- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-19
- Bylos Nr.
- 2-415-241/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Epasas.lt“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Epasas.lt“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartimi UAB „Epasas.lt“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Lexforis“. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi UAB „Epasas.lt“ bankroto byloje patvirtintas kreditorės BAB „Ūkio bankas“ (toliau – bankas) 1 596 675,09 Eur reikalavimas.
Šalies argumentai
UAB „Epasas.lt“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė uždrausti bankui balsuoti UAB „Epasas.lt“ kreditorių susirinkimuose, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas civilinėje byloje dėl 2011m. gruodžio 23 d. laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Bankroto administratorius nurodė, kad banko kreditorinis reikalavimas buvo kildinamas iš 2011 m. gruodžio 23 d. banko ir UAB „Epasas.lt“ sudarytos laidavimo sutarties, kuria UAB „Epasas.lt“ laidavo bankui už kredito gavėją dabar bankrutuojančią UAB „Balsas.lt“. Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. B2-1888-254/2015, laidavimo sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento, todėl yra pagrindas manyti, kad banko kreditorinis reikalavimas yra nepagrįstas. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali būti pažeisti bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai, o tuo pačiu ir viešasis interesas. Laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos tam, kad kreditorių susirinkimuose būtų priimami tikrąją kreditorių (turinčių pagrįstus kreditorinius reikalavimus) valią atitinkantys sprendimai. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, priimtus ir įvykdytus kreditorių susirinkimo sprendimus, neatitinkančius kitų atsakovės kreditorių valios, tektų keisti, galbūt atnaujinti teisminius procesus, ginčyti kreditorių susirinkimo sprendimų pagrindu sudarytus sandorius. Bankroto procesas taptų apsunkintas ir komplikuotas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, bankas kitų kreditoriaus teisių bankroto procese neprarastų. Tokiu būdu būtų užtikrinta banko ir mažesnius kreditorinius reikalavimus turinčių kreditorių interesų pusiausvyra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 27 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino – uždraudė kreditorei BAB „Ūkio bankas“ balsuoti BUAB „Epasas.lt“ kreditorių susirinkimuose, iki bus priimtas galutinis teismo sprendimas civilinėje byloje dėl 2011 m. gruodžio 23 d. laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Teismas nustatė, kad banko kreditorinis reikalavimas UAB „Epasas.lt“ bankroto byloje sudaro 77,61 procentus visų teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų sumos, todėl jo balsas, priimant sprendimus kreditorių susirinkimuose, turi lemiamą reikšmę. Atsižvelgęs į tai, kad 2011 m. gruodžio 23 d. laidavimo sutartis, kuri yra banko kreditorinio reikalavimo pagrindas, Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. B2-1888-254/2015, pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, įvertinęs tai, kad kreditorių susirinkimuose balsų dauguma priimti sprendimai turi būti vykdomi, siekiant išvengti kreditorių susirinkime priimamų sprendimų neteisėtumo bei galimų teisminių ginčų dėl tokiomis aplinkybėmis priimtų sprendimų ateityje, teismas sprendė, kad laikinąsias apsaugos priemones taikyti būtina.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Kreditorė BAB „Ūkio bankas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis teismas be pagrindo eliminavo banką iš atsakovės bankroto proceso, neproporcingai suvaržė kreditoriaus teisę balsuoti kreditorių susirinkimuose ir taip spręsti esminius skolininkės bankroto proceso klausimus.
2. Teismas pažeidė bankroto proceso tikslus kuo operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių reikalavimus.
3. Teismas neįvertino, jog sprendimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nėra įsiteisėjęs, todėl banko kreditorinis reikalavimas kildinamas iš nenuginčyto sandorio. Bylos dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia baigties data nėra žinoma, bylinėjimasis užsitęs, todėl bankas neribotai eliminuojamas iš bankroto proceso uždraudžiant jam balsuoti kreditorių susirinkimuose.
4. Tai, jog banko turimų balsų skaičius turi lemiamą reikšmę priimant sprendimus kreditorių susirinkimuose, nesudaro pagrindo uždrausti bankui balsuoti kreditorių susirinkimuose, kadangi ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis numato priimtų kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo teisminę patikrą. Didžiausio kreditoriaus teisės balsuoti uždraudimas neribotam laikui iškreipia bankroto procesą, kadangi esminiais bankroto proceso klausimais negalėtų pasisakyti didžiausią kreditorinį reikalavimą turintis kreditorius.
5. Laikinosios apsaugos priemonės taikymas neatitinka ekonomiškumo ir proporcingumo, kreditorių lygiateisiškumo principų ir suteikia likusiems kreditoriams, kurių reikalavimai sudaro tik 32,39 procentus visų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumos, neproporcingą pranašumą prieš pagrindinį kreditorių spręsti esminius bankroto klausimus.
BUAB „Epasas.lt“ bankroto administratorius prašo banko atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pagrįstai konstatavo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekiant išvengti kreditorių susirinkime priimtų sprendimų neteisėtumo bei ateityje galimų teisminių ginčų dėl tokiomis aplinkybėmis priimtų sprendimų.
Šalies argumentai
2. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog teismas neproporcingai ir neribotam laikui suvaržė vieną pagrindinių kreditorės teisių – balsuoti kreditorių susirinkimuose ir taip spręsti esminius bankroto proceso klausimus. Nutartimi yra užtikrinama bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyra ir nei vienam iš kreditorių nesuteikiamas nepagrįstas pranašumas kitų kreditorių atžvilgiu. Laikinosios apsaugos priemonės nevaržo banko teisių daugiau nei tai būtina laikinųjų apsaugos priemonių tikslui pasiekti.
3. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir įsiteisėjus teismo sprendimui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei pašalinus banką iš kreditorių sąrašo, taptų akivaizdu, jog kreditorių susirinkimo sprendimai buvo priimti reikalavimo teisės neturinčio kreditoriaus balsais, t. y. asmens, kuris iš esmės negalėjo įgyti kreditoriaus statuso bankroto byloje.
4. Nepagrįsti apeliantės argumentai, jog laikinosios apsaugos priemonės iškreipia bankroto procesą. Situacija, kai esminius sprendimus bankroto byloje, faktiškai vienasmeniškai, gali priimti kreditorius, kurio finansinis reikalavimas kildinamas iš negaliojančio sandorio, yra negalima ir pažeidžia kitų kreditorių ir pačios bendrovės interesus. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad esminių sprendimų bankroto procese nepriimtų abejotiną reikalavimo teisę turintis kreditorius.
5. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia bankroto proceso tikslus – kuo operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių interesus. Apeliantė nepateikia argumentų, kuo konkrečiai pasireiškia šio principo pažeidimas. Nutartis neturi neigiamos įtakos bankroto proceso operatyvumui, kadangi laikinosios apsaugos priemonės nestabdo bankroto proceso ir neįtakoja bankroto proceso operatyvumo. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones visi sprendimai gali būti priimami ir visi bankroto proceso veiksmai gali būti atliekami.
6. Aplinkybė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. B2-1888- 254/2015, nėra įsiteisėjąs, neturi įtakos sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas yra prevencinis – apsaugoti kreditorių teises ir teisėtus interesus iki įsiteisės Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimas, t. y. laikinai sureguliuoti teisinius santykius ir sudaryti sąlygą užtikrinti kreditorių teisių apsaugą bei ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria kreditoriui uždrausta balsuoti bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimuose, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Byloje keliamas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – draudimo kreditoriui balsuoti kreditorių susirinkimuose – pagrįstumo klausimas. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi UAB „Epasas.lt“ bankroto byloje patvirtino banko 1 596 675,09 Eur kreditorinį reikalavimą. Banko kreditorinis reikalavimas sudaro 77,61 procentus visų UAB „Epasas.lt“ bankroto byloje patvirtintų reikalavimų. Bankas savo reikalavimą kildina iš 2011 m. gruodžio 23 d. su UAB „Epasas.lt“ sudarytos laidavimo sutarties, kuria įmonė laidavo bankui už trečiojo asmens prievolės pagal kredito sutartį įvykdymą. Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. B2-1888-254/2015, pripažino laidavimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Minėtas sprendimas nėra įsiteisėjęs, kadangi apskųstas apeliaciniu skundu.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Apeliantės teigimu, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra neproporcinga, kadangi neribotam laikui suvaržo vieną iš pagrindinių kreditoriaus teisių – balsuoti kreditorių susirinkimuose ir spręsti esminius bankroto proceso klausimus.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proporcingumo principas CPK nuostatose tiesiogiai neįtvirtintas, tačiau civiliniame procese turi būti vadovaujamasi ne tik šakiniais šios teisės šakos principais, bet ir bendraisiais teisės principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Proporcingumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų. Šio principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Taigi sprendžiant dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo, svarbu įvertinti šių priemonių taikymo padarinius esant skirtingam teisiniam rezultatui dėl apeliantės kreditorinio reikalavimo pagrįstumo. Jeigu paaiškėtų, kad apeliantės kreditorinis reikalavimas yra nepagrįstas, laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų pagrįstai užkirstas kelias asmeniui, kuris nėra kreditorius, iš esmės vienbalsiai priimti svarbiausius sprendimus, susijusius su atsakovės bankroto procesu. Jeigu paaiškėtų, kad laidavimo sutartis yra galiojanti ir banko reikalavimas pagrįstas, bankas būtų nepagrįstai nušalintas nuo sprendimų priėmimo atsakovės bankroto procese, tačiau sprendimus priimtų balsų dauguma likę kreditoriai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia proporcingumo principo, kadangi tokiu būdu yra užtikrinimas kreditorių priimtų sprendimų teisėtumas ir užkertamas kelias asmeniui, dėl kurio reikalavimo pagrįstumo kyla abejonių, balsuoti kreditorių susirinkime ir iš esmės vienbalsiai priimti sprendimus.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-48/2010). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis neproporcingai yra ribojama jos teisė dalyvauti kreditorių susirinkime ir jame balsuoti, t. y. spręsti svarbiausius atsakovės bankroto proceso klausimas. ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus. Taigi teisė dalyvauti kreditorių susirinkimuose ir ginti savo reikalavimus išimtinai yra suteikiama kreditoriams. Nors apeliantės kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas atsakovės bankroto byloje, tačiau svarbu įvertinti, kad šio reikalavimo pagrįstumas nėra iki galo išspręstas. Kauno apygardos teismo nagrinėtoje byloje yra ginčijamas šio kreditorinio reikalavimo teisinį pagrindą sudarantis sandoris, todėl šiuo metu nėra aišku, ar bankas yra pagrįstai įtrauktas į atsakovės kreditorių sąrašą.
Sutiktina su apeliantės argumentais, kad jos kaip kreditorės teisės yra varžomos, tačiau pabrėžtina, kad atskleidžiant ekonomiškumo ir proporcingumo principų turinį teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumų ar ribojimų proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, jog taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų asmens teisių daugiau nei būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1881/2013). Nagrinėjamu atveju apeliantės teisės nėra varžomos labiau nei to reikalauja šiomis priemonėmis siekiami tikslai – užtikrinti, kad atsakovės bankroto byloje sprendimus dėl bankroto proceso priimtų kreditoriai, dėl kurių patvirtintų kreditorinių reikalavimų nekyla abejonių, t. y. kad suteikta balsavimo teise naudotųsi ją turintys asmenys.
Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimas nėra įsiteisėjęs, neturi įtakos taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumui. Šioje byloje banko pareikšto reikalavimo materialinis teisinis pagrindas kilęs iš bankrutuojančios įmonės ir banko sudarytos laidavimo sutarties. Nors teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs ir šiuo metu nėra pagrindo išbraukti banką iš atsakovės kreditorių sąrašo, tačiau būtent dėl priimto teismo sprendimo, kuriuo byla išnagrinėta iš esmės ir laidavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kyla abejonių dėl banko kreditorinio reikalavimo pagrįstumo. Kol ginčas nėra išspręstas iš esmės ir abejonės dėl reikalavimo pagrįstumo nėra pašalintos, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamam tikslui – užtikrinti kad bankroto bylos klausimus spręstų tik tie kreditoriai, dėl kurių statuso abejonių nekyla.
Pritaikytomis laikinosiomis priemonėmis bankroto proceso tikslai kuo operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių reikalavimus nėra pažeidžiami. Kitiems kreditoriams balsavimo teisė nėra apribota, todėl bankroto procedūros nėra stabdomos. Interesų pusiausvyros principo laikymąsi užtikrina tai, kad apeliantei apribota tik balsavimo teisė, tačiau kitomis kreditorių teisėmis ji gali naudotis, todėl nesutikdama su priimtais kreditorių susirinkimo nutarimais ir esant pagrįstam manymui dėl jų prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, apeliantei nėra apribota teisė tokius sprendimus ginčyti.
Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būdingus proporcingumo, ekonomiškumo ir šalių lygiateisiškumo principus, todėl pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovė prašo priteisti iš apeliantės 150 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, kurios mokėtinos iš apeliantės bankroto administravimui skirtų lėšų. Apeliantės atskirąjį skundą atmetus, yra pagrindas šį prašymą tenkinti ir priteisti iš apeliantės 150 Eur apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš apeliantės bankroto administravimui skirtų lėšų (CPK 93 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti iš kreditorės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“, j. a. k. 112020136, atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Epasas.lt“, j. a. k. 301109571, 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų iš kreditorės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ bankroto administravimui skirtų lėšų.