Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2024 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 21RE1-33 (AG1-320/08-2023) panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Nesutikdamas su Ginčijamu sprendimu pareiškėjas pateikė skundą Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriui (toliau – ir Ginčų komisija), kuri 2024 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 21RE1-33 (AG1-320/08-2023) (toliau – ir Ginčų komisijos sprendimas) panaikino Ginčijamą sprendimą ir įpareigojo Administraciją pareiškėjo D. P. 2023 m. lapkričio 9 d. Prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti išnagrinėti iš naujo.

Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. T-14 (toliau – ir Aprašas) 10 punkte nurodyta, kad turto, nurodyto Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose, vertę nustato Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintomis žemės ūkio produkcijos sąlyginėmis vertėmis.

Akcentuoja, kad pareiškėjui nebuvo paskirta būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens kompensacija dėl to, kad pareiškėjo nuosavybes teise turimo turto vertė viršija turto vertės normatyvą, t. y. pareiškėjo turimas turtas sudaro 207054,00 Eur, o pagal Socialinės paramos skyriaus pateiktą Išvadą Nr. 28716 bendras turto vertės normatyvas turi neviršyti 164067,00 Eur, tam, kad būtų skiriama prašoma kompensacija. Akivaizdu, kad pareiškėjo turtas viršijo nustatytą bendrą turto vertės normatyvą, kuris suteiktų teisę gauti socialinę paramą. Įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, Administracija, būdama viešojo administravimo institucija, priimdama Ginčijamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo nevertinti pareiškėjo turimo turto, išvardinto Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje, ir nenustatinėti, ar turimas turtas neviršija Įstatyme numatytų dydžių. Ginčijamo sprendimo priėmimo momentu nebuvo žinomas faktas apie pareiškėjo neįgalumą, todėl Administracija neturėjo teisinio pagrindo į tai atsižvelgti. Šio fakto nenurodė pats pareiškėjas, todėl ginčyti tuo pagrindu, kad pats nepateikė informacijos, neturėjo teisinio pagrindo.

Vertina, kad Ginčijamas sprendimas atitinka privalomuosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje, t. y. individualus administracinis aktas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, individualiame administraciniame akte aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta akto apskundimo tvarka. Sprendimo motyvai yra aiškūs ir pakankami, leidžiantys pareiškėjui suvokti esmines priežastis, lėmusias tokio sprendimo priėmimą. Iš pareiškėjo skundo matoma, kad jis suprato Ginčijamo sprendimo turinį ir kompensacijos neskyrimo priežastį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas D. P. inicijavo ginčą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 98533 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensacijos“ ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2022 m. sausio 1 d.) bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. balandžio 1 d.), pasinaudojo įstatymo nustatyta teise kreiptis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją – Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių.

Taigi, byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 98533 „Dėl teisės į būsto šildymo, karšto ir geriamo vandens išlaidų kompensacijos“, t. y. dėl individualaus administracinio akto, priimto vykdant funkcijas, priskiriamas viešajam administravimui, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 2, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-320/08-2023).

Byloje nustatyta, kad D. P. 2023 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į atsakovę su Prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti (kai kreipiamasi pirmą kartą arba pasikeičia anksčiau pateikti duomenys, arba praėjo 12 mėnesių po to, kai buvo pateikti duomenys apie turtą) ir prašė skirti būsto šildymo kompensaciją už 2023 m. lapkričio ir gruodžio mėn. ir 2024 m. sausio mėn., būstas šildomas dujomis, butas, už kurio šildymą prašoma kompensacijos – (duomenys neskelbtini) (b. l. 64–66, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-320/08-2023). Tačiau buvo priimtas Ginčijamas sprendimas (Prašymas-paraiška nepatenkinta vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu (nuosavybės teise turimo turto vertė viršija turto vertės normatyvą).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją (žr., pvz., 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus), taip pat, kad pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nurodytosios, pensijos ir socialinė parama (žr., pvz., 2003 m. liepos 4 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimus). Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą; įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis; tais atvejais, kai asmuo pagal įstatymus atitinka reikalavimus, kad gautų kelių rūšių socialinę paramą, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas inter alia į socialinės paramos paskirtį, valstybės ir visuomenės finansines galimybes, gali nustatyti sąlygas, kuriomis ta parama bus teikiama (žr., pvz., 2013 m. vasario 7 d. nutarimą). Konstitucinis socialinių teisių statusas pats savaime nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar ribojimus (žr., pvz., 1998 m. gegužės 6 d., 2013 m. vasario 7 d. nutarimus).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (akto redakcija, galiojanti nuo 2023 m. spalio 1 d.). Piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankiškąją savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybių biudžetų lėšų (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Pagal šio Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą. Paramos įstatymu nustatytos piniginės socialinės paramos teikimo pagrindus ir šios paramos teikimą Kauno miesto savivaldybėje gyvenamąją vietą deklaravusiems ar besinuomojantiems būstą asmenims, taip pat asmenims, įtrauktiems į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą Kauno miesto savivaldybėje, ir asmenims, kurie nedeklaravę gyvenamosios vietos ir neįtraukti į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų apskaitą, bet faktiškai gyvenantiems Kauno mieste reglamentuoja Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. T-14.

Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skiriant piniginę socialinę paramą, į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą įskaitomas šis bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimas turtas: 1) statiniai, tarp jų ir nebaigti statyti statiniai; 2) privalomos registruoti transporto priemonės; 3) privaloma registruoti žemės ūkio technika; 4) žemė, įskaitant užimtą miško ir vandens telkinių; 5) gyvuliai, paukščiai, žvėreliai, bičių šeimos, jeigu jų bendra vertė viršija 1 160 eurų; 6) akcijos, obligacijos, vekseliai ir kiti vertybiniai popieriai, pajai, jeigu jų bendra vertė viršija 580 eurų; 7) meno kūriniai, brangakmeniai, juvelyriniai dirbiniai, taurieji metalai, kurių vieneto vertė viršija 580 eurų; 8) piniginės lėšos, turimos bankuose, kitose kredito įstaigose ir ne bankuose bei ne kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 580 eurų, išskyrus gautą vaikui (įvaikiui) išlaikyti priteistą konkrečią pinigų sumą; 9) gautos (negrąžintos) paskolos ar jų dalis, jeigu jų bendra suma viršija 580 eurų, išskyrus aukštųjų mokyklų studentams teikiamas valstybės paskolas arba valstybės remiamas paskolas, kreditus būstui atnaujinti (modernizuoti), jeigu daugiabučio namo butų savininkai įgyvendino ar įgyvendina valstybės ir (ar) savivaldybės remiamą daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo) projektą, ir gautas (negrąžintas) paskolas nekilnojamajam turtui pirkti (statyti); 10) kitiems asmenims paskolintos (negrąžintos) piniginės lėšos ar jų dalis, jeigu jų bendra suma viršija 580 eurų; 11) valstybės kompensacijos už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir atkuriamos santaupos bei kitos atkuriamos lėšos.

Aprašo 10 punkte nurodyta, kad turto, nurodyto Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose, vertę nustato Socialinės paramos skyrius, vadovaudamasis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintomis žemės ūkio produkcijos sąlyginėmis vertėmis. Aprašo 21 punkte nustatyta, kad kompensacijos skiriamos, kai bendrai gyvenantys asmenys ar vienas gyvenantis asmuo atitinka visus Įstatymo 7 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į kompensacijas, jeigu kreipimosi dėl kompensacijų metu atitinka visus šiuos reikalavimus: 1) bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė neviršija turto vertės normatyvo. Jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė viršija turto vertės normatyvą, nustatant teisę į kompensacijas, kai kreiptasi pirmą kartą arba praėjus ne mažiau kaip 24 mėnesiams nuo paskutinio mėnesio, už kurį kompensacijos buvo paskirtos, šis reikalavimas 3 mėnesius netaikomas; 2) kiekvienas vyresnis kaip 18 metų bendrai gyvenantis asmuo, vienas gyvenantis asmuo arba vaikas (įvaikis) nuo 16 iki 18 metų atitinka bent vieną iš šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į piniginę socialinę paramą; 3) įsiskolinusieji už būsto šildymą ir (ar) karštą vandenį, ir (ar) geriamąjį vandenį su energijos, kuro, vandens tiekėjais yra sudarę sutartį (sutartis) dėl dalies skolos apmokėjimo, kas mėnesį grąžinant ne daugiau kaip 20 procentų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pajamų, arba teismas yra priteisęs apmokėti skolą.

Pagal aptartą teisinį reguliavimą, Administracija, nustačiusi, kad pareiškėjo nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnyje, vertė viršija turto vertės normatyvą, tačiau pareiškėjas kreipiasi pirmą kartą arba praėjus ne mažiau kaip 24 mėnesiams nuo paskutinio mėnesio, už kurį kompensacijos buvo paskirtos, priimdama sprendimą dėl būsto šildymo išlaidų kompensavimo, šio reikalavimo 3 mėnesius privalo netaikyti.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo paskirta būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens kompensacija dėl to, kad pareiškėjo nuosavybes teise turimo turto vertė viršija turto vertės normatyvą, t. y. pareiškėjo turimas turtas sudaro 207054,00 Eur, o pagal Socialinės paramos skyriaus pateiktą Išvadą Nr. 28716 bendras turto vertės normatyvas turi neviršyti 164067,00 Eur, tam, kad būtų skiriama prašoma kompensacija (b. l. 45, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-320/08-2023).

Iš Registrų centro išrašo matyti, kad butas (duomenys neskelbtini) priklauso pareiškėjui, jo vertė yra 76500 Eur (b. l. 71, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-320/08-2023), todėl, pagal Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasmę, šis butas pagrįstai įskaitytas į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens turtą. Administracija, būdama viešojo administravimo institucija, priimdama Ginčijamą sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo nevertinti pareiškėjo arba bendrai gyvenančių asmenų turimo turto, nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) esančiame bute gyvena pareiškėjo neįgali mama, butas pirktas su paskola, jokių pajamų jis neduoda, paskolos įmokos bankui sudaro apie 330 Eur kas mėnesį.

Kaip jau buvo paminėta, Administracija, nustačiusi, kad pareiškėjo nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnyje, vertė viršija turto vertės normatyvą, tačiau pareiškėjas kreipiasi pirmą kartą arba praėjus ne mažiau kaip 24 mėnesiams nuo paskutinio mėnesio, už kurį kompensacijos buvo paskirtos, priimdama sprendimą dėl būsto šildymo išlaidų kompensavimo, šio reikalavimo 3 mėnesius privalo netaikyti.

Nagrinėjamu atveju Ginčijamą sprendimą pareiškėjas gavo kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus 2023 m. gruodžio 7 d. pranešimu Nr. 28726 (b. l. 54, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-320/08-2023), kuris, teismo vertinimu, gali būti laikomas Ginčijamo sprendimo sudedamąja dalimi. Tačiau nei Ginčijamame sprendime, nei 2023 m. gruodžio 7 d. pranešime Nr. 28726, nei Administracijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 48–52, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-320/08-2023) nieko nepasisakyta (nevertinta) dėl aplinkybių, numatytų Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punkte (jeigu bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimo turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnyje, vertė viršija turto vertės normatyvą, nustatant teisę į kompensacijas, kai kreiptasi pirmą kartą arba praėjus ne mažiau kaip 24 mėnesiams nuo paskutinio mėnesio, už kurį kompensacijos buvo paskirtos, šis reikalavimas 3 mėnesius netaikomas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje panašaus pobūdžio bylose taip pat akcentuojamas individualus situacijos vertinimas, teisingumo ir protingumo principų reikšmė (2019 m. sausio 4 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. A-987-822/2018, 2019 m. gruodžio 18 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2503-415/2019).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Administracijos priimtas Ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nėra tinkamai motyvuotas ir teisiškai pagrįstas. Adekvataus, aiškaus ir pakankamo motyvų išdėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniame akte laikytini esminiais trūkumais, todėl Ginčų komisija pagrįstai panaikino Ginčijamą sprendimą ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją pareiškėjo 2023 m. lapkričio 9 d. Prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti išnagrinėti iš naujo.

Konstitucinis atsakingo valdymo principas lemia tai, kad administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimo, priskirtino viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012). Kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kur teismams pavesta vykdyti teisingumą. Ir tik tuo atveju, kai Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimus).

Visa tai apibendrinus ir įvertinus tai, kad Administracijos priimtas Ginčijamas sprendimas turi esminių trūkumų, darytina išvada, kad teismas neturi teisinio pagrindo priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.