- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-11
- Bylos Nr.
- 1A-515-581-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-71-1-00279-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Eligijus Gladutis, Valdas Meidus
- Kaltinamasis
- V. A.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Eligijaus Gladučio, Valdo Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G. S. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. buvo išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (2013 m. kovo mėn. veikos), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 1 dalį (2013 m. balandžio mėn. veikos), neįrodžius V. A. dalyvavimo padarant šias nusikalstamas veikas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 metų kovo mėn. tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, būdamas UAB (duomenys neskelbtini), vadybininku, būdamas atsakingas už grynųjų pinigų išmokėjimą iš bendrovės kasos, turėdamas tikslą pasisavinti pinigus, nenustatytomis aplinkybėmis, suklastojo 2013 m. kovo 15 d. UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimo žiniaraštyje Nr. 2 T. M. parašą, t. y. eilutėje po įrašytu tekstu „gavėjo parašas“, imituodamas T. M. parašą, pasirašė, kurio pagrindu neva T. M. buvo išmokėtas 531,06 Lt darbo užmokestis, nors jam pinigai nebuvo išmokėti, taip suklastojo tikrą dokumentą, pateikdamas jį UAB (duomenys neskelbtini) vyriausiajai buhalteriai R. U. suklastotą tikrą dokumentą panaudojo ir apgaule pasisavino svetimą, T. M. priklausantį turtą – pinigus, iš viso 531,06 Lt.
Taip pat V. A. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 metų balandžio mėn. tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, būdamas UAB (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), vadybininku, būdamas atsakingas už grynųjų pinigų išmokėjimą iš bendrovės kasos, turėdamas tikslą pasisavinti pinigus, nenustatytomis aplinkybėmis, suklastojo 2013 m. balandžio 21 d. UAB (duomenys neskelbtini) mokėjimo žiniaraštyje Nr. 3 T. M. parašą, t. y. eilutėje po įrašytu tekstu „gavėjo parašas“, imituodamas T. M. parašą, pasirašė, kurio pagrindu neva T. M. buvo išmokėtas 526,45 Lt darbo užmokestis, nors jam pinigai nebuvo išmokėti, taip suklastojo tikrą dokumentą, pateikdamas jį UAB (duomenys neskelbtini) vyriausiajai buhalteriai R. U. suklastotą tikrą dokumentą panaudojo ir apgaule pasisavino svetimą, T. M. priklausantį turtą – pinigus, iš viso 526,45 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendį dėl V. A. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir BK 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – pripažinti V. A. kaltu pagal:
BK 182 straipsnio 1 dalį (2013 m. kovo mėn. veika) ir skirti jam 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2013 m. kovo mėn. veika) ir skirti jam 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą;
BK 182 straipsnio 1 dalį (2013 m. balandžio mėn. veika) ir skirti jam 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą;
BK 300 straipsnio 1 dalį (2013 m. balandžio mėn. veika) ir skirti jam 40 MGL (5200 Lt) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes iš dalies sudėti ir V. A. paskirti galutinę bausmę – 50 MGL (6 500 Lt) dydžio baudą.
Prokuroras skunde teigia, jog ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis T. M. davė nuoseklius parodymus, kad po atleidimo iš darbo jis dėl neišmokėto darbo užmokesčio kreipėsi į darbo inspekciją, kur susipažinęs su darbo užmokesčio už 2013 m. vasario ir kovo mėn. žiniaraščiais, pamatė, jog šiuose žiniaraščiuose ties jo pavarde yra ne jo parašai, jie suklastoti, jis žiniaraščiuose nurodytų 531,06 Lt ir 523,45 Lt sumų negavo. L. U. parodė, kad ji direktoriui perduoda paruoštus žiniaraščius ir darbo užmokesčio išmokėjimo bei priskaičiavimo lapelius. Kai V. A. išmoka pinigus, žiniaraščius su parašais grąžina jai. Bendrovės direktorius yra ir bendrovės kasininkas. Liudytojas M. T. parodė, kad darbo užmokestį visada mokėdavo V. A., pinigus atiduodavo į rankas, o darbuotojai pasirašydavo žiniaraštyje prie savo pavardės, prie gaunamo darbo užmokesčio sumos. T. M. ir V. B. taip pat pasirašydavo žiniaraštyje prie savo pavardės. Kartais pirma gaudavo pinigus, o žiniaraštyje pasirašydavo vėliau. Darbo užmokesčio žiniaraščius visada atveždavo tik V. A.. V. A. parodymus, jog 2013 m. vasario ir kovo mėn. už gautą atlyginimą T. M. žiniaraščiuose pasirašė jo akivaizdoje, paneigia, o T. M. parodymus patvirtina 2013-11-05 specialisto išvada Nr. 11Š-210(13), kurioje nurodyta, kad tirti pateiktų UAB „Š. G.“ mokėjimų žiniaraščių: 2013-03-15 Nr. 1 ir 2013-04-21 Nr. 3 eilutės Nr. 1 skiltyje „gavėjo parašas“ pasirašė ne T. M., o kitas asmuo; nustatyti, ar tirti pateiktų UAB „Š. G.“ mokėjimų žiniaraščių: 2013-03-15 Nr. 1 ir 2013-04-21 Nr. 3 eilutės Nr. 1 skiltyje „gavėjo parašas“ T. M. vardu pasirašė V. A. ar kitas asmuo nebuvo galimybės dėl priežasčių, nurodytų tiriamosios dalies 1.2 punkte (b. l. 77-79).
Prokuroras daro išvadą, kad aptarti įrodymai patvirtina, jog niekas kitas, o tik V. A. UAB „Š. G.“ 2013-03-15 Nr. 1 ir 2013-04-21 Nr. 3 mokėjimų žiniaraščiuose suklastojo T. M. parašus, šiuos suklastotus dokumentus panaudojo pateikdamas juos UAB „Š. G.“ vyriausiajai buhalteriai R. U. bei tuo pačiu apgaulės būdu pasisavino svetimą turtą, T. M. darbo užmokestį 531,06 Lt ir 523,45 Lt. Prokuroras nurodo, kad skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl nepagrįsto V. A. išteisinimo.
Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti skunde išdėstytais motyvais.
Išteisintasis V. A. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistu.
Motyvuojamoji dalis
Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.
Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu V. A. išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dvi veikos) ir BK 182 straipsnio 1 dalį (dvi veikos). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bylos įrodymai – specialisto išvada, liudytojų R. U., M. T. ir V. B. parodymai, Darbo ginčų komisijos 2013-07-23 sprendimas – neduoda pagrindo neabejotinai teigti, jog T. M. parašą tikruose dokumentuose – darbo užmokesčio žiniaraščiuose – suklastojo V. A. ir suklastotus dokumentus panaudojo perduodamas bendrovės buhalterei bei apgaule pasisavino T. M. darbo užmokestį už 2013 m. vasario ir kovo mėn. V. A. parodymus paneigiančių įrodymų nėra, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl konstatuota, jog neįrodyta, kad V. A. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu V. A. atžvilgiu, o prokuroro skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad degalinės darbuotojams pasirašyti žiniaraščiuose už išmokėtą darbo užmokestį duodavo V. A., tačiau neginčijamų įrodymų, kad T. M. parašus klastojo V. A. ir taip apgaule pasisavino T. M. darbo užmokestį, nėra.
Iš bylos medžiagos matyti, kad T. M. protokole-pareiškime (b. l. 1) nurodo, jog pareiškimą dėl atleidimo iš darbo parašė todėl, kad jam du mėnesius buvo nesumokėtas darbo užmokestis, tačiau darbo ginčų komisijos 2013-07-23 sprendime (b. l. 32-36) nurodyta, kad T. M. kreipėsi į darbo ginčų komisiją dėl neišmokėtos dalies darbo užmokesčio už visą dirbtą laiką, neišmokėtą darbo užmokestį už faktiškai dirbtą laiką ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Visiškai teisingai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad T. M. į darbo ginčų komisiją dėl nesumokėto darbo užmokesčio kreipėsi už faktiškai dirbtą laiką 2013 m. vasario 19 – kovo 12 dienomis ir nesumokėto darbo užmokesčio už 2013 m. balandžio mėnesį bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas, o ne dėl neišmokėto darbo užmokesčio už 2013 m. vasario ir kovo mėnesius.
Taip pat nustatyta, jog T. M. 2013-02-25 savo paaiškinime nurodė, jog 2013-02-23 vyko prekių patikrinimas, kurio metu rasta trūkumų už 1671,34 Lt, kuriuos T. M. įsipareigojo padengti per 3-4 mėnesius (b. l. 49). Kiti bylos įrodymai nurodo, jog T. M. su 2013-02-23 ir 2013-04-25 įsakymais dėl 50 procentų darbo užmokesčio išieškojimo padarytų trūkumų dengimui buvo supažindintas pasirašytinai ir dalį trūkumų – 450 litų - padengė (b. l. 54-56). Liudytojas M. T. patvirtino, jog kai būdavo randama trūkumų, tada darbo užmokesčio dalį sumokėdavo, o dalis pinigų likdavo skolai padengti; kasos aparatu išmušdavo čekį, kuriame matydavosi, kieno pamainoje yra įnešti pinigai; nors kartais trūkumus dengdavo visi, tačiau čekis būdavo išmušamas vienas (b. l. 139). Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytojas B. B., parodydamas, kad trūkumus dengdavo iš gauto atlyginimo (b. l. 146). T. M. trūkumų dengimo iš gaunamo atlyginimo aplinkybių taip pat neginčijo (b. l. 138-139). Teisiamojo posėdžio metu T. M. patvirtino, kad buvo materialiai atsakingas asmuo ir buvo nubaustas už materialinių vertybių saugojimo tvarkos pažeidimą, kad balandžio mėnesį atskaičiavo jo (T. M.) įsiskolinimą (b. l. 138-139). T. M. neneigė, jog nėra atlyginęs visų padarytų nuostolių. Teisme apklaustų liudytojų parodymai V. A. parodymų, jog jis T. M. atlyginimo nepasisavino, nepaneigia. Priešingai liudytoja R. U. teigė, jog dėl nukentėjusiojo padarytų skolų bendrovei buvo išskaičiuojami jo padaryti nuostoliai (b. l. 139). Nors byloje nukentėjusysis aiškino, kad du mėnesius jam buvo neišmokėtas drbo užmokestis, tačiau akivaizdu, jog ištirti įrodymai nepaneigia išteisintojo parodymų, kad išmokant atlyginimus darbuotojai, kurie buvo materialiai atsakingi, padengdavo dėl jų kaltės atsiradusius trūkumus degalinės kasoje, o T. M. buvo atleistas iš darbo už pravaikštas, už padarytus trūkumus neatsiskaitė.
Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog bylos įrodymai leidžia teigti, kad T. M. priklausančio uždarbio dalimi buvo dengiami trūkumai, o kategoriškų ir neginčijamų įrodymų, kad T. M. nebuvo išmokėta likusi darbo užmokesčio dalis už 2013 m. vasario ir kovo mėn., nėra surinkta.
Apeliantas skunde teigia, jog niekas kitas, o tik V. A. bendrovės 2013-03-15 ir 2013-04-21 mokėjimų žiniraščiuose Nr. 1 ir Nr. 3 suklastojo T. M. parašus ir tai grindžia liudytojų parodymais bei specialisto išvada. Tačiau visiškai akivaizdu, jog tokie apelianto argumentai yra tik prielaidos. Liudytojai tokių aplinkybių neparodė, o specialisto išvada niekaip nepagrindžia V. A. kaltės dėl jam inkriminuotų dviejų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, kadangi minėtoje išvadoje neatsakyta, kas pasirašė kaltinime nurodytuose žiniaraščiuose (b. l. 77-79). Neginčijamų įrodymų, kad T. M. parašus suklastojo V. A., byloje nėra. Byloje taip pat nėra neginčijamų įrodymų, kad V. A. apgaule pasisavino T. M. darbo užmokestį.
Visuma įrodymų neleidžia neabejotinai teigti, kad V. A., suklastodamas T. M. parašus darbo užmokesčio žiniarašiuose, turėjo tikslą apgaule pasisavinti T. M. darbo užmokestį už 2013 m. vasario ir kovo mėn.
Prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir V. A. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Kupiškio rajono 2014 m. balandžio 30 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G. S. apeliacinį skundą atmesti.