Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-06 · Administracinė byla Nr. I-1759-189/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-04-06Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-10-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-06
Bylos Nr.
I-1759-189/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04761-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Bronius Januška, Irena Paulauskienė, Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
K. D.
Atsakovas
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Kategorijos
  • 28.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1759-189/2017Proceso Nr. 3-61-3-04761-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 28.2., 55.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Paulauskienės ir Donato Vansevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą prašydamas:

1) Panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 2.2(NTP-2)-16-NT-106-18332 (toliau – ir Sprendimas);

2) Įpareigoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą išnagrinėti pareiškėjo prašymą, įvertinant realias galimybes sumokėti už teisinę pagalbą galimybes.

Nurodė, kad skundžiamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas priimtas nevertinant pareiškėjo pateiktų įrodymų, motyvai neaiškūs, nepakankami. Sprendimu nebuvo įvertintos pareiškėjo vartojimo paskolos sutartys, nepateiktas pajamų ir turto lygio apskaičiavimas. Sprendimo motyvai neindividualizuoti.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės garantuojama teisinė pagalbos tarnyba atsiliepimo (b. l. 38) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad Tarnyba skundžiamu sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje. Atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalba teisinis pagrindas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalies 1 punktas. Nurodė, kad gavusi pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą vertino pareiškėjo deklaracijoje nurodytus duomenis už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas 2016 m. sausio 6 d. metinėje pajamų ir turto deklaracijoje antrinei teisinei pagalbai gauti nurodė, kad pajamos už ataskaitinį laikotarpį yra 6581,4 Eur. Tai patvirtino prie prašymo pridėtos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas turi prievolę mokėti po 120 Eur sūnaus išlaikymui, todėl šios išlaidos buvo įvertintos. Įvertinus pareiškėjo išlaidas ir pajamas buvo nustatyta, kad Tarnyba galėtų apmokėti už antrinės teisinės pagalbos suteikimą 50 proc., o likusią dalį turėtų sumokėti pats pareiškėjas. Tačiau pareiškėjui atsisakius sumokėti likusią 50 proc., pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas neigiamo pobūdžio sprendimas.

Pažymėjo, kad Sprendimo priėmimo metu įrodymai apie dengiamas paskolas pateikti nebuvo, tačiau net jei ir būtų, įtakos Sprendimo priėmimui neturėtų, nes pareiškėjo laisva valia prisiimti įsipareigojimai nereiškia jo veiksmų suvaržymo.

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis, 77 str.). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 2.2(NTP-2)-16-NT-106-18332 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą išnagrinėti pareiškėjo prašymą, įvertinant realias galimybes sumokėti už teisinę pagalbą galimybes.

Bylos medžiaga nustatyta, kad skundžiamu Sprendimu Tarnyba atsisakė pareiškėjui sutekti antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11-13-983, kurioje pareiškėjas yra administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Sprendimo teisinis pagrindas – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktas.

Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktą, antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą.

Turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti įtvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo (toliau – ir Nutarimas), kurio 1.1 punkte nustatyta, kad pirmasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (Žin. 2003, Nr. 73-3352; 2006, Nr. 130-4889) 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų (toliau vadinama – MMA), pridedant po 3,75 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio. Pagal šio nutarimo 1.2 punktą antrasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 15 MMA, pridedant po 5,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio.

Pareiškėjas prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti pateikė 2016 m. sausio 6 d., todėl pagal Metinės pajamų ir turto deklaracijos antrinei teisinei pagalbai gauti pildymo taisyklių 3 punktą, Tarnyba pagrįstai pareiškėjo gaunamas pajamas vertino už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (12 paskutinių mėnesių). Pareiškėjo 2016 m. sausio 6 d. prašymo pateikimo metu buvo patvirtintas 350 Eur dydžio minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA).

Iš byloje pateiktos Metinės pajamų ir turto deklaracijos antrinei teisinei pagalbai gauti (b. l. 50) matyti, kad, kaip yra nurodęs pats pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. jo gautos pajamos sudarė 6581,4 Eur (pagrindas – 2015 m. gruodžio 31 d. Pažyma Nr. 47; 2016 m. sausio 6 d. Pažyma Nr. PŽ-1; 2016 m. sausio 6 d. Pažyma, b. l. 54, 55, 56). Iš byloje pateikto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. N2-683-566/2006 (b. l. 70) matyti, kad iki sūnaus D. D. pilnametystės pareiškėjui sūnaus išlaikymui privalu mokėti 350 Lt (kas sudaro 120 Eur). Tarnyba apskaičiuodama pareiškėjo pajamas nustatė, kad ataskaitiniu laikotarpiu pareiškėjo gautos pajamos sudarė 5141,4 Eur (6581,4 – (12 x 120). Taigi Tarnyba pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo gautos pajamos viršijo pirmąjį pajamų lygį (10 x 350 = 3500 Eur), tačiau neviršijo antrojo pajamų lygio (15 x 350 = 5250 Eur).

Įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis. Tarnyba nustačiusi, kad pareiškėjo gautos pajamos neviršijo antrojo pajamų lygio, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui antrinė teisinė pagalba galėtų būti apmokėta 50 procentų, atitinkamai kitą išlaidų dalį pareiškėjas turėtų sumokėti pats. Iš pareiškėjo 2016 m. sausio 6 d. Prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą matyti, kad Prašymo 9 punkte pareiškėjas yra nurodęs, jog nesutiks sumokėti kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, jei bus nustatyta, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 proc. Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba nesuteikiama, jei pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Taigi nustačius, kad pareiškėjo gautos pajamos ginčo laikotarpiu neviršijo antrojo pajamų lygio, kas reikštų, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba galėtų būti apmokėta 50 procentų, o tuo tarpu pareiškėjui likusios dalies išlaidų nesutikus apmokėti (2016 m. sausio 6 d. Prašymo 9 punktas), Tarnyba turėjo įstatyminį pagrindą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11-13-983, kurioje pareiškėjas yra administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo.

Pareiškėjas Sprendimo neteisėtumą iš esmės ginčija argumentais, jog Tarnyba, atsisakydama 100 procentu suteikti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgė į aplinkybes, jog pareiškėjas turintis skolų pagal vartojimo kredito sutartis. Pareiškėjo teigimu, pagal vartojimo sutartį sumokėtos piniginės lėšos tai nėra tos lėšos, kuriomis pareiškėjas galintis laisvai disponuoti. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 6 dalį, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, pateikę įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jų turtas ir metinės pajamos, kuriais jie gali laisvai disponuoti, neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Pareiškėjas vartojimo kreditus yra paėmęs savo laisva valia, todėl, kaip teisingai atsiliepime nurodė Tarnyba, negalėjimas disponuoti savo piniginėmis lėšomis (dėl įmokų mokėjimo pagal vartojimo kreditus), nėra ta objektyvi priežastis dėl kurios asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis, Įstatymo 12 straipsnio 6 dalies nuostatos prasme. Objektyviomis priežastimis, taip, kaip jos apibrėžtos Įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje, laikytinos nuo asmens valios nepriklausančios, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių įvykusios, tuo tarpu vartojimo kredito paėmimas išskirtinai priklausė nuo pareiškėjo valios ir veiksmų. Nors šios aplinkybės priimant Sprendimą nebuvo vertintos, tačiau sutiktina su Tarnybos argumentais, kad šios aplinkybės teisinės reikšmės, nagrinėjamo ginčo kontekste, neturi.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1390/2010, 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis nurodytų teisės normų sistemine analize, remiantis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, aptarta teismų praktika, darytina išvada, kad skundžiamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. 2.2(NTP-2)-16-NT-106-18332 yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Skundžiamą sprendimą pripažinus pagrįstu, nėra teisinio pagrindo tenkinti reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo K. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Bronius JanuškaIrena PaulauskienėDonatas Vansevičius