Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės V. L. atskirąjį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovių S. P. ir V. L. patikslintą ieškinį atsakovams E. Š., E. Š., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, VĮ „Registrų centras“, UAB „Kartografiniai projektai“ dėl naudojimosi tvarkos žemės sklypu susitarimo, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre, pakeitimo, ir atsakovų E. Š., E. Š. priešieškinį ieškovėms S. P., V. L. dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Plungės apylinkės teismas Palangos rūmų teisėja 2024 m. sausio 3 d. rezoliucija pareiškėjos prašymo išduoti vykdomąjį raštą netenkino, nurodė, kad pagal CPK 646 straipsnio l dalį vykdytinam sprendimui įsiteisėjus pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą išieškotojui. Kadangi pareiškėja pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą nėra išieškotoja, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo tenkinti jos prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti apeliantės atskirąjį skundą, pagrįstumo ir teisėtumo.

CPK 18 straipsnis numato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Vykdomųjų dokumentų sąrašas išdėstytas CPK 587 straipsnyje. Iš CPK 584 ir 587 straipsnių turinio matyti, kad įstatymų nustatytais atvejais vykdytinas dokumentas kartu yra ir vykdomasis dokumentas, suteikiantis antstoliui teisę atlikti vykdymo veiksmus, o kitais atvejais teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams vykdyti išduodamas vykdomasis dokumentas – vykdomasis raštas (CPK 587 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 646–649 straipsniai). Tačiau pažymėtina, kad vykdomasis raštas išduodamas ne dėl visų teismo priimtų procesinių sprendimų, o tik dėl tokių, kuriems gali būti taikomi priverstinio vykdymo veiksmai.

Pagal CPK 290 straipsnio 5 dalį, CPK numatytais atvejais procesinius klausimus teisėjas gali išspręsti rezoliucija. Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą. Kartu teisėjas nurodo savo vardą ir pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo. Teisėjo rezoliucija neskundžiama. Tačiau teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis (CPK 290 straipsnio 1 dalis). Rašytinė nutartis priimama sprendimų priėmimo kambaryje ir surašoma kaip atskiras procesinis dokumentas (CPK 290 straipsnio 2 dalis). Joje, be kita ko, turi būti nurodoma: motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi; teismo nutarimas (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktai). Nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstomas faktinis ir teisinis teismo nutartimi padarytų išvadų pagrindimas. Joje teismas išanalizuoja byloje dalyvaujančių asmenų prašymus, nuomones, įvertina įrodymus ir jų pagrindu konstatuoja teisiškai reikšmingas aplinkybes, ir kt. Nutarties rezoliucinėje dalyje – teismo nutarime – turi būti tiksliai ir aiškiai išdėstomos teismo išvados dėl nutartimi sprendžiamo klausimo (sprendžiamų klausimų). Ši nutarties dalis turi remtis motyvuojamąja teismo nutarties dalimi, t. y. teismo išvados turi būti pagrįstos teismo nutarties motyvais. Teismo nutarties rezoliucinė dalis turi būti suformuluota aiškiai, suprantamai, trumpai ir nedviprasmiškai, kad byloje dalyvaujantiems asmenims nekiltų abejonių dėl nutartimi išspręsto klausimo turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017).

Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad rezoliucija procesiniai klausimai išsprendžiami tik tais atvejais, kai tai įtvirtinta CPK. Viena vertus, CPK normose nėra tiesiogiai nurodyta, kad prašymas išduoti vykdomąjį raštą pagal CPK 646 straipsnį gali ar negali būti išsprendžiamas rezoliucija. Kita vertus, CPK 290 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismo nutartis turi būti rašytinė, jeigu pagal proceso įstatymą ji gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

CPK 612 straipsnis, be kita ko, reglamentuoja teismo nutarčių, priimtų vykdymo procese, apskundimo bendrąją taisyklę: tokios nutartys yra neskundžiamos, nebent CPK nustato kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog ši taisyklė savo esme iš dalies atitinka ir bendrąją CPK 334 straipsnyje įtvirtintą taisyklę dėl teismo civiliniame procese priimtų nutarčių apskundimo. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo CPK nustatytais atvejais ir kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Vykdymo procesas prasideda nuo to momento, kai išieškotojas teismo jam išduotą vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti antstoliui ir šis vykdomąjį dokumentą priima. Taigi, nors vykdomasis dokumentas yra viena iš esminių prielaidų vykdymo procesui prasidėti, vien tik jo išdavimas, kaip procesinis veiksmas, negali būti automatiškai prilyginamas vykdymo proceso pradžios momentui. Vykdomojo rašto išdavimo procedūra, nors ir glaudžiai susijusi su vykdymo procesu, nėra vykdymo proceso dalis. Todėl teismo nutarčių dėl atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą apskundimui taikytinas ne CPK 612 straipsnis, bet CPK 334 straipsnio 1 dalis. Įstatymo leidėjas teismo nutarties, kuria atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą, apskundimo galimybės expressis verbis neįvardijo, todėl vertinama, ar tokia teismo nutartis, remiantis CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Nutartis laikoma užkertančia galimybę proceso eigai, kai dėl jos priėmimo procesas byloje apskritai negali prasidėti, yra užbaigiamas arba dėl tokios nutarties priėmimo nebegalimas tolesnis procesas. Vykdomasis raštas yra viena esminių prielaidų (pagrindas) vykdymo procesui pradėti – be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama (CPK 586 straipsnio 2 dalis). Nesant vykdomojo dokumento, vykdymo procesas apskritai negali prasidėti ir įvykti. Todėl teismui atsisakius išduoti vykdomąjį raštą asmuo neįgyja galimybės įgyvendinti savo teisės į priverstinį teismo sprendimo vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisena, sprendžiant vykdomojo rašto išdavimo klausimą, jau yra pasibaigusi ir sprendimas (ar jo dalis) yra (turėtų būti) įsiteisėjęs, tai asmuo, kurio prašymas išduoti vykdomąjį raštą nebuvo tenkintas, nebegali pateikti apeliacinio skundo; tai reiškia, kad, remiantis CPK 334 straipsnio 3 dalimi, nėra ir galimybės motyvų dėl nutarties teisėtumo įtraukti į apeliacinį skundą. Taigi teismo nutartis, kuria atsisakyta išduoti vykdomąjį raštą, užkerta galimybę tolesnei bylos eigai, todėl gali būti skundžiama CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-1075/2019).

Darytina išvada, kad rezoliucija dėl atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą užkirto kelią į apeliaciją, teismas, atsisakydamas priimti atskirąjį skundą, netinkamai aiškino ir taikė atsisakymo išduoti vykdomąjį raštą apskundimą ir atskirojo skundo priėmimą reglamentuojančiais procesines teisės normas, nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės atskirąjį skundą dėl 2024 m. sausio 3 d. teismo rezoliucijos, todėl Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartis naikintina. Atskirojo skundo priėmimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencija pagal CPK 334 straipsnio 2 dalį, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo spręsti šį procesinį klausimą (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl plačiau dėl jų nepasisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2024 m. sausio 16 d. nutartį panaikinti ir V. L. atskirojo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.