Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo Z. D. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo Z. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 102 straipsnį, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalies 3 punktą, laisvės apribojimu dvejiems metams, įpareigojant Z. D. būti namuose, adresu: (duomenys neskelbiami), nuo 22 val. iki 6 val., be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose, dukart per mėnesį atsiskaityti bausmę vykdančiai institucijai.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Z. D. nuteistas už tai, kad 1949 m. kovo 25 d., apie 06.00 val., ryte, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu - Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos Kaišiadorių apskrities skyriaus Rumšiškių valsčiaus poskyrio apylinkės įgaliotiniu, vykdydamas 1949 m. kovo 19 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176-ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ bei LSSR Valstybės saugumo ministerijos Kaišiadorių apskrities skyriaus viršininko M. S. ir LSSR Valstybės saugumo ministerijos įgaliotinio Kaišiadorių apskričiai I. M. nurodymus, veikdamas kartu su sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnais, dėl kurių byla išskirta, ginkluotais šautuvais, atvyko į J. J. priklausančią sodybą (duomenys neskelbiami) kaime, (duomenys neskelbiami) rajone vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimą, kur, vienam iš sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros atstovų nušovus tremiamąjį J. J. , kai šis pasipriešino sargybiniui, veikdami bendrininkų grupėje iš namų išvarė nušauto tremiamojo J. J. dukrą A. J. , pasodino į arkliu kinkytą vežimą, po ko ji buvo nuvežta į Rumšiškių kaime, Kaišiadorių rajone esantį surinkimo punktą, o iš jo pristatyta į Kaišiadorių miestelio geležinkelio stoties pakrovimo punktą, perduota konvojaus viršininkui vyr. leitenantui Š., įsodinta į traukinį (ešeloną) Nr. 97357, vagoną Nr. 322-087, ir prievarta išvežta iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės SSRS teritoriją - Krasnojarsko sritį, Bolšoje Žilkino rajoną, o vėliau į Jarcevo rajoną, kur A. J. priverstinai gyveno iki 1959 metų, t.y. Z. D. trėmė civilius gyventojus iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios šalies SSRS teritoriją.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo Z. D. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo Z. D. gynėja prašo nuteistojo Z. D. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusysis S. J. prašo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo Z. D. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo Z. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnis nustato, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais, taip pat, kad negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu. Tačiau minėtame straipsnyje nustatyta, kad šis straipsnis neturi kliudyti teisti ar nubausti kiekvieną asmenį už kokį nors veiksmą ar neveikimą, kurie jų vykdymo momentu buvo laikomi nusikaltimais pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus. Okupuotos valstybės civilių asmenų trėmimas, tai yra veika, dėl kurios padarymo Z. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti kaltinimai, tiek pagal tarptautinę, tiek pagal nacionalinę teisę yra pripažįstamas vienu iš nusikaltimu žmoniškumui ir už tai numatyta baudžiamoji atsakomybė BK 102 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog Z. D. veikoje yra visi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai ir jį pripažino kaltu pagal BK 102 straipsnį. Nuteistasis Z. D. , apskundęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, neneigia trėmęs civilius gyventojus, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis turi atsakyti už šiuos veiksmus pagal BK 102 straipsnį. Apeliantas teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog jis šiuos veiksmus atliko būdamas jauno amžiaus, esant atitinkamoms politinėms aplinkybėms, kurių jis nesuprato ir kurios vėliau pasikeitė, vykdydamas kitų įsakymą, už kurio nevykdymą jam būtų grėsęs karinis tribunolas, jie negalėjo būti laikomi nusikalstamais, nors ir atitinka BK 102 straipsnyje numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Teismas, įvertinęs jo paminėtas aplinkybes turėjo pagrindą daryti išvadą, kad jis vykdė teisėtą įsakymą, ir jam, vadovaudamasis BK 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bylą nutraukti. Šie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Z. D. veiksmai negali būti vertinami kaip BK 33 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes neteisėto įsakymo įvykdymas nešalina galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn nei jį davusį, nei jį įvykdžiusį asmenį. Šis principas įtvirtintas ir 1945 m. Niurnbergo Tarptautinio karinio tribunolo įstatuose, kurie, kaip JT Generalinė Asamblėja savo rezoliucijose pripažino, yra tarptautinės teisės principai ir pripažinti bendrosios (paprotinės) tarptautinės teisės dalis. Įstatų 8 straipsnis skelbia, kad karo nusikaltimą, nusikaltimą taikai ar žmoniškumui padaręs asmuo nuo atsakomybės neatleidžiamas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų pagrindas kolegijai tikėti Z. D. apeliacinio skundo teiginiais, jog jis tuo metu nesuvokė, jog daro nusikaltimą, kad įsakymas, kurį jis vykdo, yra neteisėtas. Z. D. buvo sveikas, normalios psichikos žmogaus, o tokių žmonių poelgiai visada yra motyvuoti, kontroliuojami, valdomi jo psichikos, jie suvokia vykdomų veiksmų prasmę. Be to, kaip matyti, pats Z. D. , duodamas parodymus, patvirtino, jog jis iki 1949 m. kovo 25 d. įvykio, jau kelis metus dirbo okupacinės valdžios struktūroje ir žinojo, jog okupuotos Lietuvos teritorijos vykdomi žmonių trėmimai. Pagal bylos duomenis, Z. D. okupacinės valdžios struktūroje dirbo ir po 1949 m. kovo 25 d. įvykio, net iki 1953 m. Toks Z. D. pasirinkimas susieti savo veiklą tiek laiko su nusikalstama organizacija, dalyvavimas nusikalstamoje organizacijoje, kuri vykdo nusikaltimus žmogiškumui, taip pat, kolegijos nuomone, rodo Z. D. ketinimų kryptingumą, kad jis pasirinko tarnauti okupacinei valdžiai, vykdyti jos nurodymus, taip pat ir dalyvauti civilių asmenų trėmime laisva valia, suvokdamas šios nusikalstamos veikos pavojingumą, ir kartu paneigia jo aiškinimus, kad nesuvokė tuometinės politinės situacijos.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, į Z. D. padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, nustatė, kad yra BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos Z. D. pagal BK 102 straipsnį skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, tai yra nustatė, jog yra Z. D. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, - Z. D. rūpinasi sutuoktine, kuri yra visiškos negalios, I grupės invalidė. Pirmosios instancijos teismas Z. D. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 102 straipsnis) paskyrė laisvės apribojimą dvejiems metams, įpareigojant jį būti namuose, adresu: (duomenys neskelbiami), nuo 22 val. iki 6 val., be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nesilankyti restoranuose, kavinėse, pasilinksminimų, pramogų vietose, dukart per mėnesį atsiskaityti bausmę vykdančiai institucijai. Prokuroras, apskundęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo Z. D. taikyti minėto straipsnio nuostatų, nes byloje nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir tai, kad paskyrus Z. D. laisvės atėmimo bausmę, jo sutuoktinė liktų be priežiūros, tai yra, kad Z. D. yra vienintelis asmuo, kuris gali pasirūpinti savo sutuoktine. Skunde prokuroras prašo įvertinus visas šias jo paminėtas aplinkybes panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 3 punkto taikymo Z. D. ir skirti jam aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Kolegija apelianto argumentus dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 3 punkto taikymo laiko pagrįstais. Nagrinėjamoje byloje iš tiesų Z. D. taikyti šį baudžiamąjį įstatymą nebuvo tam būtinų aplinkybių ir sąlygų. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog yra pagrindas Z. D. taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Visos šios aplinkybės sudaro vieną pagrindą, todėl teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti ne į kurią nors vieną iš jų, bet į šių aplinkybių visumą. Jeigu bent vienos iš jų nėra, tai BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktas negali būti taikomas.

Kaip matyti būtina BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo sąlyga, be kitų papildomų aplinkybių, yra mažiausiai bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas kaltininko veikoje. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio galima suprasti, jog teismas laikė, kad ši sąlyga BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymui yra įvykdyta, nes yra nustatytos dvi Z. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas Z. D. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino jo prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir atsiprašymą nukentėjusiųjų. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, padaręs tokią išvadą, tai yra, kad yra pagrindas nuteistojo prisipažinimą ir atsiprašymą nukentėjusiųjų traktuoti, kaip dvi skirtingas Z. D. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką ir nuoširdus gailėjimas arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tokiu būdu pagal susiklosčiusią teismų praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra numatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri nustatoma esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga ,,Teismų praktika“ Nr. 27, p. 270-319). Vadinasi, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės - Z. D. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir atsiprašė nukentėjusiųjų, vertinant tai, kaip Z. D. nuoširdų gailėjimąsi, būtų pagrindas pripažinti tik vieną Z. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, išdėstytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kurią, kaip galima suprasti iš nuosprendžio turinio ir nustatė pirmosios instancijos teismas. Aplinkybės - kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, jo elgesys (atsiprašymas nukentėjusiųjų), kurios, nors nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, parodo kaltininko neigiamą požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (nuoširdų gailėjimąsi), ir leidžia daryti išvadą, jog yra nustatytos vieno iš trijų alternatyvaus pagrindo abi sudedamos dalys (Z. D. prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis) BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos tos pačios vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimui. Šios aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasmę lengvina kaltininko atsakomybę tik abi drauge ir negali būti vertinamos kaip dvi skirtingos Z. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, jog Z. D. atsiprašymas nukentėjusiųjų negalėjo būti vertinamas kaip jo nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo, nes jis bandė pateisinti savo veiksmus įsakymo vykdymu. Kolegijos nuomone, šis prokuroro teiginys yra nepagrįstas. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimas gali būti teismo pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą, bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą: pranešimą apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis Z. D. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino padaręs nusikaltimą, papasakojo esmines įvykio aplinkybes, davė nuoseklius ir aiškius parodymus, šiuo savo prisipažinimu padėjo atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat atsiprašė nukentėjusiųjų, apgailestaudamas dėl to meto įvykio. Esant tokiems bylos duomenims, kolegijos nuomone, būtų neteisinga teigti, kad nuteistojo Z. D. sąžiningas prisipažinimas ir gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos negalėjo būti pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Be to, prokuroras teisus teigdamas, kad šioje byloje nenustatytas ne tik mažiausiai bent dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas kaltininko veikoje, bet ir dar viena būtina BK 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlyga – tai, kad kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Asmenų, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs, išlaikymas reiškia, kad kaltininkas šių asmenų gyvenimui sudaro reikalingas sąlygas, jų poreikiams patenkinti teikia materialinę pagalbą, slaugo arba nuolat juos prižiūri. Šioje byloje nustatyta, kad Z. D. gyvena kartu su žmona A. D. , kuri yra 1 grupės invalidė su visiška negalia, Z. D. ja rūpinasi, slaugo. Tačiau, kaip pastebėjo prokuroras apeliaciniame skunde, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, be minėtų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas taip pat privalėjo nustatyti faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomą asmenį. Kaip matyti iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, A. D. turi du pilnamečius vaikus - L. A. ir S. D. , šie dirba, turi nuolatines gyvenamąsias vietas, nuolat lanko A. D. , padeda atlikti buities darbus. Todėl, dėl to, kas pasakyta, kolegijos nuomone, negalima daryti išvados, jog Z. D. yra vienintelis asmuo, kuris gali pasirūpinti neįgalia savo žmona A. D. , ja taip pat gali tinkamai prižiūrėti ir išlaikyti jos pilnamečiai darbingi ir dirbantys, Lietuvoje gyvenantys pilnamečiai vaikai. Byloje tokių faktų, kad A. D. dukra ir sūnus faktiškai negali išlaikyti ir prižiūrėti neįgalios A. D. , nėra nustatyta.

Esat tokioms nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Z. D. BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą pirmosios instancijos teismas taikė nesant šio įstatymo taikymui būtinų sąlygų.

Nenustačius BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymui būtinų aplinkybių bei sąlygų ir nesant galimybės skirti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės, Z. D. bausmė turi būti skiriama atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bausmės pagrindus, BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį bei teisingumo principo nuostatas, BK 102 straipsnyje numatytos sankcijos ribose.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu Z. D. yra nuteistas pagal BK 102 straipsnį, kurio sankcija nustato laisvės atėmimo bausmę nuo penkerių iki penkiolikos metų. Prokuroras skunde prašo Z. D. skirti bausmę laisvės atėmimą aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Šis prokuroras prašymas tenkintinas iš dalies.

Z. D. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu yra nuteistas pagal BK 102 straipsnį, už tai, kad trėmė civilius gyventojus iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios šalies SSRS teritoriją. Šis nusikaltimas yra ne tik labai sunkus (BK 11 straipsnis), ypatingai pavojingas, bet ir sunkus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas. Z. D. padaryto nusikaltimo padariniai yra labai sunkūs, nulėmę ilgalaikę nukentėjusiosios A. J. tremtį, prievartinį darbą, jos izoliaciją nuo kitų artimųjų, tėvo J. J. netektį. Pagal byloje surinktus įrodymus, Z. D. kartu su bendrininkais vykdant 1949 m. kovo 19 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176-ss „Dėl buožių ištrėmimo iš Lietuvos TSR teritorijos“ bei LSSR Valstybės saugumo ministerijos Kaišiadorių apskrities skyriaus viršininko M. S. ir LSSR Valstybės saugumo ministerijos įgaliotinio Kaišiadorių apskričiai I. M. nurodymus, vienas iš sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros atstovų nušovė tremiamąjį J. J. , kai šis pasipriešino sargybiniui, o iš namų išvaryta nušauto tremiamojo J. J. dukra A. J. prievarta išvežta iš Lietuvos į ją okupavusios valstybės SSRS teritoriją - Krasnojarsko sritį, Bolšoje Žilkino rajoną, o vėliau į Jarcevo rajoną, kur priverstinai gyveno iki 1959 metų. Z. D. atsakomybę sunkina ir tai, jog nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe. Lietuvos baudžiamasis įstatymas už šį nusikaltimą numato net baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo išimtį (BK 95 straipsnio 5 dalis). Už karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui, net jeigu jie buvo padaryti prieš daugelį metų (pvz., Antrojo pasaulinio karo metais, pokariu – kitos valstybės įvykdytos okupacijos metu), nustatyti gyvi ir pagal sveikatos būklę pripažinti pajėgūs dalyvauti baudžiamajame procese kaltininkai neturi teisinių galimybių išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia išimtis nėra taikoma įprastoms, net ir labai sunkioms nusikalstamoms veikoms (pvz., nužudymui). Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, Z. D. šį nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus, vykdydamas kitų įsakymą, nenustatytas jo aktyvus, išskirtinis dalyvavimas šio nusikaltimo padaryme – byloje nenustatyta, jog Z. D. , vykdant civilinių gyventojų trėmimą, būtų šaudęs į civilius. Jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino padaręs šį nusikaltimą, papasakojo esmines įvykio aplinkybes ir davė nuoseklius ir aiškius parodymus, taip šiuo savo prisipažinimu padėdamas atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes, teisiamojo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiųjų, apgailestaudamas dėl to meto įvykio, kas aišku yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, po šio nusikaltimo padarymo jis daugiau nenusikalto, tai yra teistas ar baustas administracine tvarka nebuvo. Iš byloje esančios Prienų rajono savivaldybės administracijos pateiktos pažymos (t. 3, b.l. 140) matyti, jog Z. D. šeimoje nesmurtauja, neturi žalingų įpročių. Visa tai kartu rodo, kad Z. D. padaryta nusikalstama veika buvo ir atsitiktinė, dėl jos jis jau padarė išvadas. Reikšmingos aplinkybės individualizuojant Z. D. bausmę, taip pat yra ir jo amžius, sveikatos būklė. Pagal byloje esančius duomenis, (duomenys neskelbiami) gimęs nuteistasis yra jau senyvo amžiaus, serga išėmine širdies liga, jam diagnozuotas širdies ir kraujagyslių nepakankamumas su ramybės krūtinės angina. Ši liga, kaip matyti iš specialisto A. Cėplos paaiškinimų pirmosios instancijos teisme (t. 4, b.l. 39), nėra sunki ir nepagydoma (nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578 patvirtintą ,,Nepagydomų ligų ir sveikatos būklės, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašą), tik gydytojų komisija medicininiame pažymėjime yra nurodžiusi, jog Z. D. nerekomenduojamas stresas (t. 4, b.l. 15).

Visos šios aplinkybės, įvertinus tiek nusikaltimo pavojingumo laipsnį, tiek dėl nusikaltimo prarastas vertybes, jų svarbą, vietą vertybių hierarchijoje, kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, kartu neignoruojant nei nuteistojo, nei nukentėjusiųjų interesų, nuteistojo gyvenimo pokyčių, patvirtina teismo vidinį įsitikinimą, kad prokuroro prašomos aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas Z. D. ir šios bausmės atlikimas pataisos namuose šiuo atveju tikrai neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytos bausmės paskirties ir tikrai dėl amžiaus, sveikatos būklės sukeltų nuteistajam fizines kančias ir reikštų nepateisinamai žiaurų elgesį su šiuo nuteistuoju, ir aišku būtų neteisinga. Pagal BK 41 straipsnio 2 dalį bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-444/2007, 2K-449/2007, 2K-748/2007). Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant nė vienam iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė, jų siekiai turi būti protingai subalansuoti. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, tai visų pirma teisingumas reiškia įstatymo nustatytą optimalų pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, vadovaudamasi BK 54 straipsnio 2 dalimi, BK 41 straipsniu, ir siekdama, kad būtų užtikrinamas teisingumo principo įgyvendinimą šioje baudžiamojoje byloje, o bausmė Z. D. būtų reali ir įgyvendinama, laiko, jog jam turi būti skiriama sankcijos minimumą atitinkanti laisvės atėmimo bausmė, parenkant ją atlikti, atsižvelgiant į nuteistojo amžių, sveikatos būklę ir kitas anksčiau aptartas aplinkybes, atviroje kolonijoje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. vasario 15 d. nuosprendį pakeisti:

Z. D. , nuteistam pagal BK 102 straipsnį, paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę atliekant atviroje kolonijoje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo Z. D. apeliacinį skundą atmesti.