Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė), Arūno Paštuolio ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. F. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. F. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimą ir galutinė bausmė K. F. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti nuosprendį pradėjus vykdyti.

Civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir L. R. iš K. F. priteista 1158 Eur (vienas tūkstantis vienas šimtas penkiasdešimt aštuoni eurai) turtinei žalai ir 100 Eur (vienas šimtas eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. F. nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, veikusiais (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, 2013 m. balandžio 13 d., apie 16.00 – 17.00 val., telefonu (duomenys neskelbtini) paskambinus L. R. ir melagingai prisistačius policijos pareigūnu bei banko darbuotoju, tokiu būdu, apgaule išviliojus L. R. internetinės bankininkystės prisijungimo kodus, juos tą pačia dieną neteisėtai panaudojo, tai yra, būdamas ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, iš kompiuterio, kuris jungėsi prie uždarosios akcinės bendrovės „Netas“ IP adreso (duomenys neskelbtini), surinkdamas elektroninės bankininkystės kodus, prisijungė prie nukentėjusios L. R. „Swedbank“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir padarė bankinį pavedimą 1158 eurų sumai (4000 litų) į A. D. sąskaitą Danske Banke Nr. (duomenys neskelbtini), taip apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą, t. y. 1158 eurus.Apeliaciniame skunde nuteistasis K. F. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti arba baudžiamąją bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, arba perkvalifikuoti jo veiką, arba grąžinti baudžiamąją bylą naujam tyrimui.Skunde nuteistasis nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas vadovaujantis tik neabejotinais kaltinamojo kaltės įrodymais, o visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nuteistojo nuomone, byloje ne tik daug abejonių, tačiau ir byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jis nepadarė jam inkriminuojamo nusikaltimo. Teismas, pripažindamas jį kaltu, privalėjo įsitikinti, kad jis atliko nusikalstamus veiksmus, kad atliko juos bendrininkų grupėje, kad tarp jo atliktų veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, tačiau teismas, nenustatęs šių aplinkybių, pripažino jį kaltu ir taip pažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į akistatą tarp jo ir M. Š., be to, kritiškai vertino visus jį teisinančius įrodymus ir jų neanalizavo.Apeliantas pažymi, kad jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai negali būti vertinami kaip pagrindiniai jo kaltės įrodymai ir teismas privalo vadovautis teisme duotais jo ir liudytojų parodymais. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas M. Š. parodė, kad būtent jis – M. Š., padarė šią nusikalstamą veiką, o apeliantas apie šią nusikalstamą veiką nieko nežinojo, buvo apgautas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, nuteistojo teigimu, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti jį kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, dalyvaujant organizuotoje grupėje. Todėl turi būti atmesti visi ieškiniai dėl turtinės bei neturtinės žalos priteisimo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo K. F. apeliacinis skundas atmetamas.BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog K. F. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 1 dalį yra įrodyta. Pripažindamas K. F. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo K. F. apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti priešingai, nei tai padarė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės normų taikymu, taip pat pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl K. F. kaltės.Apeliantas skunde nurodo, kad yra nuteistas nepagrįstai, nes jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 215 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarė M. Š., kuris savo kaltę dėl minėtų veikų pripažino. Tuo tarpu jo kaltė yra grindžiama vien abejonėmis. Nuteistasis pažymi, kad buvo apgautas ir apie nusikalstamos veikos vykdymą nieko nežinojo. Šiuos skundo teiginius aukštesnysis teismas vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybos taktiką, kadangi byloje yra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių jo veiksmuose esant inkriminuotų nusikaltimų sudėtį.Pagal BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją sukčiavimas yra nusikaltimas nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams. Sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdinanti pavojinga veika gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijusi su apgaulės panaudojimu. Apgaulė yra esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir civilinės teisės pažeidimų bei darantis jį neteisėtą. Apgaulė naudojama prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Turto savininkas ar valdytojas gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-620/2010; 2K-143-696/2016 ir kt.).Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. F. kaltu ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, kurie atitiko faktines bylos aplinkybes ir yra nuoseklūs bei neprieštaringi, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis, kas sudarė vieningą įrodymų grandinę. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistasis kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tačiau ne kartą apklausiamas viso proceso metu nesugebėjo nuosekliai paaiškinti visų įvykio aplinkybių, apie kurias buvo apklausinėjamas. Pirmosios apklausos metu K. F. atsisakė duoti parodymus, teigė, jog turi viską gerai apgalvoti bei susirasti gynėją, nors jam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė, kuri dalyvavo minėtoje apklausoje (t. 1, b. l. 147). Kitos apklausos metu nuteistasis sutiko duoti parodymus, kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad nukentėjusiosios L. R. nepažįsta, kompiuteriu, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), niekada nesinaudojo, taip pat nesinaudojo telefono numeriu (duomenys neskelbtini). Jo pažįstamas M. Š. buvo paprašęs banko sąskaitos numerio, į kurią galėtų pervesti iš užsienio pinigus, kuriuos jis turėtų nuimti ir pervesti M. Š.. Nuteistasis nepasidomėjo, kodėl reikia taip daryti, tačiau sutiko padėti ir kadangi savo sąskaitos neturėjo, paprašė draugės A. D. banko sąskaitos, kuri leido pasinaudoti jos turima sąskaita (t. 1, b. l. 154). Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nuteistasis stengėsi duoti tapačius parodymus kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau parodymų detalės išsiskyrė, nuteistasis kai kurių anksčiau minėtų faktų nepaminėjo, taip pat buvo pateikta naujų aplinkybių, kurios nebuvo pateiktos tyrimą atlikusiems pareigūnams. K. F. ir toliau aiškino, kad banko sąskaitos pinigų pervedimui jo paprašė draugas M. Š., atliekantis bausmę Kybartų pataisos namuose, tačiau tai, jog piniginė perlaida turėjo būti iš užsienio, nuteistasis nebeminėjo. Be to, nuteistasis aiškino, jog nežinojo, kokia pinigų suma turėjo būti pervesta, tačiau tolesni K. F. parodymai liudija priešingai. Jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigė, jog norėjo nuimti visus pervestus pinigus, tačiau to padaryti nepavyko, nes A. D. sąskaitai buvo nustatytas 1000 Lt limitas. Taigi, pirmuoju kartu išgryninta tik ši minėta suma, tačiau K. F. žinojo, jog dar turi būti nuimta 3000 Lt, todėl iš A. D. sąskaitos šiuos pinigus bandė pervesti į turimą „Top sport“ sąskaitą. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis aiškino, jog šis pervedimas nepavyko, tačiau bylos medžiaga liudija, kad pinigai pasiekė „Top sport“ sąskaitą, tačiau sistema neleido jų nuimti. K. F. ir A. D. aiškinosi, kodėl pinigų neleidžia nuimti, banke jiems buvo išaiškinta, jog pinigai pervesti apgaulės būdu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis pripažino, jog tuomet jis suprato, kad pinigai gauti apgaulės būdu, nepaisant to, net ir esant užblokuotai sąskaitai, jis ir toliau aktyviai stengėsi išgryninti pinigus. Pinigai buvo pervesti į A. D. motinos sąskaitą ir nuo jos nuimti bei perduoti asmeniui, kurio K. F. teigia nepažįstantis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad savo draugei A. D. bei jos motinai V. D. K. F. aiškino kitokias pinigų gavimo aplinkybes nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams bei teismui. Abi minėtos liudytojos teisiamojo posėdžio metu nuosekliai aiškino, kad nuteistasis prašė pagalbos, nes jam neva draugas turėjo grąžinti skolą, taigi, K. F. tikino, jog pinigai yra skirti jam, o ne kitam asmeniui. Pažymėtina, jog A. D. įvykio metu artimai draugavo su nuteistuoju, laukėsi jo kūdikio, buvo įsimylėjusi, todėl K. F. besąlygiškai pasitikėjo, nemąstė, jog jai brangus asmuo gali užsiimti neteisėta veikla ir, naudodamasis jos patiklumu bei naivumu, jos pateiktą sąskaitą gali naudoti sukčiavimui vykdyti. A. D. pripažino, kad nuteistojo bijojo, todėl klausė visų jo nurodymų. K. F. gyveno kartu su ja jos motinos namuose, todėl laisvai naudojosi veikiančiu internetu bei jos banko elektronine bankininkyste. V. D. dukters draugu taip pat nuoširdžiai pasitikėjo, nes šis elgėsi mandagiai, galantiškai. Todėl versija apie skolos grąžinimą jai atrodė įtikinanti. Siekdama pagelbėti būsimam žentui, ji sutiko, kad pinigai būtų pervesti į jos sąskaitą, o kai tai buvo padaryta, ji iš karto pinigus nuėmė ir perdavė K. F.. Vėliau nuteistasis, užmiršęs besilaukiančią draugę, niekam nepranešęs išvyko į užsienį. Dar po kurio laiko A. D., supratusi, jog buvo neteisėtai naudojamasi jos elektronine bankininkyste, kreipėsi į policijos pareigūnus. Atkreiptinas dėmesys, jog tiek A. D., tiek jos motina yra girdėjusios, kaip K. F. analizuojamu laikotarpiu su kažkuo bendravo telefonu ir diktavo moterų pavardes bei telefonų numerius, buvo diktuojamas ir banko sąskaitos numeris. Tai tik patvirtina, jog nuteistasis veikė ne vienas, tačiau vieninga tyčia buvo siekiama to paties rezultato.Byloje neginčytinai nustatyta, kad iš nukentėjusiosios L. R. apgaulės būdu išgavus elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, iš jos banko sąskaitos buvo pervesta 4000 Lt į A. D. sąskaitą. Šios moterys nėra pažįstamos, viena apie kitą nieko nežino. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiajai telefonu skambino ir melagingai Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyr. tyrėju K. Č. prisistatė vyras. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad L. R. abonentiniu Nr. (duomenys neskelbtini) skambinta iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 27), kuris priklauso neregistruotam išankstinio mokėjimo paslaugos vartotojui (t. 1, b. l. 30). Šis asmuo naudojosi mobiliojo ryšio telefonu ir buvo prisijungęs prie bazinių stočių (celių), kurių Nr. (duomenys neskelbtini), šios celės priklauso (duomenys neskelbtini) miesto teritorijai (t. 1, b. l. 45, 46). Taigi, minėti duomenys patvirtina, jog asmuo, naudojęsis telefono Nr. (duomenys neskelbtini), nusikalstamos veikos darymo laikotarpiu aktyviai bendravo su asmeniu ar asmenimis, esančiais (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. K. F. patvirtino, kad bendravo su asmeniu, tuo metu atliekančiu bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, nurodė, jog tai buvo M. Š.. Skunde nuteistasis pažymi, jog M. Š. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino, jog padarė nusikalstamą veiką, už kurios padarymą yra nuteistas jis. Bylos medžiaga patvirtina, kad M. Š. buvo apklausiamas įtariamuoju (t. 2, b. l. 24-25) ir šios apklausos metu prisipažino, jog galėjo naudotis SIM kortele, kurios Nr. (duomenys neskelbtini). K. F. yra nekaltas, jis K. tik paprašė sąskaitos, į kurią pažįstamas jam galėtų pervesti pinigus. Iš nukentėjusiosios pinigus išviliojo jis, K. F. apie tai nieko nežinojo. Šie parodymai pagrįstai buvo vertinami kritiškai, kaip siekis padėti draugui, todėl dar ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas nutarimas nutraukti tyrimo dalį įtariamojo M. Š. atžvilgiu. Kybartų pataisos namuose nebuvo rastas mobiliojo ryšio telefonas, kuriame buvo naudota SIM kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), be to, į Kybartų pataisos namus M. Š. atvyko tik 2014 m. vasario 6 d. iš Vilniaus 2-ųjų pataisos namų, taigi, analizuojamo įvykio metu – 2013 m. balandžio 13 d., M. Š. laisvės atėmimo bausmės Kybartų pataisos namuose neatliko (t. 2, b. l. 50). Teisiamojo posėdžio metu M. Š. painiojosi aiškindamas įvykio aplinkybes, teigė, jog pinigus jam turėjo atsiųsti mama iš užsienio, tai, kad pinigai priklauso jo mamai, jis nurodė ir K. F., tačiau pastarasis šios aplinkybės nenurodė nei ikiteisminio, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Visa tai įrodo, jog M. Š. K. F. prašymu į šią bylą buvo įpainiotas tik tam, jog tyrimą atliekantiems pareigūnams būtų sunkiau atlikti tyrimą ir nustatyti objektyvią tiesą, kadangi M. Š. laisvės atėmimo bausmę atlieka taip pat dėl telefoninio sukčiavimo. Vis dėlto, byloje nustatyta ir tai vėliau patvirtino ir pats M. Š., jog įvykio metu jis buvo Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o ne Kybartų pataisos namuose. Tuo tarpu telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo bendrauta ir nusikalstami veiksmai derinti būtent su Kybartuose esančiu asmeniu (-imis). Todėl kaltinime pagrįstai konstatuota, jog K. F. veikė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis bendrininkų grupėje.Apeliantas skunde įvardija, jog nesutinka su jam inkriminuotu kaltinimu, kad jis veikė organizuotoje grupėje, tačiau minėta bendrininkavimo forma jam nėra inkriminuota. Bendrininkavimas pagal BK 24 straipsnio 1 dalį yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-648/2015). Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Taigi, nors šie asmenys patys nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja ar realizuoja tik iš dalies, bet jų veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jie dalyvavo nusikalstamoje veikoje kaip vykdytojo bendrininkai.Pažymėtina, jog įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai tarpusavyje buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pvz., kasacinės bylos Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas šioje byloje atskleidė ir detalizavo nustatytą bei bylos medžiaga pagrįstą nusikalstamų veikų mechanizmą visų bendrininkų bendrų veikų kontekste. Apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad K. F., kaip bendrininko, veiksmai buvo būtini, kad būtų realizuota konkretaus nusikaltimo sudėtis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad be K. F. nusikalstamų veiksmų neteisėtas svetimų piniginių lėšų pasisavinimas apgaule, neteisėtai atliekant finansines operacijas, panaudojus tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, nebūtų atliktas. Iš esmės visus nustatytus objektyviuosius inkriminuotų nusikalstamų veikų požymius nuteistasis pripažino, ginčijo tik subjektyviuosius požymius. Tačiau apylinkės teismas pagrįstai išaiškino, kuo vadovaudamasis nustatė nuteistojo kaltę, šiems motyvams aukštesnysis teismas pritaria ir jų nebekartoja. Pažymėtina tik tai, kad net jeigu tikėtume apelianto keliama versija apie jo nuoširdų norą padėti laisvės atėmimo bausmę atliekančiam draugui, surinkta bylos medžiaga nustatyta, kad po pirmojo bandymo nuimti nuo sąskaitos visus pinigus ir nepavykus to padaryti, t. y. nuėmus tik dalį pervestų pinigų, K. F. banko darbuotojų buvo informuotas apie įvykdytą apgaulę, tačiau ir toliau tęsė savo nusikalstamus veiksmus, t. y. siekė realizuoti nusikalstamą sumanymą – įgyti visus apgaulės būdu iš nukentėjusiosios L. R. išgautus pinigus. Tai, jog K. F. dalyvavo sukčiavime bei neteisėtame elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojime, netiesiogiai patvirtina tai, kad pradėjus vykdyti ikiteisminį tyrimą jis nuo teisėsaugos institucijų pasislėpė, buvo paskelbta jo paieška (t. 1, b. l. 146). Kadangi apeliantas yra pripažintas kaltu pagrįstai, todėl nėra pagrindo atmesti nukentėjusiosios L. R. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinės žalos nukentėjusiajai priteista tik simbolinė 100 eurų suma, nors L. R. neabejotinai patyrė nemažai išgyvenimų bei nepatogumų, sužinojusi, kad buvo apgauta, o jos sąskaita užblokuota. Be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo jau praėję daugiau nei treji metai, o nukentėjusioji vis dar priversta bendradarbiauti su teisėsaugos atstovais, kas neleidžia pamiršti nemalonaus įvykio. Todėl aukštesnysis teismas sprendžia, kad pareikštas civilinis ieškinys yra išspręstas tinkamai, nepažeidžiant BPK X skyriaus nuostatų.Apeliaciniame skunde K. F. prašo ne tik jį išteisinti, bet nesant tam pagrindų, baudžiamąją bylą nutraukti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu arba perkvalifikuoti jo veiką, arba grąžinti baudžiamąją bylą naujam tyrimui. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu baudžiamasis procesas nutraukiamas, kai nustatoma, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Analizuojamu atveju nusikalstamos veikos neabejotinai buvo padarytos, L. R. atžvilgiu buvo naudojama aktyvi apgaulė, siekiant įgyti jai priklausančias pinigines lėšas, t. y. buvo melagingai prisistatoma policijos pareigūnu, pateikiama išgalvota istorija apie sulaikytus asmenis su padirbtomis kreditinėmis kortelėmis ir kilusį poreikį užblokuoti nukentėjusiosios kortelę. Išgavus reikiamus elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, jais buvo pasinaudota – atliktas 4000 Lt bankinis pavedimas be nukentėjusiosios žinios ir sutikimo. Taigi, baudžiamojo proceso nutraukimui šiuo aspektu nėra pagrindo.Prašymui perkvalifikuoti nuteistojo veiką taip pat nėra teisinio pagrindo. Šis apelianto teiginys yra visiškai deklaratyvus, K. F. nenurodo į kokią veiką turėtų būti perkvalifikuoti jo padaryti nusikaltimai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad padarytos veikos kvalifikuotos tinkamai, jokių baudžiamojo proceso pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenustatyta, apylinkės teismas nebuvo šališkas, nėra pažeistos teismingumo taisyklės, todėl nėra pagrindo ir bylos grąžinimui iš naujo nagrinėti apylinkės teisme. Byloje esantis kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus, todėl byla nėra perduotina prokurorui.Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-202/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.). Remiantis išdėstytu, nuteistojo skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. F. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.