Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Alvydo Poškaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2087-324/2011, pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB NORD banko ieškinį atsakovui V. G., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Lajona“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB DnB NORD bankas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo V. G. 782 870,31 EUR skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, kad 2007 m. birželio 29 d. ieškovas ir UAB „Lajona“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-406, kuria UAB „Lajona“ buvo suteiktas 2 700 000 Lt kreditas. 2008 m. vasario 20 d. susitarimu Nr. K-2500-2007-406/1 sutarties sąlygos buvo pakeistos ir kredito suma konvertuota į 781 974,05 EUR su kintama palūkanų norma, nustatant galutinį kredito galiojimo ir grąžinimo terminą – 2009 m. birželio 15 d. Kreditavimo sutarties 34 punktu UAB „Lajona“ įsipareigojo ieškovui mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą mokėti dieną nuo laiku nesumokėtos sumos. Prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti 2007 m. birželio 29 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 2216, kurios 1.1, 2.1.1 punktais atsakovas įsipareigojo atsakyti solidariai visu savo turtu, jeigu UAB „Lajona“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles ieškovui. UAB „Lajona“ nesilaikė kreditavimo sutarties 4 punkte nustatyto galutinio kredito galiojimo ir grąžinimo termino, nemokėjo palūkanų ir delspinigių. Ieškovas pratęsė atsakovo laidavimo terminą, nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino suėjimo – pagal 2009 m. rugsėjo 7 d. susitarimą Nr. 2216/1 iki 2009 m. lapkričio 30 d., pagal 2010 m. vasario 19 d. susitarimą Nr. 2216/2 – iki 2010 m. kovo 31 d., pagal 2010 m. birželio 17 d. susitarimą Nr. 2216/3 – iki 2010 m. rugpjūčio 31 d., pagal 2010 m. lapkričio 10 d. susitarimą Nr. 2216/4 – iki 2011 m. sausio 31 d. ir įsipareigojo iki nustatytų terminų nepradėti jokių priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, o atsakovas įsipareigojo rasti būdą padengti susidariusį įsiskolinimą. 2011 m. sausio 6 d. raštu Nr. 30.58.37/59 ieškovas papildomai įspėjo UAB „Lajona“ ir atsakovą apie susidariusį 778 683,53 EUR įsiskolinimą ir ragino padengti skolą, tačiau iki nustatytų terminų atsakovas savo įsipareigojimų neįvykdė. 2011 m. vasario 3 d. atsakovas kreipėsi į ieškovą, prašydamas panaikinti jo, kaip laiduotojo, atsakomybę dėl UAB „Lajona“ įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį, grįsdamas tuo, jog pardavė UAB „Lajona“ akcijas ir nesąs UAB „Lajona“ direktorius. Ieškovas 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. 30.58.17/1026 informavo atsakovą, jog nėra CK 6.87 straipsnyje išvardintų laidavimo pabaigos pagrindų, todėl laidavimo sutartis su vėlesniais pakeitimais ir papildymais galioja visa apimtimi. Ieškovo teigimu, laidavimo sutartis su vėlesniais pakeitimais galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino - priteisė iš atsakovo V. G. ieškovui AB DnB NORD bankui 782 870,31 EUR skolai grąžinti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2011 m. kovo 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 30 000 Lt žyminio mokesčio.

Teismas nesutiko su atsakovo argumentais dėl laidavimo pabaigos, pažymėjęs, kad pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalį, kai buvo laiduota tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Tai, kad ieškinys pareikštas praėjus trims mėnesiams po atsakovo nurodyto laidavimo sutarties pasibaigimo termino pagal 2007 m. birželio 29 d. susitarimą Nr. 2216/1 (2009 m. lapkričio 30 d.), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti apie laidavimo termino pasibaigimą. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 str. 2 d., 6.87 str. 1 d.). Sutarties 4.2 punktu šalys susitarė, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo - šios nuostatos papildomais susitarimais šalys nepakeitė (2007 m. birželio 29 d. susitarimo Nr. 2216/1 1 punktu ieškovas įsipareigojo nepradėti jokių priverstinių skolos išieškojimo veiksmų prieš laiduotoją, laiduotojui kreipusis į kreditorių dėl priverstinio skolos išieškojimo išvengimo, ieškant galimybių skolą padengti savanoriškai), todėl teismas sutiko su ieškovo argumentais, jog 2009 m. rugsėjo 7 d., 2010 m. vasario 19 d., 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. lapkričio 10 d. susitarimai sudaryti išimtinai laiduotojo interesams ir pagal savo pobūdį skirti ne laidavimo terminui pratęsti, o suteikti skolininkui galimybę padengti skolą, net ir suėjus galutiniam prievolės įvykdymo terminui, kreditoriui įsipareigojant nesiimti priverstinių skolos išieškojimo veiksmų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, trečiajam asmeniui pripažįstant, jog savo prievolių ieškovui jis nėra įvykdęs, šių prievolių neginčijant bei esant laiduotojo ir kreditoriaus susitarimui, kad laidavimas galioja iki visiško prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas netaikomas. Šią išvadą teismas grindė šalių sutartiniais įsipareigojimais, aukščiau nurodytais įstatymais bei kasacinio teismo formuojama praktika panašiose pagal faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl laidavimo pabaigos.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ieškinio atsakovas priėmė asmeninio pobūdžio prievolę atsakyti bankui ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkas, jam neįvykdžius visų, dalies prievolių arba prievoles įvykdžius netinkamai. Atsakovo sutuoktinė nebuvo laidavimo sandorio šalis ir šiuo pagrindu sandoris neginčijamas. Teismas pažymėjo, kad informacinės teismų sistemos Liteko duomenimis, atsakovo ir D. G. santuoka nutraukta 2010 m. birželio 23 d. Kauno m. apylinkės teismo sprendimu abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (civilinė byla Nr. 2-14943-568/2010). Kreipiantis į teismą, AB DnB NORD bankas nebuvo įvardintas sutuoktinių kreditoriumi, todėl teismas atmetė atsakovo argumentus dėl sutuoktinės teisių ir pareigų nustatymo, sudarant laidavimo sutartį.

Taip pat teismas pažymėjo, jog atsakomybę pagal laidavimo sutartį atsakovas nepagrįstai siejo su darbo teisinių santykių UAB „Lajona“ pasibaigimu. Toks laidavimo prievolės pasibaigimo pagrindas nenumatytas nei sutartyje, nei specialiosiose ar bendrosios prievolių pabaigą reglamentuojančiose civilinės teisės normose. Atsakovo argumentus dėl reikalavimų pareiškimo skolininkui ir laiduotojui vienu metu teismas atmetė, vadovaudamasis CK 6.81 straipsnio 1 dalies ir CK 6.6 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Teismas pažymėjo, kad priešieškinis dėl laidavimo sandorio ir papildomų susitarimų pripažinimo negaliojančiais dėl grasinimo, ekonominio spaudimo, susidėjusių sunkių aplinkybių ar kitų atsakovo valios neatitinkančių faktorių nepareikštas, sandoriai nėra nuginčyti ir atskiroje byloje, pripažinti juos negaliojančiais ex officio nėra įstatyminio pagrindo. Prievolės pagal galiojančius sandorius turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 str. 1 d.). Teismo vertinimu, laidavimo sutartį atsakovas pasirašė laisva valia, įvertinęs galimas pasekmes, todėl ši sutartis turi būti vykdoma sąžiningai, o sutarties sąlygų nesilaikymas sukelia sutartyje ar įstatyme numatytas pasekmes (CK 6.200 str. 1 d., 6.205 str.). Teismas konstatavo, kad 6 procentų dydžio procesinės palūkanos nustatytos įstatyme, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ( CK 6.21 str. 2 d.). Laiduotojas yra fizinis asmuo, todėl teismas taikė minimos normos 1 dalyje apibrėžtą 5 procentų metinių palūkanų normą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš ieškovo visas byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei atsakovo argumentus, susijusius su laidavimo sutartimi bei jos pakeitimais nustatytu laidavimo terminu ir ieškovo teise reikalauti įvykdyti trečiojo asmens įsipareigojimus. Laidavimo sutarties 4.2 p. šalys sulygo, kad: „Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo“. Taigi, laidavimo sutartimi buvo sulygta, jog laidavimo santykiai nebus siejami su kreditavimo sutartyje numatytais terminais, o tęsis iki faktinio įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymo. 2009 m. rugsėjo 7 d. šalys sudarė susitarimą Nr. 2216/1, kuriuo pakeitė laidavimo sutarties nuostatas, inter alia susitarimo 1 p. susitarė: „nustatyti naują atsakovo laidavimo terminą pagal laidavimo sutartį - iki 2009 m. lapkričio 30 d., nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės įvykdymo terminų suėjimo“. Akivaizdu, jog šiuo susitarimu šalys sulygo pakeisti laidavimo sutartyje numatytą nuostatą dėl laidavimo santykių neterminuotumo, nustatė tikslų laidavimo santykių pabaigos terminą - 2009 m. lapkričio 30 d. Todėl sistemiškai vertinant laidavimo sutarties bei susitarimo Nr. 2216/1 nuostatas, laikytina, kad būtent 2009 m. lapkričio 30 d., pasibaigė atsakovo laidavimo už trečiojo asmens prievoles santykiai.

2. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. susitarimas buvo sudarytas atsakovo interesais ir skirtas ne laidavimo terminui pratęsti, o suteikti skolininkui galimybę padengti skolą. Šiame susitarime aiškiai išreikšta šalių valia pakeisti laidavimo teisinių santykių galiojimo terminą. Vadovaujantis CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ieškovas per tris mėnesius nuo nustatyto laidavimo termino pabaigos turėjo teisę pareikšti atsakovui reikalavimus dėl trečiojo asmens prievolių įvykdymo, tačiau sąmoningai to nepadarė, taigi savo laisvu apsisprendimu bei pasirinkimu atsisakė savo reikalavimų atsakovui. Atsakovui nekyla ir negali kilti jokia atsakomybė pagal laidavimo sutartį, kadangi laidavimo terminas yra pasibaigęs, o ieškovas per nustatytą terminą reikalavimų atsakovui nepareiškė. Apelianto teigimu, visi vėlesni šalių sudaryti susitarimai - 2010 m. vasario 19 d. susitarimas Nr. 2216/2, 2010 m. birželio 17 d. susitarimas Nr.2216/3, 2010 m. lapkričio 10 d. susitarimas Nr. 2216/4, buvo sudaryti jau pasibaigus susitarime Nr. 2216/1 numatytam laidavimo terminui. Susitarimai, kuriais tariamai pakeičiami jau pasibaigusios prievolės įvykdymo terminai bei sąlygos, neįgyja jokios teisinės reikšmės, jais negalima vadovautis, reiškiant reikalavimus kitos šalies atžvilgiu, kadangi sandoris, kurį siekiama pakeisti, jau yra pasibaigęs. Ieškovas praleido CK nustatytą trijų mėnesių terminą ieškiniu kreiptis į teismą su reikalavimais, kylančiais iš terminuotos laidavimo sutarties, todėl atsakovui negali kilti jokia atsakomybė pagal šią sutartį.

3. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, susijusių su ieškovo nesąžiningumu. Savo teises, kylančias iš to paties teisinio pagrindo, ieškovas gynė dviejuose atskiruose procesuose vienu metu - tiek Centrinės hipotekos įstaigoje inicijuotame procese dėl priverstinio skolos išieškojimo iš trečiojo asmens, tiek ir Kauno apygardos teismo iškeltoje civilinėje byloje dėl atsakovo atsakomybės pagal laidavimo sutartį. Akivaizdu, jog ieškovas nesąžiningai siekė nepagrįstai praturtėti trečiojo asmens ir/ar atsakovo atžvilgiu, nes abiejuose procesuose sulaukus ieškovui palankių sprendimų, tiek atsakovas, tiek ir trečiasis asmuo būtų atsakingas už iš kreditavimo sutarties kylančias prievoles visa apimtimi ir ieškovui atsirastų realios galimybės piktnaudžiauti priimtais jam palankiais sprendimais, galimai nesąžiningai praturtėti kreditorių sąskaita, iš trečiojo asmens ir/ar atsakovo išieškoti daugiau, nei reikalinga pagal šalių sudarytus susitarimus. Ieškovas turėjo visas galimybes nesikreipti į Centrinės hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo, o šioje civilinėje byloje galėjo solidariais atsakovais patraukti tiek atsakovą, tiek ir trečiąjį asmenį, tačiau to nepadarė.

4. Kauno apygardos teismas neįvertino, kad laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra niekinė ir turėjo būti pripažinta negaliojančia ex officio, taikant atitinkamą teisinį reglamentavimą, o būtent: CK 1.80 straipsnį, CK 1.78 straipsnį, CK 4.72 straipsnio 1 dalį, CK 4.73 straipsnį, CK 3.87 straipsnio 1 dalį, CK 3.88 straipsnį, CK 4.75 straipsnio 1 dalį, CK 4.88 straipsnio 1 dalį.

Atsiliepimu į atsakovo V. G. apeliacinį skundą ieškovas AB DnB NORD bankas prašo skundą atmesti, Kauno apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Apelianto argumentai, kad ieškovas piktnaudžiauja proceso teisėmis ir reikėjo patraukti tretįjį asmenį solidariu atsakovu bei nesikreipti į hipotekos skyrių dėl išieškojimo iš įkeisto turto iš trečiojo asmens prieštarauja suformuotai teismų praktikai.

2. Apelianto nuomonė, kad pirmos instancijos teismas ex officio turėjo pripažinti, jog laidavimo sutartis prieštarauja aštuoniems LR Civilinio kodekso straipsniams, yra deklaratyvaus pobūdžio, neargumentuota, tik išvardinant CK straipsnius, todėl ieškovas atitinkamai nepasisako dėl šios apeliacinio skundo dalies, o palaiko teismo sprendime išdėstytus motyvus.

3. Apeliantas klaidingai aiškina tikrąją susitarimų sąlygų prasmę, neatsižvelgia į jų tarpusavio ryšį ir tikslą. Nors susitarimuose pažodžiui ir įvardinta, jog šalys nustato naują laidavimo terminą, tačiau pasitelkiant sisteminį sutarties aiškinimo metodą, aiškiai ir nedviprasmiškai sutarta, jog iki 2011 m. sausio 31 d., t.y. naujai sutarto termino, bankas nepradeda jokių priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, o laiduotojas ras būdą padengti įsiskolinimą. Taigi, šie susitarimai sudaryti išimtinai laiduotojo interesams ir pagal savo pobūdį skirti ne laidavimo terminui pratęsti, o suteikti skolininkui galimybę, net ir suėjus galutiniam prievolės įvykdymo terminui, padengti skolą, o kreditorius įsipareigojo nesiimti priverstinių skolos išieškojimo veiksmų.

4. Nesuprantama, kodėl apeliantas remiasi tik pirmuoju 2009 m. rugsėjo 7 d. susitarimu Nr. 2216/1, pagal kurį sutarta iki 2009 m. lapkričio 30 d. nepradėti priverstinio skolos išieškojimo ir nuo šio termino tariamai turi būti skaičiuojamas 3 mėnesių terminas ieškiniui pateikti (CK 6.88 str. 1 d.). Sistemiškai vertinant bylos faktines aplinkybes, turėtų būti atsižvelgta į paskutinį 2010 m. lapkričio 10 d. susitarimą Nr. 2216/4, pagal kurį sutarta iki 2011 m. sausio 31 d. nepradėti priverstinių skolos išieškojimo veiksmų. Tačiau, net tariamai vertinant, jog 2011 m. sausio 31 d. turėjo pasibaigti laidavimo sutarties terminas, banko ieškinys laiduotojui buvo pateiktas 2011 m. kovo 2 d., t.y. nepraleidus 3 mėnesių įstatyminio termino (CK 6.88 str. 1 d.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas. Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl laiduotojo solidarios atsakomybės, pagrindiniam skolininkui tinkamai neįvykdžius iš kredito sutarties kilusios prievolės ieškovui.

Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškovo AB DnB NORD bankas ieškinį, t. y. iš atsakovo ieškovui priteisė 782 870,31 EUR skolai grąžinti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, padaręs išvadą, kad atsakovas V. G. neįvykdė 2007 m. birželio 29 d. laidavimo sutartimi Nr. 2216 prisiimtų įsipareigojimų ir skolos dydžio neginčijo.

Nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas savo apeliaciniame skunde teigia, jog laidavimo sutarties 4.2 p. šalys sulygo, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. susitarimu Nr. 2216/1 šalys (ieškovas AB DnB NORD bankas ir atsakovas V. G. ) pakeitė laidavimo sutarties nuostatas, t. y. pakeitė šios sutarties nuostatą dėl laidavimo santykių neterminuotumo, nustatė tikslų laidavimo santykių pabaigos terminą – 2009 m. lapkričio 30 d., todėl laikytina, kad būtent 2009 m. lapkričio 30 d. pasibaigė atsakovo laidavimo už trečiojo asmens prievoles santykiai.

Atsižvelgdama į šiuos bei kitus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra ta, kad skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį.

Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 str. 1 d.). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas ir jis padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius savo reikalavimą gali pareikšti laiduotojui. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba jos dalies (CK 6.76 str. 1 d.).

Bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. birželio 29 d. ieškovas ir UAB „Lajona“ sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-406, kurios pagrindu UAB „Lajona“ buvo suteiktas 2 700 000 Lt kreditas (9-16 b. l., 1 t.). 2008 m. vasario 20 d. susitarimu Nr. K-2500-2007-406/1 šios sutarties sąlygos buvo pakeistos ir kredito suma konvertuota į 781 974,05 EUR su kintama palūkanų norma, nustatant, jog sutartyje nustatytas galutinis kredito grąžinimo terminas nekeičiamas (17-19 b. l., 1 t.).

Prievolių, kylančių iš kreditavimo sutarties, įvykdymo užtikrinimui 2007 m. birželio 29 d. tarp ieškovo AB DnB NORD banko ir atsakovo V. G. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 2216 (20-21 b. l., 1 t.), kuria laiduotojas V. G. įsipareigojo ieškovui atsakyti visu savo turtu, jeigu skolininkas (trečiasis asmuo UAB „Lajona“) neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai savo prievoles pagal 2007 m. birželio 29 d. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-406 su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais (laidavimo sutarties 1.1 p.). Laidavimo sutarties 2.1.1. punktu buvo nustatyta, kad laiduotojas įsipareigoja atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles ir bankui pareikalavus įvykdyti už skolininką skolininko prievoles kreditavimo sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis (20 b. l., 1 t.). Minėtos sutarties 4.2. punkte taip pat buvo nustatyta, kad sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško skolininko prievolių įvykdymo.

2009 m. rugsėjo 7 d. laidavimo sutarties šalys sudarė susitarimą Nr. 2216/1 „Dėl laidavimo termino pagal 2007 m. birželio 29 d. laidavimo sutartį Nr. 2216“ (22 b. l., 1 t.). Šio susitarimo turinys patvirtina, jog laiduotojas (atsakovas V. G. ), matydamas galimybę susitarti dėl skolos padengimo savanoriškai ir siekdamas išvengti galimų teisinių veiksmų dėl skolos priteisimo ir priverstinio skolos išieškojimo, kreipėsi į banką (ieškovą) su prašymu pratęsti laidavimo pagal sutartį terminą, o bankas laidavimo termino pratęsimui neprieštaravo. Šiame susitarime taip pat nurodyta, kad juo šalys pakeičia 2007 m. birželio 29 laidavimo sutarties Nr. 2216 sąlygas, susitaria nustatyti naują V. G. laidavimo terminą pagal sutartį – iki 2009 m. lapkričio 30 d. nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės įvykdymo terminų suėjimo, t. y. iki šios datos bankas įsipareigojo nepradėti jokių priverstinių skolos priteisimo/išieškojimo veiksmų prieš laiduotoją, o laiduotojas – rasti būdą padengti skolą savo noru ir savo ar skolininko sąskaita, nesudaryti jokių jam priklausančio turto perleidimo sandorių ar sandorių dėl to turto apsunkinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tomis pačiomis sąlygomis, tik nustatant naują laidavimo terminą pagal sutartį, buvo sudaryti dar trys susitarimai, atitinkamai: 2010 m. vasario 19 d. susitarimas Nr. 2216/2, kuriuo atsakovo (apelianto) laidavimo terminas buvo pratęstas iki 2010 m. kovo 31 d. (23 b. l., 1 t.); 2010 m. birželio 17 d. susitarimas Nr. 2216/3, kuriuo apelianto laidavimo terminas buvo pratęstas iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. (24 b. l., 1 t.) bei 2010 m. lapkričio 10 d. susitarimas Nr. 2216/4, kuriuo atsakovo (apelianto) laidavimo terminas buvo pratęstas iki 2011 m. sausio 31 d. (25 b. l., 1 t.).

Apeliantas teigia, kad 2009 m. rugsėjo 7 d. sudarytu susitarimu Nr. 2216/1 šalys sulygo pakeisti laidavimo sutarties nuostatą dėl laidavimo santykių neterminuotumo ir nustatė tikslų laidavimo santykių pabaigos terminą – 2009 m. lapkričio 30 d., todėl laikytina, kad būtent 2009 m. lapkričio 30 d., pasibaigė atsakovo laidavimo už trečiojo asmens prievoles santykiai.

Su tokiu argumentu sutikti nėra pagrindo.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, susitarimą Nr. 2216/1 šalys sudarė, siekdamos pakeisti 2007 m. birželio 29 laidavimo sutarties Nr. 2216 sąlygas, t. y. nustatė naują V. G. laidavimo terminą pagal kreditavimo sutartį ir toks susitarimas nebuvo galutinis – laidavimo terminas buvo tęsiamas eilę kartų ir susitarimu Nr. 2216/4 laidavimo terminas pagal kreditavimo sutartį buvo nustatytas iki 2011 m. sausio 31 d. Negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad visi vėlesni šalių sudaryti susitarimai – 2010 m. vasario 19 d. susitarimas Nr. 2216/2, 2010 m. birželio 17 d. susitarimas Nr.2216/3, 2010 m. lapkričio 10 d. susitarimas Nr. 2216/4, neturi teisinės reikšmės ir jais negalima vadovautis. Tiek 2007 m. birželio 29 d. susitarimas Nr. 2216/1, tiek ir vėlesni susitarimai (Nr. 2216/2, Nr. 2216/3, Nr. 2216/4) yra neatskiriama laidavimo sutarties dalis (susitarimų 2 punktas), todėl nėra pagrindo vadovautis vien tik pirminiu susitarimu, o kitus eliminuoti iš sutartinių nuostatų.

2007 m. birželio 29 d. susitarimo Nr. 2216/1 1 punktu ieškovas įsipareigojo nepradėti jokių priverstinių skolos išieškojimo veiksmų prieš laiduotoją, nepriklausomai nuo pagrindinės prievolės terminų suėjimo. Taigi, pagrįsti yra ieškovo argumentai bei pirmosios instancijos teismo išvada, jog ir vėlesni 2009 m. rugsėjo 7 d., 2010 m. vasario 19 d., 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. lapkričio 10 d. susitarimai buvo sudaryti išimtinai laiduotojo interesais – jais skolininkui buvo suteikta galimybė padengti skolą net ir suėjus galutiniam prievolės įvykdymo terminui, kreditoriui įsipareigojant nesiimti priverstinių skolos išieškojimo veiksmų. Nors susitarimuose pažodžiui ir įvardinta, jog šalys nustato naują laidavimo terminą, sisteminis sutarties aiškinimo metodas leidžia daryti išvadą, kad minėtais susitarimais šalys aiškiai ir nedviprasmiškai sutarė, jog iki 2011 m. sausio 31 d., t. y. naujai sutarto termino, bankas nepradės jokių priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, o laiduotojas ras būdą padengti įsiskolinimą.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl laidavimo termino, apeliantas teigia, kad jam nekyla ir negali kilti jokia atsakomybė pagal laidavimo sutartį, nes laidavimo terminas yra pasibaigęs, o ieškovas per nustatytą terminą reikalavimų atsakovui nepareiškė.

Su tokiu apelianto teiginiu sutikti taip pat nėra pagrindo.

CK 6.87 straipsnio, reglamentuojančio laidavimo pabaigą, 1 dalyje yra nustatytas bendras principas, pagal kurį laidavimo pabaiga sutampa su juo užtikrintos prievolės pabaiga, tačiau CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose yra nustatyta laidavimo pabaiga pagal tai, ar laidavimas buvo terminuotas, ar neterminuotas. Terminuotos laidavimo sutarties atveju laidavimas baigiasi, kai ieškinys laiduotojui nepareiškiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas (CK 6.88 str. 1 d.). Apeliantas laidavimo sutarties terminą tapatina su 2007 m. birželio 29 d. susitarimu Nr. 2216/1 nustatytu terminu – iki 2009 m. lapkričio 30 d.

Kaip minėta, šalys sudarė 4 susitarimus, kuriais buvo nustatyti nauji atsakovo V. G. laidavimo pagal 2007 m. birželio 29 d. laidavimo sutartį terminai ir galutinis laidavimo terminas pagal kreditavimo sutartį buvo nustatytas iki 2011 m. sausio 31 d. Tačiau nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad 2007 m. birželio 29 d. susitarimu Nr. 2216/1 šalys sulygo pakeisti laidavimo sutarties nuostatą dėl laidavimo santykių neterminuotumo, t. y. nustatė tikslų laidavimo santykių pabaigos terminą. Sistemiškai aiškinant šio, bei kitų šioje nutartyje minėtų susitarimų, pakeitusių laidavimo sutarties sąlygas, nuostatas, akivaizdu, kad minėtais susitarimais nebuvo pakeista laidavimo sutarties 4.2 punkto nuostata, pagal kurią buvo laiduota iki visiško užtikrinamos prievolės įvykdymo, o buvo pakeista tik nuostata, suteikianti teisę bankui (ieškovui) reikalauti įvykdyti už skolininką jo prievoles kreditavimo sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis tada, kai skolininkas UAB ,,Lajona“ pažeidė prievolę, šios teisės įgyvendinimą atidedant atitinkamiems terminams. Taigi, suėjus 2007 m. birželio 29 d. susitarimu Nr. 2216/1 nustatytam terminui, t. y. 2009 m. lapkričio 30 d., iš tiesų pasibaigė ne terminuoto laidavimo terminas, o tik ieškovo teisės pareikšti reikalavimą laiduotojui, kai yra pažeista laidavimu užtikrinta prievolė, įgyvendinimo atidėjimo terminas ir ieškovas įgijo teisę pareikšti reikalavimą laiduotojui. Kaip jau nustatyta, pasibaigus šiam terminui, reikalavimo laiduotojui ieškovas nepareiškė ir šalių susitarimais ieškovo, kaip kreditoriaus, teisės pareikšti reikalavimą laiduotojui įgyvendinimo atidėjimo terminai buvo nustatomi nauji ir galutinis terminas buvo nustatytas iki 2011 m. sausio 31 d. Suėjus šiam terminui ir nei skolininkui UAB ,,Lajona“, nei atsakovui V. G. neįvykdžius iš kreditavimo ir laidavimo sutarčių atsiradusios prievolės, ieškovas įgijo teisę pareikšti ieškinį laiduotojui ir šia teise pasinaudojo. Taigi, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2009 m. rugsėjo 7 d., 2010 m. vasario 19 d., 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. lapkričio 10 d. susitarimai pagal savo pobūdį skirti ne laidavimo terminui pratęsti, o suteikti skolininkui bei laiduotojui galimybę padengti skolą, net ir suėjus galutiniam prievolės įvykdymo terminui, kreditoriui įsipareigojant nesiimti priverstinių skolos išieškojimo veiksmų, ir apelianto teiginys, kad 2009 m. lapkričio 30 d. pasibaigė atsakovo laidavimo už trečiojo asmens prievoles santykiai, nėra pagrįstas.

Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, kad ieškovas, siekdamas skolos išieškojimo dviejuose atskiruose procesuose vienu metu, t. y. Centrinės hipotekos įstaigoje inicijuotame procese dėl priverstinio skolos išieškojimo iš trečiojo asmens ir Kauno apygardos teismo iškeltoje civilinėje byloje dėl atsakovo atsakomybės pagal laidavimo sutartį, nesąžiningai siekė nepagrįstai praturtėti trečiojo asmens ir/ar atsakovo sąskaita.

Pagal CK 6.76 ir 6.81 straipsnių nuostatas, tuo atveju, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Solidariosios atsakomybės esmė yra ta, kad visi bendraskoliai atsako visa skolos suma (CK 6.6. str. 6 d.).

2007 m. birželio 29 d. laidavimo sutarties 1.1 punkte nustatyta, kad skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidari. Taigi, skolininkui UAB ,,Lajona“ pažeidus kreditavimo sutartimi prisiimtą prievolę, ieškovas įgijo teisę reikalauti, kad šią prievolę įvykdytų tiek abu skolininkai (atsakovas ir skolininkė UAB ,,Lajona“) bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl reikalavimų pareiškimo skolininkui ir laiduotojui vienu metu. Reikalavimą laiduotojui šioje byloje ieškovas pareiškė įstatyme nustatytu pagrindu ir tvarka, todėl teigti, kad jis elgiasi nesąžiningai, nėra pagrindo.

Apelianto teigimu, Kauno apygardos teismas nepagrįstai neįvertino, kad laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra niekinė ir turėjo būti pripažinta negaliojančia ex officio, taikant atitinkamą teisinį reglamentavimą, o būtent: CK 1.80 straipsnį, CK 1.78 straipsnį, CK 4.72 straipsnio 1 dalį, CK 4.73 straipsnį, CK 3.87 straipsnio 1 dalį, CK 3.88 straipsnį, CK 4.75 straipsnio 1 dalį, CK 4.88 straipsnio 1 dalį.

Su tokiu apelianto argumentu taip pat nėra pagrindo sutikti. Nagrinėjamu atveju priešieškinis dėl laidavimo sandorio ir papildomų susitarimų pripažinimo negaliojančiais dėl grasinimo, ekonominio spaudimo, susidėjusių sunkių aplinkybių ar kitų atsakovo valios neatitinkančių faktorių nebuvo pareikštas, šie sandoriai nėra nuginčyti ir atskiroje byloje. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog apelianto nuomonė, kad laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra niekinė yra deklaratyvaus pobūdžio ir neargumentuota.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį patenkino pagrįstai. Pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi 31 031 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas atsakovui V. G. buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (179 b. l., 1 t.). Apeliacinį skundą atmetus, ši žyminio mokesčio iš suma atsakovo priteistina valstybei (CPK 84 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 31 031 Lt (trisdešimt vieną tūkstantį trisdešimt vieną litą) žyminio mokesčio valstybei.