- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-10-16
- Bylos Nr.
- A-4402-624/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04761-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- K. D.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, VGTPT, atsakovas) 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 2.2(NTP-2)-16-NT-106-18332 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nemokamos antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinant realias pareiškėjo galimybes sumokėti už teisinę pagalbą.Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė teikti jam antrinę teisinę pagalbą, kadangi konstatavo, jog pareiškėjo metinės pajamos, atsižvelgiant į objektyvias negalėjimo disponuoti savo pajamomis priežastis (jeigu tokios yra), viršija pirmąjį pajamų lygį. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymėjo, kad jo finansinė padėtis yra sunki, kas mėnesį jis žymią savo pajamų dalį turi skirti paskoloms dengti, todėl negali laisvai disponuoti gaunamomis pajamomis ar turtu, kurį galėtų parduoti, ir susimokėti už advokato paslaugas. Tačiau, pareiškėjo teigimu, ginčijamame Sprendime nebuvo įvertintos jo vartojimo paskolos sutartys, nepateiktas pajamų ir turto lygio apskaičiavimas, Sprendimo motyvai neaiškūs, nepakankami, neindividualizuoti.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 38–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Tarnyba nurodė, kad skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje jis yra administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalba teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, VGTPĮ) 11 straipsnio 2 dalies 1 punktas, pagal kurį antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Šiuo aspektu atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikė 2016 m. sausio 12 d., todėl Tarnyba vertino pareiškėjo laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (12 paskutinių mėnesių) gautas pajamas. Atitinkamai pareiškėjas 2016 m. sausio 6 d. metinėje pajamų ir turto deklaracijoje antrinei teisinei pagalbai gauti nurodė, kad jo pajamos už ataskaitinį laikotarpį yra 6 581,40 Eur. Tai patvirtino prie prašymo pridėtos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas turi prievolę kas mėnesį mokėti po 120 Eur sūnaus išlaikymui, todėl šios išlaidos buvo įvertintos ir Tarnyba apskaičiavo, jog pareiškėjo pajamos siekia 5 141,40 Eur, t. y. viršija pirmąjį pajamų lygį, tačiau neviršija antrojo pajamų lygio. Taigi, įvertinus pareiškėjo išlaidas ir pajamas, buvo nustatyta, kad valstybė už antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui būtų garantavusi ir apmokėjusi tik 50 proc. išlaidų, o likusią dalį turėtų apmokėti pats pareiškėjas. Tačiau pareiškėjas, pildydamas prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, grafoje dėl sutikimo apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį nurodė „nesutinku“, t. y. aiškiai išreiškė nesutikimą apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, kurios negarantuoja ir neapmoka valstybė, todėl buvo priimtas sprendimas atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba taip pat pabrėžė, kad Sprendime nustatyta pareiškėjo turimo turto vertė neturi reikšmės ginčo dalykui, kadangi buvo nustatyta, jog pareiškėjo turimas turtas neviršija pirmojo turto lygio. Tarnyba kartu pažymėjo, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu įrodymai apie pareiškėjo dengiamas paskolas pateikti nebuvo, tačiau net ir tuo atveju, jei šie duomenys būtų pateikti, jie neturėtų reikšmės Sprendimo priėmimui, nes pareiškėjo laisva valia prisiimti įsipareigojimai nereiškia jo veiksmų suvaržymo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 94–97).Teismas nustatė, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui sutekti antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą.Teismas nurodė, kad turto ir pajamų lygiai antrinei teisinei pagalbai gauti įtvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“ (toliau – ir Nutarimas), kurio 1.1 punkte nustatyta, jog pirmasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų (toliau – ir MMA), pridedant po 3,75 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio. Pagal šio Nutarimo 1.2 punktą antrasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 15 MMA, pridedant po 5,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pareiškėjas prašymą antrinei teisinei pagalbai gauti pateikė 2016 m. sausio 6 d., todėl pagal Metinės pajamų ir turto deklaracijos antrinei teisinei pagalbai gauti pildymo taisyklių 3 punktą, Tarnyba pagrįstai pareiškėjo gaunamas pajamas vertino už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. (12 paskutinių mėnesių). Atitinkamai pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikimo metu buvo patvirtintas 350 Eur dydžio minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA).Iš byloje pateiktos Metinės pajamų ir turto deklaracijos antrinei teisinei pagalbai gauti teismas nustatė, kad, kaip yra nurodęs pats pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. jo gautos pajamos sudarė 6 581,40 Eur. Teismas iš byloje pateiktų duomenų taip pat nustatė, kad pareiškėjas sūnaus išlaikymui kas mėnesį privalo mokėti 120 Eur. Atitinkamai Tarnyba, apskaičiuodama pareiškėjo pajamas, nustatė, kad ataskaitiniu laikotarpiu pareiškėjo gautos pajamos sudarė 5 141,40 Eur (6 581,40 – 12 × 120). Taigi, teismo vertinimu, Tarnyba pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo gautos pajamos viršijo pirmąjį pajamų lygį (10 × 350 = 3 500 Eur), tačiau neviršijo antrojo pajamų lygio (15 × 350 = 5 250 Eur).Teismas pažymėjo, kad VGTPĮ 14 straipsnio 5 dalies 2 punkte nustatyta, jog šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis. Todėl Tarnyba, nustačiusi, kad pareiškėjo gautos pajamos neviršijo antrojo pajamų lygio, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba galėtų būti apmokėta 50 proc., atitinkamai kitą išlaidų dalį pareiškėjas turėtų sumokėti pats. Tačiau iš pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą matyti, kad šio prašymo 9 punkte pareiškėjas nurodė, jog nesutinka sumokėti kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, jei bus nustatyta, kad valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 proc. Tuo tarpu VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba nesuteikiama, jei pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Taigi, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjo gautos pajamos ginčo laikotarpiu neviršijo antrojo pajamų lygio, kas reikštų, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba galėtų būti apmokėta 50 proc., tačiau pareiškėjui likusios dalies išlaidų nesutikus apmokėti, Tarnyba turėjo įstatyminį pagrindą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog Tarnyba, atsisakydama suteikti pareiškėjui 100 proc. valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjas turi skolų pagal vartojimo kredito sutartis, o pagal vartojimo kredito sutartį sumokėtos piniginės lėšos nėra lėšos, kuriomis pareiškėjas gali laisvai disponuoti, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal VGTPĮ 12 straipsnio 6 dalį, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, pateikę įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jų turtas ir metinės pajamos, kuriais jie gali laisvai disponuoti, neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Tačiau pareiškėjas vartojimo kreditus yra paėmęs savo laisva valia, todėl, kaip teisingai atsiliepime nurodė Tarnyba, negalėjimas disponuoti savo piniginėmis lėšomis (dėl įmokų mokėjimo pagal vartojimo kreditus), nėra objektyvi priežastis, dėl kurios asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis VGTPĮ 12 straipsnio 6 dalies prasme. Teismas pažymėjo, kad objektyviomis priežastimis, taip, kaip jos apibrėžtos VGTPĮ 12 straipsnio 6 dalyje, laikytinos nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, tačiau vartojimo kredito paėmimas išskirtinai priklausė nuo pareiškėjo valios ir veiksmų. Atsižvelgęs į tai, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju sutiktina su Tarnybos argumentais, jog šios aplinkybės, nors priimant Sprendimą jos nebuvo vertintos, nagrinėjamo ginčo kontekste neturi teisinės reikšmės.Vadovaudamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisės normų sistemine analize, ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma ir teismų praktika, teismas konstatavo, kad skundžiamas VGTPT 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. 2.2(NTP-2)-16-NT-106-18332 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, o skundžiamą Sprendimą pripažinus pagrįstu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.
III.
Pareiškėjas K. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 100–101), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą.Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, žemina žmogaus orumą ir pažeidžia teisėtų lūkesčių principą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad jo skolos susidarė dėl objektyvių priežasčių, kadangi jis prieš pat prasidedant ekonominei krizei pradėjo gydytis dantis, o šis gydymas nebuvo apmokamas Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vartojimo kredito įmokų mokėjimas nėra objektyvi priežastis, dėl kurios asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 114) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.Tarnyba mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai aiškino ir taikė proceso bei materialinės teisės normas ir, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tarnyba pažymi, kad palaiko savo poziciją, argumentus ir motyvus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo Nr. 2.2(NTP-2)-16-NT-106-18332 teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Tarnybą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nemokamos antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinant realias pareiškėjo galimybes sumokėti už teisinę pagalbą.Šioje byloje ginčijamu 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu Nr. 2.2(NTP-2)-16-NT-106-18332 Tarnyba, nustačiusi, jog pareiškėjo metinės pajamos, atsižvelgiant į objektyvias negalėjimo disponuoti savo pajamomis priežastis (jeigu tokios yra), viršija I pajamų lygį, bet neviršija II pajamų lygio, tačiau pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį, atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje pareiškėjas yra administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo.Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skundą, konstatavo, kad skundžiamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti ir tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, kad nagrinėjamu atveju, vertinant jo metines pajamas, buvo nepagrįstai neatsižvelgta į kas mėnesį mokamas vartojimo kredito įmokas, kurios laikytinos objektyvia priežastimi, dėl kurios asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis.Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarką ir sąlygas jai gauti reglamentuoja VGTPĮ. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra ne kartą akcentavęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2192/2014, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-791/2014 ir kt.). Būtent Įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galbūt pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).Teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą iš esmės (išskyrus išimtis Įstatymo 11 str. 2 d. 2 ir 3 p.) siejama su asmens pajamų lygiu. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą. Įstatymo 14 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytiems asmenims, atsižvelgiant į asmens turtą ir pajamas, valstybė garantuoja ir apmoka antrinės teisinės pagalbos išlaidų: 100 procentų, – jeigu nustatomas pirmasis asmens turto ir pajamų lygis (1 p.); 50 procentų, – jeigu nustatomas antrasis asmens turto ir pajamų lygis (2 p.). Pažymėtina, kad teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenys, pateikę įrodymus, kad dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti savo turtu ir lėšomis ir dėl to jų turtas ir metinės pajamos, kuriais jie gali laisvai disponuoti, neviršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal Įstatymą (Įstatymo 12 str. 6 p.).Asmens turto ir metinių pajamų antrinei teisinei pagalbai gauti lygiai nustatomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 468 „Dėl asmenų turto ir pajamų lygių antrinei teisinei pagalbai gauti nustatymo“. Pagal minėto Nutarimo 1.1 punktą, pirmasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo (Žin., 2003, Nr. 73-3352; 2006, Nr. 130-4889) 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 10 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų minimalių mėnesinių algų, pridedant po 3,75 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio. Antrasis lygis – kai asmens turto vertė neviršija 1,5 turto vertės normatyvo, nustatyto šeimai (vieniems gyvenantiems asmenims) pagal Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 14 straipsnį, dydžio ir jo metinės pajamos neviršija 15 MMA, pridedant po 5,5 MMA kiekvienam jo išlaikytiniui, dydžio (Nutarimo 1.2 p.).Nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo turto vertė neviršija nei pirmojo, nei antrojo turto lygių. Tačiau pareiškėjas nesutinka su tuo, kad jo pajamos viršija pirmąjį pajamų lygį. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą pateikimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1240 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ patvirtinta 350 Eur MMA. Taigi, remiantis aptartu teisiniu reguliavimu, pagal pirmąjį asmens pajamų lygį, metinės pajamos neturi viršyti 3500 Eur (10 MMA), o pagal antrąjį pajamų lygį – 5250 Eur (15 MMA). Tuo tarpu iš pareiškėjo pateiktos metinės pajamų ir turto deklaracijos antrinei teisinei pagalbai gauti (ataskaitinis laikotarpis nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.) matyti, kad pareiškėjas deklaravo 6581,40 Eur metines pajamas. Tačiau, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas turi prievolę kas mėnesį mokėti po 120 Eur sūnaus išlaikymui, Tarnyba apskaičiavo, jog pareiškėjo metinės pajamos siekia 5 141,40 Eur, t. y. viršija pirmąjį pajamų lygį, bet neviršija antrojo pajamų lygio.Kaip minėta, pareiškėjas su tokia išvada nesutinka, argumentuodamas tuo, kad, vertinant jo metines pajamas, turi būti atsižvelgta į kas mėnesį mokamas vartojimo kredito įmokas, kurios, pareiškėjo manymu, laikytinos objektyvia priežastimi, dėl kurios asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis. Teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus: pagal VGTPĮ 13 straipsnio 1 dalį, šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų asmenų teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodo deklaracija antrinei teisinei pagalbai gauti. Todėl nustatant asmens pajamų ir turto lygį vertinamas visas pareiškėjo turimas turtas bei gaunamos pajamos, neįskaitant tik turto ir lėšų, kuriomis asmuo dėl objektyvių priežasčių negali disponuoti (šias pajamas, kaip minėta, nagrinėjamu atveju Tarnyba atėmė iš pareiškėjo pajamų). Tačiau visas kitas turtas ir lėšos, naudojimasis kuriais nėra apribotas (pavyzdžiui, teismo sprendimu pritaikius areštą, vykdant antstolių patvarkymus), nustatant pajamų lygį vertintini. Teisinio pagrindo apskaičiuojant asmens pajamų ir turto lygį vertinti tik pajamas, likusias po visų pareiškėjo turėtų išlaidų, nėra. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad iš gaunamų pajamų jis moka vartojimo kreditų (paskolų) įmokas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju negali būti pripažintos objektyviomis priežastimis, dėl kurių asmuo negali disponuoti savo turtu ir lėšomis. Teisės aktai nenumato galimybės mažinti asmens metinių pajamų sumą, atsižvelgiant į asmens turimus kreditorinius įsipareigojimus. Pabrėžtina, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 15 str. 1 d.), nuosekliai laikosi ir kitose panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1458/2009, 2013 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-678/2013 ir kt.).Teisėjų kolegija papildomai akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjo turimo turto vertė neviršija pirmojo turto lygio, o gautos pajamos viršija pirmąjį pajamų lygį, tačiau neviršija antrojo pajamų lygio, vadovaujantis VGTPĮ 14 straipsnio 5 dalies 2 punktu, valstybė garantuotų ir apmokėtų 50 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Tačiau pareiškėjas prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą nurodė, kad tuo atveju, jeigu, vadovaujantis VGTPĮ 14 straipsniu, valstybės garantuojama ir apmokama antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalis sudarys 50 ar 25 proc., jis nesutinka apmokėti kitą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį (atitinkamai 50 ar 75 proc.). Tuo tarpu VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 9 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytą antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Tarnybos 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimas Nr. 2.2(NTP-2)-16-NT-106-18332, kuriuo ji atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus jį panaikinti ir įpareigoti Tarnybą išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl nemokamos antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinant realias pareiškėjo galimybes sumokėti už teisinę pagalbą.Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.