- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-04
- Bylos Nr.
- A-987-822/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01369-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Ramutė Ruškytė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- I. D.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. D. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo ir neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino (b. l. 41–47), prašydama panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) socialinės paramos skyriaus 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 76972, įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, skiriant jai ir bendrai gyvenantiems asmenims socialinę pašalpą ir būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. ir priteisti 500 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėja nurodė, kad 2016 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių, pateikdama prašymą piniginei socialinei paramai gauti. Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. birželio 13 d. pranešimu „Dėl socialinės pašalpos neskyrimo“ ji buvo informuota, kad 2016 m. birželio 2 d. sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalies 9 punktu nuspręsta socialinės paramos neskirti. Pareiškėja teigė, kad šis sprendimas neteisėtas, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes jai kartu su pranešimu nebuvo pateiktas sprendimas. Manė, kad taip pat pažeisti Įstatymo 21 straipsnio 14 dalies reikalavimai, nes sprendimas priimtas keturiomis dienomis vėliau nei per nustatytą vieno mėnesio terminą. Teigė, kad sprendimas priimtas neįrodžius Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinto socialinės paramos neskyrimo pagrindo. Priimant ginčijamą sprendimą nebuvo vertintos su automobilio perleidimu susijusios faktinės aplinkybės, kurias ji nurodė atsakovui, jos pateikti suinteresuotų asmenų paaiškinimai, nebuvo įvertinta, kad automobilis buvo nenaudojamas, be techninės apžiūros, su gausiais trūkumais bei gedimais ir atitiko atliekų sąvoką, dėl ko automobilis jai buvo nereikalingas ir ji tesiekė juo atsikratyti, nebuvo motyvuota ir įrodyta, kad jai priklausęs automobilis, kurį ji perleido, buvo didesnės vertės nei suma, už kurią jis buvo perleistas, ji nebuvo supažindinta su perleisto turto verte, kuri yra tik teorinė ir kurią atsakovas apskaičiavo pagal Socialinės paramos informacinės sistemos (toliau – ir SPIS) duomenis, taigi ji nežinojo, ar toks apskaičiavimas iš viso buvo atliekamas. Pažymėjo, kad Įstatymas nenumato jai pareigos kreiptis į savivaldybę dėl perleidžiamo turto (automobilio) vertės nustatymo. Teigė, kad šiuo atveju perleisto turto vertės nustatymas yra praktiškai neįmanomas, nes naujasis savininkas turi leisti vertinti jo turtą, be to, perleistas turtas jau gali būti pagerintas. Teigė, kad perleisto automobilio vertė buvo minimali, jokių pajamų už automobilio pardavimą ji negavo. Pareiškėjos nuomone, sprendimas priimtas neįvertinus jai pateikto informacinio lapelio trūkumų, kurio paskirtis – suteikti nepasiturinčiam gyventojui kuo platesnę informaciją apie paramos gavėjo pareigas. Šiame lapelyje neužsimenama, kad pašalpa neteikiama, jei turtas parduodamas už mažesnę kainą, taip pat apie reikalavimus tam tikrais atvejais įvertinti perleisto turto vertę. Pareiškėja nurodė, kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti, ji, kaip silpnesnioji ginčo pusė, patyrė dvasinius išgyvenimus, neigiamas emocijas ir dėl to atsirado neturtinė žala, kurią vertina 500 Eur.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašė skundą atmesti (b. l. 54–61).
4. Paaiškino, kad pareiškėja 2016 m. kovo 25 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu-paraiška piniginei socialinei paramai gauti, kartu pateikdama automobilio pardavimo sutartį, paaiškinimą bei susitarimą. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktu, skundžiamu sprendimu nusprendė neskirti socialinės pašalpos 12 mėnesių, nes buvo nustatyta, jog automobilis 2015 m. gruodžio 20 d. parduotas už 20 Eur, o jo vertė – 957,55 Eur, t. y. transporto priemonė perleista už mažesnę kaip pusė šio turto vertės. Apie priimtą sprendimą pareiškėja buvo informuota 2016 m. birželio 2 d. pranešimu Nr. 2887, kuriame buvo nurodytos tokio sprendimo priėmimo priežastys. Teigė, kad ginčijamas sprendimas priimtas, vadovaujantis ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusiomis Įstatymo nuostatomis ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos Finansų ministro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. A1-369/1K-174 patvirtintos Nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos, turto vertės nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 8.1 punktu, kuriame nustatyta, kad transporto priemonių ir žemės ūkio technikos vertė nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas. Savivaldybės administracija neturi galimybės vertinti pareiškėjos parduoto turto kitaip, nei nustatyta teisės aktuose. Pabrėžė, jog pareiškėja, pateikdama prašymą-paraišką, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių parduotos transporto priemonės būklę, nenurodė, kokia turėtų būti šio automobilio tikroji vertė. Be to, automobilio vertės nustatymas nėra savivaldybės kompetencija, savivaldybė neturi diskrecijos teisės savo nuožiūra nustatyti kitokią turto vertę nei ji pateikta SPIS. Atsakovo nuomone, pareiškėja, parduodama transporto priemonę, kurios pardavimo kaina labai ženkliai skyrėsi nuo vidutinės rinkos kainos ir buvo neadekvati transporto priemonės būklei, neišnaudojo visų galimybių gauti didesnes pajamas. Akcentavo, kad informacinio lapelio forma yra patvirtinta 2005 m. birželio 27 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-183, kurios savivaldybė negali keisti. Manė, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai nepažeisti. Pareiškėja 2016 m. birželio 2 d. pranešimu, kurio turinys aiškus, buvo tinkamai informuota tiek apie priimtą sprendimą, tiek ir apie neskyrimo teisinį pagrindą, išaiškinant ir apskundimo tvarką. Nurodė, kad atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nenustačius šios sąlygos civilinei atsakomybei atsirasti, prievolė atlyginti neturtinę žalą, nekyla.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė (b. l. 89–94).
6. Teismas vadovavosi Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punkto, kuriuo atsakovas vadovavosi priimdamas ginčijamą sprendimą, nuostata, kad Savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę 12 mėnesių neteikti piniginės socialinės paramos ar 12 mėnesių nutraukti jos mokėjimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgijo privalomą registruoti turtą, kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas, nustatytas šio įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, arba nuosavybės teise turimą privalomą registruoti turtą perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis šio įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi.
Šalies argumentai
7. Teismas nustatė, kad 2016 m. kovo 25 d. prašymu-paraiška pareiškėja kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių piniginei socialinei paramai gauti. Paraiškos grafoje „Pajamos“ 19 eilutėje pareiškėja nurodė gavusi 20 Eur turto pardavimo pajamų, taip pat pateikė 2015 m. gruodžio 20 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad pareiškėja už 20 Eur pardavė jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, kad atsakovui gavus tokį prašymą-paraišką ir nurodžius turto pardavimo pajamas, jam kilo pareiga įsitikinti pareiškėjos paraiškoje nurodyto parduoto turto (automobilio) verte. Teismas vadovavosi Įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi ir nurodė, kad atsakovas, nustatydamas turto vertę, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis teisės aktuose nurodyta turto vertės nustatymo tvarka. Nustatant nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos nuosavybės teise turimo turto vertę, privalu vadovautis imperatyviomis Metodikos nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad Metodikos 8.1 punkto nuostata nustato paramos teikėjui tam tikro elgesio taisyklę ir tuo pačiu nukreipia į vienintelį administracinės procedūros vykdymo metu reikšmingą leistiną ir įrodomąją reikšmę turintį specialiosios informacijos šaltinį. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. A1-172 „Dėl socialinės paramos šeimai informacinės sistemos nuostatų ir socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos nuostatų 8.3, 8.4 punktus, Registrų centras yra Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenų teikėjas, o savivaldybių administracijos – SPIS duomenų gavėjai.
9. Kauno miesto savivaldybės administracija, vertindama pareiškėjos prašymą dėl socialinės paramos skyrimo, vadovaudamasi Įstatymo, Metodikos nuostatomis ir SPIS duomenimis nustatė, kad pareiškėjos parduotos transporto priemonės vidutinė rinkos vertė pagal SPIS ir VŠĮ „Emprekis“ duomenis, buvo 957,55 Eur ir padarė išvadą, jog automobilio pardavimo kaina mažesnė kaip pusė šio turto vertės. Teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija, nustatydama pinigų sumą, už kurią galėjo būti parduota transporto priemonė, teisėtai vadovavosi paminėtais teisės aktais bei pagrįstai rėmėsi nurodytais SPIS duomenimis.
10. Teismo vertinimu, pareiškėjai nesutinkant su atsakovo nustatyta parduotos transporto priemonės vidutine rinkos kaina, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, jai teko pareiga paneigti atsakovo nustatytą transporto priemonės vertę leistinomis ir patikimomis įrodinėjimo priemonėmis. Metodikos (8.1 p.) pagrindu apskaičiuoto kilnojamojo turto vertė yra faktinė aplinkybė, kuriai nustatyti iš esmės panaudojamos informacinėje sistemoje kompetentingų institucijų kaupiama informacija. Toks šios faktinės aplinkybės pobūdis lemia, jog tokiu būdu gauti duomenys gali būti nuginčyti naudojant tik analogiškas tos srities specialias žinias (pvz.: turto (automobilio) vertinimo ataskaitą, specialisto paaiškinimus ir pan.). Pareiškėja šia jai teisės aktų nustatyta teise nesinaudojo. Jos nurodyti argumentai, kad pagal Metodikos 15 punktą perleisto turto vertės nustatymas yra praktiškai neįmanomas, nes reikia naujojo turto savininko sutikimo, vertinti kaip subjektyvi ir nepagrįsta jos nuomonė. Pareiškėja pardavimo sutartyje nurodytą turto vertę grindė M. V., A. S. paaiškinimais, 2015 m. gruodžio 15 d. susitarimu, tačiau tokie įrodymai ginčo atveju, teismo vertinimu, kelia pagrįstas abejones savo nešališkumu, neturi įrodomosios reikšmės, nėra leistini, patikimi ir pakankami, kad paneigtų nustatytąją automobilio vertę ir pagrįstų tą, kuri buvo nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje. Aptariamu aspektu pabrėžta, kad kilus ginčui dėl turto vertės, tik turto vertintojas gali objektyviai ir bešališkai įvertinti transporto priemonės stovį bei nustatyti tikrąją jo vertę. Akcentuota ir tai, kad minėtoje metodikoje nėra numatyta galimybė pačiam atsakovui vertinti transporto priemonės techninį stovį, atsižvelgti į Techninės apžiūros rezultatų kortelėje nustatytus neatitikimus techniniams reikalavimams, betarpiškai apžiūrėti transporto priemonę.
11. Atsižvelgiant į tai, kad tiek atsakovas, tiek ir administraciniai teismai neturi pakankamos kompetencijos savarankiškai vertinti ekonominių duomenų teisingumo, o pareiškėja konkrečiu atveju nepasinaudojo jai teisės aktų nustatyta galimybe teikti į bylą objektyvius įrodymus, pagrindžiančius teiginius, kad jos vardu registruoto turto reali būklė buvo blogesnė ir tuo pačiu vertė buvo žymiai mažesnė, nei atsispindi apibendrintoje VšĮ „Emprekis“ ir SPIS, teismas darė išvadą, jog atsakovo panaudoti SPIS duomenys apie automobilio vidutinę rinkos kainą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio taikymo požiūriu laikytini nagrinėjamoje administracinėje byloje nenuginčytu įrodymu, o paminėto turto vidutinė rinkos vertė nustatyta teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant teisės aktų nustatytos tvarkos.
12. Konstatavus, kad privalomas registruoti turtas (automobilis) buvo perleistas nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė turto vertės, ginčijamu sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pagrįstai nusprendė neteikti I. D. socialinės paramos už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d.
Žemesnės instancijos teismas
13. Teismas vadovavosi Įstatymo 21 straipsnio 15 dalimi, kurioje nustatyta, kad prašymą-paraišką pateikęs asmuo apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo yra informuojamas asmens prašyme-paraiškoje nurodytu informavimo būdu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Teismas akcentavo, kad prašyme-paraiškoje pareiškėja nurodė pageidaujanti informaciją apie priimtą sprendimą gauti telefonu. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas neprivalėdamas išsiųsti priimto sprendimo kopijos, tinkamai įvykdė šią Įstatyme jam nustatytą pareigą ir ne telefonu, bet 2016 m. birželio 7 d. pranešimu Nr. 2964 „Dėl socialinės pašalpos neskyrimo“ pareiškėją informavo, kad priimtas 2016 m. birželio 2 d. sprendimas Nr. 76972, taip pat aiškiai nurodydamas teisinį kvalifikavimą, akto apskundimo tvarką. Sprendžiant iš teismui pateikto skundo, kuriuo pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka realizavo savo teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, turinio bei nurodytų argumentų, daryta išvada, kad pareiškėja aiškiai suprato ginčijamo administracinio akto priėmimo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindus, visuomeninių santykių esmę, su automobilio pardavimu susijusias aplinkybes taip pat priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą, apskundimo tvarką, terminus. Taigi pareiškėjos nurodyti ginčijamo akto trūkumai nebuvo esminiai, jie nesukliudė pareiškėjai identifikuoti jos teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą ir tai nesuteikė teismui pagrindo pripažinti atsakovą pažeidus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
14. Iš pačios pareiškėjos pateikto informacinio lapelio matyti, kad jame informacija pateikta pagal formą, kuri patvirtinta 2005 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. A1-183. Pabrėžta, kad šiame informaciniame lapelyje įvardintas įstatymas, kuriuo vadovaujantis teikiama parama, be to, nurodyti ir telefonai, kuriais pareiškėja galėjo gauti jai rūpimą informaciją. Taigi pareiškėja, įgyvendindama savo teises, būdama rūpestinga bei atidi ir privalėdama veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, privalėjo domėtis bei žinoti reikalavimus, susijusius su socialinės paramos gavėjų perleidžiamu turtu.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjos prašymas priimtas 2016 m. balandžio 29 d., o ginčijamas sprendimas – 2016 m. birželio 2 d. Teismas vertino, jog nors nustatytas terminas nežymiai ir buvo praleistas, tačiau toks pažeidimas formalus ir nepripažintinas esminiu pažeidimu, todėl pareiškėjos skundo argumentas, kad pažeisti Įstatymo 21 straipsnio 14 dalies reikalavimai, nes sprendimas priimtas vėliau nei per nustatytą vieno mėnesio terminą, nesudaro pagrindo skundžiamam sprendimui panaikinti.
16. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja, nurodydama, jog automobilio kaina, už kurią jis galėtų būti parduodamas bei realizuodama jai nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę už jo būklės neatitinkančią sumą, veikė priešingai Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytiems tikslams, nesiekė išnaudoti visas pajamų gavimo galimybes ir tokiu būdu pati pasirūpinti pragyvenimui būtinų kiek įmanoma didesnių pajamų gavimu, todėl atsakovas, įgyvendindamas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą teisę dėl socialinės paramos neteikimo, teisės aktuose nustatyta tvarka pagrįstai nustačius, jog nuosavybės teise turimas privalomas registruoti turtas perleistas nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, teisėtai nusprendė neskirti socialinės paramos.
17. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas, veikdamas taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti, teisingai paskaičiavo transporto priemonės vertę ir pagrįstai priėmė sprendimą neskirti jai socialinės paramos, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta esminė viešosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijos neteisėti veiksmai, todėl valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjos nurodytą 500 Eur neturtinę žalą.
III.
18. Pareiškėja I. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 98–100), prašydama panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
19. Pareiškėjos teigimu, atsikratymas atliekomis nėra veiksnys, galintis lemti socialinės paramos neskyrimą. Pareiškėja teigia, kad ji siekė atsikratyti automobiliu, kuris buvo netinkamas eksploatuoti. Teismas šio pareiškėjos nurodyto argumento nevertino. Pareiškėja pažymi, jog kadangi ji šiuo atveju atsikratė atliekomis, ji neturėjo pagrindo automobilio vertinti kaip turto ir siekti nustatyti jo vertę. Pareiškėja teigia, kad automobilio valdytojų M. V. ir A. S. paaiškinimai yra vieninteliai įrodymai apie automobilio vertę ir būklę, kuriuos pareiškėja galėjo pateikti. Taip pat pažymi, jog tai, kad automobilis po nemažai lėšų pareikalavusio remonto vėl tapo tinkamas eksploatuoti, lemia jo ekspertinės vertės nustatymo negalimumą.
20. Pareiškėja nurodo, kad teismas nevertino aplinkybės, jog jos skundas buvo tikslinamas du kartus. Tai lėmė faktas, kad atsakovas pareiškėjai nepateikė skundžiamo akto kopijos (buvo pateiktas tik pranešimas), tai apsunkino pareiškėjos galimybes ginti pažeistas teises, nes teikdama skundą teismui nežinojo, kokia institucija ar pareigūnas priėmė skundžiamą aktą, nežinojo jo turinio.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 110–115) prašo apeliacinį skundą atmesti.
22. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad atsakovas, nustatydamas turto vertę, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis teisės aktuose nurodyta turto vertės nustatymo tvarka. Pažymi, kad Metodikos 15 punkte asmeniui suteikta apskundimo teisė nesutinkant su konkretaus turto verte. Pareiškėja šia teise nepasinaudojo. Pažymi, jog jei automobilis buvo atliekos pagal Atliekų tvarkymo įstatymo reglamentavimą, pareiškėja kaip atliekų turėtoja privalėjo jas perduoti tvarkyti atliekų tvarkytojams, o ne parduoti fiziniam asmeniui.
Atsiliepimas
23. Atsakovas sutinka su teismo vertinimu, jog fizinių asmenų paaiškinimai kelia pagrįstas abejones savo nešališkumu, neturi įrodomosios reikšmės.
24. Atsakovas pabrėžia, jog prašyme-paraiškoje pareiškėja nurodė pageidaujanti informaciją apie priimtą sprendimą gauti telefonu, tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija papildomai pareiškėją informavo 2016 m. birželio 7 d. raštu Nr. 2964.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. birželio 2 d. sprendimo Nr. 76972 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos prašymų įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą, skiriant jai ir bendrai gyvenantiems asmenims socialinę pašalpą ir būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas už laikotarpį nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. ir priteisti 500 Eur neturtinę žalą.
26. Kauno miesto savivaldybės administracijos 2016 m. birželio 2 d. sprendimu buvo nuspręsta neskirti I. D. socialinės pašalpos nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d.
27. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas įvertinus pareiškėjos 2016 m. kovo 25 d. prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai ir vadovaujantis Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktu, nustačius, kad pareiškėja pardavė jai priklausiusį automobilį už 20 Eur, t. y. už mažesnę kaip pusė šio automobilio vidutinės rinkos vertės (957,55 Eur).
28. Įstatymo 23 straipsnio (2014 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XII-1366 redakcija) 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę 12 mėnesių neteikti piniginės socialinės paramos ar 12 mėnesių nutraukti jos teikimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise turimą privalomą registruoti turtą perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis šio įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi.
29. Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose, vertę nustato savivaldybės administracija, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintomis žemės ūkio produkcijos sąlyginėmis vertėmis.
30. Vadovaujantis Metodikos 8.1 punktu transporto priemonių ir žemės ūkio technikos vertė nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas. Jei pareiškėjas nesutinka su turto verte, nurodyta Registrų centro išduotame registro išraše arba Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS), jis turi teisę kreiptis į asmenį, turintį teisę verstis turto arba verslo vertinimo veikla pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, iš kurio gautą turto vertinimo ataskaitą pateikia piniginę socialinę paramą teikiančiai institucijai ar įstaigai. Rinkos vertės nustatymo data turi būti ne vėlesnė kaip 12 mėnesių iki kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos mėnesio (Metodikos 15 p.).
31. Nagrinėjamu atveju pareiškėja kartu su 2016 m. kovo 25 d. prašymu-paraiška pinginei socialinei paramai gauti pateikė 2015 gruodžio 20 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad automobilį VW Passat pardavė už 20 Eur (b. l. 32). Atsakovas, vadovaudamasis VŠĮ „Emprekis“ duomenis, nustatė, kad atitinkamo modelio, markės ir pagaminimo metų automobilio vidutinė rinkos vertė buvo 957,55 Eur (b. l. 74). Taigi, nustatyta, kad automobilis buvo parduotas už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vidutinės rinkos vertės.
32. Tačiau šiuo atveju atsižvelgtina ir į aplinkybes, susijusias su automobiliu, dėl kurio pardavimo už 20 Eur ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta neskirti I. D. socialinės pašalpos nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. Kauno miesto savivaldybės administracijai pateiktame M. V. 2016 m. balandžio 8 d. paaiškinime dėl I. D. (b. l. 75–76) nurodyta, kad buvo atsiradę rimtų automobilio gedimų, taip pat transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (b. l. 32) buvo pažymėti transporto priemonės trūkumus. Taigi, atsižvelgus į iki automobilio pardavimo buvusius jo trūkumus bei A. S. 2016 m. liepos 1 d. paaiškinimuose nurodytus po automobilio pardavimo atliktus remonto darbus, siekiant atlikti automobilio techninę apžiūrą (b. l. 12), matyti, kad automobilio būklė jį parduodant buvo bloga, jis turėjo esminių trūkumų, dėl ko jis negalėjo būti tinkamai eksploatuojamas. Be to, iš šios transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad parduodant automobilį jo techninė apžiūra negaliojo. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 226 punkte nustatyta, kad dalyvauti viešajame eisme Lietuvos Respublikoje leidžiama nustatyta tvarka įregistruotoms motorinėms transporto priemonėms, priekaboms, kurių privalomoji techninė apžiūra atlikta ir galioja. Taigi, pareiškėja šiuo atveju pardavė automobilį, kuris tuo metu viešame eisme dalyvauti negalėjo. Todėl įprasta atitinkamo modelio automobilio rinkos vertė neabejotinai yra didesnė nei šiuo atveju pareiškėjos parduoto automobilio vertės.
33. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad M. V. 2016 m. balandžio 8 d. paaiškinime buvo nurodyta, jog iki pardavimo už automobilio remontą ir priežiūrą mokėjo M. V., iš viso sumokėjo apie 1 000 Eur. Taigi, galima vertinti, kad pareiškėjos 2015 m. gruodžio 15 d. susitarime su M. V. (b. l. 31) kaina už parduotą automobilį buvo koreguota taip, kad M. V. būtų kompensuotos lėšos, investuotos už automobilio remontą, iš esmės tokiu būdu būtų padengta skola M. V..
34. Pastebėtina, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Pagal administracinių teismų praktiką, pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).
35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos veiksmus, pardavus jai priklausantį automobilį už 20 Eur, atsižvelgia į tai, kad šis automobilis pardavimo metu buvo netinkamas eksploatuoti, o jį pardavusi pareiškėja jokių pajamų negavo iš esmės dėl to, kad tokiu būdu ji sumokėjo už ankstesnę šio automobilio priežiūrą. Be to, pardavus automobilį, jis buvo remontuotas pirkėjo (b. l. 12), todėl pareiškėja nebeturėjo galimybės atlikti šio automobilio vertės iki jo pardavimo vertinimo. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą spręsti, jog nagrinėjamu atveju socialinės pašalpos neskyrimas nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. yra per griežta ir neproporcinga priemonė nustatyto pažeidimo (automobilis parduotas už mažesnę nei pusė tokio automobilio rinkos vertės) atžvilgiu.
36. Atsižvelgdama į šioje konkrečioje byloje esančias faktines aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 3 punktu bei protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje esant nustatytoms aplinkybėms yra pagrindas panaikinti ginčijamą. Panaikinus šį sprendimą, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. kovo 25 d. prašymą-paraišką.
37. Pareiškėja skunde taip pat prašė priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nurodė tik bendro pobūdžio teiginius apie patirtus išgyvenimus, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja neįrodė, jog nagrinėjamu atveju ji patyrė jos nurodyto dydžio neturtinę žalą, pagrindo pareiškėjai priteisti neturtinę žalą nėra, todėl jos skundas šioje dalyje atmestinas.
38. Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas atitinkamai keistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus 2016 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 76972 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos I. D. 2016 m. kovo 25 d. prašymą-paraišką.
Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.