Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-05-04 · Administracinė byla Nr. I-1581-789/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-05-04
Bylos Nr.
I-1581-789/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04537-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1581-789/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04537-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gegužės 4 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. (E. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 200 Eur ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2015-12-04 iki 2015-12-17 buvo kalinamas Lukiškių TI-K ir konvojuojamas tarnybos pareigūnų nežmoniškomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Jo buvimo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrinamas teisės aktuose įtvirtintas vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas. Nurodė, kad gyvenamosiose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo likusios kameros patalpos, neužtikrintas privatumas. Kamerose nebuvo užtikrinamas pakankamas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas keldavo irzlumą. Taip pat nuo kamerų sienų bei lubų buvo atsilupę dažai, neveikė ventiliacija, tvyrojo drėgmė, vasarą būdavo itin karšta, o žiemą – šalta. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims išduodama nepakankamai tualetinio popieriaus, o išduodamo maisto nepakanka sočiai pavalgyti, maistas buvo dalinamas be specialių pirštinių, dažnai atšalęs. Paaiškino, kad minkštasis inventorius išduodamas nedezinfekuotas. Lukiškių TI-K buvo leidžiama tik vieną valandą per dieną pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimui skirtuose kiemeliuose nėra įrengtos šiukšlių dėžės, peleninės, o stogai padengti sveikatai kenksmingu asbestu. Šiukšlių konteineriai buvo laikomi netoli gyvenamųjų patalpų, dėl ko nuolat sklisdavo blogas kvapas. Kamerose neveikė aliarminio iškvietimo mygtukai, tai sukėlė nesaugumo jausmą (b. l. 1–6).

Dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas paaiškino, kad konvojavimui naudojamuose automobiliuose tekdavo nuolat sėdėti ant kieto pagrindo, būdavo šiukšlių, neįrengti saugos diržai. Be to, pareigūnai neišleisdavo į tualetą. Kadangi automobiliai mieste turėdavo dažnai sustoti, pareiškėją pykindavo. Dėl nurodytų nepatogumų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dvasiniais išgyvenimais, sveikatos sutrikimais, nuolatine baime. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, ją aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių bei sprendimų vykdymo funkcijas, todėl Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiui. Į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti nėra teisinio pagrindo. Skirstant asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, išduodamas švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius (b. l. 55–65).

Už tvarkos palaikymą kamerose atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, kalcinuota soda) visą laiką yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, nuo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“, nuo 2015 metų yra sudaryta su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

Remontas Lukiškių TI-K kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą. Kamerose, kuriose yra nuo 2 iki 4 lovų, įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Kamerose, kuriose yra daugiau nei 4 lovos, įrengtas atitinkamo dydžio stalas ir du suolai. Kiekvienoje kameroje įrengtos lentynos maisto produktams laikyti. Kamerose taip pat įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, tačiau patys nuteistieji juos dažnai gadina.

Sanitarinis mazgas Lukiškių TI-K kamerose yra atskirtas 1,5 metro aukščio sienele, tai atitinka teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus. Lukiškių TI-K pareigūnai privalo palaikyti nuolatinę laikomų asmenų elgesio kontrolę, užkirsti kelią konfliktinėms situacijoms. Todėl yra vykdoma nuolatinė nuteistųjų stebėsena per įrengtas stebėjimo akutes. Teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad sanitariniai mazgai turėtų būti įrengti taip, kad nebūtų matomi per stebėjimo akutes. Toks sanitarinio mazgo įrengimas neleistų vykdyti nuolatinės stebėsenos bei elgesio kontrolės.

Lukiškių TI-K kamerose įrengti vėdinimui pritaikyti langai, leidžiantys vėdinti kameras natūraliu būdu per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), 17 punkte įtvirtintus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarkos savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pataisos įstaigose laikomiems vyrams muilas bei tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį. Tai atitinka nuteistųjų materialinį aprūpinimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis teisės aktų reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Žymėtina, kad pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti taip, kad asmenims būtų sudaromos galimybės pasislėpti nuo kritulių. Be to, jie yra nuolat valomi bei tvarkomi.

Patalynė išduodama pagal teisės aktuose įtvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Lukiškių TI-K suteikiama galimybė kartą per savaitę skalbti patalynę bei apatinius drabužius. Viršutiniai rūbai skalbiami apmokėjus už šią paslaugą. Neturėdamas lėšų, asmuo gali kreiptis su prašymu suteikti galimybę skalbti viršutinius rūbus nemokamai. Drabužiai bei patalynė po skalbimo grąžinami sausi.

Maistas suimtiesiems teikiamas nemokamai, atsižvelgiant į fiziologines mitybos normas. 2013-12-19 atlikto maisto laboratorinių tyrimo metu, nustatyta, kad nedirbančių vyrų paros maisto davinys viršija nustatytas normas. Prieš išduodant maistą, jis yra patikrinamas Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Lukiškių TI-K gyvenamųjų korpusų konstrukcijose asbestas nebuvo naudojamas. Šiferio lakštais padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Šie lakštai nėra laužomi, todėl nėra pavojingi sveikatai.

Pareiškėjo skundas grindžiamas ne įrodymais, o abstrakčiais argumentais, samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką, nepagrindžiamas prašomos priteisti neturtinės žalos dydis. Tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, Lukiškių TI-K prašė teismo priteisti iš pareiškėjo 1,98 Eur išlaidas, patirtas rengiant su bylos nagrinėjimu susijusią medžiagą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su juo nesutinka, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad asmenys konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis, kuriuose yra pagal higienos ir saugumo reikalavimus įrengtos kameros. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Kiekvienoje transporto priemonėje yra pritvirtinti du gesintuvai. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas. Jų eksploatacija grindžiama šiais dokumentais. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, patikrinusi transporto priemones, nenustatė, kad automobilių kamerų aplinka būtų netinkama vykdyti konvojavimui (b. l. 16–20).

Konvojavimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) nėra nustatytas reikalavimas konvojavimui skirtuose automobiliuose įrengti saugos diržus. Be to, saugos diržus privaloma prisisegti tik jeigu jie yra įrengti. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliu „Volkswagen Crafter 50“, kuriame saugos diržai yra įrengti. Konvojuojami asmenys į tualetą vedami pasikeitimo punktuose, patiems prašant. Apie tai daromas įrašas konvojaus žiniaraštyje.

Konvojavimui skirtuose automobiliuose vykdoma planinė ir neplaninė dezinfekcija. Konvojuojami asmenys privalo laikytis nustatytų ręžimo reikalavimų, palaikyti švarą ir tvarką automobiliuose. Tarnyba užtikriną tinkamą automobilių paruošimą konvojavimui, atitiktį švaros reikalavimams.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės pažeidžiamos, galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus dėl konvojavimo sąlygų žodžiu ar raštu, tačiau Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų išraišką. Šioje byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo kitokios neigiamos pasekmės.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015-12-04 iki 2015-12-18 bei netinkamų konvojavimo sąlygų 2015 m. gruodžio mėn.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K

Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų prašė priteisti 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015).

Nagrinėdamas bylas dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, LVAT suformulavo taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinami teisės aktuose įtvirtinti minimalaus ploto reikalavimai vienam asmeniui. Minimalų tardymo izoliatoriaus kameros plotą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kartu su atsiliepimu į pareiškėjo skundą, atsakovės atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Lukiškių TI-K metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-12-04 iki 2015-12-18. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 7,38 kv. m iki 7,85 kv. m. Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika, sanitarinio mazgo užimamas plotas neturėtų būti išskaičiuojamas vertinant vienam asmeniui tenkantį ploto reikalavimą (EŽTT 2016-10-20 sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją, 7334/13). Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitarinis mazgas užima apie 0,56 kv. m ploto. Įvertinus pateiktus duomenis, matyti, kad iš viso 10 dienų pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo. Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai atlyginti pareiškėjas nurodė aplinkybę, jog Lukiškių TI-K kamerose nėra įrengtos aliarminio iškvietimo sistemos. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Įrengimo taisyklės), 14.4. papunktyje įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti įrengta vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokias neigiamas pasekmes. Nepaaiškino, dėl kokių priežasčių tekdavo kviesti prižiūrėtojus beldžiant į duris. Pareiškėjas neapibūdino kitų kalinamų asmenų elgesio ar savybių, kurios jam keltų baimę ir nerimą, dėl ko galėjo atsirasti poreikis pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Nors teisės aktų reikalavimas nebuvo įgyvendintas, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatomis, argumentavo, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtinta teisė vieną valandą per dieną pasivaikščioti kiemelyje neatitinka šio pranešimo reikalavimams. Pareiškėjo nuomone, šiame pranešime yra įtvirtintas reikalavimas suteikti suimtajam ar nuteistajam galimybę ne mažiau nei aštuonias valandas praleisti lauke. Teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Minėto pranešimo 48 punkte išaiškinta, kad vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore yra pripažintinas pakankamu. Tuo tarpu pareiškėjo minima aštuonių valandų per dieną rekomendacija yra įtvirtinta to paties pranešimo 47 punkte ir yra taikytina įvairiai prasmingai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, mokymasis ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore, kaip nurodo pareiškėjas. Pažymėtina, kad vienos valandos pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, susijusius su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemuose buvo netvarkinga – mėtėsi šiukšlės, nebuvo peleninių, šiukšlių kibirų. Įrengimo taisyklių V skyriuje įtvirtinti reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui. Įrengimo taisyklių 21 ir 22 punktuose įtvirtinta, kad pasivaikščiojimui skirtuose kiemeliuose įrengiamos rakinamos kameros, stogeliai bei pakyla prižiūrėtojui vaikščioti. Minėtame teisės akte nėra reikalavimo įrengti šiukšliadėžes, pelenines, ar suoliukus. Toks teisinis reglamentavimas yra pagrįstas atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji pasivaikščiojimo kiemelyje praleidžia trumpą laiko tarpą – vieną valandą per dieną. Be to, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 92 punkte nustatyta, kad, pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, suimtieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį. Taigi, patys suimtieji turi pareigą palaikyti tvarką pasivaikščiojimo kiemeliuose. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir dėl to, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogai dengti asbesto turinčiais šiferiniais lakštais. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K I ir II korpusų pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, kurie nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijoje yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria pavojingų medžiagų ir nėra sveikatai pavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti anksčiau nei įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimas Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, kuriame nurodoma, kad draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomuose gyvenamuosiuose namuose ir visuomenės paskirties objektuose. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto keliamos žalos jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto keliamą pavojų sveikatai. Todėl nustatyti pareiškėjo teiginių pagrįstumą teismas neturi galimybių ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo ventiliacijos. Pažymėjo, kad jos vėdinamos tik per langus. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš pareiškėjo bei Lukiškių TI-K paaiškinimų matyti, kad šis reikalavimas Lukiškių TI-K yra tinkamai įgyvendinamas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, susijusius su galimybės vėdinti patalpas nesudarymu.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog Lukiškių TI-K kamerose tvyrojo drėgmė, nebuvo pakankamas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus. Taip pat kamerose buvo pelėsis, vietomis buvo atsilupę dažai, vasaros metu būdavo karšta, o žiemos – šalta. Iš atsakovės atstovo pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kameroje Nr. 275, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015-12-09 iki 2015-12-18, apšvietos normos atitiko teisės aktų reikalavimus, pelėsio požymių nustatyta nebuvo (2015-11-30 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2733 (b. l. 94)). Kitų duomenų apie pareiškėjo nurodytose kamerose jo buvimo metu arba artimais laikotarpiais darytus patikrinimus byloje nėra pateikta. Pažymėtina, kad LVAT laikosi pozicijos, jog, nors atsakovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Tokiu atveju LVAT vadovavosi kitose kamerose atliktų patikrinimų aktais. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 74–94) matyti, kad nebuvo nustatyti pažeidimai, susiję su temperatūros, drėgmės bei apšvietimo normomis. Be to, pažymėtina, kad, priešingai nei nurodė skunde, pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo laikomas vasaros metu. Taip pat ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kitose kamerose buvo laikomas tik 5 dienas (kameroje Nr. 107 laikytas nuo 2015-12-04 iki 2015-12-06, o kameroje Nr. 290 laikytas nuo 2015-12-07 iki 2015-12-08). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl kamerose tvyrančios drėgmės, netinkamos temperatūros, apšvietimo bei pelėsių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K asmenims išduodamas nedezinfekuotas minkštasis inventorius, kuriame dažnai pasitaikydavo parazitų. HN 134:2015 42 punkte nustatyta, kad draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims. Byloje pateiktame Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-03-13 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-580 (b. l. 85) konstatuota, kad Lukiškių TI-K minkštasis inventorius yra dezinfekuojamas dezinfekavimo kamerose, pagamintas iš dezinfekavimui tinkamos medžiagos. Šie duomenys paneigia pareiškėjo teiginius dėl nedezinfekuojamo minkštojo inventoriaus.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad nebuvo tinkamai aprūpintas tualetiniu popieriumi – jam buvo skiriama pusė rulono tualetinio popieriaus dviem savaitėm. Ginčui aktualiu laikotarpiu tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų materialinį aprūpinimą reglamentuoja Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (2004-06-09 įsakymo Nr. 1R-139 redakcija). Minėtame teisės akte pateiktoje lentelėje įtvirtinta, kad vyrui išduodamas vienas rulonas tualetinio popieriaus vienam mėnesiui. Iš pateikto teisinio reglamentavimo ir pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jis buvo tinkamai aprūpintas tualetiniu popieriumi.

Pareiškėjas skunde teigė, kad šiukšlių konteineriai stovėjo prie gyvenamųjų kamerų langų, skleisdavo nemalonų kvapą. HN 134:2015 38 punkte nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose susidarančios buitinės atliekos šalinamos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Vadovaujantis LVAT praktika, pareiškėjui detaliai nurodžius reikšmingas laikymo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga įrodyti šių sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams tenka atsakovui. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių duomenų apie buitinių atliekų konteinerių laikymą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo buitinių atliekų konteinerių laikymo nebuvo paneigti.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš aplinkybės, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai neužtikrino pakankamo privatumo. Vadovaujantis Įrengimo taisyklių 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (LVAT 2016-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016-05-10 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama, vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K duodami maisto daviniai, neužtikrinantys reikiamo kalorijų kiekio. Paaiškino, kad maistas neatitinka pareiškėjo, kaip sportuojančio asmens, kalorijų poreikių. Atsakovas nurodė, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“. Valgiaraščius (patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus 2014-03-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“) parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Šie valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Minėto Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ 1 punkte nustatytos valgiaraščių rūšys. Šios rūšys yra išskirtos, atsižvelgiant į kalinamų asmenų lytį, į tai, ar asmuo dirba, į amžių, į nėštumą. Taip pat yra išskirti atskiri valgiaraščiai vegetarams. Tuo tarpu Vyriausybės nutarime „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nustatytos fiziologinės maistinių medžiagų ir kalorijų normos kalinamam asmeniui atsižvelgiant į minėtus kriterijus. Iš šių teisės aktų darytina išvada, kad kalinamiems asmenims maitinimas organizuojamas neatsižvelgiant į tai, ar asmuo užsiima sportu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokio detalesnio teikiamo maisto apibūdinimo, o tik abstrakčiai nurodė spėjamą kalorijų kiekį. Todėl nėra pagrindo netikėti atsakovės atstovo pateiktais paaiškinimais. Byloje nėra duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų, jog dėl netinkamo maitinimo buvo pablogėjusi jo sveikata.

Pareiškėjo teigimu maistas Lukiškių TI-K dažnai būdavo atšalęs, kadangi buvo dalinamas tiesiai į kamerą. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas suėmimo vykdymo režimo reikalavimas – asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, izoliavimas užtikrinamas laikant juos rakinamose kamerose. Teismo vertinimu, dalinant maistą tiesiai į kameras, buvo užtikrinamas šis suėmimo vykdymo rėžimo reikalavimas. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog maistas buvo dalinamas be pirštinių, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo maistą dalinti su specialiomis pirštinėmis. Pareiškėjas nepateikė detalaus maisto dalinimo apibūdinimo, nenurodė, ar dalinant maistą nebuvo naudojami specialūs įrankiai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad maistą dalinant be specialių pirštinių buvo pažeidžiami higienos reikalavimai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje neginčijamai nustatyta, kad ne visą laiko, praleisto Lukiškių TI-K dalį, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas patyrė nepatogumų dėl privatumo neužtikrinančio sanitarinio mazgo bei buitinių atliekų konteinerių skleidžiamo kvapo. Todėl pripažintina, kad jis patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl konvojavimo sąlygų

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš Tarnybos veiksmų, neužtikrinant tinkamų konvojavimo sąlygų. Šios institucijos veiksmais padarytą žalą pareiškėjas vertino 150 Eur.

Iš byloje esančių duomenų, matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjas Tarnybos pareigūnų buvo konvojuojamas 2015-12-18. Konvojavimui buvo naudojami du automobiliai – „Mercedes Benz“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Volkswagen Crafter 50“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 38). Konvojaus maršrutas – Kaunas–Pravieniškės–Vilnius–Pravieniškės (b. l. 39). Iš Lukiškių TI-K ir Tarnybos patiektų duomenų matyti, kad 2015-12-18 pareiškėjas buvo konvojuojamas iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad konvojavimo metu turėjo sėdėti ant kieto nepatogaus pagrindo. Kaip jau buvo minėta, LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo konvojuojamas iš Vilniaus į Pravieniškes. Iš pateikto kelionės žiniaraščio (b. l. 39) matyti, kad konvojaus metu asmenys atitinkamose Vilniaus pataisos įstaigose buvo priimti tarp 12 ir 13 valandos. Tuo tarpu iš Vilniaus konvojuojami asmenys Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos atitinkamuose sektoriuose buvo priimti apie tarp 14 ir 15 valandos. Taigi, pareiškėjo kelionė iš Vilniaus į Pravieniškes užtruko mažiau nei dvi valandas. Teismo vertinimu, pareiškėjo įvardinti nepatogumai, konvojavimo metu sėdint ant kieto pagrindo tokį laiko tarpą, nelaikytini pakankamai intensyviais išgyvenimais, galinčiais būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Pareiškėjo teigimu, konvojavimui naudotuose automobiliuose nebuvo palaikoma švara, būdavo šiukšlių. Konvojavimo taisyklių 126.4. papunktyje įtvirtintas režimo reikalavimas konvojuojamiems asmenims palaikyti švarą kamerose (specialiajame transporte, laikino sulaikymo kamerose). Byloje pateiktame kelionės žiniaraštyje (b. l. 38–39) užfiksuota, jog konvojaus metu jokių įvykių ar nusiskundimų nebuvo užfiksuota. Todėl pareiškėjo teiginys dėl nešvaros specialiuose automobiliuose laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad konvojaus metu pareigūnai atsisakydavo stabdyti automobilius, kad konvojuojami asmenys galėtų pasinaudoti tualetu. Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai jų pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas. Iš pateikto teisinio reglamentavimo matyti, kad konvojuojami asmenys į tualetą vedami jų pačių prašymu. Byloje nėra duomenų ar pareiškėjo paaiškinimų, kad pareigūnai būtų ignoravę jo prašymą išvesti į tualetą. Negalėjimas pasinaudoti tualetu tokį laiko tarpą negali būti prilyginamas kankinimui. Todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl galimybės pasinaudoti tualetu konvojaus metu nesudarymo.

Kaip vieną iš pagrindų neturtinei žalai priteisti pareiškėjas taip pat nurodė saugos diržų nebuvimą konvojavimui skirtose transporto priemonėse. Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Tokios pozicijos laikėsi ir LVAT 2015-12-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015. Pažymėtina, kad reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis. Nustačius, kad Tarnyba, konvojuodama pareiškėją transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų saugos diržų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, pripažintina, kad tai negali būti pagrindas priteisti neturtinę žalą.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog automobiliai dėl eismo mieste dažnai sustoja ir dėl to atsiranda pykinimas, pažymėtina, kad šie veiksniai susiję su transporto eismo mieste specifika, o ne su neteisėtais Tarnybos pareigūnų veiksmais ar pareigų nevykdymu. Todėl ši aplinkybė negali būti pagrindas priteisti neturtinę žalą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Tarnybą, konvojuodama pareiškėją tinkamai laikėsi teisės aktų reikalavimų, o jo patirti nepatogumai negali būti pagrindu konstatuoti neturtinę žalą.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Dėl nustatytų Lukiškių TI-K administracijos pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 110 Eur (šimtas dešimt eurų).

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. LVAT 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Atlyginimo tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Todėl atsakovės atstovo prašymas priteisti jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusių dokumentų rengimo išlaidas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. K. (E. K.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti E. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 110 Eur (šimtą dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė