derino pozicijas, dėl ko buvo ne kartą atidėtas bylos nagrinėjimas. Tačiau apeliantas nesiekė tokio patalpų naudojimo projekto, kad būtų patenkinti abiejų pusių interesai, o siekė sau net didesnio patalpų ploto nei, kad jam priklauso nuosavybės teise. Pagal apelianto reikalaujamą nustatyti naudojimosi tvarką, pastarajam atitektų gerokai didesnė gyvenamojo namo dalis (56,88 kv. m. ploto), o atsakovei ‑ 48,13 kv. m. ploto dalis (8,75 kv. m. ploto skirtumas).

6. Visiškai neseniai apeliantas buvo nuteistas už smurtą artimoje aplinkoje prieš atsakovę nepilnamečio vaiko akivaizdoje. Tokia situacija, kai apeliantas prašo sau nustatyti naudotis didesnę patalpų dalį, kurių išlaikymu visiškai nesirūpina, prieštarauja CK 1.5 straipsnyje numatytiems teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams. Be to, apeliantas negali naudoti smurto artimoje aplinkoje fakto kaip aplinkybės, kuri leistų jam neva izoliuotis nuo atsakovės ir savo nepilnamečio vaiko, taip pagal savo siūlomą patalpų naudojimo tvarką priskiriant sau didesnę patalpų dalį ir taip atimant atsakovei su vaiku teisę naudotis patalpomis G-2, kurios tiek atsakovės, tiek vaiko interesams tenkinti yra reikalingos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, kuomet nustatė, kad patalpomis rūsiu - garažu G-2 (38,29 kv. m.) ir virtuve 1-5 (19,89 kv. m.) buvę sutuoktiniai naudosis bendrai. Apeliantas mano, kad teismas turėjo patenkinti jo ieškinį ir priskirti patalpomis G-2 naudotis jam, o virtuve 1-5 - atsakovei. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje nustatyta, kad šalys santuokoje 2004 m. kovo 5 d. Nekilnojamojo turto pirkimo‑pardavimo sutarties Nr. 2200, patvirtintos Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R., pagrindu įgijo nuosavybės teise 0,37 dalis gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 12.1 punkte buvo nustatyta naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarka, kadangi gyvenamąjį namą kartu su sutuoktiniais pirko dar du asmenys. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-551-329/2011 šalių santuoka buvo nutraukta ir padalintas santuokoje įgytas turtas. Sutuoktiniams buvo priteista asmeninės nuosavybės teise po 37/200 dalis gyvenamojo namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini). Šalims priklausančių patalpų bendras plotas sudaro iš viso 123,29 kv.m., todėl pagal jų dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, kiekvieno dalis sudaro po 61,645 kv. m. bendro ploto patalpų.

Kasacinis teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje, aiškinant CK 4.75 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra pažymėjęs, kad nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011). Teismo pareiga yra priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgiant į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, įvertinant šalių nesutarimo priežastis, siekiant, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir prisidėtų prie geresnio nuosavybės valdymo. Siekdamas šių tikslų teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-536/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009). Savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, inter alia, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-418-611/2015). Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl naudojimosi patalpomis - garažu G-2 (38,29 kv. m.) ir virtuve 1-5, kurių funkcinė paskirtis yra skirtinga, todėl atsakovė nesutinka, kad garažas būtų paskirtas naudotis tik ieškovui. Atsakovė atsiliepime, teismo posėdyje bei reikšdama priešieškinį nuosekliai laikėsi savo pozicijos, kad garažas, kuris pritaikytas sandėliuoti (įrengtos lentynos ir kt.), yra reikalingas ir jai, nes tai vienintelė patalpa, kurioje ji laiko maisto atsargas (daržoves ir kt.), dviračius ir kitus daiktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai, kad garažas jam yra būtinas užsiimti individualia baldų gamybos veikla, nesuponuoja jokio pranašumo prieš atsakovę, kuri garažą siekia naudoti pagal jo tiesioginę paskirtį. Šiuos jo argumentus galima būtų vertinti kaip siekimą tik savo interesų patenkinimo. Apeliantas nepaneigė atsakovės argumentų, kad virtuvėje yra vandens apskaitos prietaisai, dujų katilas, kuriais turi rūpintis abu bendraturčiai. Esant skirtingoms ginčo patalpų funkcinėms paskirtims, negalima sutikti su apeliantu, kad virtuvė yra vertingesnė už garažą, nes šie objektai tenkina skirtingus šalių poreikius, todėl pagal savo naudingąsias savybes šios patalpos yra vienodo vertingumo daikto dalys. Šios abi patalpos yra bendro naudojimo patalpos ir jų negalima padalinti pagal atsakovės parengtą garažo padalinimo planą (1 t., b.l. 153), nes atsakovė į savo dalį galėtų patekti tik per apelianto naudojamą garažo dalį. Todėl, nesant kitų aptariamos paskirties patalpų, pirmosios instancijos teismas priėmė racionaliausią sprendimą bei virtuvę ir garažą šalims paskyrė naudotis bendrai.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs garažą ir virtuvę naudotis bendrai išėjo iš ieškinio ir priešieškinio ribų. Pažymėtina, kad teismo pareiga yra priimti abiem šalims priimtiniausią sprendimą, dėl to, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe tvarkos nustatymo, teismas turi teisę nukrypti nuo šalių pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 573/2010).

Sprendžiant dėl konfliktinių situacijų išvengimo naudojantis bendra daline nuosavybe pažymėtina, kad garažo paskirtis kaip tik leidžia daryti prielaidą, kad šia patalpa naudojantis tik daiktų sandėliavimui (epizodiškai), šalys turi visas galimybes išvengti konfliktinių situacijų. Tikėtina, kad tokių situacijų bus išvengta ir paskyrus šalims naudotis virtuvę bendrai, kuomet apeliantas nurodo, jog virtuvė nėra jo prioritetinių interesų objektas.

Kaip jau minėta pirmiau, pagal šalių dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, kiekvieno dalis sudaro po 61,645 kv. m. bendro ploto patalpų. Tenkinant ieškovo ieškinį, šalims atskirai naudotis buvo paskirti izoliuoti kambariai: 1-8 - ieškovui ir 1-6 - atsakovei. Be garažo ir virtuvės, bendrai šalims naudosis taip pat paskirti koridoriai 1-1, 1-2 ir vonia-tualetas 1-3. Atskirai naudotis atsakovui buvo paskirta patalpa 1-7/1,40 kv.m., o atsakovei sandėliukas 1-4/2,19 kv.m. ploto.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta naudojimosi tvarka neatitinka šalių dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, t.y. ieškovo naudojama dalis mažesnė 4,82 kv.m. (61,64 kv.m. – 56,82 kv.m.), o atsakovės tokiu pat plotu didesnė (61,64 kv.m. – 66,47 kv.m.). Pagal byloje pateiktą ieškovo pastato dalių paskaičiavimo projektą, patenkinus ieškinį, jam naudotis tektų 66,02 kv. m. ploto patalpomis, o atsakovei - 57,27 kv.m. ploto patalpomis, o tai reikštų, kad ieškovui tektų daugiau, o atsakovei mažiau 4,38 kv. m. bendro ploto, negu jų turima dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tačiau sprendžiant pagal ieškovo reikalavimą, jis taip pat buvo tos nuomonės, jog toks nukrypimas yra leistinas, ieškovas taip pat nenumatė kompensacijos atsakovei.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad padalinti šalių valdomas patalpas pagal jų dalis bendrosios dalinės nuosavybės teisėje nėra galimybių. Sutiktina su apeliantu, kad sandėliuko 1-4/2,19 kv.m. ploto paskyrimas ieškovui sumažintų paminėtą skirtumą, tačiau apeliantas neneigia, kad sandėliuku naudojasi atsakovė ir šalių sūnus, todėl teismas pagrįstai atsižvelgė į susiklosčiusius bendro daikto naudojimo santykius. Ieškovas tokios paskirties patalpą 1-7/1.40 turi prie jam paskirto naudotis kambario, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) sprendžia, kad esant nedideliam nukrypimui nuo šalims priklausančios dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, nustatyta naudojimosi tvarka nelaikytina netinkama. Pažymėtina, kad šalims bendrai susitarus dėl kitokios naudojimosi tvarkos, ji gali būti įtvirtinta įstatymo nustatyta tvarka, kadangi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu ir tik esant ginčui, jis sprendžiamas teisme (CK 4.75 straipsnis).

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, turėjo teisinį pagrindą padaryti priimtame procesiniame sprendime išdėstytas išvadas dėl byloje reikšmingų aplinkybių ir teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 450 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteisiamos ieškovei iš apelianto (CPK 302 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto A. N. atsakovei V. N. 450 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Žibutė BudžienėDalė BurdulienėVirginija Lozoraitytė